2017-10-31 Nr. AB-19783-3-62-3-00065-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1754-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00065-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 10) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, Pataisos namai), 50 392 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. sausio 27 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 15 būrio 4 brigadoje, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Gyvenamojoje patalpoje gyveno 16 nuteistųjų, jos plotas buvo apie 32 kv. m, be to, šį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvę baldai. Dėl per mažo ploto nebuvo vietos laisvai judėti. Gyvenamosios patalpos buvo sename, kapitališkai neremontuotame pastate, jų grindys buvo suaižėję, susikirtimų su sienomis vietose nebuvo jokios izoliacijos, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nes vėdinimo latakai nevalyti, iš jų sklido dvokas, patalpose buvo drėgna, nuolat trūko gaivaus ir švaraus oro, todėl pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, atsikeldavo skaudančia galva, užsikišusia nosimi, išdžiūvusia gerkle, paburkusiu veidu.

Dėl drėgmės gyvenamojoje patalpoje nedžiūdavo drabužiai, drėkdavo patalynė. Teigė, kad pasivaikščiojimo kiemas per mažas, jame įrengtos sporto aikštelės, pavėsinės, todėl nepakako vietos pasivaikščioti. Gyvenamosios patalpos gultai buvo metaliniai, seni, kai kur surūdiję, be spyruoklių, nestabilaus karkaso. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje dieninis ir dirbtinis apšvietimas buvo netinkamas, nes šviesą užstodavo gultai. Patalpoje buvo tik viena spinta, todėl trūko vietos nuteistųjų rūbams ir švariai patalynei susidėti.

Sanitariniame mazge bei prausykloje nepakako sanitarinių įrenginių. Prausykloje nebuvo šilto vandens, todėl skalbti rūbus, praustis, skustis ir pan. turėjo su šaltu vandeniu. Išsimaudyti po šiltu vandeniu galėjo kartą per savaitę, tačiau dušų mechanizmai buvo pasenę, nesureguliuoti, todėl kartais buvo neįmanoma sureguliuoti vandens temperatūros. Dušinėje nebuvo tinkamos ventiliacijos, nebuvo veidrodžių ir vietos, skirtos karpyti nagus. Nebuvo sudaryta sąlygų išsiskalbti rūbus, nes rūbų plovimo patalpoje vanduo iš čiaupų bėgo nepakankama srove, rūbus buvo galima išsiskalbti tuose pačiuose kibiruose, kuriuos naudodavo grindų plovimui, džiovinti juos galėjo tik lauke.

Būriui priklausanti virtuvėlė buvo per maža, joje maistą galėjo gaminti tik 2–3 asmenys. Joje buvo tik vienas stalas, viena elektrinė viryklė, nebuvo jokių maisto ruošimo priemonių ir įrankių. Virtuvėlėje nebuvo karšto vandens, ventiliacijos, sienos ir lubos buvo permirkusios riebalais, veisėsi tarakonai. Nurodė, kad pastato, kuriame buvo jo gyvenamoji patalpa, stogas dengtas šiferiu, nuo kurio šviečiant saulei sklido specifinis kvapas, o lyjant lietui nuo jo bėgo putotas vanduo, o tai galėjo neigiamai paveikti pareiškėjo sveikatą.

Pareiškėjo nuomone, tokios kalinimo sąlygos yra nežmoniškos, kankinančios ir pavojingos sveikatai. Dėl to jis patyrė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, sumažėjo pasitikėjimas, sutriko visavertis gyvenimas, pablogėjo socialiniai įgūdžiai ir sveikata, nuolatos kankino galvos skausmai, nemiga, sutriko regėjimas, neteko dalies svorio, tapo dirglus, įtarus, užsidaręs, jautė padidėjusią fobiją aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–17) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 61–62, 67) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. sausio 27 d. gyveno 2 sektoriaus 15 būrio 4 brigadoje. Kalinimo metu gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Teisės aktuose nėra reglamentuota, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, turi būti atsižvelgiama į baldų ir kitų patalpoje esančių įrenginių užimamą plotą. Vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma yra sąlyginis dydis, nes ne visada bendrabučio tipo patalpų visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau.

Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Ginčo gyvenamoji patalpa atitinka higienos normų reikalavimus, bus atnaujinamos grindys. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu: pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo įrengti 4 šviestuvai, visos lemputės degė, perdegusios buvo keičiamos.

Ginčo gyvenamojoje patalpoje buvo 4 spintelės, 2 didelės spintos, patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pataisos namai yra pasirašę sutartį dėl nuteistųjų patalynės ir pataisos įstaigos išduotų drabužių skalbimo, asmeninius drabužius skalbiasi patys nuteistieji dušinėse maudymosi metu. 2 sektoriaus atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur nuteistieji gali skalbtis ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atliko patalpų dezinsekciją ir deratizaciją, atliekami darbai buvo fiksuojami specialiame žurnale.

Teisės aktuose reikalavimų nuteistųjų lovų išmatavimams nėra nustatyta, visos lovos yra standartinės. Virtuvėlės pagal galiojantį teisinį reglamentavimą gali būti įrengtos tik esant techninėms galimybėms. Nuteistiesiems Pataisos namuose maitinimo paslaugos yra teikiamos valgykloje, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo virtuvėlės ploto, jos įrengimo yra nepagrįsti. Tvirtino, kad dušinėje yra veidrodis. Nors Pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma, tuo tarpu Pataisos namuose nebuvo vykdomi jokie tokio pobūdžio darbai.

Bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs susirgimai (gerklės, galvos, širdies skausmas, kosulys, sloga, padidėjęs kraujospūdis), tačiau jie nesusiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Į Pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos, susijusios su netinkamomis kalinimo sąlygomis, pareiškėjas nėra kreipęsis. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis, neįrodė, kad jo minimi sveikatos sutrikimai atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 93‑99) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Minėtas plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, jei yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Atsižvelgiant į tai, kad duomenų apie Pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš atsakovo atsiliepime į skundą nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas visą jo kalinimo laikotarpį gyveno 15 būrio 4 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas yra 52,02 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas, gavęs Pataisos namų atsiliepimą į savo skundą, jų nekvestionavo. Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko 3,25 kv. m gyvenamojo ploto, iš ko seka, kad teisės aktais reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta visu ginčo laikotarpiu.

7. Teismas nurodė, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, įgyvendinimą tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai, todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Pataisos namai pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad gyvenamoji patalpa buvo vėdinama per langus ir ventiliacines angas, o tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus, tačiau į bylą nepateikta jokių įrodymų apie ginčo patalpos santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio, natūralios ir dirbtinės apšvietos koeficientų atitiktį higienos normų reikalavimams, todėl atitinkami pareiškėjo argumentai liko nepaneigti. Pareiškėjo nurodyti teisių pažeidimai, susiję su nenaikinamais buitiniais parazitais (blakėmis ir tarakonais) gyvenamosiose patalpose ir virtuvėlėje (Higienos normos HN 76:2010 60 punkto pažeidimas), paneigti Pataisos namų pateiktais duomenimis (Pravieniškių PN-AK su UAB „Dezinfa“ sudaryta paslaugų teikimo sutartimi dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo, duomenimis iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo), todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Pataisos namų veiksmų neteisėtumą.

Juo labiau, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas dėl blakių įkandimų, tarakonų sukeltų nepatogumų būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą ar Pataisos įstaigos administraciją. Pareiškėjo teiginius, kad gyvenamosios patalpos grindys buvo sueižėjusios, skylėtos, sankirtose su sienomis nebuvo izoliacijos (Higienos normos HN 76:2010 28 punkto pažeidimas), teismas laikė pagrįstais, nes atsakovas papildomuose paaiškinimuose patvirtino, jog ginčo gyvenamojoje patalpoje bus atliktas einamasis remontas grindims atnaujinti, taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius prastą minėtos patalpos grindų būklę.

Tačiau iš atsakovo į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, sienos yra tvarkingos, lygios, švarios, padengtos lengvai valoma medžiaga, todėl nėra pagrindo Higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų pažeidimų (dėl sienų) konstatavimui.

8. Dėl pareiškėjo teiginių apie prausimąsi duše, teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kaip yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punkte ir Higienos normos HN 76:2010 68 punkte, todėl pareiškėjo argumentus dėl dažnesnio naudojimosi dušu teismas atmetė kaip nepagrįstus. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamos dušo kokybės ar dėl negalėjimo pasinaudoti dušu būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją, todėl minėti pareiškėjo argumentai taip pat pripažinti nepagrįstais, juo labiau, kad Higienos normos HN 76:2010 39–39.4 punktuose nėra numatytų pareiškėjo reikalaujamų sąlygų.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad 15 būrio sanitarinėse patalpose trūko sanitarinių įrenginių (4 pisuarai, prausykloje – 9 praustuvės ir 4 vietų vonelė kojoms nusiplauti, šiais įrenginiais naudojosi daugiau kaip 230 asmenų), prausykloje nebuvo šilto vandens, todėl skalbti rūbus, praustis, skustis ir pan. turėjo su šaltu vandeniu, teismas pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pataisos namai nepateikė teismui jokių įrodymų apie 15 būrio sanitarinio mazgo įrenginius, jų skaičių, taip pat apie nuteistųjų skaičių 15 būryje, todėl, nepaneigus pareiškėjo nurodytų duomenų, laikytina, kad Pravieniškių PN-AK 15 būrio sanitarinės patalpos neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų. Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti karšto vandens tiekimo sistemą prausykloje, todėl pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens nebuvimo nuteistųjų prausykloje atmesti kaip nepagrįsti.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nebuvo tinkamai aprūpintas baldais, teismas nurodė, jog pagal Aprūpinimo normas, Pataisos namų bendrabučio gyvenamojoje patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti skirta viena metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė, gyvenamajai patalpai turi būti skirtas vienas stalas, staliukas, sieninis laikrodis, kambarinis termometras, šiukšlių dėžė, valymo inventoriaus komplektas bei užuolaidos kiekvienam langui. Pataisos namai pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, buvo 4 spintelės po tris vietas bei 2 spintos. Taigi pareiškėjo pretenzijos dėl baldų trūkumo gyvenamojoje patalpoje yra pagrįstos.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad lovos buvo metalinės, senos, surūdijusios, be spyruoklių, nestabilaus karkaso, teismas nustatė, jog pagal Aprūpinimo normas vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų. Pataisos namai jokių duomenų apie lovų kokybę, jų eksploatavimo laiką nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasenusių, netinkamos kokybės lovų, liko nepaneigti.

12. Teismas pažymėjo, kad Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18‑21 punktai. Šiame akte nėra įtvirtinta reikalavimų pasivaikščiojimo kiemo plotui, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pasivaikščiojimo kiemo dydžio laikomos nepagrįstomis.

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo sudarytos Higienos normos HN 76:2010 64 punkte įtvirtintos sąlygos išsiskalbti bei išsidžiovinti rūbus, nes drabužius turėjo skalbti tuose pačiuose kibiruose, kuriuos naudodavo plauti grindims, rūbų plovimo patalpoje vanduo iš čiaupų bėgo nepakankama srove, džiovinti rūbus galėjo tik lauke, teismas pažymėjo, jog Pravieniškių PN‑AK Ūkio ir komunalinio paslaugų skyriaus 2016 m. kovo 14 d. pažyma Nr. 77-459 paneigė šiuos pareiškėjo teiginius, nes Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje nuteistųjų drabužių skalbimui ir džiovinimui yra skirta atskira patalpa, kurioje įrengtos skalbimo mašinos. Pataisos namai nurodė, kad dienotvarkėje numatytu būrio maudymosi metu drabužius nuteistieji gali skalbti dušinėje, kur karštas vanduo yra nuolat, drabužių džiovinimo vietos yra įrengtos ir būrio kieme. Pareiškėjas jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų nepateikė, tai sudaro pagrindą analizuojamus pareiškėjo argumentus atmesti kaip nepagrįstus.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su virtuvėle, teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punkte yra nurodyta, jog Pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, esant techninėms galimybėms, įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui). Taigi virtuvėlė įrengiama, tik esant techninėms galimybėms. Reikalavimai virtuvės įrangai nurodyti Aprūpinimo normose, pagal kurias bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlėje pagal plotą ir reikmę turi būti stalas, maisto produktų spintelė, suolas, elektrinė viryklė, 1 šiukšlių dėžė, 1 komplektas valymo inventoriaus, 1 dviejų dalių plautuvė, 1 garų surinktuvas, 1 buitinis šaldytuvas, 2 sieninės rankšluosčių pakabos, 1 pakabinama indų džiovykla, virduliai (2 vnt. vienam būriui). Minėtose normose nėra įtvirtinta, kad virtuvėlėje turi būti maisto ruošimo priemonės ir įrankiai, taip pat nereglamentuotas virtuvėlės plotas. Kaip buvo nurodyta, pagal higienos normas reikalavimo įrengti karšto vandens tiekimo sistemą nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamojo korpuso virtuvėlėje nėra numatyta, kaip ir reikalavimų tokios virtuvėlės ventiliacijai, todėl šiame kontekste nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

15. Teismas, analizuodamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su asbesto keliama grėsme, nustatė, kad, Pataisos namų teigimu, Pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių; Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte konstatuota, kad Pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti. Byloje nėra jokių duomenų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmesti kaip nepagrįsti.

16. Teismo vertinimu, į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę patvirtina, kad pareiškėjo susirgimai niekuo nesiskiria nuo ligų, kuriomis serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl nėra pagrindo jų sieti su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2016 m. kovo 9 d. pažymoje Nr. 73(2)-29 nurodyta, kad pareiškėjas bausmės atlikimo metu į Psichologinės tarnybos specialistus dėl emocinių išgyvenimų, susijusių su netinkamomis sąlygomis Pataisos namuose, nesikreipė. Tačiau pareiškėjo sveikatos istorijoje yra įrašas, kad pareiškėjas yra sirgęs (duomenys neskelbtini), dėl šios ligos gydytas Vilniaus miesto psichiatrijos sveikatos centre. Nors duomenų apie šios ligos paūmėjimą ginčui aktualiu laikotarpiu nėra, tačiau, teismo nuomone, netinkamos kalinimo sąlygos galėjo tam tikrą laiką turėti neigiamos įtakos pareiškėjo psichinei būsenai. Teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

17. Teismas apibendrindamas nurodė, kad nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo konstatuotas, tačiau buvo nustatyti Higienos normos HN 76:2010 bei Aprūpinimo normų reikalavimų pažeidimai (netinkama gyvenamųjų patalpų apšvieta, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis, netinkama grindų danga, nepakankamas skaičius higienos įrenginių sanitariniame mazge, sanitarinės patalpos, baldų ir jų kokybės trūkumas). Nustatytos aplinkybės nesuteikė teismui pagrindo konstatuoti, kad šie pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teismas, įvertinęs pažeidimų trukmę, jų pobūdį, atsižvelgdamas į pareiškėjui užtikrintą galimybę Pataisos namuose naudotis judėjimo laisve, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, nesant įrodymų apie tai, jog Pataisos namuose būtų sąmoningai siekta pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokių nors negrįžtamų sveikatos sutrikimų, atsižvelgdamas į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 400 Eur suma, priteistina iš atsakovo.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu (b. l. 104–106) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą, pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

19. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos faktines aplinkybes, nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl sprendimas turi būti pakeistas.

20. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjo teisė būti kalinamam higienos normas atitinkančiomis sąlygomis (būtent dėl netinkamo natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos) buvo pažeista. Natūralios patalpų apšvietos padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Pataisos namų gyvenamųjų patalpų natūraliai apšvietai nėra taikomi Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos apšvietos turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. 2 sektoriaus 15 būrio patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Atsižvelgiant į tai, kad patalpos pritaikytos vėdinimui dviem būdais, manytina, jog atsakovas veikė tinkamai, užtikrindamas patalpose ventiliaciją.

21. Mano, kad pareiškėjo teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas (be neturtinės žalos atlyginimo pinigais) būtų pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Juo labiau, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, būtų kreipęsis į Pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei.

22. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 20 ir 21 punktuose nurodytų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo atsakovas neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl atsakovo apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

27. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 20 punkte išdėstytus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimu neteisingai konstatuotais jo neteisėtais veiksmais dėl tinkamos ventiliacijos pareiškėjui neužtikrinimo, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tokių pažeidimų nenustatė. Priešingai, pripažino, kad patalpos yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, kas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkto reikalavimus (žr. Nutarties 7 ir 17 punktus).

28. Atsakovas apeliaciniu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotais atsakovo neteisėtais veiksmais neužtikrinant pareiškėjui tinkamo natūralaus apšvietimo.

28.1. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Pataisos namuose buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. sausio 27 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. prieš tai galiojusią higienos normą pakeitusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai gyvenamųjų patalpų natūraliam apšvietimui neįtvirtinti.

28.2. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovas jokių duomenų, kad gyvenamoji patalpa, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitiko higienos normas (dėl natūralios apšvietos) nepateikė, todėl atitinkami pareiškėjo teiginiai liko nepaneigti, taigi ir įrodyti.

28.3. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad jis pažeidė Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, nes ši higienos norma yra taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Šie atsakovo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, nes pareiškėjas, skųsdamas kalinimo Pataisos namuose sąlygas, natūralaus apšvietimo stygių siejo su tankiai baldais užstatytomis gyvenamosiomis patalpomis (b. l. 4), o ne aplinkybėmis, kurių pakeitimui būtų reikalingi pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbai.

28.4. Teisėjų kolegija, apibendrinusi nagrinėjamu klausimu nustatytas teisines bei faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas neužtikrino pareiškėjo teisės būti kalinamam Higienos normos HN 76:2010 22 punktą atitinkančiomis sąlygomis, t. y. atsakovo neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

29. Dėl Nutarties 21 punkte nurodytų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

30. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

31. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš viso neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar turėjo priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 400 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius