2013-11-07 Nr. AB-7657-3-61-3-00143-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2018/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00143-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.7; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. S-449 ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT, Tarnyba) Sprendimų kontrolės skyriaus 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. SS-2242; 2) įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NDNT, 345 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 2-4) pareiškėjas paaiškino, kad Ginčų komisija ir Tarnyba neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-993-365/2012 nurodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) 3.1 ir 4 punktą.

Ginčų komisija nepagrįstai bando paneigti dviejų gydytojų išvadas. Jei tyrimų duomenys ar funkciniai sutrikimai neatitinka Kriterijų apraše nurodytų kriterijų, Tarnyba ir Ginčų komisija kiekvieną teiginį turėjo pagrįsti atitinkamais motyvais. Be to, Tarnyba nenurodė, kokiais motyvais ir argumentais vadovavosi nustatydama procentines ribas pagal Kriterijų aprašo 1 priedą – „Bazinio darbingumo procentai“. Pareiškėjas rėmėsi ir Kriterijų aprašo 6 punktu. Paaiškino, kad ligos nebuvo įvertintos atskirai ir ligoms I50.0, I67.8 ir E66 nebuvo suteikti atskiri koeficientai.

Tarnyba, tinkamai neįvertindama ligų, gali interpretuoti kiekvienos ligos sunkumą ir jos poveikį kitoms ligoms, o tai pažeidžia Kriterijų apraše nustatytą vertinimo tvarką ir turi įtakos nustatant darbingumo lygį. Pareiškėjo nuomone, Ginčų komisija ir Tarnyba jo atžvilgiu yra nelojalios, tyrimų duomenis vertina neobjektyviai, neatsakingai ir neargumentuotai keičia sprendimus pagal tuos pačius duomenis. Dėl šių veiksmų pareiškėjas jau 5 metus patiria neturtinę ir turtinę žalą. Ginčų komisija sprendimą priėmė po 142 dienų, tuo pažeisdama Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d.

įsakymu Nr. A1-171 (toliau – ir Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašas), 30 punktą. Tarnyba savo veiksmais pareiškėjui sukelia slogią psichologinę būseną ir įtampą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, todėl blogėja jo savijauta, mažėja darbingumas, paūmėja ligos, kurios pasireiškia skausmais kojų, klubų, o dabar ir rankų sąnariuose. Dėl Tarnybos tarnautojų neteisėtų veiksmų sumenko pareiškėjo reputacija. Jis jautėsi dar labiau pažemintas. Kadangi patiriami išgyvenimai nuolat jį kamuoja, sukelia nemigą, košmariškus sapnus, šeimos gydytojas skiria pareiškėjui raminančius ir migdančius vaistus:

„Stilnox“, „Hypnogen“, „Eunoctin“ ir kt. Be to, sumažėjo pareiškėjo bendravimo galimybės su vaikais, giminėmis ir draugais, nes jis negali išvykti, turi laukti atsakymų į skundą ir laiku parašyti atsiliepimus ar prašymus. Tuo Tarnyba apribojo jo laisvalaikio ir atostogų galimybes. Be to, neteisėti atsakovo veiksmai jam sukėlė materialinių nuostolių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str.), nes buvo sumažinta neįgalumo pensija, padarė didelę neturtinę žalą – 345 000 Lt (CK 6.271 str.).

Atsakovai NDNT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NDNT, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba administracinę bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Atsiliepime (b. l. 73-76) paaiškino, kad NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-993-365/2012, 2012 m. gegužės 29 d. kreipėsi į viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Šiaulių centro poliklinikos Gydytojų konsultacinę komisiją (toliau – ir GKK) su prašymu patikslinti medicininius duomenis ir pateikti trūkstamus dokumentus. 2012 m. birželio 8 d. buvo gauti papildomi dokumentai ir 2012 m. birželio 8 d. – 2012 m. liepos 5 d. atliktas pakartotinis H. R. darbingumo lygio vertinimas, bei 2012 m. liepos 5 d. priimtas sprendimas Nr. SS-2242. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-993-365/2012, jis piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo vertinti jo darbingumo lygį yra grindžiamas tik tuo, jog jam nebuvo nustatytas toks darbingumo lygis, kokio jis tikėjosi ar pageidautų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo H. R. skundą tenkino iš dalies – panaikino Ginčų komisijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. S-449 ir NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. SS-2242, ir įpareigojo NDNT iš naujo įvertinti pareiškėjo darbingumo lygį per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. (b. l. 85-92).

Teismas nurodė, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius ir Ginčų komisija, nustatydami pareiškėjo darbingumo lygį, vadovavosi Kriterijų aprašo 5 ir 6 punktais ir padarė išvadą, kad remiantis vertinimo metu galiojusia Kriterijų aprašo 6.1 punkto redakcija, jei kito organizmo funkcinio sutrikimo atveju bazinio darbingumo procentai yra 70–80, dėl sunkiausio organizmo funkcijos sutrikimo (diagnozė pagal TLK–10 kodą M 10.0) gauti bazinio darbingumo procentai yra dauginami iš koeficiento 0,9. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius bazinį darbingumą prilygino 49,5 procentų (BDL = 55 procentų x 0,9).

Sprendžiant ginčą bylai aktuali Kriterijų aprašo 2009 m. gegužės 22 d. redakcija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. išnagrinėjo norminę administracinę bylą Nr. I552-23/2012, kurioje ir buvo vertinamas šiai individualiai bylai aktualus Kriterijų aprašo 6 punktas (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija), nustatantis taisykles, kaip apskaičiuojamas asmens bazinis darbingumas tais atvejais, kai asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad dėl ginčijamo teisinio reguliavimo, nustatančio, kad kai asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų, kitos ligos vertinamos tik tais atvejais, kai jų bazinio darbingumo procentai yra 55 procentai ar mažiau, sudaromos prielaidos tam, kad situacijose, kai net ir ne tokios sunkios ligos ar sutrikimai tais atvejais, kai jie stiprina pagrindinę ligą ar sutrikimą ir dėl to gali lemti sunkesnę asmens sveikatos būklę, šių kitų ligų ar sutrikimų įtaka negali būti įvertinama jokiais būdais medicininių kriterijų, t. y. bazinio darbingumo, vertinimo etape.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punktai (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes padaryta išvada, kad nustatant pareiškėjo darbingumo lygį, visų pirma, jo bazinį darbingumą, kuris daro įtaką ir bendram darbingumo lygio procentui, buvo vadovautasi teisės aktų nuostatomis, t. y. Kriterijų aprašo 6.1 punktu, kurios pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-1020/2013 išaiškinimais teismas nurodė, kad H. R. pakartotinio darbingumo lygio nustatymo procedūra dar nėra užbaigta, sprendimas dėl neįgalumo nustatymo pareiškėjui negali būti laikomas įvykdytu, todėl yra galimybė koreguoti pareiškėjo įgytos teisės apimtį. Remiantis šiais motyvais skundžiami administraciniai aktai panaikinti ir byla perduota Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriui pašalinti neteisėta pripažintos įstatymo įgyvendinamojo teisės akto dalies (Kriterijų aprašo 6.1 punkto) taikymo neigiamas teisines pasekmes.

Nagrinėdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo atveju tiek Tarnybai, tiek Ginčų komisijai priimant skundžiamus sprendimus galiojo Kriterijų aprašo 6.1 punkto nuostatos, kurias jos pagrįstai tuo metu taikė. Teismas, pasisakęs tuo aspektu, dėl ko naikintini ginčijami sprendimai, nenustatė nei Tarnybos, nei Ginčų komisijos neteisėtų veiksmų. Pagal bendruosius teisės principus galioja teisės akto teisėtumo prezumpcija, todėl Tarnyba ir Ginčų komisija neturėjo teisės elgtis kitaip ir negalėjo netaikyti tuo metu galiojusio Kriterijų aprašo nuostatų, kurios 2012 m. gruodžio 28 d., t. y. po minėtų sprendimų priėmimo, buvo pripažintos neteisėtomis. Taigi šiuo atveju neegzistuoja visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestas.

III. Pareiškėjas H. R. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos, ir priteisti 345 000 Lt kompensaciją. Taip pat pareiškėjas prašo jam atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (b. l. 95-99, 104-106) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Tarnyba, priimdama 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. SS-1416 nepasibaigusioje byloje dar kartą atliko neteisėtą veiksmą.

2. Tarnyba nevykdo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-993-365/2012 nurodymų, vėluoja atsakyti į pareiškėjo skundus. Skundą Ginčų komisijai pareiškėjas išsiuntė 2012 m. liepos 28 d., skundas buvo priimtas nagrinėti 2012 m. liepos 30 d., o sprendimas dėl jo priimtas 2012 m. gruodžio 18 d. t. y. per 142 dienas.

3. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2009 m. gruodžio 16 d. pažymoje Nr. 4D-2009/2-503 pripažino, kad Ginčų komisijos ir Tarnybos veiksmai nesiderina su gero viešojo administravimo principu ir laikytini biurokratizmu.

4. Valstybės tarnautojai vėluoja atsakyti į pareiškėjo skundus, ignoruoja jiems pateiktus klausimus, bando iškreipti medicinines išvadas, t. y. nesilaiko jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų. NDNT neteisingos darbingumo išvados žaloja pareiškėjo sveikatą, žemina jo asmenį, kelia įtampą. Šios kančios susijusios su penkerius metus besitęsiančia byla.

5. Ginčų komisijos ir Tarnybos sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Atsakovai NDNT ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NDNT, prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 126-129) pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-993-365/2012, kurioje buvo nagrinėjamas 2009 m. lapkričio 16 d. – 2010 m. lapkričio 15 d. laikotarpis, yra įsiteisėjęs ir atsakovo visiškai įvykdytas. Tai reiškia, kad jau yra priimtas procesinis sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu. Valstybės ar savivaldybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tik tuo atveju, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalo. Šiuo atveju nėra NDNT neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu tiek, kiek teismas atsisakė pripažinti jo teisę į neturtinės žalos, kildinamos iš NDNT ir Ginčų komisijos neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A525-1355/2010, A62-1119/2011 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio prasme patirtą dvasinę skriaudą pareiškėjas sieja su NDNT funkcijų, numatytų Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas) 18 straipsnio 1 dalyje, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. A1-242, 1 punkte bei Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V179, 2 punkte, netinkamu atlikimu. H. R. reikalauja, kad Lietuvos valstybė prisiimtų atsakomybę dėl NDNT pažeidimų, padarytų darbingumo lygio per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. įvertinimo metu.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-993-365/2012 patenkino H. R. skundą – panaikino Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. SS-168 ir Ginčų komisijos 2010 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. S-134, ir įpareigojo NDNT pakartotinai įvertinti pateiktus medicininius dokumentus bei nustatyti pareiškėjo darbingumo lygį. Vykdydamas šį teismo sprendimą NDNT Sprendimų kontrolės skyrius iš naujo įvertino H. R. darbingumo lygį per laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. ir 2012 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. SS-2242 nustatė jam 50 procentų darbingumo lygį. Ginčų komisija 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. S-449, priimtu išnagrinėjus H. R. skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, paliko NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. SS-2242 nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinis teismas šiuos administracinius sprendimus panaikino, nurodydamas Tarnybai pašalinti neteisėta pripažintos įstatymo įgyvendinamojo teisės akto dalies (Kriterijų aprašo 6.1 p., 2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) taikymo neigiamas teisines pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 pažymėjo, kad skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti valstybės institucijai ne visada gali būti pakankama aplinkybė valstybės neteisėtiems veiksmams Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies prasme konstatuoti. Tikrinamu atveju tai, kad NDNT neteisingai ištyrė faktinio pobūdžio aplinkybes bei pritaikė materialiosios teisės normas, kurios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui ir nuo šio sprendimo oficialaus paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ (2013, Nr. 2-41) laikomos panaikintomis, nėra pakankamai reikšminga klaida, kurią būtų galima laikyti išeinančia už įprastinės (normalios) valdžios institucijos vykdomos administracinės procedūros rizikos ribų. Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundo reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kildinamą iš NDNT kompetencijai priskirtų viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu buvo atmestas pagrįstai.

Tačiau, kaip matyti, H. R. savarankiškus emocinius išgyvenimus bei nepatogumus nurodo patyręs ir dėl to, kad Ginčų komisija, nagrinėdama 2012 m. liepos 30 d. gautą jo skundą (reg. Nr. GP-343) dėl NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2012 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. SS-2242, nesilaikė teisėto elgesio reikalavimų, susijusių su šios administracinės procedūros trukme. Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 11 dalį, Ginčų komisija sprendimą turi priimti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo skundo (prašymo) gavimo dienos. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo 30 punkte.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, sutinka su pareiškėju, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai nevertino, ar paminėtu atveju Ginčų komisija veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. iš esmės neišanalizavo šio viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumo požiūriu, nenustatė neturtinės žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp jų. Be to, ši institucija nebuvo įtraukta į administracinės bylos nagrinėjimą, nors vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 punktu ginče dėl žalos, kildinamos iš jos neteisėtų aktų, privalo dalyvauti atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, tuo įgydama teisę atsikirsti į pareiškėjo skundą. Išvardyti proceso teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą dalyje panaikinti ir, siekiant užtikrinti pareiškėjo pažeistų teisių ir teisėtų interesų veiksmingą teisminę gynybą, byla dalyje dėl neturtinės žalos, siejamos su Ginčų komisijos neteisėtais veiksmais (neveikimu) viešojo administravimo srityje, perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, kildinamos iš pernelyg ilgos administracinės procedūros išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, atlyginimą, panaikinti ir šia apimtimi perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė