2017-08-16 Nr. AB-15303-3-62-3-02079-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1087-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02079-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. spalio 29 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. jis Alytaus PN bausmę atliko netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako ploto, buvo tarakonų, jos neatitiko kitų reikalavimų. Dėl ne visą laiką suteiktų vaistų pablogėjo pareiškėjo sveikata (kepenų apykaita). Atvykę iš etapo asmenys (20-40 žmonių) buvo talpinami į 8 vietų kamerą ir ten tekdavo prabūti po kelias valandas, nebuvo sąlygų pavalgyti. Pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors buvo nerūkantysis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas sutiko, kad pareiškėjui ne visuomet buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas po etapavimo 6 kartus iki dviejų valandų buvo laikytas laikinojo sulaikymo kameroje, kurioje įrengtas stalas ir suoliukas. Laikinojo sulaikymo kameros plotas buvo 10,87 kv. m, maksimaliai laikyti 3 asmenys. Atsakovas nekaupė duomenų apie šiose kamerose laikytų asmenų skaičių. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į Alytaus PN nesikreipė. Alytaus visuomenės sveikatos centras, patikrinęs visas baudos izoliatoriaus kameras, pažeidimų nenustatė. V. Mulersko individuali įmonė (toliau – ir IĮ) įstaigoje pagal poreikį atliko dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas.

Teismas pažymėjo, jog, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1. punktą, bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turėjo būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam asmeniui, o, pagal 111.2. punktą, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 18 d. iki 2013 m. vasario 12 d., nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 14 d. laikytas būryje Nr. 11, 5 miegamajame (46,25 kv. m, 16 miegamųjų vietų), kuriame vienam asmeniui teko 2,9 kv. m ploto. Pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. laikytas būryje Nr. 17, 3 miegamajame (34,16 kv. m, 8 miegamosios vietos), kuriame vienam asmeniui teko 4,27 kv. m ploto. Pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. birželio 4 d., nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. birželio 25 d. laikytas būryje Nr. 17, 4 miegamajame (35,54 kv. m, 8 miegamosios vietos), kuriame vienam asmeniui teko 4,44 kv. m ploto. Pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. laikytas būryje Nr. 19, 1 miegamajame (46,86 kv. m, 14 miegamųjų vietų), kuriame vienam asmeniui teko 3,35 kv. m ploto. Pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. laikytas būryje Nr. 2, 3 miegamajame (34,15 kv. m, 8 miegamosios vietos), kuriame vienam asmeniui teko 4,3 kv. m ploto. Pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. laikytas būryje Nr. 18, 8 miegamajame (22,29 kv. m, 5 miegamosios vietos), kuriame vienam asmeniui teko 4,5 kv. m ploto. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas 29 paras buvo laikytas bendrabučio tipo patalpose, kurių plotas buvo 0,2 kv. m mažesnis nei minimali ploto norma.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. liepos 4 d. buvo nubaustas uždarant į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 19 (11,8 kv. m, 3 miegamosios vietos), kurioje vienam nuteistajam teko 3,9 kv. m ploto. Pareiškėjas teigė, jog kameroje Nr. 19 jo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo įrengtos 4 miegamosios vietos. Teismas pastebėjo, kad net tokiu atveju pareiškėjo teisės nebūtų buvusios pažeistos, nes ginčo laikotarpiu minėtoje kameroje laikyti du asmenys. Pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 8 d. buvo nubaustas uždarant į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 20 (15,58 kv. m., 4 miegamosios vietos), kurioje vienam nuteistajam teko 3,9 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjui baudos izoliatoriaus patalpose tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus.

Dėl tarakonų gyvenamosiose patalpose teismas sprendė, kad atsakovo pateikti dokumentai (V. Mulersko IĮ ir Alytaus PN 2010 m. sausio 27 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir kt.) įrodė, jog pataisos namuose atliktas buitinių kenkėjų naikinimas ir kontrolė. Pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, jo nurodytos aplinkybės dėl tarakonų buvo abstraktaus pobūdžio, todėl nebuvo pagrindo pripažinti šiuos pažeidimus.

Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis baudos izoliatoriaus patalpose teismas pažymėjo, kad nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Priešingai, iš 2013 m. nuteistojo asmens kratos protokolų matyti, jog pareiškėjas sutiko būti laikomu rūkančiųjų kamerose, pats įrašydamas, kad rūkė, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti pažeidimą.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog, grįžus į pataisos namus po etapo, 20-40 žmonių būdavo uždaromi į 8 vietų kamerą ir ten tekdavo prabūti po kelias valandas, nebuvo sudarytos sąlygos pavalgyti, teismas atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus, jog etapu atvykę asmenys buvo patalpinami į trumpalaikio sulaikymo kamerą (10,87 kv. m), kurioje buvo laikyti iki dviejų valandų, maksimaliai laikyti 3 asmenys. Laikinojo (trumpalaikio) sulaikymo kameroje įrengtas stalas ir suoliukai. Pareiškėjo iniciatyva iškviesti liudytojai patvirtino pareiškėjo teiginius, tačiau teismas jų parodymus vertino kaip susijusių bylos baigtimi asmenų paaiškinimus. Pareiškėjas kitų įrodymų nepateikė. Net jei šie pareiškėjo nusiskundimai būtų pripažinti pagrįstais, jo patirti nepatogumai būtų buvę trumpalaikiai ir nesukeltų didelių kančių ir išgyvenimų.

Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, pastebėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl silpnumo, kosulio, gerklės, galvos skausmo, nemigos ir dėl raminamųjų vaistų išdavimo, nes vartojo narkotikus (abstinencijos sindromas), tačiau šių sveikatos sutrikimų su netinkamomis kalinimo sąlygomis nesiejo. 2013 m. sausio 18 d. Alytaus PN Psichologinės tarnybos pažymoje-rekomendacijoje nurodyta, jog pareiškėjas nerimavo dėl bausmės atlikimo Alytaus PN, nesutarė su kitais nuteistaisiais, bijojo jų keršto, tačiau 2013 m. balandžio 16 d. pažymoje-rekomendacijoje nurodyta, kad pareiškėjas paskirtame būryje apsiprato, depresija nenustatyta. Taigi, byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 29 paras buvo kalintas nežymiai (0,2 kv. m) pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą, tačiau buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, pareiškėjo patirtus nepatogumus vertino kaip mažareikšmius ir nusprendė jam nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su reikiamų vaistų negavimu sergant hepatitu C, teismas akcentavo, kad ginčai, kilę tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui, ir šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą.

III. Pareiškėjas J. J. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, teismui buvo pateikta klaidinga informacija apie jam tekusį kameros plotą. Iš tiesų pareiškėjas minimalios ploto normos neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikytas 71 dieną. Be to, pareiškėjas nė karto nebuvo laikytas 17 būrio 3 miegamajame, nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. birželio 25 d. jis buvo paskirtas į 17 būrio 4 miegamąjį. 19 būrio 1 miegamajame iki 2014 m. buvo 18-20 miegamųjų vietų.

Pareiškėjas teismo prašo išreikalauti duomenis apie tai, kada patalpose, kuriose jis laikytas, buvo padaryti remontai ir kada miegamuosiuose buvo sumažintas lovų skaičius. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam nebuvo leista susipažinti su visa bylos medžiaga.

Pareiškėjas 2017 m. gegužės 2 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus, nurodydamas, kad 11 būrio 5 miegamajame 27 dienas ir 19 būrio 1 miegamajame 44 dienas jam teko tik 1,5 kv. m, o 18 būrio 8 miegamajame (22,29 kv. m ploto) jam nebuvo užtikrinta 3,1 kv. m ploto.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą yra abstraktūs, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl jo skundas atmestas pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimu pareiškėjui J. J., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, bet nusprendė pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad jo patirta neturtinė žala turėtų būti atlyginta pinigais.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d.) kalint Alytaus PN būriuose, pareiškėjo teisė atlikti bausmę patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, buvo pažeista 29 paras, bet, atliekant nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerose, pareiškėjo teisė atlikti bausmę patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (Alytaus PN 2016 m. kovo 10 d. raštas „Dėl duomenų pateikimo“, b. l. 56 ir kt.), su šia pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka. Pažymėtina, kad 11 būrio 5 miegamajame pareiškėjui turėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau šiame miegamajame jam teko 2,9 kv. m plotas, todėl minimalaus ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista 0,2 kv. m, o ne 0,7 kv. m, kaip apeliaciniame skunde (b. l. 116) teigia pareiškėjas. Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, jog nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. jis buvo paskirtas ne į 17 būrio 3 miegamąjį, o į 17 būrio 4 miegamąjį. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 121-123) dėl šios aplinkybės nepasisakė. Teisėjų kolegija pastebi, kad, pareiškėją laikant 17 būrio 4 miegamajame, minimalaus 3,1 kv. m ploto norma jam buvo užtikrinta, todėl net tuo atveju, jei pareiškėjas iš tiesų niekada nebuvo paskirtas į 17 būrio 3 miegamąjį, jo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas vėliau pateiktuose papildomuose paaiškinimuose ir kartu su jais pateiktose ranka braižytose schemose (b. l. 125-127) teigia, kad 11 būrio 5 miegamajame buvo laikyti ne 16, o 20 asmenų, 19 būrio 1 miegamajame – ne 14, o 20 asmenų. Pareiškėjas schemose nurodo su juo laikytų asmenų vardus ir / ar pavardes. Akcentuotina, kad iš pareiškėjo pateiktų duomenų nėra aišku, iš kur jis šiuos duomenis gavo ir kiek šie duomenys yra tikslūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pavyzdžiui, pareiškėjas nurodė, jog jo laikymo 19 būrio 1 miegamajame metu (nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d.) šiame miegamajame buvo J. P. (J. P.), J. A. (J. A.) ir J. S. (J. S.), tačiau, remiantis išrašu iš Uždarymo į baudos izoliatorių registravimo žurnalo (b. l. 15-18), J. A. baudos izoliatoriuje atliko nuobaudą nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., J. P. – 2013 m. rugpjūčio 1 - 15 d., o J. S. – 2013 m. rugpjūčio 1 - 15 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės laikytinos nepatikimomis, neįrodytomis ir todėl yra atmetamos. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN 29 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmės teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjo skundo argumentus, jog trumpalaikio laikymo kameroje jis būdavo laikomas po kelias valandas, t. y. nuo 11 val. 30 min. iki 15 val. 30 min. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 19 punktą, už pataisos namų arba kartu su kontrolės ir praleidimo punktu Nr. 1 statomi administraciniai pastatai. Administracinių pastatų įrengimas detaliau aptariamas Taisyklių IV skyriuje „Kalėjimų įrengimas“, kurio 31 punkte nurodyta, kad administraciniame pastate įrengiama, be kita ko, patalpa su trumpalaikio laikymo kameromis priimtiems į kalėjimą (išvykstantiems iš jo) nuteistiesiems laikyti, tačiau laikymo trumpalaikio laikymo kameroje trukmė šioje teisės normoje nėra numatyta.

Pažymėtina, jog ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktą, į izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

Ši nuostata pakartota ir 19 punkte, nurodant, jog asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau nei dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Šios Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatos taikytinos ir nagrinėjamoje byloje. Nors atsakovas teigė, kad asmenys trumpalaikio laikymo kamerose nėra laikomi ilgiau nei dvi valandas, teismui nebuvo pateikti duomenys apie pareiškėjo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmę. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto nuostatų, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi.

Atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių apie per ilgą laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmę, šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai, tuo labiau kad šias aplinkybes patvirtino pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 14 d. posėdyje (garso įrašas) apklausti liudytojai. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjas penkis kartus (2013 m. vasario 12 d., 2013 m. balandžio 23 d., 2013 m. birželio 4 d., 2013 m. birželio 25 d. ir 2013 m. rugsėjo 10 d.; Perkėlimai (13519 J. J.), b. l.

13) trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikytas pažeidžiant maksimalią laikymo šiose kamerose trukmę.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl rūkančių asmenų kamerose, tarakonų, sąlygų trumpalaikio laikymo kamerose yra nepagrįsti. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmės. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – vienam asmeniui tenkančios minimalaus ploto normos, maksimalios laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmės neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas nurodė dėl laikymo Alytaus PN patyręs depresiją, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, psichologinį ir fizinį spaudimą, bendravimo sumažėjimą. Pareiškėjas skunde teigė dėl vaistų neišdavimo patyręs žalą sveikatai, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šis nusiskundimas nėra teismingas administraciniams teismams. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimą ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų, to netvirtino ir pats pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų su prašymais ar skundais būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, prašęs psichologo ar psichiatro pagalbos. Remiantis tuo, nėra pagrindo pripažinti, jog tinkamų laikymo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimas pareiškėjui sukėlė žymias neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 29 paras teko 0,2 kv. m mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, penkis kartus buvo pora valandų viršyta maksimali laikymo trumpalaikio laikymo kamerose trukmė), laikymo Alytaus PN sąlygas, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjui.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė