2021-03-31 Nr. AB-6382-3-61-3-02592-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-208-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02592-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo –Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. 2019 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (ypač atsižvelgiant į baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą). Kamerose nebuvo signalizacijos mygtukų, vėdinimo sistemos, jose drėgna ir tamsu (ant langų uždėtos grotos), dirbtinė apšvieta buvo labai stipri (imdavo skaudėti akis ir galvą), kai kurios lempos neturėjo apsauginių gaubtų. Kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra. Kameros neremontuotos, jų sienos ir lubos pasidengusios pelėsiu. Tualetai kamerose atitverti tik neaukšta sienele. Lukiškių TI-K parduotuvėje kainos aukštesnės nei nustatytosios Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Perkant gaiviuosius gėrimus, pareiškėjas turėjo mokėti depozitą, kurį atsiimti nebuvo galimybės.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

3. Atsakovo nuomone, pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos. Teigė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m. aukščio. Į kameras išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, be kita ko, reglamentuojančiais dirbtinį apšvietimą. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema, kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Nuteistųjų pretenzijos dėl prekių kokybės, kiekio, asortimento pasirinkimo ir pan. sprendžiamos Lukiškių TI-K nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl netinkamos kokybės UAB „Lobby Baltic“ parduotuvės prekių. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai bendro pobūdžio, jis nepagrindė prašomos atlyginti neturtinės žalos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 15 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. S. skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 410 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Teismas nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 241 parą. Visą šį laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

6. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pretenzijas dėl sąlygų kamerose atitikimo higienos normų reikalavimams (dėl pelėsio, drėgmės, netinkamo apšvietimo ir temperatūros), pažymėjo, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas patikrinimų metu nenustatė pažeidimų, todėl šios pretenzijos neįrodytos. Atsakovo atstovo pateikti dokumentai patvirtina, jog kamerose dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė kaip 200 lx, visose gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kameros vėdinamos natūraliai per lengvai atidaromus ir vėdinimui pritaikytus langus.

7. Teismas, ištyręs byloje esančius duomenis apie sanitarinių mazgų įrengimą bei su tuo susijusią teismų praktiką, nustatė, jog atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele. Kita vertus, pareiškėjas 36 paras kalėjo vienas, taigi jo privatumas nebuvo užtikrintas 205 paras. Teismo vertinimu, sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinančiais privatumą. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Taigi, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Be to, Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pažymoje informuojama, kad kamerose buvo įrengti ir veikė skubaus iškvietimo mygtukai.

9. Teismas dėl netinkamo apšvietimo papildomai akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN veiklą prižiūrinčias institucijas dėl jo laikymo sąlygų ar dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nereaguojant į pareiškėjo skundus bei prašymus. Pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su higienos normų reikalavimų pažeidimais. Teisės aktai nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Lemputės atitinka Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos. Teismas nenustatė pagrindo abejoti institucijos pateikta informacija.

10. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimą dėl kainų Lukiškių TI-K parduotuvėje, nes jis abstraktus, nesusietas su pačiu pareiškėju, pareiškėjas tik nurodo, kad parduotuvėje kainos didesnės, tačiau šio teiginio nedetalizuoja, nenurodo, kad būtent jis pirko prekes didesnėmis kainomis negu šalia esančių parduotuvių, kokias konkrečiai prekes, kiek tos prekės buvo brangesnės, kada tai buvo. Teismas taip pat laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius dėl mokėjimo už tarą, kadangi pareiškėjas nenurodė, jog pildė prašymus grąžinti tarą ir atgauti sumokėtą užstatą, kad tokie jo prašymai nebuvo patenkinti.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė į, be kita ko, tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertinta 410 Eur.

III. 12. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimo prašo tinkamai išnagrinėti jo skundą ir tenkinti jo reikalavimus.

13. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, vertindamas jam tekusį kameros plotą, nepagrįstai neatsižvelgė į sanitarinio mazgo užimamą plotą. Teigia, kad, iki jam patenkant į Lukiškių TI-K, iškvietimo mygtukai dar nebuvo įrengti.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

15. Atsakovas apžvelgia teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Mano, kad pareiškėjas neindividualizavo ir nepagrindė patirtos neturtinės žalos. Pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d., atlyginimo priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

20. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

21. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo sanitarinio mazgo užimamo ploto.

22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pareiškėjas šią teismo išvadą ginčija tik tuo aspektu, kad teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tekusį kameros plotą, neatsižvelgė į sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau, kaip minėta, šis jo argumentas nepagrįstas.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš esmės neginčija atsakovo pateiktų duomenų, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, buvo įrengti signalizacijos (iškvietimo) mygtukai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad, iki jam patenkant į Lukiškių TI-K, kamerose signalizacijos mygtukų dar nebuvo, tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga vertinant pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas tuo laikotarpiu, kai jis buvo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo aspektu.

24. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, nevisiškai užtikrinant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (apeliantai neginčijo šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

25. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 5 600 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (205 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo jam priteista suma neturtinei žalai atlyginti – 410 Eur – neatitinka teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų. Nei pareiškėjas, nei atsakovas savo apeliaciniuose skunduose nenurodė konkrečių ir įrodymais pagrįstų priežasčių, kodėl minėta suma turėtų būti pakeista, iš esmės rėmėsi deklaratyvaus pobūdžio argumentais.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl teisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Milda Vainienė

Virginija Volskienė