2020-01-08 Nr. AB-341-3-61-3-03004-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-894-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03004-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. K. (D. K.), A. S., Y. S. ir Y. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. K., A. S., Y. S. ir Y. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. K. (D. K.), kuri taip pat yra savo nepilnamečių vaikų A. S., Y. S. ir Y. S. atstovė, kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-3) 12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja D. K. paaiškino, kad ji prieglobsčio prašymą grindė valdžios persekiojimu dėl jos sutuoktinio – N. S. – politinių pažiūrų bei reiškimosi socialiniuose tinkluose. Pareiškėjos teigimu, jos šeimos persekiojimas prasidėjo 2014 metais. 2015 metais pareiškėjos sutuoktinis parašė prezidentui laišką, kurį publikavo laikraštyje, tačiau pagalbos nesulaukė, sustiprėjo policijos, saugumo tarnybos ir prokuratūros grasinimai bei persekiojimas. 2014 m. spalio mėn. visa šeima išvyko į Rusiją, tačiau 2016 m. gruodžio 18 d. juos ten susirado rusų ir armėnų mafija, jos vyrą mafija stipriai sumušė, jis gydėsi ligoninėje. Po kelių mėnesių jos sutuoktinis išvyko į Vokietiją prašyti prieglobsčio, nepavyko gauti vizų visai šeimai. Pareiškėja grįžo į (duomenys neskelbtini), bet turėjo kelis kartus keisti gyvenamąją vietą dėl saugumo tarnybos darbuotojų vizitų. Pareiškėja bijo grįžti į kilmės valstybę dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei.

3. Pareiškėja nesutiko su atsakovo išvadomis dėl jos sutuoktinio laikraštyje publikuoto straipsnio. Pareiškėja teigė apklausos metu nurodžiusi, jog kritikuoti bet kurią valdžios instituciją yra griežtai draudžiama, o asmenys, drįsę pasisakyti neigiamai, vėliau yra persekiojami teisėsaugos institucijų. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas konstatuodamas, jog valdžios institucijos negalėjo turėti intereso juos persekioti dėl mažareikšmės kritikos, pirmiausia turėjo surinkti kilmės valstybės informaciją apie valstybės vykdomas represines priemones asmenų, viešai kritikuojančių valstybės institucijų veiklą, atžvilgiu.

4. Pareiškėja nurodė, kad nors jos šeima išvyko iš (duomenys neskelbtini) 2014 m., laiškas publikuotas – 2015 m. gegužės 13 d., oficialus šaukimas į prokuratūrą išsiųstas 2015 m. gegužės 20 d., kas reiškia, jog pareiškėjos vyras stipriai sumuštas praėjus metams nuo esminių įvykių, lėmusių valdžios suinteresuotumą pareiškėja ir jos sutuoktiniu. Šeima gyveno kitoje šalyje – Rusijoje, kas lėmė ilgesnį laikotarpį, kol juos surado. Be to, nesant realaus pagrindo paskelbti pareiškėjos sutuoktinio paiešką Interpole, atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija apie vykdomą (duomenys neskelbtini) valdžios politiką, siekiant užtikrinti Interpolo duomenų bazėje paieškomų asmenų grąžinimą, nėra aktuali.

5. Pareiškėja teigė, kad atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, siekiant nustatyti, ar jos sutuoktiniui ir jai negresia valdžios institucijų persekiojimas. Atsakovas, kilus papildomų klausimų, galėjo nurodyti pareiškėjos sutuoktiniui pateikti jo aktyvumą socialiniuose tinkluose pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė, pažeisdamas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Aprašas) 96 punkte numatytą bendradarbiavimo pareigą. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų jos nurodyti veiksmai – persekiojimas dėl jos vyro veiklos. Taip pat pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, o įvertinus surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) Respubliką, konstatuota, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta ginkluotas konfliktas.

8. Atsakovas pažymėjo, kad palyginus pareiškėjos bei jos vyro pasakojimus apie įvykius, paskatinusius jų šeimą išvykti į Rusiją 2014 m., buvo konstatuota, jog jų aprašyti įvykiai skiriasi. Pareiškėja jai kilusią grėsmę sieja išimtinai su jos vyro veikla, todėl jos baimės pagrįstumo vertinimas neatsiejamas nuo jos sutuoktinio veiklos bei jam potencialiai gresiančio persekiojimo tikimybės vertinimo. Įvertinęs pareiškėjos sutuoktinio Vokietijos migracijos tarnybai pateiktus paaiškinimus, taip pat laikraštyje publikuoto pareiškėjos sutuoktinio kreipimąsi, atsakovas konstatavo, kad pateiktos iš esmės trys skirtingos įvykių, paskatinusių pareiškėjos sutuoktinio išvykimą į Rusiją 2014 m., versijos. Atsižvelgus į tai, bei į tai, jog pareiškėja nebuvo jos aprašytų įvykių liudininkė ar dalyvė, taip pat įvertinus Vokietijos kompetentingų pareigūnų pateiktą vertinimą, kad pareiškėjos sutuoktinio pasakojimas neišsamus ir prieštaringas, buvo konstatuota, kad pareiškėjos pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jos šeimą išvykti į Rusiją 2014 m., nelaikytinas patikimu, todėl Migracijos departamentas šiai pasakojimo daliai netaikė abejonės privilegijos.

9. Atsakovas nurodė, kad įvertinus pareiškėjos sutuoktinio laiško, publikuoto laikraštyje, turinį bei kontekstą, nėra tikėtina, kad dėl jo pareiškėjos sutuoktinis galėjo sulaukti centrinės valdžios bei specialiųjų tarnybų persekiojimo. Atsižvelgus į tai, kad prokuratūra buvo įpareigota patikrinti pareiškėjos sutuoktinio skundo, publikuoto laikraštyje, pagrįstumą, tikėtina, kad jį kvietė į prokuratūrą bei klausinėjo apie skundo turinį. Be to, pareiškėjos sutuoktinis Vokietijos migracijos tarnybai taip pat minėjo, kad sulaukė grasinimų dėl savo laiško, tačiau minėta tarnyba šį pasakojimą pripažino prieštaringu ir nustatė, kad, atsižvelgiant į pasakojimą ir aplinkybes jo kilmės šalyje, persekiojimo galimybė yra mažai tikėtina.

10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjos sutuoktinio sumušimas buvo įvertintas atsižvelgus į surinktų duomenų visumą, t. y., kad sumušimas buvo vienkartinio pobūdžio, neturintis tęstinumo ir įvyko po dviejų metų, kai pareiškėjų šeima paliko (duomenys neskelbtini), taip pat buvo įvertinta kriminogeninė situacija Rusijos Federacijos Jaroslavlio mieste bei pačios pareiškėjos pasakojimo patikimumas. Pareiškėjos paaiškinimas, kodėl ji sieja „rusų ir armėnų mafijos“ užpuolimą su (duomenys neskelbtini) KGB bei publikacija laikraštyje, nėra įtikinamas. Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) valdžios oponentams bylos yra sufabrikuojamos, apkaltinant juos terorizmu, ekstremizmu ar kitais sunkiais nusikaltimais. Pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu tokių veiksmų imtasi nebuvo, o pareiškėjos įvardinti persekiojimo veiksmai nėra būdingi (duomenys neskelbtini) teisėsaugos struktūroms.

11. Atsakovas akcentavo, kad 2018 m. kovo 14 d. sprendime Vokietijos migracijos tarnyba konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinio informacijoje apie baimę sukeliančius įvykius trūksta detalių, ji yra miglota ir paviršutiniška. Atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo pasakojimą ir aplinkybes jo kilmės šalyje, persekiojimo baimė yra nepagrįsta ir prašymas suteikti pabėgėlio statusą atmestas. Be to, prieglobsčio prašytojas nepateikė pagrįstų argumentų, kad jo kilmės šalyje jam gresia mirties bausmės vykdymas, kankinimas arba nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba bausmė, rimtas individualus pavojus gyvybei ar civilinio asmens sveikatai dėl tyčinės prievartos tarptautinio ar tarpvalstybinio ginkluoto konflikto metu.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir taikytiną teisinį reglamentavimą, sprendė, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjos pasakojimo dalies dėl pareiškėjų šeimos 2014 m. išvykimo gyventi į Rusiją, nelaikė patikima, todėl netaikė abejonės privilegijos, kadangi pati pareiškėja, nebuvo jos nurodytų įvykių liudininkė ar dalyvė, taip pat buvo pagrįstai įvertintas Vokietijos kompetentingų pareigūnų pateiktas pareiškėjos sutuoktinio pasakojimo patikimumo vertinimas. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos aprašytas užpuolimas nėra aktualus vertinant grėsmės patirti persekiojimą kilmės šalyje tikimybę. Pareiškėjos teiginiai dėl jos vyro socialiniuose tinkluose rašytų komentarų yra paremti išimtinai trečiųjų asmenų pasakojimais, kurių neįmanoma patikrinti. Migracijos departamento tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjos sutuoktinis savo socialinių tinklų paskyroje dalintųsi straipsniais, kritikuojančiais prezidentą ar valdžią, skųstųsi problemomis, domėtųsi ekstremistinėmis idėjomis ar kita panašia informacija, nenustatyta (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų motyvo ir tikslo persekioti pareiškėjų šeimą. Be to, kaip teisingai pastebėjo Migracijos departamentas pareiškėjos vyras, aiškindamas priežastis, dėl kurių prašo prieglobsčio Vokietijoje, nesiejo jam tariamai kilusios grėsmės su jo pasisakymais socialiniuose tinkluose. Įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją bei tai, kad pareiškėjos pasakojimas apie tariamo persekiojimo epizodus yra painus, nedetalus, neišsamus ir prieštaringas, pagrįstai nebuvo nustatyta tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.

14. Teismo vertinimu, surinkta informacija apie padėtį kilmės valstybėje išsamiai yra aprašyta Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. išvadoje dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, kuria vadovaujantis buvo priimtas skundžiamas Sprendimas. Pareiškėja nenurodė konkrečių motyvų, dėl kurių Išvadoje įvertinta bei aprašyta informacija turėtų būti laikoma netinkama arba nepakankama Sprendimui priimti. Teismas konstatavo, jog atsakovas įvertino visą surinktą medžiagą, papildomai atliko pareiškėjos apklausas bei visus įrodymus vertino nagrinėjamos bylos kontekste, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurios yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) .

III. 15. Pareiškėja D. K., kuri taip pat yra savo nepilnamečių vaikų A. S., Y. S. ir Y. S. atstovė, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Nesutiktina su teismo išvadomis dėl pareiškėjos pasakojimo dalies apie įvykius, paskatinusius palikti kilmės valstybę 2014 m. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta esminių prieštaravimų pareiškėjos pasakojime, o abejonės privilegijos netaikymas nepagrįstai paremtas 2014 m. pareiškėjos sutuoktinio Vokietijos migracijos tarnybai pateikta informacija.

15.2. Nesutiktina su teismo išvadomis dėl priežastinio ryšio tarp pareiškėjos vyro sumušimo ir jo laiško, publikuoto laikraštyje, nebuvimo. Kilmės valstybėje kritikuoti bet kurią valdžios instituciją yra griežtai draudžiama, o asmenys, drįsę pasisakyti neigiamai, vėliau yra persekiojami teisėsaugos institucijų. Atsakovas konstatuoti, kad pareiškėjos baimė patirti persekiojimą dėl net ir mažareikšmės kritikos yra nepagrįsta, galėjo tik surinkęs kilmės valstybės informaciją apie valstybės vykdomas represines priemones asmenų, viešai kritikuojančių valstybės institucijų veiklą, atžvilgiu.

15.3. Išvada, jog pavojus patirti persekiojimą negresia, priimta įvertinus vien tik pareiškėjos sutuoktinio pasidalintų straipsnių turinį, nevertinus, kokius straipsnius / vaizdo įrašus pareiškėjos sutuoktinis komentavo, ant kurių paspaudė mygtuką „patinka“. Atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjai ir jos sutuoktiniui negresia valdžios institucijų persekiojimas dėl jos vyro veiklos socialiniuose tinkluose. Atsakovo išvada prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai. Be to, atsakovui kilus papildomų klausimų, jis galėjo nurodyti pareiškėjos sutuoktiniui pateikti jo aktyvumą socialiniuose tinkluose pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Teismas nepasisakė dėl šių pareiškėjos argumentų.

15.4. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, išdėstytais atsakovo atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje kilęs ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. (15/6-3) 12PR-105 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

18. Pareiškėja nesutikimą su šiuo sprendimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas jos skundas, iš esmės grindžia tuo, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bei įvertino aplinkybes, susijusias su prieglobsčio suteikimu, dėl ko padarė neteisingas išvadas bei nepagrįstai atsisakė suteikti jai prieglobstį, t. y., iš esmės nesutinka su byloje surinktų faktinių aplinkybių vertinimu.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

20. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 66 straipsnyje yra išvardintos prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos, kurios gali būti suteiktos užsieniečiui, o būtent: pabėgėlio statusas; papildoma apsauga ir laikinoji apsauga.

21. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra pirmosios dvi prieglobsčio formos – pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes ginčijamu byloje sprendimu buvo sprendžiamas prieglobsčio suteikimo klausimas tik šių dviejų prieglobsčio formų aspektu.

22. Sąlygos, kurioms esant yra suteikiamas pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos prieglobstis, yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje ir to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

23. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

24. To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

25. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra konstatuota, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.). Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga – „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2018).

26. Pažymėtina, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir tariamai kilusią grėsmę grindžia išimtinai su jos vyro veikla, todėl jos baimės pagrįstumo vertinimas neatsiejamas nuo jos sutuoktinio N. S. veiklos bei jam potencialiai gresiančio persekiojimo tikimybės vertinimo. Anot pareiškėjos, vyrui kilusi grėsmė kilo: dėl įvykių, kurie sąlygojo šeimos išvykimą į Rusiją 2014 m.; 2015 m. gegužės 13 d. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdinto jos sutuoktinio N. S. kreipimosi į prezidentą bei pačio N. S. aktyvumo socialiniuose tinkluose. Tačiau pati pareiškėja nebuvo jos nurodomų įvykių liudytoja ar dalyvė. Jos teiginiai yra išvestiniai iš jos vyro N. S. pasakojimų apie šiuos įvykius.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos vyras N. S. 2018 m. siekė gauti prieglobstį Vokietijoje. Vokietijos migracijos ir pabėgėlių tarnybos 2018 m. kovo 14 d. sprendimu prieglobstį jam buvo atsisakyta suteikti. Prieglobsčio prašymas iš esmės buvo grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis ir pagrindais, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Atsisakymas suteikti prieglobstį N. S. yra grindžiamas tuo, jog jo pasakojimas yra neišsamus bei prieštaringas (vienu atveju dėl negalimumo įgyvendinti gerų telekomunikacinių idėjų; nelegalaus darbo pas ministrą B. S. bei ministro nurodymo neužsiiminėti aktyvia politine veikla; negalėjimo išeiti iš darbo ir jo perkėlimo į (duomenys neskelbtini) dėl to neįtikinamas.

29. Įrodymų vertinimo prasme ir pareiškėjos teiginiai, kurie yra išvestiniai iš jos vyro N. S. pasakojimų, negali būti pripažinti patikimais apie grėsmes jai jos kilmės valstybėje. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas reikšmingas bylai aplinkybes nepažeidė įrodymų vertinimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje. Dėl to priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais bei atmetami.

30. Byloje kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjai egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jai jos kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojama dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų ), ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama; jos kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.), nėra, o atsakovo surinkti šiuo klausimu duomenys paneigia tokių aplinkybių buvimo galimybę.

31. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu kitų aplinkybių vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis prieglobsčio suteikimo pareiškėjams klausimais ir jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl to tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. K. (D. K.), A. S., Y. S. ir Y. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas