2016-12-06 Nr. AB-22869-3-61-3-03661-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3373-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03661-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija: 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 15 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3896.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Finansų ministerijos išduotus patentus veiklą Lietuvoje vykdė nuo 1991 m. vasario 6 d. iki 1999 m. liepos mėnesio, o 1999 m. spalio 27 d. pareiškėjas su šeima išvyko nuolat gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – ir JAV). 2004 m. gruodžio mėnesį iš VSDFV Kauno skyriaus gavęs kvietimą atvykti pokalbiui, pareiškėjas sužinojo, kad 2006 m. gegužės 3 d. jam buvo priskaičiuota 8 180 Lt įmokų ir 1 747 Lt delspinigių ir nutarta šias sumas išieškoti priverstine tvarka. Pareiškėjas pabrėžė, kad įmonė veiklos nevykdo nuo 1999 m. spalio 27 d., likviduojamos įmonės statusas jai suteiktas 2011 m. gruodžio 20 d., tačiau jo prašymai panaikinti sprendimą dėl įmokų į biudžetą paskaičiavimo nebuvo tenkinti. Pareiškėjas jokių skolinių įsipareigojimų iki 1999 m. neturėjo, gyvenamąją vietą deklaravęs ir dirbo JAV, šiuo metu yra pensininkas, papildomų pajamų neturi, areštuotas nekilnojamasis turtas yra vienintelis pareiškėjo gyvenamasis būstas, todėl mano, kad jis atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytus pagrindus pripažinti skolą beviltiška.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2012 m. vasario 15 d. VSDFV buvo gautas pareiškėjo skundas dėl įmokų skaičiavimo ir išieškojimo iš A. B. firmos. VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2012 m. kovo 9 d. priėmė sprendimą dėl valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų apskaičiavimo A. B. firmai už individualios įmonės savininką teisingumo ir pagrįstumo. 2015 m. gegužės 11 d. buvo gautas pareiškėjo skundas, grindžiamas iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir ankstesniame skunde, ginčijamas už tą patį laikotarpį apskaičiuotų VSD ir PSD įmokų teisėtumas. Kadangi pareiškėjas savo 2015 m. gegužės 11 d. skunde nenurodė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, VSDFV 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (9.8)I-3896 šį skundą buvo atsisakyta nagrinėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyriaus nuomone, VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. gegužės 5 d. pareiškimą ir tokį atsisakymą tinkamai motyvavo, todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad apie A. B. firmos VSD ir PSD skolos apskaičiavimo ypatumus pareiškėjas buvo informuotas daug kartų tiek VSDFV Kauno skyriaus, tiek VSDFV raštais, tačiau pareiškėjas periodiškai teikia skundus VSDFV Kauno skyriui, VSDFV bei kitoms institucijoms dėl neva nepagrįstai apskaičiuoto A. B. firmos įsiskolinimo fondo biudžetui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyriaus direktorius 2006 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 6906 nusprendė priverstine tvarka išieškoti iš A. B. firmos 9 927 Lt skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (b. l. 7), o informacija apie skolą, kurią sudaro VSD ir PSD įmokos bei delspinigiai, jos pagrindą pareiškėjui buvo pateikta VSDFV Kauno skyriaus 2008 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (10.1)10.V-6067 (b. l. 10), 2008 m. liepos 10 d. raštu Nr. (10.1)10.V-8530 (b. l. 62), 2010 m. liepos 29 d. raštu Nr. (9.43)10.V-10337 (b. l. 63–64), taip pat VSDFV 2008 m. liepos 15d. raštu Nr. (9.8)I-4454 (b. l. 42–43), 2010 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. (9.20)10.V-15253 (b. l. 49–50). 2012 m. vasario 15 d. VSDFV buvo gautas pareiškėjo skundas dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų, skaičiuojant pareiškėjui skolą (b. l. 37–40). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2012 m. kovo 9 d. sprendime Nr. (9.8)I-1553 paaiškino skolos skaičiavimo pareiškėjui pagrindą bei nurodė, jog pareiškėjas, kaip individualios įmonės savininkas, neatitinka nė vienos iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytų sąlygų, suteikiančių teisę nemokėti VSD ir PSD įmokų, bei pažymėjo, kad likviduojamos įmonės statusas pareiškėjo firmai buvo suteiktas tik nuo 2011 m. gruodžio 19 d., o išvykimas iš Lietuvos Respublikos deklaruotas tik 2011 m. rugsėjo 20 d. (b. l. 35–36). 2015 m. gegužės 11 d. VSDFV gautas pareiškėjo skundas dėl tų pačių VSD ir PSD įmokų paskaičiavimo (b. l. 32). VSDFV šį skundą atsisakė nagrinėti, 2015 m. birželio 9 d. sprendime Nr. (9.8)I-3896 nurodydama, kad apie VSD ir PSD įmokų mokėjimo prievolę ir skolą pareiškėjas informuotas VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus raštais, apie pareiškėjo firmos skolos fondo biudžetui pripažinimą beviltiška ir jos nurašymo galimybę pareiškėjas informuotas VSDFV 2012 m. kovo 9 d. sprendimu, o pakartotiniame skunde nepateikiama naujų faktinių duomenų ar argumentų, leidžiančių ginčyti ankstesnius VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimus (b. l. 31).

Teismas, palyginęs pareiškėjo atsakovui teiktus skundus, konstatavo, kad juose reiškiamas nesutikimas dėl tų pačių VSDFV Kauno skyriaus veiksmų, jis grindžiamas iš esmės analogiškomis aplinkybėmis. Kadangi dėl šių pareiškėjo argumentų VSDFV jau buvo pasisakiusi 2012 m. kovo 9 d. sprendime Nr. (9.8)I-1553, 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (9.8)I-3896 atsisakydama pakartotinai nagrinėti tas pačias pareiškėjo nurodomas aplinkybes VSDFV pagrįstai vadovavosi Viešojo administravimo 23 straipsnio 6 dalimi ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 30 punkto nuostatomis ir atsisakė pakartotinai nagrinėti pareiškėjo skundą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad skundžiamas 2015 m. birželio 9 d. VSDFV sprendimas Nr. (9.8)I-3896 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas A. J. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo principus, netinkamai vertino surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendimas priimtas formaliai, netinkamai pritaikytos materialinės ir procesinės teisės normos. Pareiškėjas nurodė, kad teismas klaidingai nustatė jo išvykimo į JAV datą: pareiškėjas išvyko ne 2011 m. rugsėjo 20 d., bet 1999 m. spalio 27 d. Atsakovui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo žinoma, kad pareiškėjas nevykdo jokios veiklos nuo 1999 m., iki tol jokių skolinių įsipareigojimų neturėjo ir apie juos nebuvo informuotas, nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravęs JAV, papildomų pajamų neturi, yra pensininkas, o areštuotas nekilnojamasis turtas yra vienintelis jo būstas. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjo nuomone, būtina išspręsti ginčą iš esmės, todėl teismas turėjo analizuoti ir vertinti paskaičiuotos skolos teisėtumą ir pagrįstumą.

Atsakovas Valstybinio socialinio fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsako nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teiktuose skunduose VSDFV nurodomas nesutikimas dėl tų pačių VSDFV Kauno skyriaus veiksmų, grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, dėl kurių jau buvo pasisakyta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pats sutinka, kad viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, tačiau mano, jog teismas turėjo pareigą išspręsti ginčą iš esmės. Atsakovas su šia pareiškėjo pozicija nesutinka, nes pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį vienintelė sąlyga, kuriai esant, gali būti priimamas administracinės procedūros sprendimas dėl to paties klausimo, - naujų faktinių duomenų pateikimas. Priešingu atveju viešojo administravimo subjektas turėtų pareigą priimti pakartotinį sprendimą visais atvejais, kai pareiškėjas mano, jog būtina atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, t. y. tai priklausytų tik nuo pareiškėjo valios.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

VSDFV Kauno skyriaus teigimu, teismas pagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjui skaičiuojamos skolos teisėtumo ir pagrįstumo, nes ginčas kilęs tik dėl VSDFV 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (9.8)I-3896 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartimi pareiškėjo skundo dalį dėl prašymo pripažinti skolą beviltiška ir ją nurašyti atsisakė priimti, šios nutarties pareiškėjas neskundė, taigi teismas sprendimą priėmė bylos nagrinėjimo ribose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (9.8)I-3896, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo A. J. B. 2015 m. gegužės 11 d. skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėjas kreipimąsi VSDFV dėl jam priskaičiuotų VSD ir PSD įmokų teisėtumo ir pagrįstumo grindė analogiškomis aplinkybėmis, dėl kurių VSDFV pasisakė 2012 m. kovo 9 d. sprendime Nr. (9.8)I-1553, todėl pakartotinai nagrinėti šio kreipimosi nebuvo teisinio pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismas privalėjo išspręsti ginčą iš esmės, t. y. įvertinti pareiškėjui paskaičiuotos skolos Valstybiniam socialinio draudimo fondo biudžetui teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija visų pirma akcentuoja, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą nagrinėti priėmė dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3896, kitą skundo dalį (dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (7.5)S-26245 atliktą skolos paskaičiavimą ir pripažinti skolą beviltiška bei ją nurašyti) atsisakė priimti (b. l. 22–23). Pareiškėjas šios nutarties dalies neginčijo, taigi teismas skundą nagrinėjo tik ta apimtimi, kuri buvo priimta, t. y. būtent dėl 2015 m. birželio 9 d. VSDFV sprendimo Nr. (9.8)I-3896 teisėtumo ir pagrįstumo. Apelianto argumentas, kad teismas privalėjo išspręsti ginčą iš esmės, atmetamas, kadangi jis nėra pagrįstas nei įstatymu, nei teismo praktika.

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 30 punkte, pagal kurį skundas nenagrinėjamas, jeigu VSDFV arba teismas jau yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu ir pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą; apie sprendimą nenagrinėti skundo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo / sužinojimo apie priimtą teismo sprendimą pranešama pareiškėjui.

Taigi, minėtų Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies, o tuo pačiu ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 30 punkto, taikymas galimas esant šių sąlygų visumai: 1) VSDFV arba teismas yra priėmę sprendimą tuo pačiu klausimu; 2) pareiškėjas nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti anksčiau priimtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2260-662/2016).

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas dėl VSD ir PSD įmokų mokėjimo prievolės ir skolos paskaičiavimo į VSDFV kreipėsi 2012 m. vasario 15 d. VSDFV, išnagrinėjusi šį pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (9.8)I-1553 priėmė administracinės procedūros sprendimą (b. l. 11–12), kurio pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. 2015 m. gegužės 11 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į VSDFV, reikšdamas nesutikimą dėl jam paskaičiuotos skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (b. l. 32). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas jokių naujų faktinių aplinkybių, leidžiančių ginčyti ankstesnį viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą, nepateikė. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 11 d. kreipimesi nurodo aplinkybes, dėl kurių, jo manymu, atitinkami mokesčiai jam paskaičiuoti nepagrįstai. Tai reiškia, jog pareiškėjas jokių argumentų anksčiau minėtame pareiškime nenurodo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VSDFV ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2015 m. gegužės 11 d. pareiškime (skunde) nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti VSDFV 2012 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. (9.8)I-1553, todėl VSDFV, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi bei Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 30 punktu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti šį pareiškėjo pareiškimą (skundą) ir jį vertino kaip pakartotinį.

Teisėjų kolegija pritaria aptartam vertinimui ir nemato pagrindo byloje nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra pateikiami argumentai, kurie leistų teigti, jog minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, pareiškėjas nenurodė jokių naujų argumentų bei nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas nustatytų aplinkybių vertinimas nesutampa su pareiškėjo pozicija, negali būti pagrindu teigti, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ar taikė teisės normas.

Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius