2015-12-08 Nr. AB-23919-3-65-3-00111-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1607-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00111-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.1; 11.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. D. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, S. V., S. P., R. P. ir R. P. dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. D. pareiškimu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – buvusio savininko A. V. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone, kadangi įstatymo nustatytais terminais pateikti prašymo negalėjo dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvas A. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 15 ha žemės, (duomenys neskelbtini) kaimuose. Pareiškėjos brolis S. V. 1991 m. rugsėjo 13 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, Biržų apskr., (duomenys neskelbtini) valsč., (duomenys neskelbtini) kaime. Šiame prašyme pretendentais nurodė motiną A. V., pareiškėją A. D. ir seserį J. P.. Motinai A. V. atsisakius savo dalies, S. V., pareiškėjai A. D. ir J. P. 2000 m. spalio mėn. lygiomis dalimis buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. V. priklausiusį 2,60 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja nurodė, kad maždaug apie 2000 metus minėti pretendentai nuvyko į Pasvalio agrarinės reformos tarnybą, kad pateiktų prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvui priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone. Tačiau agrarinės reformos tarnybos tarnautoja prašymą atsisakė priimti. Patikinta tarnautojos, kad daugiau prašymų teikti nereikia, pareiškėja manė, kad bus atkurtos nuosavybės teisės ir į (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Kai 2002 m. pavasarį pakartotinai nuvyko į Pasvalio žemėtvarkos skyrių, ta pati tarnautoja atsisakė priimti prašymą, motyvavo, kad jau praleisti terminai prašymui paduoti. Pareiškėja darė išvadą, kad buvo suklaidinta žemėtvarkos skyriaus tarnautojos. Pareiškėja nurodė, kad terminą prašymui paduoti praleido ir dėl savo bei artimų žmonių ligų: 2005 m. vasario 22 d. mirė jos vyras, kuris ketverius metus sirgo, 2005 m. gruodžio 5 d., sulaukusi 99 metų, mirė jos motina, kurios sveikata nuo 2002 metų buvo bloga, reikėdavo jai padėti. Pati pareiškėja nuo 1997 m. iki 1999 m. gydėsi potrauminį dešinės rankos uždegimą, o po sutuoktinio mirties susirgo cukriniu diabetu. Nuo 2002 m. iki 2006 m. buvo bedarbė, jos materialinė padėtis buvo sunki, todėl neturėjo lėšų kreiptis į advokatą, kad galėtų pateikti pareiškimą teismui dėl praleisto termino atnaujinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu su pareiškėjos pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į A. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone. Pasvalio apskrities archyvo 1947 m. (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) apylinkės žemės apskaitos žiniaraštyje yra įrašytas žemės naudotojas A. V., (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio valsčiuje, valdęs 1,1 ha žemės. Tačiau tai, Tarnybos vertinimu, neįrodo, kad A. V. šią žemę buvo įgijęs iki 1940 metų nacionalizacijos ir ją valdė nuosavybės teise, todėl darė išvadą, kad pareiškėja, neįgijusi teisės paduoti prašymą, neįgijo ir teisės prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti. Tarnyba nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad ją suklaidino valstybės tarnautoja.

Tretieji suinteresuoti asmenys S. V. ir R. P. prašė pareiškėjos pareiškimą tenkinti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą – buvusio savininko A. V. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis, jog ją suklaidino Pasvalio agrarinės reformos tarnybos tarnautoja, kuri neva patikino, kad daugiau prašymų teikti nereikia, nepagrįsta jokiais įrodymais. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė paneigė pareiškėjos nurodytus argumentus, nurodė, kad Pasvalio žemėtvarkos skyriuje visi gaunami prašymai yra priimami, nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad skyriaus tarnautoja būtų suklaidinusi pareiškėją, atsisakiusi priimti prašymą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2010 m. gegužės 13 d. ir 2013 m. gegužės 20 d. prašymai, kuriuos teikė pareiškėja, Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriuje buvo priimti, į juos buvo parengti atsakymai.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesugebėjimas įgyvendinti savo teisių į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo aktyviai siekė ir ėmėsi priemonių jas įgyvendinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodomos aplinkybės dėl galimai tarnautojos netinkamo informavimo, suklaidinimo yra nepagrįstos į bylą pateiktais įrodymais ir nepatvirtina to fakto, kad pareiškėja, kaip suinteresuotas savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinimu asmuo, neturėjo galimybės plačiau pasidomėti apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir jo tvarką. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti.

Teismas nustatė, kad pareiškėja pati dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, siekė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – buvusio savininko A. V. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjos brolis S. V. 1991 m. rugsėjo 13 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę, Biržų apskr., (duomenys neskelbtini) valsč., (duomenys neskelbtini) kaime. Šiame prašyme pretendentais nurodė motiną A. V., pareiškėją A. D. ir seserį J. P.. Visi pretendentai dalyvavo ženklinant žemės sklypo ribas vietoje, pasirašė 2000 m. sausio 17 d. parengtą aktą, susipažino ir pasirašė su 2000 m. sausio 17 d. parengtais nuosavybės teisių atkūrimo į žemę sprendimų projektais. Motinai A. V. atsisakius savo dalies, S. V., pareiškėjai A. D. ir J. P. 2000 m. spalio 12 d. sprendimais lygiomis dalimis buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. V. priklausiusį 2,60 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja, žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, turėjo galimybę pasidomėti nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo A. V. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone, tvarka.

Teismas pažymėjo, jog protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Konkrečių ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėją suklaidino ar jai sutrukdė įgyvendinti jos teises kokios nors institucijos ar jos tarnautojai, teismas nenustatė. Nežinojimas apie reikalavimą pateikti atskirą prašymą nuosavybės teisėms atkurti, pareiškėjos manymas, kad nuosavybės teisės į tėvo A. V. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio r., bus atkurtos pagal S. V. 1991 m. rugsėjo 13 d. pateiktą prašymą, teismo vertinimu, yra subjektyvaus pobūdžio priežastys, nuo pareiškėjos valios priklausančios ir nepateisinamos Atkūrimo įstatymo prasme.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos vyras susirgo 2004 m., motinos sveikata pablogėjo nuo 2002 m., pati pareiškėja susirgo po sutuoktinio mirties 2005 m. t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui prašymams paduoti. Teismo nuomone, tokio pobūdžio pareiškėjos nurodytos priežastys taip pat nepripažintinos objektyvaus pobūdžio priežastimis, sutrukdžiusiomis jai realizuoti savo teises, nepraleidžiant įstatymo nustatytų terminų. Vertindamas su pareiškėjos sveikata susijusius argumentus, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir pažymėjo, kad iš pateiktų duomenų negalima daryti išvados, jog pareiškėjos sveikatos būklė per visą laikotarpį nuo nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios iki termino pateikti prašymą pabaigos galėjo sutrukdyti kreiptis prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo per įstatymų nustatytą terminą. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiškėja negalėjo pati dokumento surašyti ir pasiųsti paštu, ji, negalėdama išreikšti savo valios, turėjo pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja, būdama atidi bei rūpestinga ir siekdama tinkamai įgyvendinti savo teises, esant tokiai sveikatos būklei, turėjo objektyvią galimybę pati arba pasitelkdama kitus asmenis kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokie veiksmai atlikti nebuvo, todėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su jos sveikatos būkle, teismas nevertino kaip svarbių ir objektyvių priežasčių termino atnaujinimo prasme. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatyto termino pabaigos, todėl darė išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvusio savininko A. V. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Pasvalio rajone pateikti.

III. Pareiškėja A. D. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos pareiškimą tenkinti.

Pareiškėja nurodo pareiškime pirmosios instancijos teismui išdėstytas aplinkybes ir pabrėžia, kad terminą praleido, nes buvo suklaidinta valstybės tarnautojos, taip pat dėl savo ir artimųjų ligų. Pareiškėja nurodo, kad jos brolis S. V. atsiliepime į pareiškimą patvirtino pareiškėjos išdėstytas faktines aplinkybes, tačiau jis mirė nesulaukęs teismo posėdžio. Vietoje jo suinteresuotu asmeniu įtraukta jo turto paveldėtoja S. V. taip pat parodė dalyvavusi teikiant pareiškimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A.

A. P.. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas šių asmenų paaiškinimų ir parodymų neaptarė ir neanalizavo, todėl nepagrįstai darė išvadą, kad jos paaiškinimai neparemti jokiais įrodymais. Pareiškėja pažymi, kad atsakovo atstovė yra suinteresuotas asmuo, todėl negalėjo pripažinti pareiškėjos nurodomo tarnautojų piktnaudžiavimo. Pareiškėja paaiškina, kad savo pareiškimo negrindė teisiniu neišprusimu, tvarkos ir terminų, kuriais turi būti kreipiamasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neišmanymu, tačiau įrodė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo ketino kreiptis nepraleisdama įstatyme nurodytų terminų, tačiau negalėjo to padaryti dėl valstybės tarnautojos netinkamo pareigų vykdymo.

Pareiškėjos manymu, teismas nepagrįstai sumenkino jos paaiškinimus ir įrodymus apie jos pačios ir šeimos narių ligas, šeimos narių mirtis laikotarpiu po termino prašymams atkurti nuosavybės teises padavimo pabaigos. Pareiškėja paaiškina, kad jos vyras prieš mirtį ne mažiau nei 4 metus sirgo, todėl jį reikėjo nuolat prižiūrėti ir slaugyti, po vyro mirties teisminis procesas su VšĮ Panevėžio ligoninė dėl vyrui netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, pareikalavo daug nervinės įtampos, laiko ir finansinių sąnaudų.

Pareiškėja taip pat nurodo faktines aplinkybes, susijusias su jos motinos mirtimi, pareiškėjos sveikatos būkle bei tai, kad ilgą laiką neturėjo darbo, todėl neturėjo lėšų kreiptis į advokatą, kad pareiškimas teismui dėl praleistų terminų atnaujinimo būtų pateiktas anksčiau. Pareiškėjos manymu, šios priežastys turėtų būti vertinamos sistemiškai su ta aplinkybe, kad visu šiuo laikotarpiu ji turėjo pagrindą tikėtis, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į tėvui priklausiusią žemę (duomenys neskelbtini) kaime vyksta.

Nurodytos aplinkybės (ligos, mirtys, nedarbas), pareiškėjos teigimu, apsunkino jos galimybes domėtis kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu Tarnybos atstovė iš esmės neprieštaravo jos pareiškimo tenkinimui dėl termino praleidimo priežasčių vertinimo palikdama spręsti teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškimą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba pabrėžia, kad, remiantis teismų praktika, terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, ir daro išvadą, kad pareiškėjos nurodyta termino atnaujinimo priežastis, jog ji buvo suklaidinta Pasvalio agrarinės reformos tarnybos tarnautojos, bei jos klaidingas suvokimas, kad vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas, susidarė tik dėl netinkamo valstybės tarnautojos pareigų vykdymo, nėra objektyvaus pobūdžio. Tarnybos vertinimu, tokia priežastis susijusi tik su pačios pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu ir jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis. Tarnybos manymu, pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi pasyviai, neišnaudojo visų galimybių, nebuvo pakankamai atidi ir nedėjo visų reikiamų pastangų, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jos teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę. Tarnyba pabrėžė, kad asmens liga savaime nėra laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi. Tarnyba pažymi, kad pareiškėja turėjo galimybę į teismą kreiptis anksčiau, t. y. iki pablogėjant jos ar jos artimųjų sveikatos būklei. Tarnybos vertinimu, ilgo pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą nepateisina ir tokios jos nurodomos aplinkybės kaip artimųjų mirtis, kadangi jos yra momentinio, o ne trunkamojo pobūdžio. Tarnybos vertinimu beveik 11 metų laiko tarpas, kai pareiškėja iš esmės nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti, sudaro pagrindą pripažinti, kad ji nebuvo rūpestinga, aktyvi ir ne tik neįgyvendino savo subjektinių materialinių teisių laikydamasi įstatymo nustatytų terminų, tačiau taip pat ir per protingą terminą nepasinaudojo procesine teise kreiptis į teismą prašant atnaujinti praleistus terminus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad teismas neįvertino to, jog tinkamam pretendavimui į nuosavybės teisių atkūrimą objektyviai trukdė jos ir jos artimųjų sveikatos būklės, be to, ji buvo suklaidinta žemėtvarkos institucijų tarnautojų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja aktyviai dalyvavo pradinėje nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje, t.y. su giminaičiais 1991 metais kreipėsi į Pasvalio rajono (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybą, vėliau teikė giminystės ryšius ir nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, dalyvavo paženklinant žemės sklypus vietoje, o 2000 metais gavo Panevėžio apskrities viršininko sprendimą, kuriuo jai buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,87 ha žemės, iki nacionalizacijos valdytos jos tėvo A. V.. Pareiškėja teigia, kad po to kreipėsi į žemėtvarkos darbuotojus pakartotinai, tačiau jos pareiškimą priimti buvo atsisakyta. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog pareiškėją suklaidino žemėtvarkos darbuotojai. Pažymėtina, kad nei pareiškėja, nei tretieji suinteresuoti asmenys S. V. ir R. P., nei teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. A. P. nenurodė tikslaus laiko, kada buvo pakartotinai kreiptasi į nuosavybės teisių atkūrimo besirūpinančias institucijas, šių asmenų paaiškinimai apie pakartotinio prašymo teikimo Pasvalio žemėtvarkos skyriuje aplinkybes skiriasi, atsakovo atstovai tokio pareiškėjos kreipimosi faktą neigia. Visi dokumentai, kuriuos pareiškėja žemėtvarkos institucijoms teikė iki 2000 metų, buvo priimami, buvo priimtas ir 2010 metais rašytas pareiškimas, todėl abejotina pareiškėjos teiginiais, kad ji buvo iš tikrųjų suklaidinta žemėtvarkos darbuotojų.

Viena iš prašomų atnaujinti terminų praleidimo priežastimi pareiškėja nurodė jos ir jos artimųjų ligas. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad liga savaime nėra laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi ir galėtų būti pripažinta tokia tik tuo atveju, jeigu ji buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-219/2006, 2008 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-188/2008, 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-838/2009).

Pati pareiškėja patvirtino, kad iki 2002 metų su giminaičiais kelis kartus lankėsi žemėtvarkos institucijose, kas neginčijamai įrodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos sveikatos būklė iki įstatymu nustatytų terminų pasibaigimo nebuvo tokia bloga, kad galėtų objektyviai sukliudyti įgyvendinti savo teises. Pareiškėjos artimųjų slauga bei mirtys neabejotinai galėjo turėti įtakos jos užimtumui bei psichologinei būsenai, tačiau prioriteto nuosavybės teisių atkūrimui ar artimųjų slaugai pasirinkimas yra subjektyvaus pobūdžio veiksnys. Pareiškėja teigia, kad jos elgesiui turėjo įtakos susirgimas cukriniu diabetu, motinos slauga, tačiau šios priežastys jai nekliudė tuo pačiu metu vesti civilinę bylą dėl patirtos žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių, t. y. veikdama savo rizika ir savo valia pasirinko pasyvesnį elgesio modelį, tinkamai nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo į Pasvalio rajone (duomenys neskelbtini) kaime buvusią žemę procesu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu, nes ji pati teigia, jog jos materialinė padėtis pablogėjo tik nuo 2002 metų. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (pvz. 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius