b51f356f-24fb-421b-9e41-e9e4a294786e · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr                              Civilinės bylos numeris 2A-2661-585/2014                             Teisminio proceso numeris 2-68-3-11011-2014-0             Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21.(S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S 2014 m. gruodžio 18 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjęs ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės Bobutės paskola apeliacinį skundÄ , pareikÅ¡tÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iÅ¡keltoje pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės Bobutės paskola ieÅ¡kinį atsakovui K.

B. (K. B.) dėl skolos priteisimo, n u s t a t ė: ieÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ ir, modifikavusi ieÅ¡kinio dalykÄ , prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 333,20 Lt kreditÄ , 38,06 Lt kredito mokestį, procesines palÅ«kanas ir 235,50 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ . IeÅ¡kovė teigė, kad Å¡alys 2012 m. spalio 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kuriÄ ieÅ¡kovė suteikė atsakovui 500 Lt kreditÄ . Pasak ieÅ¡kovės, atsakovas įsipareigojo sutarties nustatytu terminu (iki 2013 m. vasario 16 d.) ir tvarka (keturiomis lygiavertėmis įmokomis) grÄ Å¾inti kreditÄ ir sumokėti 120 Lt kredito mokestį.

IeÅ¡kovė teigė, jog atsakovas tinkamai neįvykdė sutarties. Atsakovas, atsiliepdamas į ieÅ¡kinį, prašė nutraukti bylÄ . Pasak atsakovo, Å¡alys sudarė taikos sutartį, pagal kuriÄ jis moka ieÅ¡kovei sulygtas įmokas. Atsakovas bylÄ nagrinėjant teisme iÅ¡ esmės sutiko su ieÅ¡kiniu, prašė iÅ¡dėstyti teismo sprendimo (į)vykdymÄ . Atsakovas paaiÅ¡kino, jog jis vykdo savo įsipareigojimus pagal taikos sutartimi nustatytÄ grafikÄ . Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu patenkino ieÅ¡kinio dalį ir priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo 148,68 Lt kreditÄ , penkių procentų dydžio procesines palÅ«kanas ir 54 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų, tiksliau – žyminio mokesčio, atlyginimÄ .

Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog Å¡alys 2012 m. spalio 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kuriÄ ieÅ¡kovė suteikė atsakovui 500 Lt kreditÄ ; atsakovas įsipareigojo sutarties nustatytu terminu (iki 2013 m. vasario 16 d.) ir tvarka (keturiomis mėnesinėmis įmokomis) grÄ Å¾inti kreditÄ ir sumokėti 120 Lt kredito mokestį; Å¡alys 2013 m. sausio 31 d. pasirašė taikos sutartį, bet ji nėra patvirtinta teismine tvarka; atsakovas vykdė prisiimtus įsipareigojimus ir sumokėjo ieÅ¡kovei 471,52 Lt.

Pasak teismo, Å¡alys kredito sutarties 4.6 punktu susitarė, kaip bus paskirstomos atsakovo sumokėtos įmokos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tÄ aplinkybę, jog atsakovas sumokėjo ieÅ¡kovei 471,52 Lt, konstatavo, jog jis padengė 120 Lt kredito mokestį, bet negrÄ Å¾ino 148,68 Lt kredito. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo ir atlyginimo klausimus, pažymėjo, jog Civilinio proceso kodeksas nenustato, kad juridiniam asmeniui gali atstovauti kitas juridinis asmuo.

IeÅ¡kovė, praÅ¡ydama kompensuoti procesinio dokumento parengimo iÅ¡laidas, nepateikė teisinių paslaugų sutarties, sudarytos su uždarÄ ja akcine bendrove Skolų valdymo biuru, kurios pagrindu Å¡i bendrovė ruošė ieÅ¡kovei procesinį dokumentÄ . Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo ieÅ¡kinio parengimo iÅ¡laidas priskirti prie bÅ«tinųjų bylos vedimo iÅ¡laidų. Todėl teismas atmetė ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl ieÅ¡kinio parengimo iÅ¡laidų kompensavimo. IeÅ¡kovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu, pareiÅ¡kė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir visiÅ¡kai patenkinti ieÅ¡kinį.

IeÅ¡kovės apeliacinis skundas yra grindžiamas Å¡iais argumentais:pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktus įrodymus ir nepagrįstai atmetė ieÅ¡kovės reikalavimo dėl kredito priteisimo dalį ir reikalavimÄ dėl kredito mokesčio priteisimo. IeÅ¡kovės vertinimu, teismas, spręsdamas atsakovo sumokėtų įmokų paskirstymo klausimÄ , neatsižvelgė į vartojimo kredito sutarties 5.1 punktÄ , kuriame nustatyta, jog, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti grÄ Å¾intinÄ sumÄ / jos dalį arba periodinį mokėjimÄ / jo dalį, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palÅ«kanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos mokėti sumos kaip atlyginimas už naudojimÄ si suteikta pinigų suma iki visiÅ¡ko skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sÄ skaitÄ ; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl ieÅ¡kinio parengimo iÅ¡laidų kompensavimo.

Pasak ieÅ¡kovės, ji nėra įdarbinusi juristo, todėl kreipėsi į bendrovę, teikiančiÄ teisines paslaugas. Uždaroji akcinė bendrovė Skolų valdymo biuras suteikė ieÅ¡kovei teisinę paslaugÄ â€“ parengė ieÅ¡kinį. IeÅ¡kovės vertinimu, jos patirtos ieÅ¡kinio parengimo iÅ¡laidos yra bÅ«tinos ir pagrįstos iÅ¡laidos, todėl jos, prieÅ¡ingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, turi bÅ«ti atlygintos (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).Atsakovas neatsiliepė į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ .  Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis).

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti Å¡ios bylos ribas, nustatytas ieÅ¡kovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutÅ«s sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Å ios bylos procese nustatyta, jog Å¡alys 2012 m. spalio 16 d. sudarė vartojimo kredito sutartį.

Apeliantė įsipareigojo suteikti atsakovui 500 Lt kreditÄ , atsakovas įsipareigojo sutarties nustatytu terminu (iki 2013 m. vasario 16 d.) ir tvarka (keturiomis lygiavertėmis įmokomis) grÄ Å¾inti kreditÄ ir sumokėti 120 Lt palÅ«kanas (kredito mokestį). Apeliantė, kÄ patvirtina jos pateikti įrodymai (b. l. 7), suteikė atsakovui 500 Lt kreditÄ . Atsakovas tinkamai nevykdė sutarties, todėl Å¡alys 2013 m. sausio 31 d. sudarė sutartį, pavadintÄ taikos sutartimi, kuria pakeitė kredito sutartimi nustatytÄ jÄ sutartinių įsipareigojimų vykdymo tvarkÄ .

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktus įrodymus. Å is apeliantės argumentas, nors jis traktuotinas ne taip, kaip siekia apeliantė, yra iÅ¡ esmės pagrįstas. Kaip jau buvo nustatyta, Å¡alys sudarė sutartį, kuria pakeitė atsakovo sutartinių įsipareigojimų vykdymo tvarkÄ . Å alys taikos sutartimi susitarė, jog atsakovas nustatytais terminais mokės apeliantei lygiavertes įmokas, kuriomis bus dengiami įsipareigojimai, susidarę pagal kredito sutartį, ir kompensuojamos taikos sutarties parengimo iÅ¡laidos.

Atsakovas pateikė ne visÄ taikos sutarties tekstÄ , bet galima numanyti, kad Å¡alys taikos sutarties 3 punktu susitarė, jog, atsakovui ilgiau kaip trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų vėluojant vykdyti bent vienÄ prisiimtÄ Ä¯sipareigojimÄ , apeliantė įgyja teisę reikalauti, jog atsakovas prieÅ¡ terminÄ Ä¯vykdytų visus įsipareigojimus. Civilinėje teisėje galioja prezumpcija, jog terminas nustatytas skolininko naudai (Civilinio kodekso 1.123 straipsnio 3 dalis). Å ios prezumpcijos teisinė reikÅ¡mė yra ta, jog kreditorius neturi teisės reikalauti, kad skolininkas, nepasibaigus terminui, su kurio pabaiga yra siejamas pareigos atsiradimas, vykdytų (atliktų) tokiÄ pareigÄ (Civilinio kodekso 1.123 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nesiaiÅ¡kino, turi ar ne apeliantė materialinę subjektinę teisę reikalauti, kad atsakovas prieÅ¡ terminÄ Ä¯vykdytų savo sutartinius įsipareigojimus, nors tai privalėjo iÅ¡tirti, spręsdamas dėl reikalavimo, grindžiamo tokios teisės turėjimu, pagrįstumo. Atsakovas yra vartotojas, todėl teismas privalo bÅ«ti aktyvus ir ex officio iÅ¡tirti atitinkamas aplinkybes. Atsakovo pateikti įrodymai byloja, kad jis vykdė savo įsipareigojimus. IÅ¡ vienos pusės, ne visos periodinės įmokos buvo sumokėtos taikos sutartimi nustatytais terminais.

IÅ¡ kitos pusės, apeliantė priėmė visus atsakovo tarpinius mokėjimus, tarp jų – ir pavėluotai atliktus mokėjimus, ir nereiÅ¡kė atsakovui pretenzijų dėl nukrypimų nuo nustatytosios įsipareigojimų vykdymo tvarkos. Taikos sutarties analizė sudaro pagrindÄ konstatuoti, jog atsakovas iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teisme momento (2014 m. kovo 27 d.) turėjo sumokėti apeliantei įmokas, pinigine iÅ¡raiÅ¡ka sudarančias 433,44 Lt. Atsakovo pateiktais mokėjimo nurodymais nustatyta, jog jis iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teisme momento sumokėjo apeliantei 440,56 Lt.

Vadinasi, atsakovas ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teisme momentu buvo sumokėjęs netgi daugiau, negu jis privalėjo sumokėti pagal taikos sutartimi nustatytÄ jÄ Ä¯sipareigojimų vykdymo tvarkÄ . Mokėjimo nurodymų analizė sudaro pagrindÄ teigti, jog dvi įmokos (ne paeiliui) buvo sumokėtos, praėjus daugiau negu trisdeÅ¡imčiai dienų nuo tų momentų, kai jos turėjo bÅ«ti sumokėtos pagal taikos sutartimi nustatytÄ jÄ mokėjimų tvarkÄ . Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar pavieniai uždelsimai, formaliai atitinkantys taikos sutarties 3 punkte numatytÄ (numanomÄ ) atvejį, kurie, beje, buvo paÅ¡alinti iki apeliantė pareiÅ¡kė teisme ieÅ¡kinį, suteikia apeliantei teisę imtis veiksmų (reikalauti, kad atsakovas prieÅ¡ terminÄ Ä¯vykdytų įsipareigojimus), kurių ji gali imtis, tik vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukusi sutartį (vartojimo kredito sutarties bendrųjų sÄ lygų 7.6 punktas).

Taip pat nesiaiÅ¡kino, ar sutarties vykdymo, kurio tvarka numatyta papildomai sudarytoje taikos sutartyje, akseleracija pagal Å¡iÄ taikos sutartį galima, o jeigu taip – tai kokiomis sÄ lygomis. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, neiÅ¡tyręs reikÅ¡mingų aplinkybių, be jokio pagrindo nustatė, kad ieÅ¡kovas turėjo teisę, atsakovui įvykdžius daugiau mokėjimų, negu buvo numatyta pagal taikos sutartį, teisme reikalauti akseleruoto sutarties įvykdymo. NeiÅ¡tyręs ar buvo pagrindas tokiai reikalavimo teisei atsirasti, pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiÅ¡kino, ar egzistuoja pagrindas atsakovo veiksmus kvalifikuoti sutarties pažeidimu arba net jos esminiu pažeidimu (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalis).

NeiÅ¡siaiÅ¡kinus Å¡ių faktinių aplinkybių, nėra galimybės atsakyti į klausimÄ , turi ar ne apeliantė materialinę subjektinę teisę reikalauti, kad atsakovas prieÅ¡ terminÄ Ä¯vykdytų visus savo įsipareigojimus. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, netyręs įvardytų faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Apeliacinės instancijos teismas negali iÅ¡nagrinėti bylos iÅ¡ esmės, nes bÅ«tina atlikti papildomÄ faktinių aplinkybių tyrimÄ , o Å¡is negali bÅ«ti atliktas, be kita ko, neturint viso taikos sutarties teksto ir nežinant, koks yra tikrasis Å¡ios sutarties turinys.

Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir iÅ¡dėstytus argumentus, konstatuotina esant pagrindÄ panaikinti skundžiamÄ sprendimÄ ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks bylos iÅ¡sprendimo rezultatas nelaikytinas blogesnio sprendimo priėmimu (Civilinio proceso kodekso 313 straipsnis). Apeliantė galės tuos argumentus, kuriais grindė savo apeliacinį skundÄ , panaudoti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.  Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡ naujo nagrinėsiantis bylÄ , privalo įpareigoti apeliantę ir pasiÅ«lyti atsakovui pateikti visÄ 2013 m. sausio 31 d. sutarties, pavadintos taikos sutartimi, tekstÄ ir, tirdamas Å¡io procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje įvardytas faktines aplinkybes, iÅ¡siaiÅ¡kinti esminį klausimÄ , nuo kurio priklauso teisingas Å¡ios bylos iÅ¡sprendimas, – turi ar ne apeliantė materialinę subjektinę teisę reikalauti, kad atsakovas prieÅ¡ terminÄ Ä¯vykdytų visus įsipareigojimus.

Apeliantė, pareiÅ¡kusi skundÄ , sumokėjo į valstybės biudžetÄ 54 Lt žyminį mokestį. Å ioje proceso stadijoje nėra aiÅ¡ki bylos baigtis, todėl nėra galimybės iÅ¡spręsti bylinėjimosi iÅ¡laidų, susidariusių Å¡iame bylos etape, paskirstymo klausimo. Å io klausimo iÅ¡sprendimas paliktinas pirmosios instancijos teismui, kuris, iÅ¡ naujo nagrinėsiantis bylÄ , spręs visų byloje susidariusių bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo ir atlyginimo klausimus. Bylinėjimosi iÅ¡laidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos Å¡alims, nes Å¡ios iÅ¡laidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetÄ priteistinas bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, n u t a r ė:              panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimÄ ir perduoti bylÄ Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iÅ¡ naujo.                           Teisėjas                                     Vytautas Zelianka                                                                                        Â