2019-01-30 Nr. AB-2697-3-61-3-01097-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2306-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01097-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.1., 12.2.3.,12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Š. ir V. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. Š. ir V. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) atliko pareiškėjo V. Š. ir pareiškėjos I. Š. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą bei surašė 2016 m. birželio 23 d. patikrinimo aktus Nr. FR0680-448, Nr. FR0680-447, kuriuose nustatė, kad pareiškėjo ir juo sutuoktinės išlaidos 2008–2012 m. viršijo jų gautas pajamas 1 534 252 Lt. Atsižvelgiant į tai, 2016 m. birželio 23 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-448 pareiškėjui nurodė sumokėti 38 607,51 Eur GPM ir 2 049,64 Eur PSD įmokų ir 2016 m. birželio 23 d. patikrinimo aktu Nr. FR0680-447 pareiškėjai nurodė sumokėti 40 079,93 Eur GPM ir 2 003,30 Eur PSD įmokų.

2. Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-536 patvirtino 2016 m. birželio 23 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-448, kuriame V. Š. papildomai apskaičiuota 38 607,51 Eur GPM ir 2 049,64 Eur PSD įmokų, apskaičiuota 21 746,24 Eur GPM delspinigių ir 1 406,04 Eur PSD įmokų delspinigių, bei paskirta 11 582 Eur GPM baudos ir 615 Eur PSD įmokų baudos.

3. Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-537 patvirtino 2016 m. birželio 23 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-447, kuriame I. Š. papildomai apskaičiuota 40 079,93 Eur GPM ir 2 003,30 Eur PSD įmokų, apskaičiuota 22 846,23 Eur GPM delspinigių ir 1 379,25 Eur PSD įmokų delspinigių bei paskirta 12 024 Eur GPM baudos ir 601 Eur PSD įmokų baudos.

4. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 68-363 pakeitė Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-536: vietoje patvirtintų 38 607,51 Eur GPM ir 2 049,64 Eur PSD įmokų, apskaičiuotų 21 746,24 Eur GPM delspinigių ir 1 406,04 Eur PSD įmokų delspinigių, bei paskirtų 11 582 Eur GPM baudos ir 615 Eur PSD įmokų baudos, nurodyta V. Š. sumokėti į biudžetą 34 775,54 Eur GPM ir 1 460,26 Eur PSD įmokų, 18 801,15 Eur GPM delspinigių ir 1 004,52 Eur PSD įmokų delspinigių, 10 433 Eur GPM baudą ir 438 Eur PSD įmokų baudą.

5. VMI 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 68-364 pakeitė Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-537: vietoje patvirtintų 40 079,93 Eur GPM ir 2 003,30 Eur PSD įmokų, apskaičiuotų 22 846,23 Eur GPM delspinigių ir 1 379,25 Eur PSD įmokų delspinigių, bei paskirtų 12 024 Eur GPM baudos ir 601 Eur PSD įmokų baudos, nurodyta I. Š. sumokėti į biudžetą 36 247,68 Eur GPM ir 1 413,92 Eur PSD įmokų, 19 801,21 Eur GPM delspinigių ir 972,64 Eur PSD įmokų delspinigių, 10 874 Eur GPM baudą ir 424 Eur PSD įmokų baudą.

6. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. S-58(7-8/217) pakeitė VMI 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 68-363 ir vietoj patvirtintų 34 775,54 Eur GPM ir 1 460,26 Eur PSD įmokų, 18 801,15 Eur GPM delspinigių ir 1 004,52 Eur PSD įmokų delspinigių, 10 433 Eur GPM baudos ir 438 Eur PSD įmokų baudos V. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 34 775,54 Eur GPM ir 1 460,26 Eur PSD įmokų, 18 801,15 Eur GPM delspinigių ir 1 004,52 Eur PSD įmokų delspinigių, 3 478 Eur GPM baudą ir 146 Eur PSD įmokų baudą. Pareiškėjas atleistas nuo 9 400,57 Eur GPM delspinigių ir 502,26 Eur PSD įmokų delspinigių mokėjimo.

7. MGK 2017 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. S-62(7-7/217) pakeitė VMI 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 68-364 ir vietoj patvirtintų 36 247,68 Eur GPM ir 1 413,92 Eur PSD įmokų, 19 801,21 Eur GPM delspinigių ir 972,64 Eur PSD įmokų delspinigių, 10 874 Eur GPM baudos ir 424 Eur PSD įmokų baudos I. Š. nurodyta sumokėti į biudžetą 36 247,68 Eur GPM ir 1 413,92 Eur PSD įmokų, 19 801,21 Eur GPM delspinigių ir 972,64 Eur PSD įmokų delspinigių, 3 625 Eur GPM baudą ir 141 Eur PSD įmokų baudą. Pareiškėja atleista nuo 9 900,60 Eur GPM delspinigių ir 486,32 Eur PSD įmokų delspinigių mokėjimo.

8. Pareiškėjai I. Š. ir V. Š. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2017 m. balandžio 5 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu prašydami panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. S-58(7-8/2017) dalį, kuria V. Š. buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 34 775,54 Eur GPM ir 1 460,26 Eur PSD įmokų sumas, 18 801,15 Eur GPM delspinigių, 1 004,52 Eur PSD įmokų delspinigių, 3 478 Eur GPM baudą ir 146 Eur PSD įmokų baudą, ir grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo, pripažįstant, kad V. Š. 2011 m. sausio mėn. gavo 200 000 Lt paskolą iš A. Z., 2012 m. sausio mėn. gavo 200 000 Lt paskolą iš V. J., ir nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. sausio mėn. gavo 340 000 JAV dolerių paskolą iš S. M.; panaikinti MGK 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. S-62(7-7/2017) dalį, kuria I. Š. buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 36 247,68 Eur GPM ir 1 413,92 Eur PSD įmokų sumas, 19 801,21 Eur GPM delspinigių, 972,64 Eur PSD įmokų delspinigių, 3 625 Eur GPM baudą ir 141 Eur PSD įmokų baudą. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9. Pareiškėjai paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu V. Š. pateikė įrodymus, pagal kuriuos 2011 m. sausio mėn. gavo 200 000 Lt paskolą iš A. Z. ir 2012 m. sausio mėn. gavo 200 000 Lt paskolą iš V. J., tačiau skundžiamuose sprendimuose buvo padaryta išvada, kad vien tik paprasta rašytine forma surašytų paskolos sutarčių, kaip formalių įrodymų, ar paaiškinimų apie gautas paskolas pateikimas mokesčių administratoriui per se (pats savaime) negali būti pripažįstamas tinkamu realaus piniginių lėšų perdavimo ir gavimo fakto pagrindimu, o pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo, apsiribodami tik abstrakčiais teiginiais apie šių piniginių lėšų iš nurodytų šaltinių gavimą. Dėl šių priežasčių MGK sutiko su VMI išvada, kad pagal turinio viršenybės prieš formą principą yra surinkta pakankamai duomenų, jog minėtos paskolų sutartys nepagrindžia jose nurodytų pinigų sumų gavimo fakto. Pareiškėjai su tokiomis išvadomis nesutinka. Pareiškėjų teigimu, tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai patvirtina, kad A. Z. ir V. J. realiai perdavė pinigus V. Š.. MGK argumentas, kad neprotinga V. Š. skolintis pinigų iš A. Z. poreikiui, kuris atsiras ar neatsiras po vienerių metų, yra visiškai neapgrįstas, nes V. Š. iš A. Z. pasiskolino 200 000 Lt be jokių palūkanų. Toks sandoris buvo ekonomiškai naudingas V. Š., nes V. Š., nemokėdamas palūkanų, turėjo teisę nepatirdamas jokių papildomų išlaidų pasiskolintus pinigus investuoti į UAB „GTV Group ir Ko“ veiklą tada, kada tokio investavimo prireiks UAB „GTV Group ir Ko“. V. Š., atsakingai planuodamas savo pinigų srautą, visus pasiskolintus pinigus iš A. Z. grąžino iki 2012 m. gruodžio 31 d. Toks V. Š. investicinis sprendimas pasiteisino. Paskolos be palūkanų ir be užtikrinimo priemonių yra normali ir įprasta paskolų suteikimo tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs investuotojai, praktika.

10. Pareiškėjai nurodė, kad MGK argumentas, jog V. J. paskola buvo suteikta ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, yra nepagrįstas. Vien ta aplinkybė, kad V. J. ir V. Š. nėra artimieji giminaičiai, nereiškia, kad jie yra mažai pažįstami. Pareiškėjai pažymėjo, kad jie kartu su Jasionių šeima artimai bendrauja jau daug metų, todėl aplinkybė, jog V. Š. ir V. J. nėra artimi giminaičiai, negali būti pagrindas pripažinti, jog V. J. negalėjo suteikti beprocentinės paskolos V. Š., kurį daug metų pažįsta ir pasitiki. V. Š. gavo paskolą iš V. J. 2012 m. sausio mėn., o gautus pinigus 2012 m. vasario mėn. perskolino UAB „GTV Group ir Ko“. Tokia veiksmų seka akivaizdžiai parodo V. Š. skolinimosi iš V. J. tikslą ir tikruosius ketinimus. V. Š. pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 421 straipsnis buvo priimtas 2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 pagrindu, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., kai tuo metu V. Š. paskolą iš V. J. gavo dar 2012 m. sausio mėn., t. y. tuo metu, kai jokios prievolės deklaruoti tokius sandorius dar nebuvo. Be to, kaip nustatyta mokestinio patikrinimo metu, dar 2012 m. pabaigoje V. Š. visą paskolą grąžino V. J.. Tai reiškia, kad paskola buvo grąžinta dar prieš įsigaliojant MAĮ 421 straipsniui, kurio pagrindu buvo numatytas tokių paskolų deklaravimas.

11. Pareiškėjai nurodė, kad V. Š., pasiskolinęs pinigų iš A. Z. ir V. J., negavo jokios mokestinės naudos. Priešingai, tokie sandoriai buvo ekonomiškai naudingi V. Š. atžvilgiu, nes paskolos buvo gautos be palūkanų.

12. Pareiškėjai nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog V. Š. nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. sausio mėn. gavo 340 000 JAV dolerių paskolą iš Kazachstano piliečio S. M., tačiau šių paskolų suteikimas skundžiamuose sprendimuose nebuvo pripažintas. V. Š. pateikė rašytines paskolos sutartis su S. M., kuriose yra aptartos paskolos suteikimo ir grąžinimo sąlygos. Mokesčių administratorius, siekdamas paneigti šių paskolų suteikimo aplinkybes, pateikė vien tik deklaratyvius teiginius apie neva gautus atsakymus iš Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų šias aplinkybes. Taigi, nesant rašytinių įrodymų apie gautą atsakymą iš Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus, skundžiamuose sprendimuose neteisėtai yra remiamasi šiomis aplinkybėmis, kaip įrodymais, apie V. Š. realiai negautas paskolas iš S. M.. Mokestinė byla turi būti perduota centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, pripažįstant, kad V. Š. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. sausio mėn. gavo 340 000 JAV dolerių iš S. M..

13. Pareiškėjai nurodė, kad MGK sprendime dėl I. Š. buvo nuspręsta, jog turi būti taikoma Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) reglamentuota bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, pagal kurią turėtų būti laikoma, jog šaltiniais nepagrįstas pajamas abu pareiškėjai gavo lygiomis dalimis. I. Š. nesutinka su tokiu MGK sprendimu. Vieno sutuoktinio gautos pajamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) prasme negali būti laikomos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis gautomis pajamomis, nes mokesčių mokėtojas GPMĮ prasme yra tas asmuo, kuris faktiškai gauna pajamas, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu.

Mokestinė našta sutuoktiniams gali būti paskirstyta po lygiai tik tuo atveju, jeigu egzistuoja šios dvi sąlygos: pajamos buvo gautos iš turto, kuris sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, pardavimo, ir sandorio pobūdis, jo turinys, sudarymo aplinkybės, taip pat teisiniai, ekonominiai, asmeniniai sandoriuose dalyvavusių asmenų ryšiai patvirtina, kad abu sutuoktiniai žinojo apie gautas pajamas iš bendrosios jungtinės nuosavybės turto. Tuo atveju, kai mokesčiai yra apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą (MAĮ 70 str.), prezumpcija dėl sutuoktinių bendrosios nuosavybės turto negali būti taikoma, kadangi mokesčių administratorius privalo surinkti pakankamai duomenų, jog būtų įrodyta, kad apskaičiuoti mokesčiai yra susiję su pajamomis, kurios atsirado būtent iš bendrosios jungtinės nuosavybės turto.

MGK sprendime dėl I. Š. nurodoma, kad I. Š. privalo sumokėti pusę mokesčių, kurie buvo apskaičiuoti jos sutuoktiniui V. Š. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nes jos sutuoktinis V. Š. gautas šaltiniais nepagrįstas pajamas panaudojo: gyvenamojo namo, kurios bendrasavininkė yra I. Š., statybai, ir paskolos UAB „GTV Group ir Ko“, kurios akcininke tuo metu buvo I. Š., suteikimui. Tokie argumentai yra nepagrįsti. MGK sprendime dėl I. Š. yra pritaikyta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, pagal kurią iš I.

Š. reikalaujama sumokėti pusė mokesčių, kurie yra apskaičiuoti už V. Š. gautas šaltiniais nepagrįstas pajamas. 2007 m. balandžio 16 d. V. Š. kartu su sutuoktine I. Š. iš AB SEB banko pasiėmė 300 000 Lt kreditą gyvenamojo namo statyboms. Su šia kredito sutartimi yra susipažinusi I. Š.. Apie V. Š. galbūt gautas kokias nors kitas pajamas, kurios galėjo būti panaudotos gyvenamojo namo statyboms, I. Š. neturi jokios informacijos, todėl I. Š. atžvilgiu buvo nepagrįstai pritaikyta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad būtent V. Š. priėmė sprendimą suteikti paskolą UAB „GTV Group ir Ko“. I. Š. suteikiant paskolą UAB „GTV Group ir Ko“ nedalyvavo. I. Š. buvo vien tik žinoma, kad dar prieš V. Š. paskolos suteikimą UAB „GTV Group ir Ko“ V. Š. buvo gavęs paskolų iš fizinių asmenų A. Z., V. J. ir S. M.. Šiuose sandoriuose I. Š. nedalyvavo. V. Š. suteikus paskolą UAB „GTV Group ir Ko“, I. Š. negavo jokios ekonominės naudos. Jokios ekonominės naudos negavo ir pati UAB „GTV Group ir Ko“, kuri privalėjo grąžinti gautą paskolą ir dar įsipareigojo mokėti 5 procentų metinių palūkanų normą.

14. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

15. Atsakovas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjų išlaidos 2008–2012 metais viršijo jų gautas pajamas 1 534 252 Lt (2008 m. – 257 952 Lt, 2009 m. – 227 706 Lt, 2010 m. – 253 287 Lt, 2011 m. – 429 799 Lt, 2012 m. – 365 508 Lt), t. y. sutuoktiniai minėtu laikotarpiu gavo kitų nedeklaruotų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Kauno AVMI surinko pakankamai faktinių duomenų, kad pareiškėjų nurodytos paskolos sutartys nebuvo sudarytos įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant paskolų davėjai turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galbūt paskolintų lėšų grąžinimą. Įprastinėmis sąlygomis paskolos sutartimis yra perduodamos paskolos davėjui laikinai nereikalingos lėšos, tačiau reikalingos paskolos gavėjui. Be to, įprastinėmis paskolų suteikimo sąlygomis paskolų davėjai įsitikina paskolos gavėjo galimybėmis dengti paskolą bei užsitikrina paskolintų lėšų grąžinimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokie veiksmai nebuvo atliekami, t. y. paskolų sutartyse nenumatytas palūkanų mokėjimas, paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis paskolų grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), paskolų sutartys nepatvirtintos notariškai. Nei vienas iš nurodomų paskolų davėjų (A. Z., V. J.) mokesčių administratoriui nepateikė objektyvių paaiškinimų, kodėl skolindami nemažas pinigines lėšas, nesiėmė jokių paskolų užtikrinimo priemonių ar nenumatė palūkanų. Pareiškėjas nepateikė pinigų perdavimo faktą pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Vienareikšmiškų ir neginčijamų įrodymų, kad pagal pateiktus rašytinius dokumentus piniginės lėšos buvo realiai perleistos pareiškėjui, taip pat nepateikė ir paskolų sutartyse nurodyti paskolų davėjai A. Z. ir V. J. Įrodymų apie realų lėšų perdavimą pagal paskolos dokumentus nebuvimas reiškia, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių pagrįstumo, o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų apie tai, jog pareiškėjas pagal minėtas paskolų sutartis realiai piniginių lėšų negavo, t. y. pareiškėjo su A. Z. , V. J. ir S. M. sudarytos paskolų sutartys yra formalios, įformintos siekiant mokestinės naudos – išvengti GPM mokėjimo nuo neapmokestintų pajamų.

16. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. rugpjūčio 19 d. yra įregistravęs santuoką su pareiškėja, todėl vadovaujantis CK nuostatomis bei suformuota teismų praktika Kauno AVMI, analizuodama pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas, įvertino ir sutuoktinės gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Kauno AVMI patikrinimo metu vertino pareiškėjos pajamas ir patirtas išlaidas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir, kadangi pareiškėja šiuo mokestiniu laikotarpiu buvo santuokoje, buvo vertintos ir pareiškėjos sutuoktinio pajamos ir išlaidos.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtoms išlaidoms padengti buvo naudotos pajamos iš nenustatytų šaltinių, kurios, vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio nuostatomis, turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Byloje surinkti duomenys, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, neleidžia teigti, jog laikotarpiu, kuriuo buvo gautos ginčo pajamos (2008–2012 m.), pareiškėjai kartu netvarkė šeimos ūkio. Jokių duomenų apie tai, kad santuokos metu pareiškėja su sutuoktiniu būtų nustatę separaciją, sudarę vedybinę sutartį, kurioje būtų nustatę santuokoje įsigyjamo turto režimą, nėra, nėra duomenų ir apie tai, jog santuokoje įgyjamas turtas buvo įsigytas ir valdomas kurio nors iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise. 2007–2009 m. pareiškėja kartu su sutuoktiniu statėsi gyvenamąjį namą, kuris buvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, namo statyboms abiejų sutuoktinių vardu buvo gauta banko paskola.

Pareiškėjų skunde nurodytas argumentas, jog jie 2007 m. balandžio 16 d. iš AB SEB bankas pasiėmė 300 000 Lt kreditą gyvenamojo namo statybai, o pareiškėja jokios kitos informacijos apie sutuoktinio gautas kitas pajamas, kurios nebūtų pagrįstos teisėtais pajamų šaltiniais, neturi, nėra pakankamas pagrindas 2008–2009 m. išlaidas, kurios viršija iš oficialių šaltinių gautas pajamas, priskirti tik pareiškėjos sutuoktiniui, nes iš patikrinimo akto matyti, jog iš kredito įstaigos gautą paskolą mokesčių administratorius įvertino apskaičiuodamas sutuoktinių pinigų likutį bankų sąskaitose ir grynaisiais pinigais mokestinio patikrinimo pradžioje, t. y. 2008 m. sausio 1 d.

Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja buvo vienintelė UAB „GTV Group ir Ko“ akcininkė, pati įnešė/pervedė pinigus įmonei (2008 m. – 10 000 Lt įstatinio kapitalo formavimui, 2011 m. – 11 000 Lt), kartu su sutuoktiniu pirko/pardavė automobilius, skolino /skolinosi pinigus iš fizinių asmenų. Būdama UAB „GTV Group ir Ko“ vienintele akcininke ji negalėjo nežinoti, jog bendrovei trūksta apyvartinių lėšų, todėl nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog ji nežinojo ir/arba nedalyvavo 2012 m. sutuoktiniui suteikiant 1 100 000 Lt paskolą UAB „GTV Group ir Ko“.

Pareiškėja neteisi teigdama, jog suteikus paskolą nei ji, nei bendrovė ekonominės naudos negavo. Bendrovė gavo ekonominę naudą – nepatyrė palūkanų sąnaudų, gavo apyvartinių lėšų, kurių dėka pardavimai/pelnas augo, o pareiškėjos valdomų bendrovės akcijų vertė kilo. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina prezumpciją, kad 2008–2012 m. iš pajamų iš nenustatytų šaltinių buvo vykdomos sutuoktinių prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu bei bendro turto tvarkymo išlaidomis, todėl mokesčių administratoriaus sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis, gavo abu sutuoktiniai.

Sprendime pagrįstai pripažinta, kad kiekvienas iš sutuoktinių, GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, požiūriu, faktiškai gavo po pusę pajamų iš nenustatytų šaltinių.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

18. Teismas konstatavo, jog byloje iš esmės ginčas byloje kilęs dėl šių aplinkybių: mokesčių administratoriui V. Š. pateiktų su fiziniais asmenimis A. Z., V. J. ir S. M. pasirašytų paskolų dokumentų vertinimo bei pritaikytos bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Pareiškėjų vertinimu, šių sandorių pagrindu gauti grynieji pinigai turėtų būti vertinami neapmokestinamomis pajamomis. Mokesčių administratorius ir MGK ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad ginčo sandoriai yra formalaus pobūdžio ir sudaryti nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, jog pareiškėjai galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas.

19. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje ne kartą yra akcentavęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėti naštos (pvz. 2016 m. vasario 8 d. nutartis Nr. A-145-602-2016).

20. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, remdamasis teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis MAĮ 10 straipsnio, 421 straipsnio, 67 straipsnio ir 70 straipsnio nuostatomis, priėjo išvadą, kad tiek mokesčių administratorius, tiek MGK teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų 2012 metais patirtos išlaidos negali būti grindžiamos iš A. Z., V. J. ir S. M. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl naikinti ginčijamus sprendimus nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

21. Teismas, pasisakydamas dėl bendros jungtinės nuosavybės, nurodė, kad įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuoja CK antrojo skirsnio nuostatos. Teismas vadovavosi CK 3.87 straipsniu, 3.88 straipsnio 1, 2 dalimis, 3.117 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A602‑2280/2012.

22. Teismas pažymėjo, kad pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-991-602/2017). Administracinių teismų praktikoje aiškinant teisės aktų nuostatas, kiek tai susiję su pajamų, kurias gauna asmuo būdamas santuokoje apmokestinimu, yra konstatuota, kad tokiais atvejais turi būti laikomasi prezumpcijos, jog pajamas gavo abu sutuoktiniai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-2280-12; 2016 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016). Siekiant identifikuoti konkretų GPM mokėtoją, privalu įvertinti, ar yra aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo prezumpcijos, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.

23. Tiek mokesčių administratorius, tiek MGK ginčijamais sprendimais padarė išvadas, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Šios išvados pagrįstos mokestinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis: pareiškėjų 2008–2012 metais patirtas išlaidas sudarė gyvenamojo namo statybų išlaidos, AB SEB bankui ir Swedbank AB grąžintos paskolos, sumokėtos palūkanos, UAB „GTV Group ir Ko“ suteikta paskola, fiziniams asmenims suteiktos paskolos, automobilių įsigijimo išlaidos, vartojimo išlaidos. Per visą tikrintą mokestinį laikotarpį pareiškėjai buvo santuokoje. Gyvenamasis namas, kurio statybai 2007–2009 metais buvo naudojamos abiejų pareiškėjų gautos pajamos, pareiškėjams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Didžiąją dalį pareiškėjų pajamų ir išlaidų sudarė į UAB „GTV Group ir Ko“ kasą įneštos bei šios bendrovės išmokėtos piniginės lėšos – V. Š. 2009–2012 metais į UAB „GTV Group ir Ko“ įnešė 2 699 372 Lt, 2012 m. vasario 29 d. šiai bendrovei V. Š. paskolino 1 100 000 Lt, o bendrovė V. Š. per 2009–2012 metus išmokėjo 2 704 427 Lt. Byloje nustatyta, kad per ginčo laikotarpį I. Š. buvo vienintelė UAB „GTV Group ir Ko“ akcininkė, o V. Š. šiai bendrovei vadovavo. Nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. I. Š. ir dirbo minėtoje bendrovėje. Bendrovė registruota pareiškėjų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Taigi, remdamasis surinktų įrodymų visuma, teismas pritarė mokesčių administratoriaus padarytai išvadai, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji nėra susijusi su UAB „GTV Group ir Ko“ ir nėra suinteresuota bendrovės veiklos rezultatais, yra nepagrįsti. Nustatytų aplinkybių visetas neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad 2008–2012 metais iš pajamų, tarp jų ir gautų iš nenustatytų šaltinių, buvo vykdomos abiejų sutuoktinių (pareiškėjų) prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu bei bendro ūkio tvarkymo išlaidomis, todėl naudą, kuri laikoma gautomis pajamomis, gavo abu sutuoktiniai. Visa tai leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės ir lygių jos dalių prezumpcija paneigta nebuvo.

24. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjimo pareigą atliko tinkamai, o pareiškėjai mokesčių administratoriaus ir MGK išvadas paneigiančių įrodymų į bylą nepateikė.

25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi bendru skundu. 2017 m. balandžio 25 d. pareiškimu informavo teismą, kad sutinka, jog byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apie bylos nagrinėjimo būdą (rašytinio proceso tvarka) ir laiką šalys informuotos tinkamai ir laiku. Teismas, siekdamas išvengti pakartotinio tų pačių faktų nustatinėjimo, išvengti prieštaringų sprendimų neabejotinai susijusiose bylose, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį (pareiškėjai yra sutuoktiniai ir byloje sprendžiamas klausimas apie abiejų sutuoktinių pajamas ir išlaidas bei dėl turto pripažinimo bendra jungtine nuosavybe) ginčą išnagrinėjo vienoje administracinėje byloje.

III. 26. Pareiškėja I. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį dėl I. Š. ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas I. Š. skundas, panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-537; panaikinti VMI 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 68-364; panaikinti MGK 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. S-62 (7-7/2017). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Byla privalėjo būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka bei atskirai. Teismui buvo pateikti pareiškėjos prašymai dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir bylų išskyrimo. Pareiškėja nebuvo informuota nei apie bylos nagrinėjimo laiką nei apie būdą (rašytinis procesas); buvusių atstovų pateiktas prašymas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (nauja redakcija nuo 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 6 dalies, todėl negalėjo būti tenkinamas ir nesudarė pagrindo nenagrinėti bylos žodine tvarka; pareiškėjos interesai ir pozicija šioje byloje yra iš esmės skirtinga ir priešinga sutuoktinio V. Š. interesams, todėl ši byla objektyviai negalėjo būti sujungta ir nagrinėjama vienoje administracinėje byloje. Tai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, be to, administracinių bylų nagrinėjimo specifikai – teismas viešosios teisės normų įpareigotas patikrinti visą bylą ir nustatyti tikrąsias aplinkybes, nepaisant to, kokios pozicijos laikosi šalys. Dėl išdėstytų motyvų buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisingą procesą, nes nepagrįstai buvo apribotos jos galimybės, kurias ji būtų turėjusi žodiniame teismo procese. Taip pat pareiškėjos bylos nagrinėjimas vienoje administracinėje byloje su sutuoktiniu savaime iškreipia jos pozicijos esmę – nepaisant to, kad ji yra santuokoje, tai neapriboja jos teisių gintis nuo sutuoktinio asmeninių prievolių. Bendras bylos nagrinėjimas ir tariamai vienoda pozicija formuoja ydingą išankstinę nuostatą, kad sprendimas taip pat privalo būti vienodas abiejų sutuoktinių atžvilgiu.

26.2. GPMĮ 3 straipsnyje pažymėta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs asmuo. Taigi pajamų mokesčių mokėtoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuris faktiškai gavo pajamų, kurios jų gavimo momentu buvo pajamų mokesčio objektu. Todėl mokesčių administratorius turi nustatyti faktinį pajamų gavėją, nes būtent jam tenka pareiga deklaruoti ir mokėti mokestį nuo gautų pajamų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 buvo pabrėžta, kad aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktiniu nuosavybe pagal CK nuostatas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme. Teismas išimtinai rėmėsi pajamų bendrumo prezumpcija, kuri mokesčių teisėje neegzistuoja ir tai tiesiogiai prieštarauja paminėtiems išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimams. Byloje turėjo būti patikrinta, ar mokesčių administratorius įrodė, kad pareiškėja faktiškai gavo ginčo pajamas, o ne nustatinėjamos išskirtinės aplinkybės, kurios leistų nukrypti nuo neegzistuojančios pajamų bendrumo prezumpcijos.

26.3. Mokesčių administratorius MAĮ 70 straipsnį taiko nesąžiningai, o ginčą nagrinėjančios institucijos neidentifikuoja šių teisiškai reikšmingų aplinkybių. Pareiškėja ginčo laikotarpiu dirbo Kauno „Aušros“ gimnazijoje anglų kalbos mokytoja ir įrodinėja, kad ji nėra susijusi su nenustatytos kilmės pajamų faktiniu gavimu. Vienintelis patikrinimo akte aptariamas ginčo sandoris, kurio faktinė dalyvė yra pareiškėja – gyvenamojo namo statybos. Gyvenamojo namo statybos išlaidos buvo padengtos iš tam tikslui paimto banko kredito. Pagal mokesčių administratoriaus atliktus skaičiavimus, sutuoktinių banko kredito lėšų iš esmės pakako. Mokesčių administratorius yra nesąžiningas, nes banko kredito lėšas anuliuoja kitų lėšų trūkumu dėl kitų sutuoktinio V. Š. sandorių (paskolos bendrovei). Tokiu būdu yra nesąžiningai ir neteisėtai sukuriama iliuzija, kad pareiškėja yra faktinė nenustatytos kilmės pajamų gavėja, nes tariamai iš tokių pajamų dengė gyvenamojo namo statybos išlaidas. Duomenų, kad banko kreditas būtų panaudotas kitoms reikmėms, nėra, todėl nėra jokio teisinio ir loginio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja gyvenamąjį namą statė naudodamasi ne būsto kredito lėšomis, o iš nenustatytos kilmės pajamų. Jokių kito turto įsigijimo ir jokių kitų sandorių, kurių įvykdymui nepakaktų teisėtų pajamų, pareiškėja nėra sudariusi, todėl jie neteisėtai jai yra priskiriami vien dėl to, kad ji yra santuokoje.

26.4. Byloje turėtų būti sprendžiama, kas yra neaiškios kilmės (galbūt nusikalstamų) pajamų faktinis gavėjas, o ne kokiu būdu jos išleistos ar kas gavo naudos realizavus atitinkamas pajamas. Mokesčių administratorius šiame ginče apmokestina būtent „kitas pajamas“, o ne iš jų realizavimo gautą rezultatą – turto įsigijimą, turto vertės padidėjimą ar pan. Priešingu atveju, apmokestinimas taptų dvigubas – vieną kartą mokestis apskaičiuojamas pajamas gavus, antrą kartą jas išleidus. Jeigu iš tiesų būtų apmokestinamos ne pajamos, o gauta nauda, tai šioje byloje mokestinės prievolės dydis būtų niekaip nepagrįstas ir neįrodytas. Sandorius sudarė, todėl faktinis pajamų gavėjas yra pareiškėjos sutuoktinis. Kadangi esminis ginčas kyla dėl V. Š. bendrovei suteiktų paskolų, jokiu būdu negalima sutikti, kad paskola bendrovei sukuria atitinkamo dydžio vertės prieaugį ar atitinkamo dydžio naudą. Nauda, kuri yra gaunama ar gali būti gaunama civiline prasme, nesukuria ir nepakeičia mokesčių teisės aktų ir pareigos pajamų gavėjui deklaruoti ir sumokėti mokesčius. Todėl netgi ir tuo atveju, jeigu sutuoktinis gauna vieną ar kitą naudą arba pajamos civiline prasme laikytinos bendromis, tai nereiškia, kad mokesčių mokėjimo pareiga automatiškai tenka abiem sutuoktiniams, jeigu nėra įrodoma, kad faktiškai jas uždirbo abu sutuoktiniai. Pajamų natūra gavimas ir apmokestinimas yra specifinis, o šioje byloje šis klausimas apskritai nebuvo nagrinėjamas viso mokestinio ginčo metu.

26.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013 teismas pasisakė konkrečiai dėl atvejo, kai yra tariamai gaunamos „kitos pajamos“ dėl vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių. Teismas pabrėžė, kad nesant jokių duomenų apie pajamų šaltinius, nėra pagrindo teigti, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo pareiškėjas ir jo sutuoktinė, kad šios pajamos buvo įgytos bendra šių asmenų (sutuoktinių) valia. Nagrinėjamoje byloje mokesčių administratorius nepagrindė, kad pareiškėja būtų įgijusi nenustatytos kilmės ginčo pajamas ar kad būtų sandorių, kuriais yra disponuojama tokiomis pajamomis, dalyvė. Pakankamai akivaizdu, kad pareiškėjai mokesčiai yra apskaičiuoti netinkamai taikant mokesčių teisės normas bei oponuojant teismų praktikos išaiškinimams, remiantis išimtinai tik sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija, kuri mokesčių teisėje neegzistuoja. Nepriklausomai nuo to, ar pajamos yra gautos iš teisėtų šaltinių ar nenustatytų, faktinis pajamų gavėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos įvykdyti mokestines prievoles. Atitinkamai tokia mokestinė prievolė nėra perkeliama kitam asmeniui vien dėl to, kad jis yra santuokoje, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu ir kieno naudai tokios pajamos yra išleidžiamos.

27. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja, per savo įgaliotą atstovą advokatą T. P. (2016 m. rugsėjo 26 d. atstovavimo sutartis), pateikė teismui 2017 m. balandžio 24 d. papildomą paaiškinimą, kuriame išdėstė savo valią, jog sutinka, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Atsakovas pateiktame atsiliepime taip pat neprieštaravo, jog byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

29. Atsakovas teigia, kad pareiškėja iš esmės nesutinka tik dėl mokestinės prievolės paskirstymo sutuoktiniams lygiomis dalimis. Atsakovas nustatęs, jog pareiškėja nuo 2006 m. rugpjūčio 19 d. yra įregistravusi santuoką su V. Š., vadovaudamasis minėtomis CK nuostatomis bei suformuota teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-581/2014 ir kt.), analizuodamas pareiškėjos gautas pajamas bei patirtas išlaidas, įvertino ir sutuoktinio gautas pajamas bei patirtas išlaidas, o šeimos išlaidas, kurios viršijo iš oficialių šaltinių gautas pajamas, pripažino sutuoktinių iš nežinomų šaltinių gautomis pajamomis, kurias pareiškėjams padalijo per pusę. Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina prezumpciją, kad 2008–2012 m. iš pajamų iš nenustatytų šaltinių buvo vykdomos sutuoktinių prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu bei bendro turto tvarkymo išlaidomis, todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis, gavo abu sutuoktiniai. Sprendime pagrįstai pripažinta, kad kiekvienas iš sutuoktinių, GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, požiūriu, faktiškai gavo po pusę pajamų iš nenustatytų šaltinių. Nagrinėjamu atveju bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės ir lygių jos dalių prezumpcija paneigta nebuvo.

30. Pareiškėjas V. Š. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

31. Pasak pareiškėjo, tai, kad A. Z. jam suteikė 200 000 Lt paskolą patvirtina ne tik vekselis, bet ir A. Z. patvirtinimas, pateiktas mokesčių administratoriui bei mokesčių administratoriaus patvirtinimas, kad A. Z. turėjo galimybę paskolinti nurodytą pinigų sumą. Be to, bendrovės buhalteriniai dokumentai patvirtina, kad gautos lėšos buvo investuotos į UAB „GTV Group ir Ko“ veiklą. Teismo išvada, kad realaus pinigų perdavimo nebuvo, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta remiantis vien subjektyviais mokesčių administratoriaus pasvarstymais, nes mokesčių administratorius nepateikė svarių argumentų ir įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad paskola nebuvo suteikta.

32. Pareiškėjas nurodė, kad V. J. taip pat realiai perdavė pareiškėjui pinigus. Tai įrodo aplinkybė, kad V. J. paaiškinimuose patvirtino, kad suteikė paskolą pareiškėjui grynais pinigais. Mokestinio patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad V. J. tuo metu turėjo tiek grynųjų pinigų, kuriuos galėjo paskolinti pareiškėjui, o buhalteriniai dokumentai patvirtina, kad gauti pinigai buvo investuoti į UAB „GTV Group ir Ko“ veiklą. Mokesčių administratorius visa tai paneigiančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas pažymėjo, kad tai, jog sandorio nebuvo, turėtų įrodyti mokesčių administratorius, pateikdamas objektyvius įrodymus, tačiau šioje byloje tai nebuvo padaryta. Pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius minėtų sandorių nepagrįstai nevertino kaip pareiškėjo pajamų šaltinio. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad iš V. J. gautą paskolą grąžino dar 2012 m. pabaigoje, t. y. dar neįsigaliojus MAĮ 421 straipsniui (kai prievolės deklaruoti tokius sandorius dar nebuvo).

33. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius taip pat neįrodė ir to, kad S. M. nesuteikė pareiškėjui paskolos. Pareiškėjas pateikė paskolų sutartis, todėl mokesčių administratoriui nepateikus jokių įrodymų ir (ar) duomenų, leidžiančių manyti, kad pinigai pareiškėjui nebuvo perduoti, darytina išvada, kad paskolos pareiškėjui buvo suteiktos.

34. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

35. Pareiškėjas V. Š. 2018 m. balandžio 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė pareiškimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo. Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 136 straipsniu, prašo priimti apeliacinio skundo atsisakymą ir grąžinti apeliantui jo sumokėtą žyminį mokestį. Pareiškėjas patvirtina, kad jam yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi nepriimtas pareiškėjo V. Š. apeliacinio skundo atsisakymas.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatuota, kad ABTĮ 136 straipsnis, reglamentuojantis apeliacinio skundo atsisakymą, neįtvirtina konkrečių kriterijų, kuriais remiantis apeliacinės instancijos teismas turėtų nagrinėti apelianto prašymą dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundo, todėl yra vadovaujamasi taisyklėmis, kurios reguliuoja panašius santykius procese pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 137 str.). Taigi sprendžiant klausimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo yra vadovaujamasi kriterijais, kuriuos įtvirtina normos reguliuojančios procesinių sprendimų, kuriais užbaigiamas bylos nagrinėjimas, nenagrinėjant bylos iš esmės (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. eA-2886-624/2018, A-1909-442/2018, eA-2224-556/2018 ir kt.). Remiantis minėtomis proceso taisyklėmis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant klausimą dėl apeliacinio skundo atsisakymo yra vertinama, ar apeliacinio skundo atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms ar viešajam interesui, ar nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjams I. Š. ir V. Š. nustatytų gyventojų pajamų mokesčio mokestinių nepriemokų. Mokesčių administratoriaus sprendimu konstatuota, kad pareiškėjų išlaidos 2008–2012 metais viršijo jų gautas pajamas 1 534 252 Lt (2008 m. – 257 952 Lt, 2009 m. – 227 706 Lt, 2010 m. – 253 287 Lt, 2011 m. – 429 799 Lt, 2012 m. – 365 508 Lt), t. y. sutuoktiniai minėtu laikotarpiu gavo kitų nedeklaruotų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis CK nuostatomis bei suformuota teismų praktika, analizuodamas pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas, įvertino ir sutuoktinės gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Mokesčių administratorius, vertino pareiškėjos pajamas ir patirtas išlaidas, kadangi pareiškėja šiuo mokestiniu laikotarpiu buvo santuokoje, buvo vertintos ir pareiškėjos sutuoktinio pajamos ir išlaidos. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtoms išlaidoms padengti buvo naudotos pajamos iš nenustatytų šaltinių, kurios, vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio nuostatomis, turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Mokesčių administratoriaus sprendimuose konstatuota, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis, gavo abu sutuoktiniai, būtent pripažinta, kad kiekvienas iš sutuoktinių, GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, požiūriu, faktiškai gavo po pusę pajamų iš nenustatytų šaltinių.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatuota, kad pareiškėjams I. Š. ir V. Š. gyventojų pajamų mokesčio mokestinės nepriemokos nustatytos atskirais mokesčių administratoriaus sprendimais, tačiau nagrinėjant kiekvieną individualų atvejį (vieno sutuoktinio apmokestinimo) buvo atsižvelgiama į aplinkybes, nustatytas kito sutuoktinio mokestinėje byloje. Taigi dvi išnagrinėtos mokestinės bylos dėl kiekvieno iš sutuoktinių apmokestinimo yra susijusios, todėl turi būti nagrinėjamos kartu. Pareiškėja I. Š. viso mokestinio ginčo metu ginčijo ir apeliaciniame skunde toliau ginčija mokesčių administratoriaus sprendimą tuo požiūriu, kad mokesčių administratorius pripažino, jog abu sutuoktiniai iš nenustatytų šaltinių pajamas faktiškai gavo lygiomis dalimis. Todėl ir toliau nagrinėjant bylą lieka aktualus ir ginčytinas klausimas dėl abiejų pareiškėjų, todėl negalima priimti vieno iš pareiškėjų atsisakymo nuo apeliacinio skundo ir apeliacinį procesą nutraukti. Taigi byla dėl abiejų pareiškėjų turi būti nagrinėjama apeliacine tvarka.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje konstatuota, kad priėmus pareiškėjo V. Š. apeliacinio skundo atsisakymą, jo atžvilgiu priimtas administracinis sprendimas dėl mokestinės nepriemokos nustatymo taptų galutiniu administraciniu sprendimu, kuriuo būtų iš dalies užkirstas kelias kvestionuoti ir pareiškėjos I. Š. mokestinės nepriemokos nustatymo ar jos dydžio klausimus (ABTĮ 98 str. 4 d.). Pareiškėjo V. Š. mokestinio ginčo išnagrinėjimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjos I. Š. mokestinio ginčo išnagrinėjimu bei su galimybe priimti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą abiejų mokesčių mokėtojų atžvilgiu (ABTĮ 86 str.).

41. Taigi byla dėl abiejų pareiškėjų I. Š. ir V. Š. turi būti nagrinėjama apeliacine tvarka, nors V. Š. buvo pateikęs apeliacinio skundo atsisakymą. V. Š. apeliacinio skundo atsisakymas negalėjo būti priimtas atsižvelgiant į būtinumą nagrinėti vienoje byloje mokestinį ginčą dėl mokesčių administratoriaus atskirais sprendimais nustatytų mokestinių nepriemokų abiejų sutuoktinių atžvilgiu, nes vienas iš sutuoktinių (pareiškėja I. Š.) ginčija mokesčių administratoriaus sprendimą tuo požiūriu, kad mokesčių administratorius pripažino, jog abu sutuoktiniai iš nenustatytų šaltinių pajamas faktiškai gavo lygiomis dalimis. Pareiškėjos I. Š. tvirtinimu, teismas išimtinai rėmėsi pajamų bendrumo prezumpcija, kuri mokesčių teisėje neegzistuoja, byloje turėjo būti patikrinta, ar mokesčių administratorius įrodė, kad pareiškėja faktiškai gavo ginčo pajamas, o ne nustatinėjamos išskirtinės aplinkybės, kurios leistų nukrypti nuo neegzistuojančios pajamų bendrumo prezumpcijos. Taigi pareiškėjos argumentų nagrinėjimas gali turėti reikšmės tiek pareiškėjos I. Š., tiek pareiškėjo V. Š. teisių ir pareigų atsiradimui, todėl bylos negali būti nagrinėjamos atskirai. Taigi nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išskirti bylas remiantis ABTĮ 68 straipsnio 2 dalimi.

V. 42. Pareiškėja I. Š. skundžia pirmosios instancijos sprendimą dėl to, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisingą procesą, nes nepagrįstai buvo apribotos jos galimybės, kurias ji būtų turėjusi žodiniame teismo procese.

43. Pareiškėjai I. Š. ir V. Š. 2017 m. balandžio 5 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo skundė jų atžvilgiu mokestiniame ginče priimtus atskirus administracinius sprendimus. Pareiškėjų skundą jų vardu padavė advokatas T. P. Pareiškėjų paduotame skunde nebuvo nurodytas pageidavimas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjų skundą, įpareigojo pareiškėjus iki 2017 m. balandžio 24 d. raštu informuoti teismą apie pageidavimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjų advokatas T. P. 2017 m. balandžio 24 d. pateikė teismui raštą, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjai sutinka, jog byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

44. Byla pirmosios instancijos teisme paskirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2017 m. spalio 23 d. 9 val. Teismo pranešimai per elektroninių paslaugų portalą (toliau – ir EPP) išsiųsti pareiškėjų atstovui – advokatui T. P., Kauno AVMI bei VMI. Teismo pranešimuose nurodyta, kad šis pranešimas prilyginamas šaukimo įteikimui (ABTĮ 73 str. 4 d.). 2017 m. spalio 4 d. pareiškėjų atstovas – advokatas T. P. pranešė teismui, kad atstovavimo sutartis su pareiškėjais yra nutraukta. 2017 m. rugsėjo 26 d. pareiškėja I. Š. sudarė sutartį su advokatu M. Ž. 2017 m. spalio 17 d. pareiškėja I. Š. pateikė teismui prašymą (dėl bylų išskyrimo), kuriame nurodyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas telefonu pateikė informaciją, jog I. Š. ir V. Š. skundai paskirti nagrinėti vienu metu, o bylos sujungtos. 2017 m. spalio 24 d. pareiškėjos I. Š. advokatas M. Ž. pateikė prašymą (dėl žodinio proceso ir bylos nagrinėjimo atnaujinimo), kuriame nurodyta, kad 2017 m. spalio 23 d. 9 val. atvykus į Vilniaus apygardos administracinį teismą paaiškėjo, kad byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, pabrėžė, kad šios aplinkybės pareiškėjai nebuvo žinomos, su ja nebuvo derintas ir prašymo dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka pateikimas. 2017 m. spalio 23 d. pirmame teismo posėdyje byla išnagrinėta ir atidėjus spendimo priėmimą ir paskelbimą, pirmosios instancijos teismo spendimas paskelbtas 2017 m. lapkričio 13 d.

45. Minėti bylos duomenys patvirtina, kad teismas siuntė procesinius dokumentus tik atstovui – advokatui, kaip tai yra įtvirtinta ABTĮ 48 straipsnio 3 dalyje. Advokatui, kaip subjektui, kuriam pagal įstatymą dokumentai privalomai siunčiami tik elektroninių ryšių priemonėmis, procesiniai dokumentai siųsti per EPP (ABTĮ 74 str. 7 d.). Atstovavimo sutartis su advokatu, kuriam buvo siunčiami procesiniai dokumentai, nutraukta. Pareiškėjos tvirtinimu, jai nebuvo įteikti procesiniai dokumentai apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, teismui ši aplinkybė iki sprendimo priėmimo tapo žinoma. Minėti bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja nebuvo informuota šaukimu apie pirmąjį byloje paskirtą teismo posėdį, kuriame byla buvo išnagrinėta. Pažymėtina, taip pat tai, kad pranešimas apie posėdį siųstas per EPP tik pareiškėjos advokatui, tačiau advokatui nebuvo siunčiami pranešimai skirti pareiškėjams.

46. ABTĮ 72 straipsnio 1 ir 4 dalių turinys aiškiai patvirtina, kad apie pirmąjį teismo posėdį proceso dalyviai yra informuojami šaukimu, t. y. procesiniu dokumentu su teismui grąžinama dalimi apie šaukimo įteikimo adresatui patvirtinimą, apie kitus teismo posėdžius proceso dalyviams gali būti pranešama pranešimu be grąžintinos teismui atplėšiamosios dalies, kurioje adresatas pasirašo, kad pranešimas įteiktas. Nagrinėjamu atveju šio reikalavimo nebuvo laikomasi. Šios išvados nepaneigia ABTĮ 48 straipsnio 3 dalies normos įgyvendinimas (kaip minėta, ne visiškai tinkamas), nes ši norma nustatydama galimybę, kai proceso šalis veda bylą per atstovą, visus su byla procesinius dokumentus įteikti tik atstovui, kartu nustato atstovo pareigą perduoti dokumentus atstovaujamajam, t. y. nedelsiant pranešti atstovaujamajam ir sudaryti galimybę susipažinti su gautais dokumentais. Taigi įteikiant dokumentus tik atstovui yra reikšmingas ne tik įteikimo faktas atstovui, bet ir atstovo tolimesni veiksmai, t. y. dokumentų perdavimas atstovaujamajam. Tokiais atvejais dokumentų adresatas (atstovaujamasis) gali ginčyti aplinkybę dėl faktinio dokumentų įteikimo ir dėl savo galimybės susipažinti su procesinių dokumentų turiniu. Taigi ABTĮ nustatyta galimybė siųsti procesinius dokumentus (šaukimą ar pranešimą apie teismo posėdį) tik atstovui, neatleidžia teismo nuo pareigos įsitikinti, ar proceso šaliai yra faktiškai įteiktas šis dokumentas, t. y. ar proceso šaliai yra žinoma apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, kai pati proceso šalis ginčija informaciją dėl dokumento, siųsto ne betarpiškai minėtai proceso šaliai, įteikimo. Šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad buvo siunčiama informacija apie rašytinį bylos nagrinėjimą, nes šalims turi būti žinoma apie bylos nagrinėjimo laiką, vietą, tvarką, šalims turi būti žinoma iki kurio laiko jos gali pareikšti prašymus byloje ar atlikti kitus procesinius veiksmus. Šios išvados nepaneigia ir proceso dalyviams siųsto pranešimo turinys, kuriame nurodyta, kad šis pranešimas prilyginamas šaukimo įteikimui, nes nesant duomenų apie pranešimo įteikimą, negalima spręsti, kad proceso dalyviui yra žinoma apie posėdį.

47. Tinkamas teismo procesinių dokumentų įteikimas yra svarbus procesinis veiksmas, nuo kurio priklauso tiek teismo proceso teisėtumas (kartu ir priimto procesinio sprendimo teisėtumas), tiek terminų skaičiavimas. Procesinio dokumento įteikimas, tai yra suteikimas asmeniui galimybės įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jam skirtos korespondencijos turiniu. Tik išimtiniais (įstatyme nustatytais atvejais) procesiniai dokumentai gali būti neįteikiami dalyvaujantiems byloje asmenims. Pagrindinė procesinių dokumentų įteikimo taisyklė yra principas, kad procesiniai dokumentai paprastai yra įteikiami betarpiškai adresatui, t. y. asmeniškai adresatui. Tačiau vykstant teismo procesui daugelyje atvejų yra taikomos minėto principo išimtys, t. y. procesiniai dokumentai yra įteikiami ne pačiam adresatui, tačiau kitam asmeniui, kuriam remiantis procesinio įstatymo normomis, gali būti įteikiami procesiniai dokumentai. Procesinių dokumentų įteikimas ne pačiam adresatui, tačiau kitam asmeniui yra paremtas prezumpcija, kad kiti asmenys, kuriems buvo įteiktas dokumentas, perdavė šį dokumentą adresatui ir tokiu būdu procesinis dokumentas buvo tinkamai įteiktas adresatui. Tačiau adresatas gali įrodinėti, kad dokumentas jam nebuvo įteiktas, nes asmuo, kuriam buvo perduotas procesinis dokumentas neperdavė šio dokumento adresatui, taigi procesinio dokumento adresatas gali neigti procesinio dokumento tinkamo įteikimo prezumpciją.

48. Nagrinėjamoje byloje įteikus procesinius dokumentus (pranešimą ar šaukimą) pareiškėjos atstovui, šaukimo pareiškėjai neįtekus pasirašytinai ir pareiškėjai neigiant procesinio dokumento tinkamo įteikimo prezumpciją, teismas negalėjo išnagrinėti bylos, nes pareiškėjai nebuvo užtinkinta teisė į tinkamą teismo procesą, kaip tai yra suprantama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30, 33 straipsnius ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį. Pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 7 punktą, sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Nagrinėjamoje byloje nustatytas šis sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).

49. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 6 straipsnis nenumato teisės dalyvauti nagrinėjant bylas, nesusijusias su baudžiamojo kaltinimo klausimais, tačiau numato bendresnio pobūdžio teisę veiksmingai pristatyti savo poziciją byloje ir naudotis lygiomis procesinėmis galimybėmis su kita šalimi. EŽTT pažymėjo, kad Konvencija yra skirta užtikrinti veiksmingas ir praktiškai panaudojamas teises, o ne teorines ar iliuzines teises, todėl teisė į viešą bylos nagrinėjimą praras prasmę, jei bylos šalys nebus tinkamai informuotos apie bylos nagrinėjimą. EŽTT manymu, proceso dalyviams turi būti pranešta apie teismo posėdžius tokiu būdu, kad jie ne tik sužinotų apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tačiau taip pat turėtų pakankamai laiko pasiruošti bylos nagrinėjimui ir turėtų galimybę sudalyvauti posėdyje; tiesiog pranešimo išsiuntimas, neįsitikinus, kad proceso dalyvis jį gavo tinkamu laiku, Konvencijos požiūriu nėra laikomas tinkamu pranešimu apie teismo posėdį (2017 m. sausio 24 d. sprendimas byloje Fridman prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40947/11)).

50. Pagrįsti yra pareiškėjos I. Š. apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėjai nebuvo žinoma, kokia tvarka bus nagrinėjama byla, būtent, kad byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. ABTĮ 78 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Šioje dalyje nurodytu atveju žodinis bylos nagrinėjimas rengiamas, jeigu bet kuri proceso šalis pareiškia motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka arba teismas nusprendžia, kad toks nagrinėjimas yra būtinas. Šioje dalyje nurodyti klausimai išsprendžiami teismo nutartimi.

51. Pagal bendrą principą byla pirmosios instancijos teisme nagrinėjama žodžiu, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms gali būti taikoma išimtis ir byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Taigi pagal bendrą taisyklę šalys turi būti išklausytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ypač svarbu užtikrinti šio principo (būti išklausytam) užtikrinimą pareiškėjo, kuris skundžia valdžios institucijos sprendimą, atžvilgiu. ABTĮ 78 straipsnis įtvirtina galimybę nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde nurodo tokį pageidavimą, o kiti proceso dalyviai neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjų skunde nebuvo nurodytas pageidavimas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, todėl teismas turėjo nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti, kaip tai yra įtvirtinta ABTĮ. Teismui neatlikus įstatyme įtvirtinto procesinio veiksmo – nesant pateikto skundo su pareiškėjos pageidavimu nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, pareiškėjai ginčijant šį faktą, negalima tvirtinti, kad pareiškėja sutiko (nurodė pageidavimą) dėl rašytinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo veiksmai, dėl kurių byloje nėra ABTĮ nustatyta tvarka patvirtintų neabejotinų duomenų dėl to, kad pareiškėja sutiko dėl rašytinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, vertintini kaip veiksmai, dėl kurių pareiškėjai galėjo būti apribota teisė į tinkamą teismo procesą.

52. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad visas teismo procesas pirmosios instancijos teisme yra negaliojantis, dėl to byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo, plačiau nepasisakoma dėl pareiškėjo V. Š. apeliacinio skundo argumentų. Minėta, kad abiejų pareiškėjų reikalavimai, paduoti viename skunde, yra susiję ir šiuo atveju turi būti nagrinėjami vienoje byloje, todėl vieno iš pareiškėjų atlikti procesiniai veiksmai turi reikšmės ir kito pareiškėjo procesinių teisių ir pareigų atsiradimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. Š. ir V. Š. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan