A-575-1870-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1870/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01247-2010-02

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir pareiškėjo R. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką, iš viso 1 333,54 Lt, susidariusią už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 30 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties atsakovui kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi ji turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje valstybei taikytina civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Pareiškėjas nurodė, kad šioje byloje tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, iš atsakovų pašalinti Vilniaus apskrities VPK, pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti senaties terminą.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokesti, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Manė, jog vienintelis tinkamas atsakovas byloje galėtų būti Lietuvos valstybė. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu turi būti taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas. Teismui tenkinus pareiškėjo reikalavimą, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kartu veikdamas ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Rėmėsi iš esmės analogiškais argumentais kaip ir atsakovas Vilniaus apskrities VPK. Pabrėžė, kad, taikant CK 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Taip pat nurodė, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas darbdaviui, o ne Lietuvos valstybei. Manė, jog pareiškėjo reikalavimų daliai taikytinas senaties terminas. Teismui tenkinus pareiškėjo reikalavimus, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė 896,06 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kitą pareiškėjo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Remdamasis minėtu nutarimu, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju. Pabrėžė, kad KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, kurį dėl reikalavimų dalies pareiškėjas yra praleidęs. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo reikalavimų daliai taikytiną senaties terminą, atitinkamai sumažino pareiškėjui priteistiną darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Pažymėjo, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Teismas netenkino atsakovo prašymo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–2), kuriuo iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Remiasi trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 5-S-5513, kuriame nurodoma, kad valstybės biudžete nėra numatyta pakankama lėšų suma darbo užmokesčio nepriemokoms sumokėti. Dėl šios priežasties atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, ir priimti naują sprendimą, atsakovo prašymą tenkinant.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 10–11), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl neteisingai apskaičiavo priteistinos sumos dydį. Pabrėžia, kad DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Teismas privalėjo savo iniciatyva nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, tačiau šios pareigos neįvykdė.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepimu su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 16–17).

Remiasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai dalies pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikė senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisdamas tą neišmokėtą darbo, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo, užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas praleido senaties terminą: turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių priežasčių bei įrodymų, pagrindžiančių senaties termino atnaujinimo būtinumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose, prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas, pagrįstai netenkino prašymo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, todėl tenkinti pareiškėjo ir atsakovo Vilniaus apskrities VPK apeliacinius skundus juose nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė