2015-12-29 Nr. AB-25243-3-61-3-02011-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2173-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02011-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1979 bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. gavo sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją, kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio nuostatomis. Dėl to susidarė 1 681,20 Lt nepriemoka. 2013 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių su prašymu apskaičiuoti ir išmokėti jam negautą senatvės pensijos dalį. Teritorinis VSDFV skyrius 2014 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (10.18)I-727 pateikė pareiškėjui pensijos paskaičiavimus, tačiau atsisakė išmokėti jam negautą pensijos dalį. VSDFV ginčijamu 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1979 pareiškėjo prašymo netenkino, nurodė, jog buvo praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytas 3 metų kreipimosi į VSDFV terminas. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas VSDFV sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Valstybei nustačius tokį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos senatvės pensijos. Pareiškėjas savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, 52 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 12–15) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi, apie tai, kad jam mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Į VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyrių su prašymu išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gruodžio 27 d., o į VSDFV – 2014 m. vasario 3 d. Pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1979, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. prašymą tą apimtimi, kuria buvo prašoma išmokėti senatvės pensiją, nagrinėti atsisakė ir nurodė, kad iki 2014 m. kovo 24 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas nustatytu terminu jokių įrodymų nepateikė, o iš karto kreipėsi su skundu į teismą. Be to, pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. prašymo dalis, kuria jis reikalavo panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą, buvo patenkinta ir VSDFV panaikino VSDFV Mažeikių skyriaus 2014 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (10.18)I-727 dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, kaip viršijus savo kompetenciją. Likusi teritorinio skyriaus sprendimo dalis, atsakovo nuomone, yra informacinio pobūdžio, pateikta informacija yra teisinga, todėl ji nebuvo panaikinta. Pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu (b. l. 35–39) pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1979 dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. ir 2014 m. vasario 3 d. prašymus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas byloje nustatė, kad VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriuje 2013 m. gruodžio 30 d. buvo gautas pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. prašymas paskaičiuoti ir išmokėti jam senatvės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo (b. l. 25). VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyrius 2014 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (10.18)I-727 išnagrinėjo pareiškėjo prašymą jo netenkino, taip pat pateikė pareiškėjui pažymą apie jo senatvės pensijos paskaičiavimus ir išmokėjimus, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas (b. l. 21–24). Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV teritorinio skyriaus priimtu sprendimu, 2014 m. vasario 5 d. kreipėsi į VSDFV su 2014 m. vasario 3 d. prašymu panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriaus sprendimą ir išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 19–20). VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1979 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. ir 2014 m. vasario 3 d. prašymus ta apimtimi, kuria buvo prašoma išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, kaip praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. VSDFV išaiškino pareiškėjui teisę iki 2014 m. kovo 24 d. pateikti įrodymus ir prašymą atnaujinti terminą. VSDFV taip pat šiuo sprendimu įpareigojo panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus 2014 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (10.18)I-727 dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, nurodydama, kad teritorinis skyrius viršijo savo kompetenciją. Kitą VSDFV Mažeikių skyriaus 2014 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (10.18)I-727 dalį paliko nepakeistą, nes ji yra informacinio pobūdžio (b. l. 16–18).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1979 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismas, remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1, 4 dalimis, taip pat šias nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodė, jog ginčams dėl pensijų skyrimo ir mokėjimo nagrinėti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; VSDFV, gavusi skundą dėl VSDFV teritorinių skyrių ar kitų įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais, tik Taisyklių 25–32 punktuose numatytais atvejais gali nenagrinėti skundo iš esmės.

Iš byloje esančių įrodymų bei ginčo šalių išreikštos pozicijos teismas nustatė, kad dėl pareiškėjui R. M. paskirtos pensijos perskaičiavimo VSDFV Mažeikių skyrius jokio sprendimo nepriėmė, o pensiją perskaičiavo, kaip nurodo atsakovas, valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Nustatyta, jog pareiškėjui pirma sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Minėta, kad pareiškėjas R. M. su 2013 m. gruodžio 27 d. prašymu išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyrių, kuris 2014 m. sausio 13 d. sprendimu jo prašymo netenkino, nurodydamas, jog neturi teisinio pagrindo išmokėti pensijos dalies (b. l. 21–22), o VSDFV – 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1979 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus, kaip praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą (b. l. 16–18). Pažymėtina, jog ginčijamas VSDFV sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Taisyklių 31 punktu, kuriame nustatyta, kad, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas R. M. prašymo atnaujinti terminą VSDFV nepateikė, o su skundu dėl pensijos dalies priteisimo kreipėsi į teismą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pareiškėjas nepasinaudojo privaloma įstatyme nustatyta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Ginčijamas VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1979 – atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymus dėl senatvės pensijos išmokėjimo, nelaikytinas šios įstaigos priimtu sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalies prasme, t. y.

VSDFV nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo iš esmės. Teismo vertinimu, VSDFV, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir duoti atsakymą pareiškėjui, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl keliamo ginčo, t. y. pensijos nepriemokos išmokėjimo. Taisyklių 1 punkte, 20 punkte nustatyta, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti.

Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos (Taisyklių 31 p.). Minėtas reglamentavimas reiškia, kad, prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, VSDFV turėjo nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus. Tik tokiu atveju, kai per nustatytą terminą priežastys nepagrindžiamos, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės. Skundžiamo VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1979 dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. ir 2014 m. vasario 3 d. prašymus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus pensijų mokėjimo klausimais, buvo priimtas neatlikus Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkte ir 31 punkte nustatytos procedūros, todėl ši ginčijamo sprendimo dalis pripažintina neteisėta ir naikintina remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Kita VSDFV sprendimo dalis, kuria įpareigotas teritorinis skyrius pasinaikinti savo 2014 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (10.18)I-727 dalį, laikytina teisėta ir pagrįsta, todėl nenaikintina.

Remiantis aukščiau teismo sprendime išdėstytais motyvais, konstatavus, kad nebuvo pasinaudota privaloma įstatyme nustatyta išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka (reikalavimo dėl pensijos dalies išmokėjimo iš esmės nėra išnagrinėjusi VSDFV), pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, t. y. naikintina VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1979 dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. ir 2014 m. vasario 3 d. prašymus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, ir VSDFV įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 41–45) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu toje dalyje, kuria teismas panaikino VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1979 dalį, kuria atsisakyta išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. ir 2014 m. vasario 3 d. prašymus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, ir įpareigojo VSDFV pareiškėjo prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės, nesutinka, kadangi šis sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas ir LVAT suformuotą praktiką. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodė, jog teismas netinkamai įvertino tai, kad VSDFV vienu (t. y. ginčijamu) sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl VSDFV teritorinio skyriaus įpareigojimo išmokėti 2010-2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, ir pasiūlė R. M. pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dėl sumažinto senatvės pensijos mokėjimo apskundimui atnaujinti. Nors išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros eiga ir neatitiko Taisyklėse (20 ir 31 p.) nustatyto VSDFV veiksmų eiliškumo, tačiau visi reikalaujami procedūriniai veiksmai buvo atlikti. Todėl toks formalus procedūros pažeidimas neįtakojo ir negalėjo įtakoti VSDFV priimto sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo. Atsakovo teigimu, iš esmės tokios praktikos laikosi ir LVAT (pvz., 2015 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-167-143/2015). Atsakovas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismui pareiškėjas taip pat nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos minėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumui.

Pareiškėjas R. M. atsiliepime (b. l. 48–49) prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais sutinka, atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1979, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo R. M. prašymą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių taikymo, išmokėjimo. Pažymėtina, kad tokiu būdu sumažinta pensija pareiškėjui mokėta nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 23–24).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyrius 2014 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (10.18) I-727, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. prašymą, atsisakė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių taikymo negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 21–22). VSDFV, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. skundą, 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1979 (kurį nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti), vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, konstatavo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą kreipimosi terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją apskųsti, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. prašymą (b. l. 5–7). Skundžiamame sprendime VSDFV nurodė ir tai, kad jeigu pareiškėjas iki 2014 m. kovo 24 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjo prašymas bus nagrinėjamas iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1979 dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gruodžio 27 d. ir 2014 m. vasario 3 d. prašymus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymus dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą, būtina atsižvelgti į LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuotas šios kategorijos bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles. Administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išplėstinė teisėjų kolegija nurodė: kad tokio pobūdžio ginčo (t. y. dėl ginčų dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėnesį, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Atsižvelgdama į tai, kad apie savo galimai pažeistas teises pareiškėjas turėjo sužinoti 2010 m. sausio mėnesį (kai jam pirmą kartą buvo faktiškai išmokėta sumažinta senatvės pensija), o į VSDFV, kaip į ginčus privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 27 d., apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidęs įstatymu nustatytą terminą.

Vadinasi, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepasinaudojo privaloma įstatyme nustatyta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, jog ginčijamas VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1979, t. y. atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, nelaikytinas šios įstaigos priimtu sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalies prasme, nes šis sprendimas buvo priimtas neatlikus Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkte ir 31 punkte nustatytos procedūros. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog, prieš priimdama sprendimą dėl skundo nenagrinėjimo, VSDFV turėjo nustatyti terminą pareiškėjui, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis bei pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik tokiu atveju, kai per nustatytą terminą priežastys nepagrindžiamos, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti iš esmės.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamame VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendime Nr. (6.5) I-1979 išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo prasme, savo pozicijos ir valios dėl nagrinėjamo ginčo esmės neišreiškė, tačiau nurodė, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą (todėl jo prašymą atsisakė nagrinėti pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktą), taip pat nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. kovo 24 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (tokiu atveju, pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punktą, VSDFV pareiškėjo prašymą būtų nagrinėjusi iš naujo). Pareiškėjas šiuo pasiūlymu nepasinaudojo, ir, kaip matyti iš bylos duomenų, individualaus pobūdžio aplinkybių nenurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, neįžvelgia tokioje situacijoje minėtų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20, 31 punkto bei taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme (tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., LVAT administracines bylas Nr. A-735-143/2015, Nr. A-340-143/2015, Nr. A-583-143/2015 ir kt.), nuo kurios nukrypti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė