2016-12-13 Nr. AB-23631-3-62-3-00966-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3148-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00966-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 5–12).

Skunde nurodė, kad nuo 2012 m. birželio 11 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose. Nurodė, kad yra kalinamas su ŽIV infekuotais asmenimis, todėl nuolat patiria baimę būti užkrėstas. Pareiškėjui bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose teko mažesnis plotas nei teisės aktuose numatyta minimali norma, išskaičius baldais užimamą plotą. Patalpos buvo avarinės būklės, nesuremontuotos, langų rėmai kiauri, laikydavosi nuolatinė drėgmė, kaupėsi pelėsis. Baldai pasenę ir surūdiję. Patalpose veisėsi tarakonai. Virtuvė nesuremontuota, joje įrengta per mažai viryklių, šaldytuvų, tualete – per mažai klozetų, pisuarų, įrengta tik viena skalbimo mašina, nebuvo šilto vandens. Tualete tvyrodavo smarvė, būdavo šalta, tualetai neuždari. Neįrengta rūkymo patalpa, todėl pareiškėjas priverstas kvėpuoti dūmais. Maitinimas nepakankamas. Maudytis galima tik kartą per savaitę ir tam skiriama tik 2 val. 30 min. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, depresija, dvasiniu skausmu, orumo pažeminimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime (I t., b. l. 40–45) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad gyvenamosios patalpos niekada nebūna perpildytos. Be to, pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – kieme, sporto aikštynuose, koplyčioje, galėjo dirbti ūkio brigadoje, todėl santykinai mažą plotą kompensavo judėjimo laisvė. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė maudytis po dušu kartą per savaitę, tai atitinka higienos normos reikalavimus. Dezinfekcijos ir deratizacijos darbai Alytaus pataisos namuose atliekami nuolat, sudaryta sutartis su tokius darbus vykdančia įmone. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikė jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu (I t., b. l. 133–140) skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista M. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.246 straipsnio, 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.

Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. ir 111.2 punktais. Nustatė, jog pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose visais laikotarpiais tekdavo mažiau ploto, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatyta minimali 3,1 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma (atitinkamai trūko 0,4, 0,62, 0,24 kv. m ir t. t.). Tuo tarpu laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., pareiškėjui kalint baudos izoliatoriuje, minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, t. y. pareiškėjui tekdavo 3,6 kv. m ir didesnis plotas. Atsižvelgiant į surinktus duomenis teigta, jog pareiškėjui 702 dienas nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą bendrabučio tipo patalpoms taikomą ploto normą.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV infekuotais nuteistaisiais teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu. Teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Pažymėta, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis ir rūkymo vietų neįrengimo pataisos namuose teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6, 14 punktais. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nors byloje nepateikta duomenų apie atskiros, rūkymui skirtos patalpos įrengimą Alytaus pataisos namuose bei apie tai, kaip šioje įstaigoje yra laikomasi minėtų higienos normų ir Tabako kontrolės įstatymo nuostatų, tačiau teismui nepateikta ir jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs dėl to pretenzijas įstaigos administracijai, kreipęsis dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas neteigė, kad yra nerūkantis ar kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pateikęs prašymą perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis ir šis prašymas nebuvo tenkintas. Byloje nėra tokias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Priešingai, iš Alytaus pataisos namų pažymos apie pareiškėjui skirtas nuobaudas bei paskatinimus, matyti, kad jis pats yra baustas papeikimu už rūkymą neleistinoje vietoje. Taigi, pareiškėjo nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis neįrodo jo teisių pažeidimo ir atmesti kaip nepagrįsti.

Skunde pareiškėjas nurodė ir tai, kad Alytaus pataisos namų maitinimo sąlygos yra žlugdančios, tačiau šios aplinkybės pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra nurodęs jos priežastinio ryšio su kilusiais neigiamais išgyvenimais, detaliai neįvardijo konkrečių žalingų pasekmių, atsiradusių būtent dėl nepakankamo maitinimo. Iš atsakovo pateikto patikrinimo akto Nr. PA-49 matyti, kad Alytaus PN tiekiamo maisto energetinė vertė atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo laikyti nepagrįstais.

Teismas pažymėjo, jog klozetų arba unitazų, pisuarų, virtuvės ir skalbyklos įrenginių kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Atsakovo pateiktuose patikrinimo aktuose Nr. PA-339, Nr. PA-369 konstatuota, kad Alytaus pataisos namuose kiekvienam būriui yra skirti gyvenamieji kambariai, virtuvėlės, asmeninių daiktų sandėlis, rūbų džiovyklos, tualetai, prausyklos. Tualetuose įrengta po 6 unitazus ir 6 pisuarus. Patalpų valymui skirtas inventorius, patalpas valo ir tvarko tvarkdariai. Minėtuose patikrinimo aktuose Higienos normos pažeidimų nenustatyta. Kaip teigia pats pareiškėjas, Alytaus PN virtuvėlėje buvo įrengti du šaldytuvai, viena viryklė. Ši aplinkybė bylos duomenimis nepaneigta. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog pataisos namuose buvo įrengta tik viena skalbimo mašina, tačiau iš minėtų patikrinimo aktų matyti, kad skalbykloje buvo įrengtos keturios skalbimo mašinos ir viena gręžimo mašina. Teismas netikėti Alytaus pataisos namų oficialiai pateikta informacija neturėjo pagrindo. Teismui nebuvo pagrindo konstatuoti Alytaus PN esančio inventoriaus kiekio neatitikimą teisės aktų reikalavimams.

Teismas atsižvelgė į HN 76:2010 27 punktą, kuriame nėra reglamentuota, kad kitose patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo klozetų, pisuarų, skalbimo mašinų, virtuvės inventoriaus, šilto vandens trūkumą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl per mažo inventoriaus kiekio, nešvaros, šilto vandens trūkumo laikyti nepagrįstais.

Teismas taip pat rėmėsi HN 76:2010 6, 26, 28, 24 punktais. Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus Nr. PA-339, Nr. PA-369. Šių patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose yra laikomasi Higienos normos reikalavimų. Abiejų patikrinimo aktų išvadose konstatuota, kad Higienos normos reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo argumentus dėl higienos normos reikalavimų pažeidimo Alytaus pataisos namų patalpose.

Teismas vadovavosi HN 76:2010 62 punktu. Iš atsakovo pateiktų duomenų (patikrinimo aktai Nr. PA-339, Nr. PA-369, Statybos-remonto darbų rangos sutartis Nr. 52) matyti, kad visose kamerų tipo patalpose, lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, taip pat skalbykloje, švarių skalbinių sandėlyje buvo atliktas kapitalinis remontas. Nors ir galimai ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau, remiantis bylos duomenimis, daryta išvada, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Negali būti reikalaujama iš Alytaus PN, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą. Atkreiptas dėmesys, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugų teikimo sutartys, kurios nuolat buvo pratęsiamos. Šie duomenys paneigė pareiškėjo tvirtinimus, kad Alytaus PN nėra naikinami tarakonai ar kiti buitiniai parazitai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl prastos patalpų būklės bei jose esančių buitinių parazitų, atmesti kaip nepagrįsti.

Pagal HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog tokia galimybė pareiškėjui buvo suteikta pagal pataisos namų sudarytą naudojimosi dušais grafiką, tą patvirtina ir atsakovo pateikti patikrinimo aktai. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog tokia galimybė jam buvo suteikta, todėl HN 76:2010 68 punkto reikalavimų pažeidimas nekonstatuotas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų, avarinės patalpų būklės, tiekiamo prasto maisto, laikymo su rūkančiaisiais ir ŽIV infekuotais asmenimis, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju buvo aktualus Konvencijos 3 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją). Laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 12 d. Alytaus pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv. m minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista (ABTĮ 57 str.). Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis – t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose, darbo zonoje (ABTĮ 57 str.). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau teismas konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (702 dienas) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).

Pažymėta, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p., CK 1.138 str. 6 p., 8 p.). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą, o pareiškėjo skundą patenkinti (II t., b. l. 2–3). Pareiškėjas taip pat pageidauja dalyvauti bylos nagrinėjime.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai susipažino su bylos medžiaga ir atmestinai išnagrinėjęs skundą priėmė neadekvatų sprendimą, kuris prieštarauja įstatymams ir Konvencijai. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad nori dalyvauti bylos nagrinėjime. Jis skambino posėdžių sekretorei, pranešdamas, kad vėluos, tačiau į tai nereagavo. Teismas nekreipė dėmesio į pareiškėjo pateiktas nuotraukas. Teismas vadovavosi atsakovo atstovo teiginiais ir nesuteikė galimybės pareiškėjui pateikti dokumentus ir paneigti atsakovo melą. Teismas neteisingai nurodė, kad Alytaus PN praleido tik 702 dienas, nors kalėjo nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d.

Papildomuose paaiškinimuose (II t., b. l. 30–34) pareiškėjas nurodo, kad dušinėje veikiančių dušų buvo 12 iš 20, maudytis suteikdavo galimybę pusantros valandos 120 nuteistųjų. Per tą laiką neįmanoma šiam nuteistųjų skaičiui nusimaudyti. Teigia, kad yra kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl perkėlimo gyventi į kitus būrius, dėl ko buvo ne kartą nubaustas. Tvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėją ir kitus nuteistuosius, buvusius miegamojoje patalpoje, vykdydami Alytaus PN administraciją, užpuolė specialiosios kuopos kariai su kaukėmis, ginkluoti, su tarnybiniu šunimi, visus juos septynis mušė. Alytaus PN administracija nuolat grasindavo susidoroti su pareiškėju, jį baudė. Tvirtina, kad atsakovas nurodė datas, kada ir kur pareiškėjas buvo paskirtas, bet vietų skaičių ir užimtas vietas nurodė buvusias atsiliepimo į skundą rašymo dieną, tai neatitinka duomenų ginčo laikotarpiu; atsakovas nurodė neteisingas pareiškėjo gyvenamas vietas tam tikrais laikotarpiais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 21–23).

Nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti Kauno apygardos administraciniam teismui, teismo išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie žalą neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Alytaus pataisos namuose kalinant netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2015 m. birželio 12 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš viso 702 dienas Alytaus pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv. m minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, ir nusprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo nedalyvavimo teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nėra nei reikšmingi, nei įrodyti: bylos duomenys patvirtina, jog teismo šaukimas atvykti į teismo posėdį, vykusį 2015 m. spalio 14 d. 9 val., pareiškėjui buvo įteiktas dar 2015 m. rugsėjo 2 d. (I t., b. l. 121), todėl pareiškėjas, 2015 m. rugsėjo 11 d. išleistas iš pataisos namų atlikęs bausme (I t., b. l. 120), galėjo į posėdį atvykti pats arba pasirūpinti savo interesų atstovavimu. Be to, gavus raštą iš Alytaus PN, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 11 d. išleistas iš pataisos namų, šaukimas jam buvo išsiųstas pakartotinai ir perduotas jo tėvui B. M. (I t., b. l. 122). Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nedalyvaudamas pirmosios instancijos teismo posėdyje negalėjo pateikti reikalingus dokumentus, paneigiančius atsakovo atstovo melą, jis nedetalizuoja, kokias bylai reikšmingas aplinkybes patvirtinančių dokumentų negalėjo pateikti, kokios atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės neatitinka tiesos. Tai įvertinus, minėti pareiškėjo teiginiai vertintini kritiškai ir atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad nebuvo įvertintos jo pateiktos nuotraukos, pažymėtina, kad šios nuotraukos nėra informatyvios, kadangi nėra žinomos jų padarymo aplinkybės (į Bausmių vykdymo kodekso nustatytą sąrašą daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą patenka fotoaparatai, vaizdo ir kino kameros, fotomedžiagos, chemikalai, spausdinimo, dauginimo ir kopijavimo aparatai, garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės), be to, nėra nurodoma nei kada, nei kur jos padarytos, kokios patalpos jose yra užfiksuotos.

Pareiškėjo teiginys, kad nebuvo susipažinta su visa bylos medžiaga, kadangi pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas Alytaus PN praleido tik 702 dienas, nepagrįstas: pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso 702 dienas praleido Alytaus PN bendrabučio patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Taigi, teismas nurodė nustatyto pažeidimo trukmę, o ne visą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpį.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. gegužės 16 d. pateikė papildomus paaiškinimus (II t., b. l. 30–34). Šiame procesiniame dokumente pareiškėjas išreiškė nesutikimą su atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytu Alytaus PN kamerose buvusių asmenų skaičiumi, nurodydamas, jog turėjo būti aktualus ne atsiliepimo į skundą rašymo dieną, o pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose metu buvęs asmenų skaičius. Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, ar pareiškėjui ginčo laikotarpiu Alytaus PN kamerose tekęs plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punkte nustatytą 3,1 kv. m normą, atsižvelgė ne į atsakovo nurodytą atsiliepimo į skundą rašymo dieną buvusį kamerų užimtumą, o į iš viso kamerose buvusį lovų skaičių.

Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas taip pat nurodė naujas aplinkybes dėl Alytaus PN pareigūnų elgesio. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde bei skundo patikslinime (I t., b. l. 37) aiškiai nurodė, jog prašomą atlyginti neturtinę žalą sieja būtent su netinkamomis kalinimo sąlygomis Alytaus pataisos namuose, o ne su pareigūnų elgesiu. Pažymėtina, kad ABTĮ 52 straipsnyje nustatyta, jog pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę baigė 2015 m. rugsėjo 11 d., dar iki teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme, taigi, pareiškėjui nebuvo apribotos galimybės tikslinti savo skundo pagrindą, tačiau jis to laiku nedarė. Atsižvelgiant į tai, nevertinamos pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, naujai nurodytos aplinkybės, kuriomis nebuvo motyvuojamas pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą bei nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė