2018-03-14 Nr. AB-5199-3-61-3-05824-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-303-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05824-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vindruva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vindruva“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Vindruva“ (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 69-94 (toliau – ir VMI sprendimas) ir atnaujinti terminą skundui dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2015 m. vasario 19 d. sprendimo patvirtinti patikrinimo aktą Nr. (42.59)FR0682-108 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas) paduoti.

2. Nurodė, kad Panevėžio AVMI sprendimu patvirtino 2014 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-825, kuriuo pareiškėjui papildomai bendrai apskaičiavo 273 414,91 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), gyventojų pajamo mokesčio (toliau – ir GPM), pelno mokesčio, šių mokesčių delspinigių ir baudų bei patvirtino 2013 m. 1 406 112 Lt nuostolį.

3. Paaiškino, kad dėl pareiškėjo direktoriaus sunkios ligos Panevėžio AVMI sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas tik 2015 m. balandžio 22 d. Pareiškėjas, prašydamas pratęsti minėto sprendimo apskundimo terminą, 2015 m. birželio 16 d. kreipėsi į mokesčių administratorių. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, ginčijamu sprendimu jį atmetė. VMI nurodė, kad pareiškėjas praleido skundo pateikimo terminą, nes sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo jam buvo įteiktas 2015 m. balandžio 22 d., todėl turėjo būti apskųstas iki 2015 m. gegužės 12 d. Tuo tarpu pareiškėjo skundas pateiktas tik 2015 m. birželio 16 d., tuo tarpu pareiškėjas jokių objektyvių termino praleidimo priežasčių nenurodė.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Paaiškino, kad Panevėžio AVMI iš karto nepavyko įteikti pareiškėjui 2014 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-825 ir 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (42.59)-FR0682-108, kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas (nei paštu pareiškėjo nurodytu adresu, nei viešo paskelbimo būdu VMI interneto portale). Dokumentai pareiškėjui pasirašytinai buvo įteikti 2015 m. balandžio 22 d., todėl skundas dėl Panevėžio AVMI 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (42.59)-FR0682-108 galėjo būti pateiktas iki 2015 m. gegužės 12 d. Pareiškėjas skundą pateikė 2015 m. birželio 16 d., praleidęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 152 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų apskundimo terminą. Atsakovui nežinoma, kokios priežastys sukliudė pareiškėjui laiku pateikti skundą, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas, todėl jo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nurodė, jog Panevėžio AVMI 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. (42.59)FR0682-108 buvo patvirtintas Panevėžio AVMI 2014 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktas Nr. FR0680-825 ir juo papildomai apskaičiuotas PVM, pelno mokestis, GPM ir su šiais mokesčiais susijusios sumos (delspinigiai ir baudos). 2015 m. balandžio 22 d. pareiškėjo vadovui G. J. asmeniškai pasirašytinai įteiktos patikrinimo akto ir Panevėžio AVMI sprendimo kopijos. Pareiškėjo vadovui G. J. nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. nustatytas 55 proc. darbingumas. Pareiškėjas 2015 m. birželio 16 d. kreipėsi į VMI su prašymu pratęsti patikrinimo akto apskundimo terminą. VMI 2015 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 69-94 neatnaujino praleisto termino paduoti skundą dėl Panevėžio AVMI 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (42.59)-FR0682-108, pareiškėjo 2015 m. birželio 16 d. skundą dėl minėto sprendimo laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar VMI teisėtai ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjui skundo padavimo termino dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo.

9. Teismas, remdamasis MAĮ 152 straipsnio 1 ir 3 dalimis, taip pat šalių neginčijama faktine aplinkybe, kad pareiškėjas Panevėžio AVMI 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (42.59)‑FR0682-108 gavo 2015 m. balandžio 22 d., padarė išvadą, jog terminas mokestiniam ginčui inicijuoti baigėsi po dvidešimties dienų, t. y. 2015 m. gegužės 12 d., tačiau pareiškėjas skundą dėl teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimo pateikė tik 2015 m. birželio 16 d. (akivaizdžiai praleidęs MAĮ nustatytą skundo padavimo terminą). Pareiškėjas 2015 m. birželio 16 d. prašyme pratęsti patikrinimo akto apskundimo terminą nurodė, jog nuo 2014 m. gruodžio 8 d. sunkiai serga, jam buvo atlikta operacija, nustatytas 55 proc. darbingumas. Iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis pareiškėjas grindė ir skundą teismui. Ilgai trunkantį (2014 m. gruodžio 8 d. – 2015 m. balandžio 9 d., 2015 m. spalio 12 d. – 2015 m. lapkričio 13 d., 2016 m. vasario 18 d. – 2016 m. vasario 26 d., 2016 m. kovo 14 d. – 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. balandžio 13 d. – 2016 m. balandžio 22 d., 2016 m. gegužės 18 d. – 2016 m. gegužės 30 d. ir 2016 m. birželio 20 d. – 2016 m. birželio 23 d.) pareiškėjo vadovo G. J. nedarbingumą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai.

10. Teismas pažymėjo, kad įstatyme numatytas pakankamai trumpas, dvidešimties dienų terminas skundui paduoti įpareigoja asmenis šia savo procesine teise naudotis operatyviai, atidžiai ir rūpestingai, nes, priešingu atveju, jų pažeistos teisės ar įstatymo saugomi interesai mokestiniame ginče gali būti neginami. Pareiškėjas nei prašyme VMI, nei skunde teismui nenurodo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis, 2015 m. balandžio 22 d. sužinojęs apie teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą, delsė ne tik paduoti skundą VMI, bet ir kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo. Paties pareiškėjo į bylą pateikti duomenys nepatvirtina, kad skundo centriniam mokesčių administratoriui jis nebūtų galėjęs paduoti per įstatymo nustatytą terminą dėl sveikatos būklės. Nuo 2015 m. balandžio 22 d., kai pareiškėjui buvo įteiktas Panevėžio AVMI sprendimas, o tuo pačiu jam tapo žinoma ir šio sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, iki 2015 m. gegužės 12 d., kai baigėsi skundo padavimo terminas, pareiškėjui nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Iš Sodros duomenų išrašo matyti, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki pat 2015 m. spalio 12 d. buvo darbingas. Į bylą pateikta pareiškėjo darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0890032, kuri buvo išduota 2015 m. balandžio 9 d., niekaip nepatvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė neleido jam laiku pasirūpinti savo teisėmis ir interesais. Netektas darbingumas pareiškėjui nesukliudė 2015 m. balandžio 22 d. atvykti pas mokesčių administratorių ir pasiimti sprendimų kopijas, todėl spręstina, kad byloje nėra jokių duomenų apie objektyvių ir nuo pareiškėjo vadovo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas nebūtų galėjęs paduoti skundo laiku arba pasirūpinti tinkamu atstovavimu, egzistavimą. Taigi skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl nesvarbių priežasčių, VMI ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė atnaujinti skundo centriniam mokesčių administratoriui padavimo terminą, minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti nėra pagrindo.

III. 11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skundo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo pateikimo terminą praleido dėl vienintelio pareiškėjo darbuotojo – direktoriaus G. J. sunkios sveikatos būklės. Pareiškėjo atžvilgiu vykdyto mokestinio patikrinimo laikotarpiu pareiškėjo vadovas G. J. sunkiai sirgo, jam sistemingai, nuolat ir itin ilgą laikotarpį (nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. birželio 23 d.) buvo išduodami nedarbingumo pažymėjimai dėl tos pačios ligos, kas patvirtina, jog pareiškėjo direktoriaus sveikatos būklė buvo sunki ne tik oficialaus nedarbingumo laikotarpiu. Pareiškėjo atstovo sveikatos būklės sunkumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad jam nuo 2015 m. balandžio 9 d. yra nustatytas tik 55 proc. darbingumas, t. y. po atliktos operacijos G. J. neteko net 45 proc. darbingumo, todėl akivaizdu, kad G. J. net ir esant oficialiai (formaliai) darbingam, negalima laikyti, jog jis buvo tokios geros sveikatos būklės, kad galėjo per itin trumpą terminą (20 dienų) apginti pareiškėjo interesus pateikiant skundą dėl VMI sprendimo.

13. Mano, kad pirmosios instancijos teismui iškėlus abejonę, ar po beveik pusę metų trukusio G. J. nedarbingumo, sudėtingos ligos bei pooperacinio laikotarpio jo sveikata galėjo turėti įtakos termino skundui pateikti praleidimui, ši aplinkybė turėjo būti vertinama pareiškėjo naudai, o prioritetas turėtų būti teikiamas pareiškėjo fundamentalios teisės į teisminę gynybą įgyvendinimui, o ne formaliam, asmens teises pažeidžiančiam ginčo išsprendimui.

14. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas neturėjo tinkamos informacijos apie mokestinio ginčo procesą. Tiek mokestinio patikrinimo aktas, tiek Panevėžio AVMI sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas tuo pačiu metu, t. y. 2015 m. balandžio 22 d., nors patikrinimo aktas surašytas 2014 m. gruodžio 8 d. Toks trumpas laikotarpis (20 dienų) skundui dėl Panevėžio AVMI sprendimo pateikti yra nepakankamas tam, kad pareiškėjas galėtų per įstatymo nustatytą terminą tinkamai apginti savo teises. Šiuo atveju turėtų buvo atsižvelgta į mokestinio patikrinimo mastą (apimtį) – mokestinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo vykdomas už laikotarpį, kurio pradžia yra 2010 m., t. y. tikrinimas buvo vykdomas už ketverius metus, pats patikrinimas truko taip pat labai ilgą laikotarpį. Mokestinio patikrinimo medžiaga yra itin didelės apimties, o vien mokestinio patikrinimo aktas bei Panevėžio AVMI sprendimas sudaro daugiau kaip 30 lapų apibendrintų faktų bei išvadų. Ginčo pobūdis (mokestinis ginčas) suponuoja, kad norint tinkamai suvokti pareiškėjo atžvilgiu priimtų sprendimų esmę, būtinos specialios žinios ir išprusimas. Taigi vien susipažinimas su pareiškėjo mokestinio patikrinimo medžiaga reikalauja daug laiko, o pasirengimas gynybai bei skundo parengimas neabejotinai užtrunka dar ilgiau.

15. Mano, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog skundo dėl Panevėžio AVMI sprendimo pateikimo laikotarpiu pareiškėjas galėjo kreiptis dėl teisinės pagalbos, yra nepagrįstas, nes prieš kreipiantis teisinės pagalbos, pareiškėjui pirmiausiai pačiam reikėjo susipažinti su visa mokestinio patikrinimo medžiaga bei priimtais sprendimais, kad galėtų įvertinti, ar yra pagrindas bei tikslas skųsti Panevėžio AVMI sprendimą. Teisininkų samdymas vien dėl to, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Panevėžio AVMI sprendimas, būtų nelogiškas bei neracionalus. Šioje situacijoje, kai pareiškėjo vienintelis darbuotojas (vadovas) G. J. buvo pooperaciniame laikotarpyje bei sudėtingame gijimo procese, visu pajėgumu susitelkti į tokios didelės apimties mokestinio patikrinimo medžiagos analizę per įstatyme nustatytą terminą jis objektyviai neturėjo galimybių. Be to, pareiškėjas veikė nuostolingai, o Panevėžio AVMI sprendimu nustatė dar beveik 300 tūkst. Eur pareiškėjo prievolę valstybei. Dėl susidariusios sunkios turtinės padėties pareiškėjo galimybės kreiptis teisinės pagalbos dėl skundo surašymo į advokatą buvo reikšmingai apribotos.

16. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus bei esamoje situacijoje savo teises gynė maksimaliai operatyviai. Šiuo atveju terminas skundui paduoti praleistas ne dėl aplinkybių, priklausiusių nuo paties pareiškėjo, o dėl aplinkybių, kurių jis, kaip juridinis asmuo, negali niekaip nulemti, pakeisti, nes pareiškėjo teisių įgyvendinimas ir gynimas buvo visiškai priklausomas nuo fizinio asmens, atstovaujančio pareiškėjo interesams. Todėl vien ši aplinkybė, vertinant praleisto termino atnaujinimo klausimą, suponuoja, kad būtų neteisinga bei neproporcinga apriboti pareiškėjo teisę į jo pažeistų teisių gynybą.

17. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

18. Akcentuoja, kad ginčijamas Panevėžio AVMI sprendimas pareiškėjui faktiškai įteiktas 2015 m. balandžio 22 d., apskundimo tvarka išdėstyta aiškiai ir nedviprasmiškai. Pareiškėjas skundą dėl Panevėžio AVMI sprendimo VMI pateikė tik 2015 m. birželio 16 d., t. y. praleidęs įstatyme nustatytą skundo padavimo terminą daugiau kaip vienu mėnesiu, kas, atsakovo vertinimu, negali būti laikoma vien tik formaliu procesiniu pažeidimu. Be to, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 22 d., kai pareiškėjui buvo įteiktas Panevėžio AVMI sprendimas bei jam tapo žinoma šio sprendimo apskundimo tvarka ir terminas, iki 2015 m. gegužės 12 d., kai baigėsi skundo padavimo terminas, pareiškėjo atstovui nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Šis pažymėjimas buvo išduotas tik 2015 m. spalio 12 d., t. y. praėjus net penkiems mėnesiams nuo termino pateikti skundą pabaigos, kas suponuoja išvadą, jog skundo padavimo laikotarpiu pareiškėjo atstovo sveikatos būklė nebuvo sunki. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog pareiškėjo atstovas 2015 m. balandžio 22 d. pats atvyko ir atsiėmė patikrinimo aktą bei Panevėžio AVMI sprendimą.

19. Pažymi, kad mokesčių mokėtojo naudai yra vertinamos aplinkybės, kurios kyla iš teisinio neapibrėžtumo. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, t. y. mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimo tvarka bei terminai yra aiškiai bei nedviprasmiškai išdėstyti MAĮ, jie buvo žinomi ir pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos subjektyvios aplinkybės, kurios, pasak pareiškėjo, sukliudė per įstatyme nustatytą terminą pateikti skundą dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, nėra kylančios iš teisinio neapibrėžtumo, todėl nėra pagrindo tokių aplinkybių vertinti pareiškėjo naudai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. liepos 27 d. sprendimo „Dėl UAB „Vindruva“ (į. k. 184229899) 2015-06-16 skundo“ Nr. 69-94 teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Ginčijamu VMI sprendimu buvo atsisakyta atnaujinti pareiškėjo UAB „Vindruva“ praleistą terminą paduoti skundą dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (42.59)FR0682-108, UAB „Vindruva“ 2015 m. birželio 16 d. skundas dėl minėto sprendimo laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.

22. Pareiškėjas prašo minėtą VMI sprendimą panaikinti ir atnaujinti terminą skundui dėl Panevėžio AVMI sprendimo paduoti.

23. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių mokėtojas skundžia.

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo tarp proceso dalyvių nekyla, kad pareiškėjui, jo direktoriaus G. J. 2015 m. balandžio 16 d. prašymu (b. l. 83), 2015 m. balandžio 22 d. buvo įteiktos Panevėžio AVMI 2014 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-825 ir Panevėžio AVMI 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (42.59)FR0682-108 kopijos (b. l. 84). Paskutinė diena paduoti skundą dėl Panevėžio AVMI sprendimo buvo 2015 m. gegužės 12 d., tačiau pareiškėjas skundą dėl minėto Panevėžio AVMI sprendimo pateikė tik 2015 m. birželio 16 d., t. y. praleidęs nustatytą skundo padavimo terminą daugiau kaip mėnesį.

25. MAĮ 152 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. <...> Jeigu skundo padavimo terminas yra praleistas ir mokesčių mokėtojas skundo padavimo termino neprašo atnaujinti, taip pat kai šio straipsnio nustatyta tvarka toks prašymas yra nepatenkinamas, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčių mokėtojui (MAĮ 152 str. 5 d.).

26. Administracinių teismų praktikoje aiškinant MAĮ 152 straipsnio nuostatas yra pažymėta, kad būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti yra ta, jog turi egzistuoti svarbios priežastys, kurios sutrukdė asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios. Pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1243-438/2017, 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-757/2010).

27. Pareiškėjas skundo padavimo termino praleidimo priežastis iš esmės grindžia sunkia pareiškėjo direktoriaus ir vienintelio darbuotojo sveikatos būkle, didele ginčijamo mokesčių administratoriaus priimto sprendimo apimtimi bei prasta finansine padėtimi (dėl šios priežasties negalėjo pasirūpinti tinkamu pareiškėjo atstovavimu mokestiniame ginče).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio bei nesusijusios su aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios, dėl kurių jis negalėjo pateikti skundo centriniam mokesčių administratoriui per MAĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Nors pareiškėjas pateikė teismui duomenis apie jo direktoriaus ligą, jos eigą ir nedarbingumo lygio nustatymą, tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjo direktorius buvo nedarbingas nepertraukiamai visą ginčui aktualų laikotarpį.

Priešingai, iš Sodros duomenų matyti, jog pareiškėjo direktoriui laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. spalio 12 d. (b. l. 125) nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Šiuo laikotarpiu, o būtent – 2015 m. balandžio 16 d., pareiškėjo direktorius padavė vietos mokesčių administratoriui prašymą pateikti mokestinio patikrinimo aktą bei sprendimą, o 2015 m. balandžio 22 d. šių dokumentų kopijas asmeniškai pasiėmė. Byloje duomenų apie tai, kas pareiškėjui objektyviai sutrukdė, gavus šiuos dokumentus, pateikti skundą centriniam mokesčių administratoriui ar kreiptis teisinės pagalbos, nėra.

Taip pat pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo blogą finansinę padėtį, kuri, jo teigimu, taip pat apribojo galimybes kreiptis teisinės pagalbos. Priešingai, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėją šioje administracinėje byloje atstovauja kvalifikuoti teisininkai (b. l. 4, 94). Atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad dėl didelės mokestinio patikrinimo medžiagos, patikrinimo akto bei Panevėžio AVMI sprendimo apimties (atsižvelgiant ir į pareiškėjo direktoriaus sveikatos būklę) buvo sunku laiku parengti atitinkamą skundą centriniam mokesčių administratoriui.

Šiuo aspektu, be prieš tai nurodytų motyvų, yra svarbi aplinkybė, kad pareiškėjo direktorius skundą VMI visgi pateikė (b. l. 7), tačiau nei skundo apimtis (pusė puslapio), nei jame išdėstyta argumentacija, neleidžia daryti išvados, kad šis skundas buvo rengtas detaliai įsigilinus į ginčijamo Panevėžio AVMI sprendimo argumentus, o buvo tiesiog apsiribota bendro pobūdžio teiginiais dėl ginčo pobūdžio ir esmės. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteigia, jog jam nebuvo žinoma Panevėžio AVMI sprendimo apskundimo tvarka ir terminai.

Ši informacija detaliai ir aiškiai nurodyta ginčijamame sprendime (b. l. 62). Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas (atsižvelgiant ir į aplinkybes, kurios nurodytos prieš tai) galėjo paduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui per įstatyme nustatytą terminą, jeigu būtų elgęsis pakankamai atidžiai ir rūpestingai.

29. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas skundo padavimo termino praleidimo priežastis, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Vindruva“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas