2021-01-27 Nr. AB-1959-3-62-3-00856-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-108-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00856-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1-15), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. sausio 2 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis: 1 būrio 1 brigadoje, 4 būrio 3 brigadoje buvo įrengta po 16 miegamųjų vietų, 1 būrio 3 brigadoje – 24 vietos, taigi gyvenamosiose patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, be to, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas; būriuose nebuvo poilsio kambario, drabužių džiovinimo patalpos, kambario maisto produktams laikyti; patalpose sąlygos antisanitarinės, jose buvo drėgmės, pelėsio, šaltuoju laikotarpiu šildymas nepakankamas, administracija atsisakė išduoti papildomus šildytuvus; sanitariniame mazge įrengti 5 unitazai, 4 praustuvai, taigi sanitarinių įrenginių trūko, prie jų susidarydavo eilės, patalpose buvo nehigieniška; tualeto ir prausyklos patalpos nebuvo tinkamai atitvertos, unitazai neatitverti pertvaromis iki lubų, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas; dušu pasinaudoti leidžiama tik kartą per savaitę, vandens temperatūra buvo žema, vandens srovė nepakankamai stipri; gyvenamųjų patalpų stogo dangoje yra asbesto, kuris kelia pavojų sveikatai, 2016–2017 m. kapitalinio remonto metu asbesto danga buvo šalinama be būtinų apsaugos priemonių, neperspėjant; 1 ir 4 būriai nakčiai buvo užrakinami, o patalpose nebuvo evakuacinio išėjimo, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti aliarmo skambučiu, dėl to kilo pavojus pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Minėtos kalinimo sąlygos sukėlė nepatogumų, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, nepilnavertiškumo jausmą.

3. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes jis negalėjo ir neturėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimus, neturėdamas reikiamų žinių, įgaliojimų ir kompetencijos pažeidimams nustatyti.

4. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime (I t., b. l. 113–122) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Jam nebuvo sudarytos išskirtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Įstaiga užtikrino tinkamą patalpų būklę, pataisos namuose avarinės arba antisanitarinės būklės patalpų nėra. Patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas laužant. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių atsirastų asbesto dulkių. Būryje poilsio kambariai nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje, gryname ore. Patalpos inventoriumi aprūpintos, atsižvelgiant į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos būrio kieme. Evakuaciniai išėjimai numatyti ir paskelbti visuose būriuose, o prižiūrėtojo mygtuko įrengimas privalomas tik kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad nuteistieji yra patys atsakingi už tvarkos ir švaros palaikymą patalpose, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose, esant prašymui, išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, papildomai patalpos vėdinamos per langus.

6. Atsakovo atstovo manymu, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo / neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. liepos 18 d. sprendimu (I t., b. l. 170–177) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. sausio 2 d., tačiau į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2019 m. balandžio 17 d., praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo ir neturėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimus, nes neturi reikiamų žinių, įgaliojimų ir kompetencijos pažeidimams nustatyti, yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Teisinių žinių neturėjimas taip pat negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punkto nuostatomis, esant atsakovo prašymui taikyti 3 metų ieškinio senatį, skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. balandžio 16 d. teismas atmetė kaip nepagrįstą.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. sausio 2 d., teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos sampratą bei žalos atlyginimą iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų bei kitais teisės aktais.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. sausio 2 d. buvo paskirtas gyventi į šias Pravieniškių PN-AK gyvenamąsias patalpas: nuo 2016 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. – 1 būrio 3 brigadą, kurios plotas 66,35 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, taigi vienam asmeniui teko 3,15 kv. m ploto, nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 2 d. – 4 būrio 3 brigadą, kurios plotas 52,01 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,25 kv. m ploto. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad 1 būrio 3 brigadoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3002-423/2016 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00669-2016-4) konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. 1 būrio 3 brigadoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 17 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. (10 parų) būrio 3 brigadoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,76 kv. m. (66,35/24) ploto, taigi nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normą. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą 1 būrio 3 brigadoje, teismas sprendė, kad patalpoje buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

11. Įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8–5.10 punktus, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla, maisto produktų laikymo kambarys, atsakovo atstovui neneigiant, kad poilsio kambarys būryje, kuriame pareiškėjas buvo laikomas, neįrengtas, teismas konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl laisvalaikio kambario neįrengimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto dėl atskiros drabužių džiovyklos įrengimo būryje bei neturėjimo kur laikyti asmeninį maistą. Teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis, kad būryje buvo skalbimo mašinos, kur buvo galima skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, o džiovinimo vietos įrengtos kieme; virtuvėlės yra įrengtos visuose būriuose, o jose įrengtos spintelės maisto produktams laikyti ir šaldytuvai.

12. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia, jog buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens tiekimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatė. Pareiškėjo teiginius dėl šilto vandens netiekimo būryje tinkamai asmeninei higienai palaikyti atmetė, kadangi teisės aktai nenumato karšto vandens atskiro įrengimo kiekvieno būrio prausykloje.

13. Įvertinęs Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto nuostatas, byloje pateiktus duomenis, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengta centrinė šildymo sistema, o, esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai, taip pat tai, kad pareiškėjas aplinkybių dėl to, kad patalpose buvo šalta, nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, taip pat tai, kad byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl šildytuvo išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti, sprendė, kad jo argumentai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.

14. Atmesdamas pareiškėjo argumentus, kad sanitariniame mazge jam trūko privatumo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad sanitariniame mazge yra įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis kaip 1,5 aukščio pertvaromis. Įvertinęs būriuose laikytų nuteistųjų ir įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., taip pat įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) teismas sprendė, kad sanitarinių įrenginių skaičius iš esmės atitiko minėtose normose nustatytus reikalavimus.

15. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl sugedusių dušo ragelių, žemos vandens temperatūros, teismas analizavo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto nuostatas, vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl netinkamos inventoriaus būklės, todėl sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio.

16. Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų ir buitinių patalpų švarą, nemalonų kvapą, pelėsio ir drėgmės plitimą (nehigienines sąlygas), teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad valymo priemones nuteistiesiems išduoda būrio viršininkas, patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka, kiekviename būryje dirba nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas), kuris kasdien valo ir dezinfekuoja bendro naudojimo patalpas.

17. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog patalpos vėdinamos per atveriamus langus, prausykloje ir tualete veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

18. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų, teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13.10, 16.11 punktus, pareigūnų iškvietimo sistema turi būti įrengta tik kamerų tipo patalpose bei drausmės grupėje.

19. Įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi, atsakovo atstovo paaiškinimus, kad 2-ajame sektoriuje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių, pareiškėjo pateiktus duomenis, iš kurių matyti, kad gyvenamųjų patalpų remontas buvo vykdomas 3-ajame sektoriuje, teismas nurodė, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei, todėl pareiškėjo argumentus dėl asbesto atmetė.

20. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

21. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK iš viso 10 parų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, nesuteikė teisės į poilsio ir laisvalaikio kambarį, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Atsižvelgęs į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 80 Eur ir šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

III. 22. Pareiškėjas R. T. apeliaciniame skunde (I t., b. l. 180–188) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo reikalavimus visa apimtimi ir priteisti pareiškėjui R. T. iš atsakovo, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė dalies teisės aktų pažeidimų, nepateikė racionalių argumentų visoms pareiškėjo iškeltoms ginčo aplinkybėms, šališkai konstatavo išvadas arba visai jų nepateikė, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo kompensaciją. Teismas nepakankamai tiksliai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo pateiktus nekorektiškus duomenis laikė tinkamais duomenimis be jokio pagrindo. Teismas neišreikalavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimui išspręsti. Teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje 6 dalyje įrodymų suformuluotą vertinimo taisyklę, todėl ne visa apimtimi išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, o atsakovo duomenis, kurie kelia daug klausimų, laikė tinkamais. Teismas, nagrinėdamas bylą, nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, nepasisakydamas dėl nurodytų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė.

24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes, pareiškėjo teigimu, teismas nenustatė momento, nuo kada jis sužinojo ar galėjo sužinoti, kad jo gyvenamojoje aplinkoje yra laikoma uždrausta pavojinga kancerogeninė medžiaga, kuri pavojinga gyvybei. Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo ir net neturėjo galimybių žinoti apie savo teisių masto pažeidimą ir suprasti, kad yra pažeidžiama įstatymo norma, nes neturėjo reikiamų duomenų, žinių, priemonių, įgaliojimų ir kompetencijos minėtiems pažeidimams nustatyti. Net ir teismui atsakovo atstovas nepateikė išsamių reikiamų duomenų, kad būtų tiksliai nustatytos visos pareiškėjui suteiktos bausmės sąlygos skundžiamu laikotarpiu, todėl yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo.

25. Pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus dėl asbesto, gyvenamojo ploto, laisvalaikio, batų ir drabužių džiovyklos patalpų nesuteikimo, netinkamo gyvenamųjų patalpų apšiltinimo.

25.1 Pareiškėjas nurodo, kad bausmę atliko gyvybei pavojingoje aplinkoje, kurioje buvo asbesto, ir tai padarė didelę žalą jo sveikatai.

25.2 Pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto, pareiškėjas pažymi, kad teismas vadovavosi tik atsakovo pateiktais nekorektiškais duomenimis, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus skirtingus ploto apskaičiavimo būdus, kuriuos jis pagrindė visuotinai priimtina asmenų apsaugos nuo kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo deklaracija. Teismas tik matematiškai apskaičiavo gyvenamąjį plotą, nediferencijuodamas jokių reikšmingų su tuo susijusių aplinkybių, neatsižvelgė į patalpoje laikomų daiktų plotą.

25.3 Teismas netinkamai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl laisvalaikio, batų ir drabužių džiovyklos patalpų nesuteikimo. Pareiškėjas remiasi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktu, kuriame nustatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, o pagal 5.9 punktą – batų ir drabužių džiovykla. Pareiškėjas nurodo, kad jis neturėjo tinkamos vietos laisvalaikiui leisti, džiovinami drabužiai miegamojoje patalpoje ne tik mažino gyvenamąjį plotą, bet žemino pareiškėjo orumą, nes visa patalpa buvo iškabinėta kitų nuteistųjų apatiniais drabužiais. Visi nuteistieji vienu metu negalėjo džiovinti savo asmeninių drabužių, nes tam nėra vietos, todėl džiovinimas vyko pakaitomis. Lauke įrengta drabužių džiovinimo vieta buvo galima pasinaudoti tik saulėtą ir šiltą dieną ir tik daliai nuteistųjų, nes tokios džiovyklos plotas yra nedidelis, o bausmę lokaliniame sektoriuje atliko ir džiovykla naudojosi 270 nuteistųjų. Batai buvo laikomi miegamojoje vietoje, dėl ko dažnai kildavo konfliktai tarp nuteistųjų dėl batų dvoko.

25.4 Patalpos nebuvo tinkamai apšildomos, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į administraciją, kad būtų skirti šildomieji papildomi įrenginiai, tačiau administracija atsisakydavo išduoti papildomus šildytuvus, motyvuodama tuo, kad tokių neturi. Teismas nepripažino šioje skundo dalyje neteisėtų atsakovo veiksmų ir motyvavo tuo, kad pareiškėjas nepateikė jokių papildomų įrodymų ar liudininkų paaiškinimų, kurie patvirtintų minėtas aplinkybes. Atsižvelgdamas į šias teismo išvadas, pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia liudininkų rašytinius įrodymus / liudijimus dėl nepašildomų gyvenamųjų patalpų aktualiu laikotarpiu, kitų pareiškėjų skundus, skundžiant atsakovo veiksmus tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo pareikalauti atsakovo paneigti motyvuotais paaiškinimais ir pagrįstais įrodymais, kad patalpos buvo apšildomos tinkamai, atitinkant Lietuvos higienos normose nustatytą minimalią kambario temperatūrą, tačiau to nepadarė.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde (II t., b. l. 18–22) prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimą panaikinti, o bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą; arba Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo R. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino šalies, kuriai atstovauja asociacija, narystės joje fakto ir asociacijai atstovaujančio asmens įgaliojimus; procesinio atstovavimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas yra asociacijos „Iustitia est fundamentum“ vienasmenis valdymo organas, įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgaliotų kolegialių valdymo organų narys arba darbuotojas. Taigi asociacija „Iustitia est fundamentum“ negali atstovauti pareiškėjui šioje administracinėje byloje. Nagrinėjamu atveju skundą parengė asociacija „Iustitia est fundamentum“, o pareiškėjas jį tik pasirašė. Atsakovo atstovo manymu, skundas paduotas neįgalioto vesti bylą asmens.

28. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Nagrinėjant šią bylą būtina atsižvelgti į esminį faktą, jog pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių PN-AK, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas. Savo esme kalinimas pataisos namuose skiriasi nuo izoliatoriaus-kalėjimo tuo, jog pataisos namuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Atsakovo atstovas pažymi, kad byloje nenustatyta, jog pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys pareiškėjui pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži kambario išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Taip pat pažymi, kad nėra pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK pateiktomis oficialiomis pažymomis, kuriose yra nurodomas miegamų vietų skaičius. Pateiktos pažymos, turėtų būti vertintinos kaip objektyvūs įrodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas šias pažymas atsisakė laikyti objektyviais įrodymais.

29. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų į psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų, patiriamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų nesikreipė. Taip pat dėl minėtų nusiskundimų ir sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė ir į medikus. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK pareiškėjui neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. sausio 2 d., atlyginimo priteisimo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. balandžio 16 d. taikė trejų metų ieškinio senatį, todėl atmetė. Įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. sausio 2 d., teismas konstatavo, kad pareiškėjui 10 parų (nuo 2016 m. balandžio 17 d. iki 2016 m. balandžio 27 d.), kalint 1 būrio 3 brigadoje, nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, nes gyvenamojoje patalpoje jam teko 2,76 kv. m ploto, taip pat nebuvo suteikta teisė į poilsio ir laisvalaikio kambarį. Teismas sprendė, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija, todėl, įvertinęs nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

32. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, kad teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, šališkai konstatavo išvadas arba visai jų nepateikė, nebuvo aktyvus ir neišreikalavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimui išspręsti. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimai, bei laikosi nuomonės, kad pareiškėjo skundas turi būti atmestas arba byla nutraukta, nes skundą padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

33. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į pagrindinius apeliacinių skundų argumentus.

35. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužės 5 d. rašto Nr. SD-129-5534 kopiją, Ž. A. teikto 2018 m. balandžio 6 d. skundo administracinėje byloje Nr. I-3672-402/2018 kopiją, Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 18 d. rašto Nr. 2-231-7(4.11) kopiją, E. P. teikto 2018 m. gegužės 14 d. skundo administracinėje byloje Nr. 1-4433-428/2018 kopija, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2015 m. gruodžio ir 2016 m. sausio mėnesio fiksuotų vidutinės oro temperatūros duomenų ir sausio mėnesio apžvalgų kopijas.

36. Atmestini atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai, kad skundą pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas tiek skundą, tiek apeliacinį skundą teismui padavė asmeniškai, pasirašydamas originaliu parašu.

37. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pareiškėjas nenurodė, dėl kokių priežasčių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų.

38. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

39. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

40. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, neišreikalavo papildomų duomenų apie kalinimo sąlygas, neanalizavo su tuo susijusių skundo aplinkybių, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.).

42. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėja byloje buvo šališka.

43. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus kaip šioje byloje, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

44. Sprendžiant dėl žalos pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės normų reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

45. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

46. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma didžiąją dalį ginčo laikotarpio atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus (pareiškėjui teko nuo 3,15 kv. m iki 3,25 kv. m). Teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš kameros miegamųjų vietų skaičiaus. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad 1 būrio 3 brigadoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, teismas rėmėsi įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3002-423/2016 nustatytomis aplinkybėmis, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. 1 būrio 3 brigadoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl sprendė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 17 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. (10 parų) pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma (pareiškėjui teko 2,76 kv. m). Atsakovas į bylą pateiktoje pažymoje nurodė, kad minėtu laikotarpiu nurodytoje brigadoje buvo įrengta 21 miegama vieta. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje esančius prieštaravimus dėl miegamų vietų skaičiaus vertino pareiškėjo naudai. Teismas taip pat įvertino, kad patalpoje buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

47. Pirmosios instancijos teismas pripažino pareikėjo teisių pažeidimą dėl 2-ame sektoriuje neįrengto laisvalaikio kambario, tačiau atmetė pareiškėjo argumentus dėl neįrengtos specialios džiovyklos patalpos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Taigi minėta teisės norma reglamentuoja drabužių ir avalynės džiovyklos įrengimą būryje, o ne specialios džiovyklos patalpos įrengimą, kaip savo procesiniuose dokumentuose nurodo pareiškėjas. Iš Pravieniškių PN-AK 2019 m. gegužės 21 d. pažymos (I t., b. l. 127–130) matyti, kad 2-ame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo naudotis minėta patalpa. Be to, iš minėtos pažymos taip pat matyti, jog džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Įvertinusi nustatytus duomenis, teisėjų kolegija mano, jog galimybė džiovinti drabužius pareiškėjui buvo užtikrinta.

48. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl asbesto buvimo 2-ojo sektoriaus pastato konstrukcijoje. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamo pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; kt.). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; kt.).

49. Vadovaujantis nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, vien asbesto buvimo faktas ginčo statinių stogo dangoje nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia didelio asbesto pavojaus jo sveikatai ir gyvybei mastą, tačiau pareiškėjo nusiskundimai yra hipotetinio pobūdžio. Byloje nenustatyta Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo) ir kilusios žalos pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai.

50. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų šildymo atmetė kaip nepagrįstus. Iš byloje pateiktos Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus pažymos (I t., b. l. 127–130) matyti, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Šioje pažymoje taip pat nurodyta, kad 2011 m. gegužės 5 d.–2019 m. sausio 2 d. R. T. skundų dėl per žemos temperatūros ar šildytuvo išdavimo Turto valdymo skyrius negavo.

51. Vertindama atsakovo atstovo ir pareiškėjo argumentus dėl teismo netinkamai parinkto neturtinės žalos kompensavimo būdo (dydžio), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

52. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

53. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (10 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą, neįrengtas laisvalaikio kambarys), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 80 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

55. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė