2019-12-04 Nr. AB-23046-3-61-3-00187-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5365-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00187-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Z. K. (Z. K.), J. K. ir V. P.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba, atsakovas) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-2752-(7.5); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 49SF-1482-(14.49.104.); 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 49SF-237-(14.49.104); 4) įpareigoti NŽT parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių sklypų gavimui pagal pareiškėjos teikiamus prašymus ir atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį.

2. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-876 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė atkurti nuosavybės teises į jos motinai E. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,3001 ha žemės. Sprendimo 6 punkte nurodyta, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Pareiškėja, vadovaudamasi Sprendimu, NŽT Vilniaus miesto skyriui 2017 m. rugpjūčio 3 d. pateikė prašymus Nr. GF-3317, GF-3318, GF-3319 ir GF-3320 parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių miškų sklypų gavimui Anykščių rajone, Svėdasų ir Skiemonių kadastro vietovėse bei Zarasų rajono, Pakalniškės ir Salako kadastro vietovėse.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 49SF-1482-(14.49.104.) (toliau – ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja minėtą NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimą apskundė Tarnybai, kuri 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 1SS-2752-(7.5) (toliau – ir 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimas) NŽT Vilniaus miesto skyriaus sprendimą paliko galioti. Pareiškėja nurodė, kad sužinojusi, jog į prašymuose Nr. GF-3317, GF-3318, GF-3319 ir GF-3320 nurodytas vietoves atkurti nuosavybės teises tapo neįmanoma, nes jose neliko laisvos žemės, NŽT Vilniaus miesto skyriui 2017 m. lapkričio 21 d. pateikė naujus prašymus Nr. 49GF-4786, 49GF-4785, 49GF-4784, 49GF-4783, 49GF-4782, kuriais prašė parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių miškų sklypų gavimui Anykščių rajone, Skiemonių kadastro vietovėse, Zarasų rajono, Pakalniškės ir Salako kadastro vietovėse, Utenos rajono, Tauragnų ir Pakalnių kadastro vietovėse.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 49SF-237-(14.49.104) (toliau – ir 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimas) atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą tuo pagrindu, kad pareiškėja tais pačiais klausimais jau kreipėsi ir jai buvo atsakyta NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu. Prieštaraudama skundžiamų sprendimų teisėtumui pareiškėja nurodė, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-867 įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas ir galiojantis, todėl NŽT privalo jį vykdyti.

Aplinkybė, nurodyta atsakovo sprendimuose, kad nėra duomenų, jog J. V. (pareiškėjos motina E. J. yra J. V. įpėdinė) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4600 ha žemės sklypą, neturėjo teisinio pagrindo. Be to, VAVA, priimdama 2000 m. spalio 9 d. sprendimą, surinko duomenis, kurių pagrindu įsitikino, kad nėra kliūčių E. J. atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja nesutiko su atsakovo atsisakymu nagrinėti prašymus, kaip pateiktus pakartotinai, ir pažymėjo, kad pareiškėja į NŽT su 2017 m. lapkričio 21 d. prašymais kreipėsi dėl išvadų parengimo visai kitose vietose, nei kreipėsi su ankstesniais prašymais, todėl 2017 m. lapkričio 21 d. prašymai nelaikytini analogiškais pirminiams prašymams.

Pareiškėja pažymėjo, kad galiojant VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui, ji turinti teisę atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po P. V. (P. V.) mirties 21,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) palivarke, iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V. (J. V.). Duomenų, kad ginčo sklypo bendraturtė nacionalizacijos momentu būtų ir J. V., nenustatyta. Šis teismo sprendimas laikytinas vėliausiai išduotu pagrindiniu nuosavybės teises patvirtinančiu sprendimu, todėl juo turi būti vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises būtent S. K., Z.

V. ir J. V.. Nors pareiškėjos motina E. J., kaip J. V. testamentinė paveldėtoja, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą (prašymas pateiktas 1997 m. gruodžio 18 d.) atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. iki 1940 m. valdytą žemę, tačiau nepateikė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, ar teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po tėvo P. V. mirties, kartu su kitais minėto savininko vaikais, nuosavybės teise valdė ginčo žemę (21,84 ha).

Dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo atsakovas nurodė, kad E. J. 1997 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) palivarke valdytą žemę, kuriame išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – susigrąžinti žemę natūra. Pareiškėja, pasinaudodama Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią dėl atkūrimo būdo, su 2014 m. lapkričio 7 d. prašymu kreipėsi į NŽT, kuriuo prašė nuosavybės teises atlyginti lygiaverčiu miško sklypu kaimo vietovėje.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino, su šiuo sprendimu sutiko ir Tarnyba. Pareiškėja į atsakovą jau 2014 metais kreipėsi su prašymu parengti išvadas dėl likusios žemės, nuosavybės teises perkeliant į pareiškėjos nurodytas vietoves. Pareiškėja NŽT sprendimų teismui neskundė. Taigi, pareiškėja, pateikdama prašymus Nr. GF-3317, GF-3318, GF-3319 ir GF-3320, kelia analogiško pobūdžio klausimus dėl išvadų parengimo, tik nurodydama skirtingas vietoves. VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-867, kuriuo E. J. atkurtos nuosavybės teisės, priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 10 straipsnio 4 dalies nuostatas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. K. atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

6. Z. K. nurodė, kad tiek pareiškėja, tiek jos motina E. J. apie juridinio fakto nustatymo procesą žinojo, tačiau jokios iniciatyvos nerodė ir nesiėmė jokių priemonių. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo neskundė. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nėra pateikusi jokių įrodymų, kad J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4600 ha žemės sklypą, todėl pareiškėja negali būti tinkama pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą J. V. vardu.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė, kad jai nepriklausančios žemės neturi.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Teismas panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 49SF-1482-(14.49.104.), NŽT 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-2752-(7.5) ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 49SF-237-(14.49.104). Įpareigojo NŽT, remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-867, parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių sklypų gavimui pagal pareiškėjos teikiamus prašymus ir atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo NŽT 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9. Teismas nustatė, kad P. V. iki mirties ((duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 21,84 ha ploto žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) polivarke. S. K. (P. V. duktė) 1994 m. vasario 21 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 21 ha žemės, valdytos buvusio savininko P. V.. Po P. V. mirties palikimą priėmė keturi jo vaikai: S. K., Z. V., J. (J.) V. (J. (J.) V.) ir J. V.. Kadangi esamų dokumentų (dėl palikimo priėmimo) nepakako nuosavybės teisių atkūrimui, pareiškėjai S. K., Z. V. ir J. (J.) V. 1996 m. birželio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad po P. V. mirties ((duomenys neskelbtini) 21,84 ha žemės sklypą valdė jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. (J.) V.. P. V. duktė J. V. mirė (duomenys neskelbtini) vaikų neturėjo, todėl nebuvo įtraukta į teisminį procesą, kaip P. V. įpėdinė. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V..

10. Teismas nurodė, kad po J. V. mirties jos turtą pagal testamentą paveldėjo S. K. dukra E. J. (pareiškėjos J. N. motina) (teisinis pagrindas – Paveldėjimo teisės liudijimas, 1988 m. balandžio 21 d., Nr. 1-805). E. J. 1997 m. gruodžio 18 d. Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. iki mirties valdytos 21,84 ha žemės turto dalį natūra. VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-867 pareiškėjos motinai E. J. atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančios P. V. iki mirties valdytos 21,84 ha žemės turto dalį, t. y. 0,3001 ha žemės. Sprendimo 6 punkte nurodė, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Po E. J. mirties (mirė (duomenys neskelbtini) turtą pagal 2013 m. gegužės 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo pareiškėja.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja, kaip E. J. turto paveldėtoja, pasinaudodama Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybe iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, su 2014 m. lapkričio 7 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl nuosavybės teisių atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Ignalinos bei Švenčionių kadastro vietovėse). NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 49SF-(14.49.104)-5440 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, motyvuodamas tuo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 yra nustatytas juridinis faktas, patvirtinantis, kad po P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V.. Nurodyta, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-876 priimtas nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kad J. V. iki mirties nuosavybės teise valdė arba kitaip įsigijo ginčo žemės sklypą iki 1940 m. nacionalizacijos. Atsakovas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendime atkreipė dėmesį, kad E. J. dar 2013 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-1468 buvo informuota, jog įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1945 dokumentus ir nustačius, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-876 jai nuosavybės teisės atkurtos visiškai, buvo priimtas 2013 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas, kuriuo E. J. pavardė buvo išbrauta iš piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilės pozicijos Nr. 4793. Atsakovas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėją taip pat informavo, kad VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius kreipsis į Teisės departamentą dėl 2000 m. spalio 9 d. įsakymo Nr. 01-867 panaikinimo. Pareiškėja su skundu kreipėsi į NŽT, kuri jos skundo netenkino.

12. Teismas nurodė, kad NŽT 2015 m. vasario 19 d. pavedimo Nr. 1PAV-56-(1.8) 1 punktu pavedė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui priimti sprendimą neatkurti nuosavybės teisių E. J. į tuometės VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymoje Nr. 706 nurodytą buvusios savininkės J. V. nuosavybės teise valdytą žemės, į kurią nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos, plotą. NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“ 1 punktu buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J. į buvusios savininkės J. V. iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, valdytą 5,1599 ha ploto žemę pagal Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706. Šio įsakymo 2 punktu NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausioji specialistė buvo įpareigota padaryti įrašus įsakymo 1 punkte nurodytos pažymos originale ir apie jos pripažinimą netekusia galios bei įsakymo priėmimą informuoti E. J. paveldėtojus. Pareiškėja dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) teisėtumo ir prašydama įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 7 d. prašymą Nr. 49GF-3803 bei parengti išvadas dėl VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 likusios 5,127 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir perkelti žemę į nurodytas prašyme vietoves, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. I-3179-596/2016 panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“, kitą skundo dalį atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. I-3179-596/2016 paliko nepakeistą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 3 d. su prašymais kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydama už E. J. paveldėtą turtą parengti išvadas pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn miško ūkio paskirties sklypus, esančius Zarasų ir Anykščių rajonuose, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties argumentus. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 49SF-1482-(14.49.-104) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymus, motyvuodamas tuo, kad Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1945 nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4600 ha žemės sklypą, todėl nuosavybės teisių atkūrimas J. V. vardu negali būti vykdomas, o pareiškėja nelaikytina pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsisakydamas tenkinti prašymus, atsakovas vadovavosi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 ir jame nustatytais faktais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. I-3179-596/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi bei nurodė, kad pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 3 d. prašymus pateikė praleidusi Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą. NŽT 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 1SS-2752-(7.5.) pareiškėjos skundo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 49SF-1482-(14.49.-104) netenkino.

14. Pareiškėja, sužinojusi, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. prašymuose nurodytose teritorijose atkurti nuosavybės teises tapo neįmanoma, nes jose neliko laisvos žemės, su 2017 m. lapkričio 21 d. prašymais kreipėsi į atsakovą prašydama už E. J. paveldėtą turtą parengti išvadas pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn miško ūkio paskirties sklypus, esančius Zarasų, Anykščių ir Utenos rajonuose, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties argumentus. Tarnyba 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 49SF-2371-(14.49.104) atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2017 m. lapkričio 21 d. prašymus Asmenų prašymo nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 857 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 12 punkto pagrindu.

15. Teismas nurodė, kad esminis argumentas, kuriuo remiantis atsisakoma pareiškėjai atkurti nuosavybės teises, yra būtent Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po P. V. mirties, 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė tik trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V.. Atsakovas nustatė, kad šis teismo sprendimas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 13 punkto prasme yra vėliausiai priimtas nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, todėl būtent juo privalu vadovautis / vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises S. K., Z. V. ir J. V. į P. V. iki mirties valdytą žemę.

16. Teismas nurodė, kad J. V., gim. (duomenys neskelbtini) yra P. V. duktė, kuri po mirties testamentu savo turtą paliko E. J., o ji per Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą 1997 m. gruodžio 18 d. su prašymu kreipėsi į Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kuriame išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko P. V. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) palivarke valdytą žemę, atkūrimo. Prašyme, kaip žinomus piliečius, turinčius teisę į minėto savininko žemės susigrąžinimą nurodė: S. K., Z. V. ir J. V.. VAVA 2000 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 01-867, kuriuo nusprendė atkurti E. J. nuosavybės teises į buvusios savininkės J. V. iki 1940 m. valdytą žemę. Sprendimu nuosavybės teisės atkurtos į jai tenkančią turto dalį – 0,3001 ha žemės. Sprendimo 6 punkte nurodyta, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius E. J. vardu parengė 2001 m. birželio 22 d. Pažymą dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų Nr. 706, kurioje nurodyta, kad E. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. V. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime 5,4600 ha valdytos žemės dalį (Pažymos Nr. 706 parengimo teisinis pagrindas – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 23-1029/96, VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-867 ir giminystės ryšius patvirtinantys dokumentai). Po E. J. mirties ((duomenys neskelbtini) turtą po ½ paveldėjo E. J. dukros - pareiškėja J. N. ir D. B. (teisinis pagrindas – 2013 m. gegužės 28 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas). Teismas pažymėjo, kad dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra, faktines aplinkybes patvirtinantys juridinę reikšmę turintys dokumentai bylos nagrinėjimo metu yra galiojantys ir nenuginčyti.

17. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje konstatavo, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas negali riboti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, o galiojant VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-876, pareiškėjai lieka teisė atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados yra esminės ir aktualios nagrinėjamoje byloje. Iš skundžiamų 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 1SS-2752-(7.5) ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 49SF-1482-(14.49.104.), kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymus dėl išvadų pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį parengimo, turinio matyti, kad pagrindinis ir esminis argumentas, kuriuo remiantis buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymus – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po P. V. mirties, 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė tik trys jo vaikai – S. K., Z.

V. ir J. V.. Atsakovas šį dokumentą vertina kaip vėliausiai priimtą nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, kuriuo privalu vadovautis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje jau yra išaiškinęs, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas negali riboti pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, sprendė, kad atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjos prašymus tuo pagrindu, jog yra nustatytas juridinis faktas, pažeidžia pareiškėjos teises, todėl neteisėtas.

Teismas pažymėjo, kad VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-876 yra galiojantis, jo niekaip nepaneigia Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas. Teismas vertino, kad atsakovas skundžiamais sprendimais atsisakydamas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nepagrįstai pareiškėjai užkirto galimybę realizuoti savo teisę į teisėtu pagrindu (J. V. buvo P. V. duktė, J. V. turtą pagal testamentą paliko E. J., pareiškėja paveldėjimo teisės pagal įstatymą pagrindu paveldėjo E. J. turtą, VAVA priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. J.) pradėtą nuosavybės teisių į J.

V. turėtą žemės dalį atkūrimą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą negali riboti, teismas NŽT Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 49SF-1482-(14.49.104.) ir NŽT 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-2752-(7.5), kurie iš esmės priimti šiuo pagrindu, panaikino.

18. Teismas, spręsdamas dėl NŽT Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 49SF-237-(14.49.104), kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2017 m. lapkričio 21 d. prašymą dėl to, kad dėl pareiškėjos prašymų jau buvo atsakyta 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 49SF-1482-(14.49.104.), 2017 m. spalio 10 d. raštu Nr. 49SF-1813-(14.49.104.) bei NŽT 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 1SS-2752-(7.5), nurodė, kad pareiškėja 2017 m. lapkričio 21 d. prašymais prašė parengti išvadas pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn miško ūkio paskirties sklypus, esančius Zarasų, Anykščių ir Utenos rajonuose. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 3 d. prašymais kreipėsi į NŽT Vilniaus skyrių, prašydama parengti išvadas pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn miško ūkio paskirties sklypus, esančius Zarasų ir Anykščių rajonuose. Pareiškėjos abiejų prašymų pagrindą sudaro siekis (tikslas), kad būtų parengtos išvados pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį, t. y. taip pat įvykdytas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Tačiau NŽT Vilniaus miesto skyrius iš esmės prieštarauja pareiškėjos teisei į nuosavybės teisių atkūrimą. Nors pareiškėja skirtingais prašymais suformulavo prašymą atkurti nuosavybės teises skirtingose teritorijose, tačiau iš esmės prašymo pagrindas yra vienodas (tęsti nuosavybės teisių atkūrimą). Šiuo aspektu nagrinėjamo ginčo kontekste teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimo formalus vertinimas teisėtumo prasme nėra reikšmingas, nes atsakovas iš esmės taiko ydingą atsisakymo atkurti nuosavybės teises pagrindą, kuris buvo nurodytas sprendimuose, dėl kurių išnagrinėjimo pareiškėjos 2017 m. lapkričio 9 d. ir 2017 m. lapkričio 21 d. prašymus buvo atsisakyta nagrinėti. Teismas sprendė, kad yra pagrindas panaikinti ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 49SF-237-(14.49.104).

19. Teismas dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių sklypų gavimui pagal pareiškėjos teikiamus prašymus ir atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį nurodė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. liepos 4 d. nutartyje konstatavus, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas negalėjo būti teisiniu pagrindu neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjai, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti atliekama iš naujo. Taigi pareiškėja iš esmės turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimo tęsinį. Dalis nuosavybės teisių, remiantis VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu, pareiškėjai yra atkurta (0,3001 ha) ir dėl to ginčo byloje nėra, todėl pripažinus, kad pareiškėja pagal nuosavybę patvirtinančius dokumentus formaliai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo žemės sklypą, pareiškėjos nuosavybės teisių procedūra dėl likusios neatkurtos dalies turėtų būti pradėta iš naujo.

III. 20. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti.

21. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes. NŽT nesutinka su pareiškėjos argumentais bei teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendime nurodyta išvada, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas pareiškėjos į nuosavybės teisių atkūrimą negali riboti, todėl skundžiami sprendimai naikinti.

Institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Tvarka bei kitais teisės aktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose konstatavo, kad nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Atkūrimo įstatymo prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu.

Dėl to, atkuriant nuosavybės teises į žemę, nustatytina, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose, Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, t. y. neatsižvelgė į tai, jog buvęs žemės savininkas P. V., remiantis Lietuvos centrinio metrikų archyvo 1996 m. vasario 8 d. pažymėjimu Nr. V-68, mirė (duomenys neskelbtini) o tai reiškia, kad jis negalėjo būti iki 1940 m. liepos 22 d. turto, kuris buvo nacionalizuotas, savininku, ir į jį negali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Tik nustačius, kas po P. V. mirties paveldėjo ir iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos valdė žemę, gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Toks nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas yra Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 23-1029/96, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė jo trys vaikai:

S. K., Z. V. ir J. V.. Duomenų, kad minėto sklypo bendraturte nacionalizacijos momentu būtų J. V., nėra. Tvarkos 13 punktas numato, kad tuo atveju, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Šiuo atveju vėliausiai išduotu pagrindiniu nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu turi būti laikomas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas ir juo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, todėl būtent juo turi būti vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises.

22. Atsakovas akcentuoja, kad E. J. dar 2003 m. gruodžio 11 d. raštu buvo informuota, jog jai negali būti vykdomas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas dėl to, jog nėra pateiktas nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas, tačiau ji jokių veiksmų nesiėmė ir dokumentų nepateikė. Atsakovas neginčija fakto, jog remiantis giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais, J. V. yra P. V. dukra, tačiau tai tik patvirtina giminystės ryšį tarp šių asmenų, bet ne nuosavybės teises į žemę. Taigi, kad E. J. būtų vykdoma nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra, būtinas Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nurodytas dokumentas, t. y. nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, kuris į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nr. 1945 nėra pateiktas, o VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažyma „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, parengta nesivadovaujant Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis.

23. Teisė į nuosavybės teisių atkūrimą – tai subjektinė asmens teisė, kurios įgyvendinimą reglamentuoja specialusis Atkūrimo įstatymas. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas: pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taįp pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti, yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nors pareiškėjos motina E. J. Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 4 punktą, ji nepateikė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ar teismo sprendimo, kuriuo būtų atnaujintas terminas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po tėvo P. V. mirties iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos kartu su kitais minėto savininko vaikais nuosavybės teise valdė žemę.

24. Atsakovas pažymi, kad VAVA 2008 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl galbūt neteisėto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-876 ir nuosavybės teisių atkūrimo E. J.. Tačiau išnagrinėjusi pareiškimą dėl galbūt padaryto viešojo intereso pažeidimo nuosavybės teisių atkūrimo srityje, prokuratūra informavo, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko į P. V. turėtą žemę, nebuvo pažeistas viešasis interesas, o pretendentams buvo atkurta nuosavybė į tokio dydžio žemės plotą, kiek iki nacionalizacijos valdė P. V. ir jo įstatyminiai įpėdiniai. Rašte taip pat pažymima, kad žemės sklypo dalies, į kurią turi būti atkurtos nuoslvybės teisės, sumažėjimas gali pažeisti kitų pretendentų teisėtus interesus ir būtent jie turi teisę ginčyti Vilniaus apskrities viršininko sprendimus dėl kitam asmeniui atkurtos nuosavybės teisės į tam tikrą sklypo dalį.

25. NŽT vertinimu, Vilniaus apskrities viršininko sprendimas, kuriuo E. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės J. V. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą 5,4600 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,3001 ha žemės sklypą namų vadai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 10 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. nepateikus dokumentų, kad J. V. buvo turto savininkė iki 1940 metų nacionalizacijos ir nuosavybės teisėmis valdė 5,4600 ha žemės sklypą. Iš 21,84 ha žemės ploto neatkurtas žemės plotas sudaro 0,89 ha žemės (likęs neatkurtas žemės plotas tik į buvusio savininko J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę), o į 20,95 ha žemės plotą nuosavybės teisės atkurtos buvusių savininkų S. K., Z. V., J. V. palikuonims.

26. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi, apylinkės teismo sprendimas negalėjo būti teisiniu pagrindu neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjai, todėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti atliekama iš naujo, pareiškėja iš esmės turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimo tęsinį. E. J. turto paveldėtojams nuosavybės teisių atkūrimas negali būti vykdomas, nes nėra pateiktas vienas iš pagrindinių dokumentų – nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, o galėtų būti vykdomas / tęsiamas tik tuo atveju, jei vadovaujantis Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, būtų atnaujintas terminas ir nustatytas J. V. nuosavybės teisės į iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos turėtos žemės valdymo faktas ir tik į likusį ir neatkurtą žemės plotą, t. y. į 0,89 ha žemės, kurį po P. V. mirties paveldėjo ir iki nacionalizacijos valdė jo trys vaikai: S. K., Z. V., J. V.. Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, ar nuosavybės teisių atkūrimo byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad J. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 5,46 ha žemės sklypą.

27. Atsakovas pažymi, kad palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, E. J. vardu būtų atkuriamos nuosavybės teisės nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į 5,1599 ha žemės plotą, tai prieštarautų Atkūrimo įstatymo 9 straipsniui ir 10 straipsnio 4 daliai, taip pat būtų pažeisti valstybės interesai. NŽT, atkurdama nuosavybės teises E. J., viršytų P. V. iki nacionalizacijos turėtos žemės kiekį ir papildomai perduotų 4,2699 ha žemės plotą nuosavybės teisių atkūrimo neturinčiam asmeniui. Pareiškėjos skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija tinkamai atliko savo pareigas nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir pagrįstai, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, priėmė ginčijamus sprendimus, kuriuos naikinti nėra jokio pagrindo.

28. Pareiškėja J. N. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Pareiškėja nurodo, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, o atsakovo pateikta kitokia, negu nurodė teismas, susiklosčiusių santykių ir byloje esančių įrodymų interpretacija, nereiškia sprendime konstatuotų išvadų ir nurodytų motyvų nepagrįstumo. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“ nusprendė neatkurti nuosavybės teisių E. J., tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-379-596/2016 panaikino šį įsakymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-679-261/2017, NŽT apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje nurodė, kad apylinkės teismo sprendimas negalėjo būti teisiniu pagrindu neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjai, todėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti atliekama iš naujo. Galiojant VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-876, kuriuo E. J. iš dalies buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. V. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, pareiškėjai lieka teisė atkurti nuosavybės teises ir į likusią J. V. valdytos žemės dalį. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados yra esminės ir aktualios nagrinėjamoje byloje.

30. Pareiškėja nurodo, kad, atsakovo teigimu, atkūrus pareiškėjai nuosavybės teises į VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime nurodytą plotą, būtų pažeisti valstybės interesai, kadangi šiai dienai yra atkurtos nuosavybės teisės į 20,95 ha žemės plotą (P. V. turėjo 21,84 ha žemės), todėl būtų viršytas P. V. turėtas žemės plotas. Vilniaus apskrities viršininkas iš viso atkūrė nuosavybės teises į P. V. turėtą žemę, neviršydamas turėto ploto dydžio – 21,84 ha: S. V. – į 5,46 ha, E. J. – į 5,46 ha, I. V. – į 3,64 ha ir S. K. – į 7,28 ha. Atsakovas neturėjo jokio pagrindo padidinti atkuriamus žemės plotus kitiems pretendentams. Esant galiojančiam ir teismine tvarka nepanaikintam VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-867, jį privaloma vykdyti. Atsakovas vilkina minėto sprendimo vykdymą ir tokiu būdu piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

31. Tretieji suinteresuoti asmenys Z. K., J. K. ir V. P. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. 32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019 atsakovo Tarnybos apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimą ir pareiškėjos J. N. skundą atmetė.

33. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas ir išnagrinėtas pareiškėjos J. N. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019. Pareiškėja prašė, atnaujinus procesą, bylą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019 grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 9 ir 10 punktų pagrindu. Pareiškėjos nuomone, byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, vienam iš teisėjų galimai turint išankstinę nuomonę dėl bylos baigties.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-60-492/2019 nustatė, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-3139-415/2019 dalyvavo, be kita ko, teisėjas Stasys Gagys. Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos teismų informacinės sistemoje „Liteko“ yra matomi teisėjų skyrimo protokolai administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019, kuriuose šalia teisėjo Stasio Gagio nurodyta „Pakartotinis dalyvavimas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, neskyręs teisėjo Stasio Gagio pranešėju byloje dėl priežasties „Pakartotinis dalyvavimas“, tačiau vėliau tą patį teisėją įtraukęs į kolegijos sudėtį, sudarė prielaidas objektyviąja prasme pareiškėjų abejonėms dėl teismo šališkumo. Nustačiusi tokios aplinkybės egzistavimą, teisėjų kolegija sprendė, kad yra pagrindas pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti ir administracinę bylą perdavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 35. Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atnaujinus procesą šioje administracinėje byloje.

36. Procesas nagrinėjamoje byloje buvo atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalies 9 punkto, nustatančio, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, pagrindu.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A-679-261/2017 pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys D. B., Z. K. (Z. K.), I. V. (I. V.), J. K. ir I. K., dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2017 m. liepos 4 d. nutartimi nutarė atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Šioje administracinėje byloje pareiškėja J. N. ginčijo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. 49VĮ-297-(14.49.2), kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu panaikino.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. eA-3139-415/2019 pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. K. (Z. K.), J. K. ir V. P. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2019 m. vasario 20 d. sprendimu nusprendė atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos J. N. skundą atmesti. Pareiškėja prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-2752-(7.5); panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 49SF-1482-(14.49.104.); panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 49SF-237-(14.49.104); įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių sklypų gavimui pagal pareiškėjos teikiamus prašymus ir atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino.

39. Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, jog teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96), p. 43, 45).

41. Administracinėse bylose Nr. A-679-261/2017 ir Nr. eA-3139-415/2019, kuriose, priimant galutinius procesinius sprendimus, teisėjų kolegijos sudėtyje buvo teisėjas Stasys Gagys, ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą pačią žemę, o pareiškėja šiose bylose savo skundo reikalavimus grindė iš esmės tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, kurios sudėtyje buvo ir teisėjas Stasys Gagys, priimdama 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-679-261/2017, išsakė savo nuomonę dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo bei ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų taikymo. Todėl subjektyviuoju aspektu kyla abejonių dėl teisėjo Stasio Gagio, nešališkumo teisėjų kolegijos sudėtyje nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-3139-415/2019, kurioje buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimas.

42. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu.

43. Administracinėje byloje Nr. eA-3139-415/2019, nenusišalinus teisėjui Stasiui Gagiui, kai buvo aplinkybių keliančių abejonių jo nešališkumu, pripažintina, jog šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimas buvo priimtas neteisėtos sudėties teismo.

44. Jeigu skundžiami teismo sprendimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka (ABTĮ 164 str. 2 d.). ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.

45. Taigi atvejis, kai bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, reiškiantis, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo įgyvendintas teisės į tinkamą teismo procesą principas, nes vienas iš šio principo turinio elementų yra tai, kad teismas turi būti sudarytas pagal įstatymą.

46. Nustačius apskųsto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindą, byla, atnaujinus procesą, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama naujai iš esmės.

47. P. V. iki mirties ((duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 21,84 ha ploto žemės sklypą, esantį buvusiame (duomenys neskelbtini) palivarke. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 yra nustatytas juridinis faktas, kad po P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė trys jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V..

48. P. V. duktė J. V. mirė (duomenys neskelbtini) Po J. V. mirties jos turtą pagal testamentą paveldėjo E. J. (pareiškėjos J. N. motina) (teisinis pagrindas – 1988 m. balandžio 21 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 1-805).

49. E. J. 1997 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į žemę, esančią buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje.

50. VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-867 pareiškėjos motinai E. J. atkūrė nuosavybės teises į buvusios savininkės J. V. nuosavybės teisėmis valdytos 5,46 ha žemės dalį – 0,3001 ha žemės, perduodant neatlygintinai naudojamą 0,3001 ha žemės sklypą. Sprendimo 6 punkte nurodė, kad į likusią 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Po E. J. mirties (mirė (duomenys neskelbtini) turtą pagal 2013 m. gegužės 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą paveldėjo pareiškėja.

51. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog iš 21,84 ha žemės ploto neatkurtas žemės plotas sudaro 0,89 ha žemės (likęs neatkurtas žemės plotas tik į buvusio savininko J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę), tačiau teisė į 0,89 ha šios žemės atkūrimą pripažinta I. V., o į 20,95 ha žemės plotą nuosavybės teisės atkurtos buvusių savininkų S. K., Z. V., J. V. palikuonims.

52. Ginčo dėl šio procesinio sprendimo 48–51 punktuose išdėstytų faktinių aplinkybių nėra.

53. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-679-261/2017, nurodė, jog Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas yra dokumentas, patvirtinantis teisę į nuosavybę kitiems pretendentams ir nepaneigia pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl panaikinus ginčijamą atsakovo įsakymą, pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti atliekama iš naujo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimą į VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-867 6 punkte nurodytą 5,1599 ha ploto žemės valdos dalį privalo, atsižvelgdamas į esamą faktinę situaciją, vadovautis Atkūrimo įstatymo nuostatomis.

54. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, taip pat jeigu natūra gražinamas mažesnis žemės plotas, negu savininkas turėjo, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą.

55. Atkūrus nuosavybės teises į pareiškėjos prašomą žemę, nuosavybės teisės pretendentams būtų atkurtos į didesnį žemės plotą, nei buvusių savininkų nacionalizacijos metu turėtas plotas. Šiuo aspektu VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-867 6 punkte pripažintos teisės įgyvendinimas yra galimas tik iš dalies nuginčijus sprendimus, kuriais kitiems pretendentams buvo atkurta nuosavybės teisė į minėtą žemę.

56. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai.

57. Nuosavybės teisėms į žemę patvirtinti pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė archyve rastus 1942 m. dokumentus, kuriuose nurodyta, kad J. V. gyveno (duomenys neskelbtini) palivarke. Tačiau šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie J. V. nuosavybės teise valdytą žemę.

58. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.

59. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 12 punkte numatyta, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai.

60. Kadangi pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateiktuose archyvo dokumentuose nėra jokių duomenų apie savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, todėl šie dokumentai pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį nepripažintini nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais.

61. Taigi atsakovo įpareigojimas, remiantis VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-867 parengti išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčių sklypų gavimui pagal pareiškėjos teikiamus prašymus ir atkurti nuosavybės teises į likusią J. V. valdytos žemės dalį, prieštarautų Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 10 straipsnio 4 dalies nuostatoms bei pažeistų viešąjį interesą, kadangi be teisėto pagrindo pareiškėjai būtų perduota valstybei priklausanti žemė.

62. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą parengti išvadas pagal VAVA 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 nurodytą likutį ir perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius sklypus, todėl naikinti ginčijamus atsakovo sprendimus ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus nėra pagrindo.

63. Remiantis išdėstytais motyvais skundžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas patenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 165 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos J. N. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Dainius Raižys

Ramutė Ruškytė