2013-05-22 Nr. AB-2093-3-61-3-00883-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-479/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00883-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi (b. l. 9-10) atsisakė priimti pareiškėjo G. K. skundą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinių teismų kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais, atlyginimo (CK 6.271 str.). ABTĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Sistemiškai aiškindamas nurodytas ABTĮ nuostatas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog administraciniams teismams priskirtina nagrinėti bylas dėl žalos padarytos viešojo administravimo subjektų, vykdant jiems įstatymu priskirtus viešojo administravimo veiksmus, veiksmais (neveikimu).

Pažymėjo, jog teismui pateiktame skunde pareiškėjas G. K. nurodė, kad jis žalą kildina iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo veiksmų, kai jam netinkamai ir nevisapusiškai buvo pateikta prašoma informacija.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo turinį, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 nurodė, kad skundų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, teikimo galimybė nustatyta Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 103 straipsnyje, administracinės veiklos priežiūrą vykdantys subjektai – Teismų įstatymo 104 straipsnyje, Teismų įstatyme nustatytą administravimo teismuose tvarką – administravimo subjektų teises ir pareigas, administravimo rūšis ir formas, administravimo kontrolės įgyvendinimą, detalizuoja Administravimo teismuose nuostatai, patvirtinti Teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 13P-31-(7.1.2) (toliau – ir Nuostatai). Pažymėjo, jog, įvertinusi nustatytą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, kad veikla, susijusi su teismų administravimu, nelaikytina viešuoju administravimu ABTĮ taikymo prasme.

Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, kadangi G. K. reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildina ne iš viešojo administravimo subjekto viešojo administravimo veiksmų, jo skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas G. K. atskiruoju skundu (b. l. 14) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pareiškėjo pateiktas skundas yra pateiktas dėl veiksmų, atliktų viešojo administravimo srityje. Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jam pateiktuose atsakymuose yra nurodyta juos skųsti administraciniam teismui. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo priimta nutartis atima jo teisę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo G. K. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, iš esmės motyvuodamas tuo, kad G. K. reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildina ne iš viešojo administravimo subjekto viešojo administravimo veiksmų, todėl atitinkamai tokio ginčo nagrinėjimas nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pažymi, jog administraciniai teismai turi tik jiems Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) suteiktą kompetenciją, todėl jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. Būtent todėl administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai pagal ABTĮ numatytą teisinį reguliavimą ir ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Pastebėtina, jog atitinkamos teismui priskirtos kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) arba inicijuotos teisenos nutraukimą, jei aplinkybė, jog skundas nepriskirtinas tam teismui, paaiškėja nagrinėjant bylą (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pagal ABTĮ administracinių teismų kompetencijai priskiriami ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis atskleidžia viešojo administravimo sampratą, numatydama, jog tai yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

Atitinkamai, nors ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 str. str. 1 d., 25 str.), tačiau administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, t. y. kada ginčo teisiniams santykiams taikytinos ratione materie yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2006 m. lapkričio 21 d. nutartį).

Nagrinėjamos administracinės bylos atveju pažymėtina, jog pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas pateikti informaciją apie 2008–2012 metais priimtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimus dėl teismų praktikos ir žalą šiuo atveju jis siejo su netinkamai ir nevisapusiškai jam pateikta informacija (b. l. 1). Prašydamas žalos atlyginimo pareiškėjas inter alia rėmėsi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas), kurio nuostatos reglamentuoja teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 1 str. 1 d.). Pastebėtina, jog Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnyje yra numatyta įstaigos pareiga teikti pareiškėjams informaciją, išskyrus atvejus, kai atsisakyti ją suteikti galima suteikti šio įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą iš esmės remdamasis išaiškinimais, pateiktais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013, kurioje teismas inter alia yra išaiškinęs, kad ginčai, susiję su teismo administracine veikla, paprastai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) nuostatas. Pagal Teismų įstatymo 102 straipsnio 1 dalį teismų administravimas yra teismo pareigūnų organizacinė veikla (vidinis teismo administravimas) ir šiame įstatyme numatytų pareigūnų atliekama nurodytos veiklos priežiūra (išorinis teismų administravimas). Šiame įstatyme taip pat yra numatyti teismo pareigūnai, kurie įgyvendina teismų administravimą, jų įgaliojimai, skundų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, teikimo galimybė (Teismų įstatymo 103 str.), administracinės veiklos priežiūrą vykdantys subjektai (Teismų įstatymo 104 str.). Teismų įstatyme nustatytą administravimo teismuose tvarką – administravimo subjektų teises ir pareigas, administravimo rūšis ir formas, administravimo kontrolės įgyvendinimą, detalizuoja Administravimo teismuose nuostatai, patvirtinti Teisėjų tarybos 2011 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 13P-31-(7.1.2) (toliau – ir Nuostatai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje yra pažymėjęs, jog, atsižvelgus į tai, kad Lietuvos įstatymų leidėjas teismo administravimo klausimams Teismų įstatyme yra numatęs specialias nuostatas bei įvertinus Teismų įstatymo 102 straipsnio 2 dalį, skelbiančią, kad administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo, teismų administravimas laikytinas specialia administravimo sritimi, kuri nėra sietina su klasikiniu viešuoju administravimu taip, kaip jis yra apibrėžiamas ir suprantamas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ) bei ABTĮ nuostatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi ir pažymėjęs, kad veikla, susijusi su teismų administravimu, nelaikytina viešuoju administravimu ABTĮ prasme, motyvuotai nevertino, ar būtent pareiškėjo skunde nurodomi veiksmai, su netinkamu jų atlikimu siejama žala yra siejami su teismų administravimu Teismų įstatymo, Nuostatų numatyto teisinio reguliavimo prasme.

Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, jog Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatuota, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip sudarant prielaidas formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai ir garantuojant jurisprudencijos tęstinumą. Kita vertus, pripažįstant teismo sukurtus precedentus teisės šaltiniu, tokiais teismų precedentais reikia remtis itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A492-704/2013, aplinkybės yra netapačios šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013, kurioje pateiktais išaiškinimas remdamasis pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, iš esmės nėra pasisakęs dėl ginčų priskirtinumo, galimumo juos nagrinėti administraciniuose teismuose, kai pareiškėjas pateiktu skundu siekia žalos atlyginimo ir tokią žalą kildina iš atitinkamų veiksmų netinkamo atlikimo, remiasi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatų pažeidimais. Priešingai, nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo pažymėta, jog neatmestina galimybė, kad teismo, kaip valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, darbe yra ir kitokios veiklos, kuri nėra tiesiogiai susijusi su teisingumo vykdymu bei pagal Teismų įstatymo nuostatas įgyvendinamu teismų administravimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013). Todėl manytina, jog kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgus į skundo dalyką, pagrindą, taikytiną teisinį reguliavimą, bylos faktines aplinkybes, turi būti sprendžiama, ar tam tikro ginčo nagrinėjimas priklauso administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 1 d., 15 str.).

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies nuostatas būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas ir iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta turtinė ir/arba neturtinė žala neatlyginama. Be to, įstatymų leidėjo diskrecijos, kuria jis gali naudotis reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos turtinės ir/arba neturtinės žalos atlyginimu, negalima interpretuoti kaip apimančios jo laisvą nuožiūrą nustatyti kokį nors išsamų (baigtinį) sąrašą atvejų, kuriais tokia žala turi būti atlyginama, arba nustatyti, kad tam tikrais atvejais minėtais neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti neatlyginama (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, iš esmės nesilaikė įtvirtinto reguliavimo numatyto imperatyvo ir pareiškėjui taip pat nenurodė, nepaaiškino, kokio teismo kompetencijai yra priskirtinas jo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas (ABTĮ 37 str. 3 d.) (b. l. 9-10).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundo turinį, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, neišnagrinėjo visų reikšmingų aplinkybių, motyvuotai nepasisakė dėl to, ar pareiškėjo skunde pareikšti reikalavimai yra priskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl atitinkamai pareiškėjo atskirasis skundas yra tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina ir pareiškėjo G. K. skundo priėmimo klausimas yra grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą turėtų atsižvelgti į pareiškėjo pateiktą skundo reikalavimą, įvertinti, iš kokių veiksmų padaryta žala yra kildinama ir motyvuotai spręsti, ar pareiškėjo skunde pateikto reikalavimo sprendimas priklauso administracinių teismų kompetencijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo G. K. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis