2015-09-30 Nr. AB-18819-3-64-3-00493-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P-125-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00493-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos 80.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015 pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, trečiajam suinteresuotam asmeniui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl grąžinimo į eitas pareigas, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 32–51, 173–185; IV t., b. l. 113–118), prašydamas: 1) grąžinti jį į seniūno pareigas (valstybės tarnybą); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, 270 000 litų neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti iš atsakovo 10 549,50 litų turtinei žalai atlyginti; 4) pareikalauti iš atsakovo, kad šis remiantis savivaldybės vedamu žurnalu paskaičiuotų, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių (mašinų naudojimas po darbo vykdant tarnybines pareigas), ir priteisti apmokėjimą už viršvalandžius; 5) priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas priverstinės pravaikštos metu.

Pareiškėjas paaiškino, kad neteisėtai buvo atleistas iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų. Tai konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 pripažindamas, kad pareiškėjas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų atleistas šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d., bei priteisė atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką. Po šio teismo sprendimo pareiškėjui buvo atkurtas valstybės tarnautojo statusas ir jis turėjo būti grąžintas į seniūno pareigas. Tuo metu buvo laisvų kitų seniūnijų seniūnų, seniūno pavaduotojo pareigų, tačiau pareiškėjui nebuvo pasiūlytos jokios valstybės tarnautojo pareigos. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 10 549,50 litus už tarnybinio automobilio vairo perdėjimą bei variklio pakeitimą, priteisti iš atsakovo 270 000 litų neturtinę žalą, kurią patyrė dėl to, kad neteko 30 procentų sveikatos, patyrė pažeminimus, yra paėmęs paskolą iš banko, kurios negali sumokėti, dėl to gyvena baimėje, kad gali būti iškeldintas iš namo. Taip pat pareiškėjas prašė teismo pareikalauti iš atsakovo, kad šis remiantis savivaldybės vedamu žurnalu paskaičiuotų, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių. Pareiškėjas dirbo savaitgaliais – vykdavo įvairios šventės ir jis, kaip seniūnas, privalėjo dalyvauti, naudojo transportą. Kai mirė pareiškėjo mama ir sesuo, jam kiekvienu atveju nebuvo suteikta po tris išeigines dienas. Taigi atsakovas turėtų apskaičiuoti viršvalandžius ir sumokėti pareiškėjui. Pareiškėjas manė, kad už visų jo reikalavimų patenkinimą yra atsakinga Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (IV t., b. l. 132–134) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo skundo reikalavimai dėl gražinimo į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, 270 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti reiškiami Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, o ne Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje (toliau – ir LRV atstovas Šiaulių apskrityje), kuris yra netinkamas atsakovas šioje byloje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, seniūnas yra karjeros valstybės tarnautojas, kurį į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymais. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gegužės 18 d. sprendimas, kuriuo buvo pripažinta, kad pareiškėjas atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai ir turi būti atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d.; taip pat buvo priteista iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pareiškėjui 91 040 Lt už priverstinės pravaikštos laiką.

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu, 2010 m. gegužės 26 d. priėmė įsakymą Nr. A-544-(8.2), kuriuo įsakė išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą pagal LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus, laikė, kad jo reikalavimams tenkinti tinkamas atsakovas yra Radviliškio rajono savivaldybės administracija, su kuria pareiškėjas buvo susijęs darbo santykiais.

Tą patį atsakovas manė ir apie pareiškėjo reikalavimą grąžinti jį į seniūno, valstybės tarnybos įmonės (įstaigos) vadovo, darbą. Pareiškėjas savo skunduose teigė, kad turėjo būti priimtas į Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigas, Šeduvos seniūno pavaduotojo, Pakalniškių seniūnijos seniūno pareigas. Šis reikalavimas buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalimi. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad spręsti dėl priėmimo į nurodytas pareigas turi į šias pareigas priimantis subjektas, t. y.

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, o ne LRV atstovas Šiaulių apskrityje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės atstovai atlieka savivaldybių administracinę priežiūrą, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Remiantis to paties įstatymo 4 straipsnio 8 dalimi, Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų neveikimo ar priimtų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas ar konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai.

Pareiškėjo skundai priskiriami būtent prie tokių skundų, kurių, vadovaujantis nurodyta teisės norma, Vyriausybės atstovas nenagrinėja. Atsakovas taip pat laikė neturinčiais teisinio pagrindo pareiškėjo teiginius, jog LRV atstovas Šiaulių apskrityje turėjo parašyti teikimą dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-689 „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos naikinimo, jos aptarnaujamos teritorijos priskyrimo Šeduvos miesto seniūnijai“ panaikinimo, o tai, kad šis teikimas nebuvo parašytas, neva nulėmė pareiškėjo interesų pažeidimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono savivaldybės administracija prašė atmesti pareiškėjo skundo reikalavimus kaip nepagrįstus, o reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo prašė taikyti senatį.

Atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 55–57, 163–167, 187–193) trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu išsprendė klausimą dėl pareiškėjo atleidimo iš seniūno pareigų, grąžinimo į šias pareigas, nesumokėto atlyginimo ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl ši bylos dalis turi būti nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punkto pagrindu. Taip pat Radviliškio rajono savivaldybės administracija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas naudojo tarnybinį automobilį teisėtai, atlikdamas Šeduvos seniūnijos seniūno funkcijas. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių kitas pareiškėjo prašomas priteisti sumas žalai atlyginti. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad įsigydamas automobilį Audi A6 pareiškėjas viršijo jam skirtus asignavimus automobiliui įsigyti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 23 d. sprendimu (IV t., b. l. 153–157) pareiškėjo L. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo keliamas ginčas laikytinas tarnybiniu ginču ir dėl visų pareiškėjo reikalavimų atsakingas turėtų būti pareiškėjo darbdavys. Vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832; 2008, Nr. 113-4290) 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad seniūnas yra seniūnijos vadovas, seniūnijai skirtų asignavimų valdytojas; jis yra karjeros valstybės tarnautojas; seniūną į pareigas skiria ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis šiuo ir Valstybės tarnybos įstatymais; į seniūno pareigas priimama tik konkurso būdu. <...>. Remdamasis šia teisės norma, teismas sprendė, kad pareiškėjo darbdavys buvo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorius, kuris ir atleido pareiškėją iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų, todėl šioje byloje tinkamu atsakovu turėtų būti ne Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, o Radviliškio rajono savivaldybės administracija. Teismas nurodė, kad valstybė yra atskiras teisės subjektas, juridinis asmuo, turintis savarankišką teisinį statusą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, t. y. valstybė valdžios funkcijas įgyvendina per tam įstatymo įgaliotas institucijas. Tiek pati valstybė, tiek atskiros jos institucijos turi savarankišką teisinį statusą, gali įgyti teises ir pareigas ir būti teisinio santykio šalimi. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamo teisinio santykio šalimi yra ne valstybė, o vietos savivaldos institucija – Radviliškio rajono savivaldybės administracija.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė teismui prašymą (IV t., b. l. 113–118), kuriuo prašė pakeisti atsakovą, t. y. nelaikyti atsakovu Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, o atsakovu laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje. Tokį prašymą pareiškėjas palaikė ir teismo posėdžio metu (IV t., b. l. 122–124; 2014 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas). Teismas išaiškino pareiškėjui žodžiu dėl pasirenkamo netinkamo atsakovo bei galimų dėl to pasekmių. Pareiškėjas nesutiko laikyti atsakovu Radviliškio rajono savivaldybės administraciją, o pasirinko atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje. Teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl pareiškėjo prašymo ir atsakovo pakeitimo, šioje nutartyje (IV t., b. l. 125–126) dar kartą nurodė koks atsakovas turėtų būti tinkamas šioje byloje, tačiau pareiškėjas savo valios nepakeitė. Nagrinėjant bylą iš esmės, pareiškėjas taip pat prašė laikyti atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jeigu teismas siūlo pareiškėjui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, tačiau pareiškėjas su šiuo pasiūlymu nesutinka, tai gali būti pagrindas pareiškėjo skundą atmesti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469-470/2006).

III. Pareiškėjas L. V. apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 161–181) prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašė atsakovu laikyti tą asmenį, kurį teismas mano tinkamu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu buvo atleistas iš darbo nesant jo prašomos darbo vietos, todėl atsakovas privalėjo siūlyti kitą darbo vietą, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 297 straipsniu. Šią išvadą, pareiškėjo manymu, patvirtina ir ta aplinkybė, kad teismas nenurodė atsakovui sumokėti išeitinės kompensacijos. LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimas nebuvo visiškai įvykdytas, kadangi vietoje teismo priteistos 91 040 Lt sumos už priverstinės pravaikštos laiką pareiškėjui, atskaičius mokesčius, buvo sumokėta 70 000 Lt. Pareiškėjo nuomone, darbdaviui tinkamai neatsiskaičius su juo, darbo santykiai tęsiasi; teismas turi ištaisyti savo klaidą ir grąžinti pareiškėją į darbą bei sumokėti už priverstinės pravaikštos laiką, prarastą sveikatą. Pareiškėjas teigė kreipęsis į Radviliškio savivaldybės administracijos direktorių su prašymu siūlyti jam kitą darbą ir visiškai su juo atsiskaityti, tačiau direktorius atsisakė tai padaryti. Pareiškėjas tvirtino, kad teismas įtraukė atsakovu į bylą valstybę, vėliau, sutikęs su teismo pozicija, tokį prašymą pareiškė ir pareiškėjas. Teismas, spręsdamas, kad netinkamai nurodyti atsakovo atstovai, galėjo pareikalauti juos pakeisti. Grąžinimo į darbą klausimas labai aktualus sprendžiant dėl pareiškėjo būsimos pensijos išmokų, kurios negrąžinus pareiškėjo į darbą būtų minimalios, tokiu būdu nukentėtų pareiškėjo šeimos gyvenimas, kadangi iš pareiškėjo būtų atimtos visos socialinės garantijos. Teismas nepagrįstai nevertino, ar seniūnija buvo panaikinta teisėtai. Pareiškėjas tvirtino, jog neigiamos pasekmės nebūtų kilusios, jei LRV atstovas Šiaulių apskrityje būtų parašęs teikimą, kad Radviliškio savivaldybės taryba panaikintų savo neteisėtą sprendimą dėl Šeduvos kaimiškosios seniūnijos panaikinimo. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nuo LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo priėmimo buvo atsilaisvinusios penkios ar šešios seniūno darbo vietos, šiuo metu laisva ir Šeduvos seniūno vieta, tačiau atsakovas, veikdamas nusikalstamai, leidžia vykdyti konkursus, kad ši vieta būtų užimta, o pareiškėjas būtų priverstinėse pravaikštose. Pareiškėjas manė, jog teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti bylą iš esmės.

Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 29 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (V t., b. l. 13) prijungti prie bylos pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 1 d. skundą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui.

Pareiškėjas 2015 m. sausio 14 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (V t., b. l. 63–69) dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir administracinių bylų Nr. A143-771/2010, Nr. A520-2902/2012 ir Nr. AS756-833/2011 atnaujinimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, atsiliepimu (V t., b. l. 1–3) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, laikėsi atsiliepime į skundą pateiktos pozicijos, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama LRV atstovo Šiaulių apskrityje, nėra tinkamas atsakovas byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono savivaldybės administracija atsiliepimu (V t., b. l. 5–6) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, vertino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015 (V t., b. l. 121–133) pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmetė ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A520-2902/2012 pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybei dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, atlyginimo už priverstinę pravaikštą, delspinigių, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir kitų reikalavimų, 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pareiškėjo L.

V. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta administracinės bylos dalis dėl reikalavimo grąžinti pareiškėją į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir šią administracinės bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui; taip pat panaikino sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 19 481,87 Lt neteisėtai išskaičiuotų mokesčių, ir šią bylos dalį nutraukė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Minėta nutartimi buvo apibrėžtos bylos nagrinėjimo pagal pareiškėjo skundą ribos bei nurodyta pirmosios instancijos teismui, kokios turi būti nustatytos ir ištirtos aplinkybės, svarbios priimant objektyvų ir pagrįstą sprendimą. LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 grąžinant dalį pareiškėjo skundo reikalavimų pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo buvo nurodyta, kad pareiškėjo reikalavimas dėl jo grąžinimo į valstybės tarnybą turėjo būti nagrinėjamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu, nustatančiu, kad buvusiam įstaigos vadovui (išskyrus įstaigos vadovą, priimtą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai, taip pat įstaigos vadovą, kuriam suėjo 65 metai), atleistam iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) pareigos, jeigu asmuo atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Asmenys, siekiantys būti priimti į įstaigos vadovo pareigas, gali būti priimti į šias pareigas į valstybės tarnautojo pareigas priimančio asmens sprendimu. Jeigu nėra galimybės šioje dalyje nurodytu atveju buvusiam įstaigos vadovui pasiūlyti įstaigos vadovo pareigų, 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos Vyriausybės nustatyta tvarka jam siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Šis asmuo privalo būti priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir jam siūlomos pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Ši skundo dalis buvo grąžinta nagrinėti, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, šio reikalavimo iš esmės neišnagrinėjo. LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 taip pat buvo grąžintas pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjo reikalavimas dėl atlyginimo už dirbtus viršvalandžius priteisimo, konstatuota, kad byla nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu nepagrįstai, nes nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų tinkamai atsisakęs pareikštų reikalavimų.

Nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis aplinkybes, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, ar pareiškėjas palaiko reikalavimą dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo. Grąžinant LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perkėlimą priteisimo bei dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas turi išsiaiškinti ir nustatyti, kokiu pagrindu pareiškėjas reiškia reikalavimus dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, t. y. ar pareiškėjas nurodytas pinigų sumas traktuoja kaip žalos atlyginimą, ar kaip atsakovo nepagrįstą parturtėjimą.

Antra, pareiškėjui turėjo būti išaiškinta, kad jis turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius jo nurodytas pinigų sumas. Aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo ištirtos. Be šių reikalavimų, pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. pateiktu patikslintu skundu papildomai pareiškė reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priverstinės pravaikštos metu priteisimo (IV t., b. l. 44–52).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei pirmosios instancijos teismo sprendime, priimtame 2014 m. gegužės 23 d. bylą išnagrinėjus iš naujo, išdėstytais motyvais, konstatavo, kad administracinė byla buvo nagrinėjama išimtinai formaliai taikant administracinių bylų proceso nuostatas, nenagrinėjant pareiškėjo reikalavimų iš esmės, liko neįgyvendinti LVAT 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 pirmosios instancijos teismui nustatyti reikalavimai, neatskleista bylos esmė.

Po administracinės bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas 2012 m. spalio 17 d. raštu (III t., b. l. 184) pareiškėjui pasiūlė patikslinti skundo reikalavimus dėl pareiškėjo grąžinimo į seniūno pareigas (valstybės tarnybą), dėl apmokėjimo už viršvalandžius priteisimo, dėl 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už automobilio vairo perdėjimą priteisimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei pateikti juos patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas teismui 2012 m. lapkričio 5 d. pateikė „Atsakymą–skundą“, (III t., b. l. 185–199), 2012 m. gruodžio 19 d.

– „Atsiliepimą“ (III t., b. l. 210-–215), kuriais prašė išnagrinėti jo reikalavimus, pabrėžė, kad jie reiškiamai Radviliškio rajono savivaldybei ir savivaldybės administracijai, taip pat reiškė Šiaulių apygardos administraciniam teismui nušalinimą. Atsižvelgdama į jų turinį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pateiktus raštus laikė procesiniais dokumentais – rašytiniais paaiškinimais. Be to, pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. pateikė teismui „Skundą–prašymą“, kuriuo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, teikė prašymus kitoms institucijoms – Prezidentei, Seimo pirmininkui, kt. (IV t., b. l. 14–34).

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. teikė teismui patikslintą skundą, kuriuo reiškė reikalavimus Radviliškio rajono savivaldybei (IV t., b. l. 44–52). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 4 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo vykdyti LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą, sumokėti 19 481,87 Lt bei 15 085,84 Lt delspinigių nuo šios sumos atsisakė priimti ir priėmė nagrinėti likusią skundo dalį – dėl atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės įpareigojimo grąžinti pareiškėją į darbą (valstybės tarnybą), dėl 8 150 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas priverstinės pravaikštos metu bei 6 315,26 Lt delspinigių nuo šios sumos priteisimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-659/2013, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties, paliko šią nutartį nepakeistą (IV t., b. l. 93–100). Pareiškėjas 2014 m. vasario 6 d. pateikė teismui „Pareiškimą–skundo papildymą“ (IV t., b. l. 113–118), kuriuo prašė atsakovu byloje laikyti valstybę, jos atstovu – Vyriausybės atstovą Šiaulių apskričiai. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi atsakovu administracinėje byloje nutarė laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, o Radviliškio rajono savivaldybės administraciją – trečiuoju suinteresuotu asmeniu (IV t., b. l. 125–126).

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2014 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundo reikalavimus dėl grąžinimo į valstybės tarnybą, dėl apmokėjimo už viršvalandžius, dėl išlaidų už automobilio variklio pakeitimą, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė, konstatavęs, kad skundo reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui. Nesutikdamas su priimtu sprendimu pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė jį panaikinti, argumentavo, kad bylos nagrinėjimo metu jam nebuvo tinkamai išaiškintos konkrečių skundo reikalavimų pateikimo tinkamiems atsakovams pasekmės, tai patvirtina teismo posėdžio metu daryti garso įrašai.

Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti pareiškėjo teiginius dėl netinkamo atliekamų procesinių veiksmų pasekmių išaiškinimo, susipažinusi su teismo posėdžių, vykusių 2014 m. vasario 13 d. ir 2014 m. balandžio 17 d. garso įrašais, pripažino, kad ABTĮ 54 straipsnio reikalavimai buvo pritaikyti itin formaliai, liko neatsižvelgta į nuostatą, kad pareiškėjui nesutinkant pakeisti atsakovą, turi būti tinkamai išaiškinamos šalies procesinės teisės (ABTĮ 53 str.), o tai apima ir pasekmių, kurios kyla dėl vienų ar kitų procesinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, išaiškinimą.

Tai ypač aktualu aptariamu atveju, kai bylos nagrinėjimas yra užsitęsęs nuo pareiškėjo skundo pateikimo Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2010 m. birželio 17 d. (I t., b. l. 32), pareiškėjas ne kartą tikslino skundo reikalavimus, juos reiškė tiek atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, tiek valstybei. Bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pasirenkamą pažeistų teisių gynimo būdą – siekį grįžti į valstybės tarnybą savivaldybės institucijoje, gauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurią nurodo patyręs dėl konkretaus subjekto – savivaldos institucijos veiksmų, remiantis principu, kad „teismas žino teisę“, turėjo ne formaliai nurodyti galimybę atsakovą keisti tinkamu, bet išaiškinti, jog atsisakymas reikšti reikalavimus tinkamam atsakovui reiškia atsisakymą apskritai savo pažeistų teisių gynimo pasirinktu būdu.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai kilo pagrįstų abejonių, ar pagrįstai bylos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos tik paskutiniuoju pareiškėjo patikslintu skundu. Apibendrindama byloje nuo 2010 m. vykusį procesą, teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas raštu pateiktų skundo reikalavimų dėl grąžinimo į valstybės tarnybą savivaldybės institucijose, su savivaldybės institucijų nurodomais neteisėtais veiksmais susijusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nėra atsisakęs, pirmosios instancijos teismas yra siūlęs teikti įrodymus, patvirtinančius skunduose išdėstytas aplinkybes, byloje yra pareikšti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, kuri dalyvavo viso bylos nagrinėjimo proceso metu, atsikirtimai dėl šių reikalavimų pagrįstumo bei prašymas taikyti senaties terminus, todėl sprendimas šioje byloje proceso šalims turi prejudicinę reikšmę, tai reiškia, kad sprendime turi būti motyvai dėl pareikštų reikalavimų iš esmės. Atsižvelgdama į tai bei siekdama teisingo sprendimo priėmimo byloje, teisėjų kolegija 2015 m. vasario 5 d. nutartimi atnaujinusi bylos nagrinėjimą iš esmės, žodinio bylos nagrinėjimo metu išklausiusi šalių paaiškinimų ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus įrodymus, siekdama proceso ekonomijos ir operatyvumo, atsižvelgdama į ilgą ginčo nagrinėjimo teisme trukmę, pasisakė dėl byloje nagrinėjamų pareiškėjo reikalavimų iš esmės.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo grąžinti į valstybės tarnybą teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 buvo pripažinta, jog pareiškėjas L. V. buvo atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūno pareigų nuo 2007 m. gruodžio 11 d. neteisėtai, ir nustatyta, kad jis atleistas iš šių pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d., pareiškėjui priteista 91 040,00 Lt už priverstinės pravaikštos laiką.

Teisėjų kolegija nurodytoje byloje konstatavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą (pareigas), nes Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Šeduvos seniūnija yra panaikinta ir pareiškėjo buvusi pareigybė nuo 2009 m. liepos 1 d. neegzistuoja. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012 grąžinant dalį pareiškėjo skundo reikalavimų pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo buvo nurodyta, kad pareiškėjo reikalavimas dėl jo grąžinimo į valstybės tarnybą turėjo būti nagrinėjamas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas atkurti karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statusą, turėjo Karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovui taisyklių (toliau – ir šios Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 967 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 19 d.), 4 punkte nustatyta tvarka pareikšti savo valią dėl atitinkamo statuso atkūrimo.

Pareiškėjas pripažino, kad dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo per 6 mėnesių laikotarpį nuo LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 priėmimo nesikreipė, todėl jo reikalavimas dėl grąžinimo į valstybės tarnybą Valstybės įstatymo 43 straipsnio 3 dalies pagrindu negali būti tenkinamas. Pareiškėjo argumentą, kad įstatyme numatyta garantija dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo jam turėjo būti taikoma ir nepateikus rašytinio prašymo, kolegija atmetė, nes įstatyme (VTĮ 43 str. 3 d.) yra nurodyta, kad 6 mėnesius nuo atleidimo iš pareigų dienos tos pačios ar žemesnės kategorijos įstaigos vadovo pareigos, ar tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos siūlomos Vyriausybės nustatyta tvarka, kurioje numatyta asmens pareiga savo valią pareikšti konkrečiu būdu – pateikiant rašytinį prašymą atkurti valstybės tarnautojo statusą.

Be to, pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybių, kad per 6 mėnesių laikotarpį nuo LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 priėmimo Radviliškio rajono savivaldybėje buvo laisvų pareigų, kurios galėjo būti jam siūlomos, tokių duomenų administracinėje byloje nėra (IV t., b. l. 203). Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pastebėjo, kad aplinkybės, susijusios su Šeduvos seniūnijos panaikinimu Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu, nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką, todėl kolegija pareiškėjo argumentų dėl Šeduvos seniūnijos panaikinimo netyrė ir nevertino.

Pasisakydama dėl apmokėjimo už viršvalandžius apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, prašydamas atlyginti už viršvalandžius, patikslintuose skunduose nebuvo nurodęs priteistinos konkrečios pinigų sumos, kuri jam turėtų būti atlyginta už viršvalandžius, nenurodė konkrečių dienų, kada dirbo viršvalandžius (I t., b. l. 137, II t., b. l. 120–129). Pareiškėjas prašė pareikalauti iš duomenų iš savivaldybės, kad, remiantis savivaldybės vedamu žurnalu, būtų apskaičiuota, kiek pareiškėjas dirbo užregistruotų viršvalandžių.

Atsikirsdama į šiuos reikalavimus Radviliškio rajono savivaldybės administracija nurodė, kad savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. PA-19-(10.1) „Dėl mokėjimo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos darbuotojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis“ 2 punktu nustatė, kad savivaldybės administracijos seniūnijų seniūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, nelaikomas viršvalandiniu darbu (I t., b. l. 220); darbdavio nurodymų pareiškėjui dirbti viršvalandžius nebuvo; Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Tarnybinių automobilių naudojimo nedarbo valandomis, švenčių ir poilsio dienomis 2007 m. kovo 4 d. registravimo žurnalas neįrodo, kad tarnybinis automobilis buvo naudojamas tarnybos reikmėms (I t., b. l. 221–230).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas iš Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų buvo atleistas 2007 m. gruodžio 11 d. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcija nereglamentavo viršvalandžių mokėjimo, todėl, remiantis įstatymo 5 straipsniu, dėl viršvalandžių apmokėjimo turėjo būti sprendžiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso normomis. Darbo kodekso 150 straipsnyje įtvirtinta, kad viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami, darbdavys gali juos skirti tik išimtiniais atvejais (2 d.); viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, tokių pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse (5 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes – nebuvo administracijos nurodymų dirbti viršvalandžius, pareiškėjas pateko į administracijos pareigūnų tarpą, kurių darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, nelaikomas viršvalandiniu darbu, – priėjo prie išvados, kad šį pareiškėjo reikalavimą tenkinti nėra pagrindo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas, patikslinęs skundo reikalavimus, prašė priteisti 8 150 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas priverstinės pravaikštos metu – t. y. po jo atleidimo iš seniūno pareigų nuo 2007 metų gruodžio 11 dienos. Pareiškėjo ir atsakovo darbo (tarnybos) santykiai nutrūko nuo 2010 m. gegužės 18 d., nes LVAT 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjas atleistas iš Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Šeduvos seniūnijos seniūno pareigų šiuo teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 18 d.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustatęs, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, ar yra pareikštas toks prašymas, ar ne. Taigi įstatymų leidėjas yra pavedęs teismui, nagrinėjančiam bylą dėl neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos), parinkti darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdą.

Nagrinėjamu atveju buvo taikoma DK 297 straipsnio 4 dalis, kuri numato, kad jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Taigi klausimą dėl DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos, kaip ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, priteisimo sprendžia tas teismas, kuris nustato, kad darbuotojas, kuris buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad taikant DK 297 straipsnio 4 dalį nėra numatytas kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimas, todėl tenkinti tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžė, kad tam, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Savivaldybės atsakomybė (viešoji atsakomybė) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, kad administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, jog bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (ABTĮ 23 str. 2 d. 6, 7 p.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turėjo pateikti įrodymus, kurių pagrindu teismas galėtų nustatyti, kad pareiškėjui padaryta jo nurodoma žala dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pareiškėjas patikslinto skundo reikalavimais prašė priteisti iš atsakovo 7 303,50 Lt (su delspinigiais) už pakeistą variklį ir 10 549,50 Lt (su delspinigiais) už automobilio vairo perdėjimą. Iš pareiškėjo pareikštų reikalavimų matyti, kad be delspinigių už pakeistą variklį jam turėjo būti sumokėta 4 500 Lt, o už vairo perdėjimą – 6 500 Lt. Vertindama pareiškėjo reikalavimus priteisti 4 500 Lt už pakeistą variklį ir 6 500 Lt už vairo perdėjimą, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas byloje paaiškino (I t., b. l. 99–100), jog tarnybinis automobilis buvo paimtas iš jo, nesumokėjus kompensacijos už pareiškėjo atliktus pagerinimus.

Pasak pareiškėjo, tai, kad buvo pakeistas automobilio variklis ir jis priklauso pareiškėjui, įrodo tas faktas, jog variklio numeris nurodytas tas, kuris buvo perkant automobilį, o šiuo metu automobilio numeris yra kitas. Pareiškėjas rėmėsi 2005 m. spalio 28 d. techninės ekspertizės pažyma Nr. 55 (I t., b. l. 11), paaiškino, kad vairą keitė pas privatų asmenį (IV t., b. l. 57). Kolegija pastebėjo, jog leistini įrodymai, kurie patvirtintų pareiškėjo sumokėtas sumas, į bylą nebuvo pateikti. Spręsdama, kokiu pagrindu pareiškėjas reiškia minėtus reikalavimus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo nurodomos išlaidos buvo tarnybos metu eksploatuojant savivaldybei nuosavybės teise priklausantį automobilį, kuris buvo skirtas pareiškėjui su tarnyba susijusioms funkcijoms atlikti.

Taigi pareiškėją ir savivaldybę siejo tarnybiniai santykiai, o kilęs ginčas yra dėl savivaldybės materialinės atsakomybės. Atsižvelgdama į tai, kad materialinės darbdavio atsakomybės santykiai nėra reglamentuojami Valstybės tarnybos įstatymo, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio nuostata, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas, teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę (LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

DK 248 straipsnio 3 punkte inter alia numatyta, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, o šio kodekso 249 straipsnyje inter alia įtvirtinta, kad darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo. Atsiliepimuose į pareiškėjo skundus Radviliškio rajono savivaldybė reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų senaties terminą ir juos atmesti (I t., b. l. 165, 189). DK 27 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

Jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų, ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos (5 d.). – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas argumentų, kodėl reikalavimus dėl materialinės žalos, kurią patyrė tvarkydamas automobilį 2005 m., atlyginimo pareiškė teisme tik 2010 m. birželio 17 d. (I t., b. l. 2), nepateikė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė, todėl konstatavo, kad šie reikalavimai atmestini dėl praleisto senaties termino (CK 1.131 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje paaiškino (I t., b. l. 49–50), jog neturtinė žala pasireiškė išgyventomis kančiomis ir nepritekliumi – įtemptu darbu su nuolat išleidžiamomis asmeninėmis lėšomis seniūnijos gyventojams ir savivaldybės darbui bei per septynerius darbo metus dirbtas dvigubas darbo dienas, darbu poilsio bei atostogų metu, taip pat paaiškino, kad dvasinius išgyvenimus patyrė ilgą laiką, daug kartų nesulaukdamas tinkamos, Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos pagalbos valstybės institucijose; teigė, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, akivaizdaus atsakovo atsisakymo veikti įstatymų ir teisės aktų nustatytos veiklos ribose, kai jam nebuvo siūlomas kitas darbas valstybės tarnyboje, atsidūrė psichologinio ir emocinio streso būsenoje bei depresijoje, liko dvasiškai sužlugdytas, patyrė fizinius negalavimus, neteko 30 procentų darbingumo.

Tai, kad buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata, įrodo byloje esanti valstybinės komisijos gydytojų pažyma. Tokiu būdu, šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą (270 000 Lt) dėl tęstinio psichologinio ir ekonominio smurto, pažeminimų, kratų ir t. t. Iš pareiškėjo skundo argumentų teisėjų kolegija nustatė, kad jis siekia neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmų. Viešoji atsakomybė dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trims aukščiau minėtoms civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiga įrodyti institucijos neteisėtus veiksmus, faktą, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas patyrė dėl neteisėtų Radviliškio savivaldybės administracijos veiksmų atleidžiant jį iš tarnybos bei dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų iki atleidimo iš tarnybos, yra išnagrinėti administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 bei yra išspręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl 360 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo yra atmestas.

Dėl to šioje byloje gali būti sprendžiama tik dėl tokių institucijos neteisėtų veiksmų, kurie nebuvo nagrinėjami administracinėje byloje Nr. A143-771/2010 bei iš esmės vyko po pareiškėjo atleidimo iš seniūno pareigų. Teisėjų kolegija vertino, kad šioje byloje pareiškėjas neįrodė valstybės ar savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, kurie yra įvardijami skunde (tęstinio psichologinio ir ekonominio smurto, pažeminimų, neteisėtų kratų, nesuteiktos pagalbos valstybinėse institucijose ir t. t.), kaip būtinosios sąlygos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str. 4 d.).

Nenustačius byloje valstybės ar savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl neturinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

Taip pat nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo – Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą yra abejonės dėl tokio teisės akto atitikties Konstitucijai, kuris turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje, gi nagrinėjamu atveju byloje nėra taikomas nurodomas įstatymas – Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis, todėl šios normos (viena ar kita apimtis) atitiktis aukštesnės galios teisės aktams nėra aktuali.

Apibendrindama apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų. Nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimus platesne apimtimi, įvertino iš esmės visus byloje pareikštus ir nagrinėtinus argumentus, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pareiškėjas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

V. 2015 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo L. V. 2015 m. rugpjūčio 25 d. skundas, adresuotas atitinkamiems Lietuvos valstybės pareigūnams ir institucijoms (Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, Teisėjų garbės teismui, Teisėjų tarybai), tarp jų – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui (V t., b. l. 139–141).

Šiame skunde pareiškėjas išvardija Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų, kurie priėmė procesinius sprendimus administracinėse bylose (administracinių bylų numeriai apeliacinės instancijos teisme Nr. A143-771/2010 ir Nr. A-391-492/2015), taip pat nurodo Šiaulių apygardos prokurorę ir skundo baigiamojoje dalyje prašo, kad nurodytos institucijos pradėtų ikiteisminį tyrimą pareiškėjo nurodytų teisėjų ir prokurorės atžvilgiu.

Antrajame skundo prašyme pareiškėjas kelia klausimą dėl skunde minimų bylų atnaujinimo. Teigia, kad administracinė byla Nr. A-391-492/2015 turėtų būti tęsiama (atnaujinta) teismui parinkus tinkamą atsakovą, nes „byla nutraukta nesant atsakovo, o atsakovas – Valstybė, kurią ŠAAT išėmė į kitą bylą, tad šioje byloje Valstybės nebeliko, o LVAT paliko galioti ŠAAT sprendimą, kad nebėra atsakovo – Valstybės“. Prašyme pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo nurodytu atveju nebuvo vadovaujamasi nei Konstitucija, nei tarptautine teise, nei Lietuvos Seimo išleistais įstatymais, buvo taikyti ne tie įstatymai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 25 d. skunde, kuris skirtas keliems adresatams, tarp jų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, pareikštas prašymas atnaujinti administracinę bylą Nr. A-391-492/2015.

Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-391-492/2015), kuri buvo priimta išnagrinėjus pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo (administracinė byla Nr. I-22-621/2014) panaikinimo, buvo užbaigas šios administracinės bylos procesas, kuris buvo pradėtas pagal pareiškėjo skundą dėl grąžinimo į seniūno pareigas (valstybės tarnybą) ir kitų su tuo susijusių reikalavimų.

Pagal ABTĮ IV skyriaus nuostatas, bylos, kuri užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, nagrinėjimas galimas tik tuo atveju, jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patenkina paduotą prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šia nutartimi pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 25 d. skundą, kuris, kaip jau buvo minėta, skirtas keliems adresatams, nagrinėjo pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją tik ta apimtimi, kuria šis skundas pagal jame išdėstytus argumentus gali būti prilygintas prašymui atnaujinti procesą, ir patikrino, ar pagal skunde išdėstytus argumentus yra pagrindas atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis (LVAT 2015 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-52-520/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-33-552/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-64-261/2015 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), LVAT 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2015 m. rugpjūčio 31 d. (V t., b. l. 138), t.y. nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (ABTĮ 66 str. 2–4 d.).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų (1–12 punktai), kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas. Pabrėžtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso administracinėje byloje pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.

ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai numato, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomi proceso atnaujinimo pagrindai ir motyvai, t. y. prašymas turi būti motyvuotas. Įstatymo reikalavimas nurodyti proceso atnaujinimo pagrindą reiškia, kad pareiškėjas prašyme turi nurodyti bent vieną ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą. Nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo sprendžiamas tik procesinis klausimas, t. y. patikrinama, ar pareiškėjas pagrindė kurį nors iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų. Jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo padavęs asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti administracinės bylos Nr. A-391-492/2015 procesą, prašyme konkrečiai nenurodė nė vieno ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose numatyto pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų motyvavimo aspektu, pareiškėjo argumentą, kad byla buvo išspręsta be tinkamo atsakovo (Valstybės), vertina kaip neatitinkantį nė vieno iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų. Kadangi prašyme keliamas klausimas dėl atitinkamo proceso dalyvio (Valstybės) įtraukimo į bylą, šis motyvas šiek tiek artimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytam proceso atnaujinimo pagrindui (sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų), tačiau neatitinka šio proceso atnaujinimo pagrindo taikymo sąlygų. Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytu pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą; 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (LVAT 2009 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-26/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-133/2010). Taigi prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu gali paduoti asmuo, kuris nebuvo įtrauktas į procesą, o teismas sprendime pasisakė dėl tokio asmens teisių ir pareigų. Procesą administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015 inicijavo pareiškėjas. Taigi pareiškėjas yra įtrauktasis į bylą asmuo.

Pažymėtina ir tai, kad prašant atnaujinti procesą nurodyta aplinkybė, esą administracinė byla Nr. A-391-492/2015 buvo išnagrinėta pašalinus iš bylos proceso pareiškėjo nurodytą atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, neatitinka tikrovės. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas 2014 m. vasario 6 d. pateikė teismui prašymą-skundo papildymą (IV t., b. l. 113–118), kuriame prašė atsakovu byloje laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje. Šį prašymą pareiškėjas palaikė ir 2014 m. vasario 13 d. teismo posėdyje (IV t., b. l. 122–124). Teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi (IV t., b. l. 125–126) tenkindamas pareiškėjo 2014 m. vasario 6 d. prašymą nutarė atsakovu byloje laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, o Radviliškio rajono savivaldybės administraciją laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-22-621/2014) ir apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-391-492/2015) aiškiai nurodyta, kad atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, t. y. pareiškėjo pasirinktas atsakovas, o Radviliškio rajono savivaldybės administracija trečiasis suinteresuotas asmuo.

Pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentą, kad administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015 byloje nebuvo vadovaujamasi Konstitucija, tarptautine teise ir Lietuvos Seimo išleistais įstatymais, teismas taikė ne tuos įstatymus, kuriuos reikėjo taikyti sprendžiant ginčą, teisėjų kolegija įvertino kaip artimiausią 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytam proceso atnaujinimo pagrindui.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant šiuo pagrindu atnaujinti procesą turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas.

Aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, tai yra prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (LVAT 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, kt.).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą bei teigdamas, kad administracinę bylą Nr. A-391-492/2015 išnagrinėjęs teismas taikė ne tuos įstatymus, kuriuos reikėjo taikyti sprendžiant ginčą, todėl byla turi būti atnaujinta, konkrečiai neįvardijo, kokias materialiąsias teisės normas teismas aiškino bei taikė neteisingai, taip pat kokias materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias administracinį ginčą, pareiškėjo manymu, teismas turėjo taikyti, bet netaikė. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą abstrakčiai nurodo, kad administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015 „nebuvo vadovaujamasi nei Konstitucija, nei tarptautine teise ir net Lietuvos Seimo išleistais įstatymais“. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-391-492/2015) dėl kiekvieno pareiškėjo reikalavimo (grąžinimo į valstybės tarnybą, apmokėjimo už viršvalandžius, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo) yra išsamiai nurodytos konkrečios materialinės teisės normos, kuriomis teismas pagrindė priimą procesinį sprendimą. Pareiškėjo abstraktaus pobūdžio pareiškimas, esą teismas taikė ne tuos įstatymus, kuriuos reikėjo taikyti, o kai kurių netaikė, teisėjų kolegijai yra pagrindas išvadoms, kad pareiškėjas nepagrindė administracinės bylos Nr. A-391-492/2015 proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu sąlygų, t. y. nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Todėl atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu nėra pagrindo.

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia faktinių aplinkybių administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015, kurioje priimti procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, pakartotinio įvertinimo. Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, kuri, be kita ko, nustato, kad tais atvejais, kai prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015 yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, atnaujinti administracinės bylos Nr. A-391-492/2015 procesą atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015 pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, trečiajam suinteresuotam asmeniui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl grąžinimo į eitas pareigas, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Arūnas Sutkevičius