2021-03-17 Nr. AB-5473-3-61-3-02130-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2022-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02130-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2020 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 21R-370 (AG-301/02-2020) (toliau – ir LAGK sprendimas) ir tarp šalių ginčą išspręsti iš esmės; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. kovo 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08) 467-39796 (toliau – ir VMI sprendimas, ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti VMI nutraukti mokestinės nepriemokos administravimo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Ji 2020 m. balandžio 10 d. surašytu skundu kreipėsi į LAGK, prašydama panaikinti VMI ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir įpareigoti VMI nutraukti mokestinės nepriemokos administravimo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu. LAGK sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. LAGK sprendime konstatavo, kad VMI su pareiškėjos skundu nesutinka ir yra įsitikinusi, kad VMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėjai priklausantis turtas yra „kitos paskirties“, o ne „ūkio paskirties“, todėl jis apmokestinamas pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 4 straipsnį, neatsižvelgiant į jo mokestinę vertę. Pareiškėjai nesumokėjus apskaičiuotų mokesčių už 2014–2018 m. pagal pateiktas nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas (Forma KIT711) (toliau – ir Deklaracijos), mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai pradėjo mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras. Pareiškėja nesutinka su minėtu LAGK sprendimu.

2.2. Ji 2008 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2008 m. balandžio 10 d. nuosavybės teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamo turto registre įregistravo nuosavybės teises į pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 1988 m., esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo pastatas, sandėlis). Pareiškėja 2011 m. liepos 19 d. panaudos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2011 m. liepos 19 d. panaudos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotomis VĮ Registrų centre, minėtą pastatą – sandėlį, perdavė neatlygintinai naudotis ūkininkams R.

B. ir V. B. VMI 2019 m. birželio 6 d. raštu Nr. 31.9-SE1-8833 priminė pareiškėjai apie tai, kad ji nepateikė 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. mokestinio laikotarpio dokumento – nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos (KIT711 forma), kurį privalėjo pateikti iki 2019 m. vasario 15 d., nes pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenis jai nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas. Pareiškėja 2019 m. gruodžio 6 d., atsižvelgdama į mokesčių administratoriaus priminimą bei padedant įgaliotam asmeniui R.

B., su Šiaulių apskrities valstybine mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) sudarė duomenų teikimo elektroniniu būdu sutartį Nr. 50.4-SE-14372 (toliau – ir Sutartis). Pareiškėja 2020 m. vasario 22 d. paštu gavo VMI 2020 m. vasario 17 d. pranešimą apie nesumokėtus mokesčius ir numatomą vykdyti išieškojimą. Šiame rašte nurodyta, kad jau praėjo terminas, iki kurio pareiškėja turėjo sumokėti 3 974,21 Eur mokesčių skolą. Be to, pranešama, kad nesumokėjus minėtame rašte nurodytos skolos per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos (iki 2020 m. kovo 7 d.), VMI inicijuos mokestinės skolos priverstinį išieškojimą iš jos sąskaitų.

Tuo atveju, jei mokestinės skolos nepavyks išieškoti, išieškojimas bus perduotas antstoliui ir jai reikės sumokėti visas su išieškojimu susijusias išlaidas. Minėtame rašte išvardinti mokestiniai laikotarpiai, mokėjimo terminai, prievolės sumos eurais bei delspinigių sumos. 3 974,21 Eur mokesčių skola apskaičiuota už mokestinį laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja iš esmės nesutiko su mokesčių administratoriaus nurodyta mokestine prievole bei skola.

2.3. Jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas neturėjo būti apmokestintas nekilnojamojo turto mokesčiu, nes statiniai yra ūkio paskirties, o ne kitos paskirties, kaip teigia atsakovas, jų bendra vertė neviršija įstatyme nustatytos tokios paskirties pastatų neapmokestinamosios vertės – 220 000 Eur. Pareiškėja 2020 m. kovo 4 d. skundu dėl mokestinės nepriemokos administravimo veiksmų, adresuotu centriniam mokesčių administratoriui, prašė pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojos nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Skunde pareiškėja atkreipė dėmesį į NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto redakcijas, galiojusias VMI rašte nurodytais mokestiniais laikotarpiais, kuriose įtvirtinta nekilnojamojo turto mokesčio lengvata. Skunde pareiškėja pažymėjo, kad jos nuosavybės teise įregistruotas nekilnojamasis turtas – ginčo pastatas, turi būti neapmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu, nes jis yra ūkio paskirties, o jo vertė neviršija įstatymu nustatytos vertės, nuo kurios nekilnojamojo turto mokestis neskaičiuojamas. Mokesčių administratorius su skundu nesutiko.

2.4. LAGK priėmė iš esmės prieštaringą sprendimą, t. y. konstatuodama, kad šalys nesutaria dėl pastato paskirties (tai ūkio paskirties ar kitos paskirties pastatas) bei dėl pareiškėjos pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį, kurią nulemia būtent pastato paskirtis, neištyrusi ir neįvertinusi pareiškėjos atstovės pateiktų argumentų ginčo klausimu, padarė nepagrįstą išvadą, kad, atsakovui pripažinus ginčijamą sprendimą netekusiu galios, pareiškėjos skundo reikalavimai faktiškai yra įvykdyti, ginčo dalykas išnyko. LAGK sprendimu liko neišspręstas šalių ginčas dėl to, ar pagal NTMĮ nuostatas pareiškėjai, nuosavybės teise valdančiai ginčo pastatą, kyla pareiga mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Jei tokia pareiga nekyla, ar teisėtai ir pagrįstai VMI pradėjo mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūras. LAGK sprendimu akcentuojama, kad VMI 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-45748 (toliau – ir VMI 2020 m. gegužės 5 d. sprendimas) pripažino netekusiu galios pareiškėjos skundžiamą VMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimą, paaiškindama, kad dėl karantino metu taikomos pagalbos mokėtojams yra sulaikytas automatinis sprendimų išieškoti iš turto perdavimas į Antstolių informacinę sistemą (toliau – ir AIS). VMI LAGK pateiktame rašte pažymėjo: kadangi pagalbos priemonės bus taikomos iki ekstremalios situacijos pabaigos ir dar du mėnesius, VMI negali priimtus sprendimus pateikti vykdymui, o be sprendimų panaikinimo jų perdavimo į AIS sustabdymas yra negalimas. VMI skundžiamą sprendimą pripažino netekusiu galios tik dėl procedūrinių priežasčių, o ne todėl, kad sutiko su pareiškėjos reikalavimu. LAGK, klaidingai vertindama paminėto VMI rašto turinį, padarė aiškiai neteisingą išvadą, kad VMI 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu pati pripažino pareiškėjos ginčijamą sprendimą netekusiu galios ir nutraukė mokestinės nepriemokos administravimo veiksmus, taip faktiškai įvykdydama pareiškėjos reikalavimus, todėl ginčo dalykas išnyko. Dar daugiau, konstatavusi, kad tarp šalių nebėra ginčo, LAGK pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, o ne nutraukė administracinę bylą. LAGK netinkamai išsiaiškinus ir taikius materialiosios bei proceso teisės normas, liko neišspręstas šalių ginčas.

2.5. Pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis ginčo pastatas neturi būti apmokestintas nekilnojamojo turto mokesčiu laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Šio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos kaina iki euro įvedimo buvo 276 000 Lt, o įvedus eurą, nuo 2015 m. – 79 935 Eur, vidutinės rinkos vertės perskaičiavimas neatliktas. VMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimu nesivadovavo NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto norma, numatančia, kad nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas nekilnojamasis turtas, už kurį mokestį pagal šio įstatymo 3 straipsnį moka fizinis asmuo, kai jam nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė neviršija 150 000 Eur (iki 2019 m. gruodžio 31 d. – 220 000 Eur).

2.6. Iš Komisijai pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo turinio matyti, jog ginčo pastatas stovi ant žemės ūkio paskirties žemės. Ginčo pastatas panaudos sutarčių, įregistruotų viešame registre, nuo 2011 m. liepos 19 d. pagrindu yra naudojamas ūkininkų (duomenys neskelbtini) žemės ūkio veiklai (sandėliavimui). Sprendžiant dėl nurodyto pastato paskirties, reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.01.03:2017 „Statiniu klasifikavimas“ (toliau – ir STR 1.01.03:2017, Reglamentas). Pagal minėto Reglamento 7.9 punktą – sandėliavimo paskirties pastatai – pastatai, pagal savo tiesioginę paskirtį naudojami sandėliuoti: saugyklos, bendro naudojimo sandėliai, specialūs sandėliai, kiti pastatai, naudojami produkcijai laikyti ir saugoti. Nekyla ginčas dėl to, kad pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto paskirtis yra sandėliavimo, nes ši paskirtis įrašyta Nekilnojamojo turto registre. Tačiau VMI šį pastatą nepagrįstai priskiria kitos paskirties nekilnojamam turtui, kuris apmokestinamas neatsižvelgiant į mokestinę vertę ir kurio sąvoka apibrėžta Reglamento 7.22 punkte, t. y. kitos paskirties pastatai – kitos paskirties pastatai, nurodant tikslinę paskirtį (lošimų namų pastatai ir kita), kurių negalima priskirti prie kitų Reglamente išvardintų pastatų grupių (pogrupių). Reglamento 7.17 punktas apibrėžia pagalbinio ūkio paskirties pastatų sąvoką, t. y. pagalbinio ūkio paskirties pastatai – sodybų ūkio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai (tvartai, daržinės, sandėliai, garažai, vasaros virtuvės, dirbtuvės, pirtys, kietojo kuro sandėliai (malkinės) ir panašiai, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui. Reglamento 7.19 punkte pateikta ūkio paskirties pastatų sąvoka, kitos (ūkio) paskirties pastatai – žemės ūkiui tvarkyti skirti pastatai (svirnai, angarai, garažai ir kita). Pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis ginčo pastatas yra ūkio pastatas (Reglamento 7.19 p ), kurio paskirtis – sandėliavimas. Šio ūkio pastato vertė neviršija NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos vertės, todėl šis nekilnojamas turtas nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas.

2.7. VMI, įgyvendindama jai priskirtas funkcijas, yra saistoma, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Šie principai reiškia, kad VMI sprendimas dėl sankcijų pritaikymo visada privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikytos poveikio priemonės motyvuotos (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Ginčijamas VMI sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl neteisėti VMI atlikti mokestinės nepriemokos administravimo veiksmai.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. VMI 2020 m. gegužės 11 d. informavo LAGK, kad dėl karantino metu taikomos pagalbos mokėtojams šiuo metu yra sulaikytas automatinis sprendimų iš turto perdavimas į Antstolių informacinę sistemą. Kadangi pagalbos priemonės bus taikomos iki ekstremalios situacijos pabaigos ir dar du mėnesius, VMI priimtų sprendimų vykdymui į AIS pateikti negali, o be sprendimų panaikinimo sprendimų perdavimo į AIS sulaikymas negalimas. Atsižvelgiant į tai, jog mokėtojos atžvilgiu priimtas sprendimas automatiškai nebūtų perduotas į AIS, VMI ginčijamas sprendimas pripažintas netekusiu galios.

3.2. Pareiškėjai nuo 2008 m. balandžio 17 d. nuosavybės teise priklauso apmokestinamasis nekilnojamasis turtas, kuris naudotis juridiniam asmeniui perduotas nėra. NTMĮ 7 straipsnyje reglamentuota, kad nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinamas visas fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantis arba jų įgyjamas gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės ar inžinerinių statinių paskirties nekilnojamas turtas, kurio bendra mokestinė (bazinė) vertė viršija 220 000 Eur (nuo 2020 m. 150 000 Eur). NTMĮ 4 straipsnyje reglamentuota, kad kitos paskirties nekilnojamas turtas, nuosavybės teise priklausantis gyventojams, apmokestinamas NTMĮ nustatyta tvarka, neatsižvelgiant į mokestinę vertę. Remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso ginčo pastatas, kuris yra sandėliavimo paskirties. Papildomų duomenų, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas buvo perduotas juridiniam asmeniui 2014–2018 m. mokestiniais laikotarpiais, nėra pateikta, todėl nekilnojamojo turto mokestį (toliau – ir NTM) turi deklaruoti ir sumokėti nekilnojamojo turto savininkas, neatsižvelgiant į mokestinę vertę. VMI duomenimis, 2019 m. gruodžio 6 d. pareiškėja pateikė Deklaracijas už 2014–2018 m. mokestinius laikotarpius ir deklaravo mokėtinas NTM. Pareiškėjai jau buvo žinoma išsami informacija apie pačios deklaruotas NTM sumas, todėl visa informacija yra aiški ir pakankama. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Mokesčių administratorius neturi pareigos pagrįsti paties mokesčių mokėtojo deklaruotų sumų teisėtumo bei deklaruotų prievolių apskaičiavimo teisinių ir faktinių pagrindų. Jeigu pareiškėja nesutinka su pačios deklaruotų sumų dydžiais ar pareiškėjai yra neaiškūs pačios deklaruotų prievolių apskaičiavimo teisiniai ir faktiniai pagrindai, ji turi teisę perskaičiuoti NTM sumas (MAĮ 66 str. 1 d.).

3.3. Pareiškėja pagal pateiktas Deklaracijas už 2014–2018 m. apskaičiuotų mokesčių nesumokėjo ir tai sudarė prielaidą mokesčių administratoriui pradėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais. MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį ir 73 straipsnio 1 dalį, mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą. Vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šioje įstatymo nuostatoje nustatytų pagrindų. Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką galima, kai mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu.

3.4. NTMĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad NTM apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka nekilnojamojo turto savininkai, išskyrus kai nekilnojamasis turtas yra perduotas naudotis juridiniam asmeniui (tuo laikotarpiu mokestį moka juridinis asmuo). Vadovaujantis NTMĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, NTM apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka mokesčių mokėtojas, o pagal NTMĮ 3 ir 4 straipsnių nuostatas yra formuojama prievolė pateikti NTM deklaraciją už atitinkamus mokestinius laikotarpius. VMI pasielgė geranoriškai mokesčių mokėtojos atžvilgiu, kad atsižvelgiant į susidariusią situaciją 2020 m. gegužės 5 d. priėmė sprendimą, kuriuo VMI ginčijamą sprendimą pripažino negaliojančiu. LAGK sprendimas atmesti pareiškėjos skundą dėl VMI sprendimo panaikinimo yra visiškai pagrįstas ir teisėtas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl LAGK 2020 m. gegužės 21 d. sprendimo, VMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad VMI 2020 m. kovo 9 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, kuriuo iš pareiškėjos išieškoma 2 999,51 Eur nekilnojamojo turto mokesčio bei 1 000,80 Eur delspinigių. Pareiškėja 2020 m. balandžio 10 d. skundu kreipėsi į LAGK, prašydama panaikinti minėtą VMI sprendimą. VMI 2020 m. gegužės 11 d. raštu nurodė LAGK, kad dėl karantino taikomos pagalbos mokėtojams šiuo metu yra sulaikytas automatinis sprendimų iš turto perdavimas į AIS, kadangi pagalbos priemonės bus taikomos iki ekstremalios situacijos pabaigos ir dar 2 mėnesius, VMI priimtų sprendimų vykdymui į AIS pateikti negali, o be sprendimų panaikinimo sprendimų perdavimo į AIS sulaikymas negalimas. VMI 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu pripažino savo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą negaliojančiu. LAGK sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas iš VĮ Registrų centro duomenų nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teise nuo 2008 m. balandžio 17 d. priklauso ginčo pastatas – sandėlis, jo paskirtis – sandėliavimo. Duomenų, kad šis nekilnojamasis turtas buvo perduotas juridiniam asmeniui 2014–2018 m. mokestiniais laikotarpiais, nėra, todėl NTM turi deklaruoti ir sumokėti pareiškėja. Pareiškėja 2019 m. gruodžio 6 d. pateikė Deklaracijas (forma KIT711) už 2014–2018 m. mokestinius laikotarpius ir deklaravo mokėtinas NTM sumas (viso 2 999,51 Eur): 2014 m. 2 070 Lt (599,51 Eur), 2015 m. 600 Eur, 2016 m. 600 Eur, 2017 m. 600 Eur, 2018 m. 600 Eur. Tokiu būdu preziumuota, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Teismas nurodė, kad pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, o pastebėjęs, jog mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Kadangi pareiškėja pagal pateiktas Deklaracijas už 2014–2018 m. apskaičiuotų mokesčių nesumokėjo, atsakovas pagrįstai ir teisėtai 2020 m. vasario 17 d. pranešimu informavusi pareiškėją, kad praėjo terminas, iki kurio ji turėjo sumokėti mokestines prievoles, pradėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais. Šiuo atveju pareiškėjai per įstatymo nustatytą terminą nesumokėjus deklaruotų mokesčių, VMI pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką priverstinai ir, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neturi banko sąskaitų, pasirinko priverstinį išieškojimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokėtojos turto.

8. Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį ir 73 straipsnio 1 dalį mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra nurodoma mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, kas suteikia mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą. Teismas, įvertinęs MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, 105 straipsnio 2 dalies, NTMĮ 4, 7 straipsnių nuostatas, nustatęs, kad pareiškėjai nuo 2008 m. balandžio 17 d. nuosavybės teise priklauso apmokestinamasis nekilnojamasis turtas, kuris naudotis juridiniam asmeniui neperduotas, taip pat pareiškėjai priklausantis ginčo pastatas yra sandėliavimo paskirties, kad pareiškėja pagal pateiktas Deklaracijas už 2014–2018 m. apskaičiuotų mokesčių nesumokėjo, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pradėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje numatytais būdais.

9. Teismas pažymėjo, kad VMI 2020 m. gegužės 5 d. sprendimas buvo priimtas, atsižvelgiant į tai, jog dėl karantino metu taikomos pagalbos mokėtojams buvo sulaikytas automatinis sprendimų iš turto perdavimas į Antstolių informacinę sistemą. Kadangi pagalbos priemonės bus taikomos iki ekstremalios situacijos pabaigos ir dar 2 mėnesius, VMI priimtų sprendimų vykdymui į AIS pateikti negali, o be sprendimų panaikinimo sprendimų perdavimas į AIS sulaikymas negalimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, VMI pripažino netekusiu galios savo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. LAGK, nagrinėdama pareiškėjos skundą, atsižvelgė į šias aplinkybes, pagrįstai nurodė, jog VMI priėmus 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą, kuriuo VMI ginčijamas sprendimas pripažintas netekusiu galios ir nutraukti mokestinės nepriemokos administravimo veiksmai, išnyko ginčo dalykas.

10. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos ginčijami VMI sprendimas ir LAGK sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Pareiškėjos skundą atmetus, teismas netenkino ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 11. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti; priteisti pareiškėjai iš VMI jos patirtas bylinėjimosi išlaidas: 33,75 Eur žyminio mokesčio bei 3 050 Eur išlaidų advokato teisinėms paslaugoms. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems duomenims. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant ABTĮ nuostatas bei neatsižvelgiant į visas bylai svarbias aplinkybes. Teismas padarė aiškiai neteisingą išvadą dėl pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto paskirties, t. y. nepagrįstai sprendė, kad minėtas nekilnojamasis turtas yra „kitos paskirties“, o ne „ūkio paskirties“.

11.2. Pareiškėja nuosekliai įrodinėjo, kad ji neturi pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį, nes jai nuosavybės teise priklausantis pastatas yra ūkio paskirties, jo mokestinė vertė iki euro įvedimo 2014 m. buvo 276 000 litų, o įvedus eurą nuo 2015 m. – 79 935 Eur, todėl jai taikytina NTM lengvata, numatyta NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Teismas neteisingai aiškino ir taikė NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Be to, teismas neteisingai aiškino ir taikė NTMĮ 4 straipsnį, kurio taikyti nereikėjo, nes jis ginčo dalyko nereglamentuoja. Ši teisės norma reglamentuoja mokesčio objekto sąvoką.

11.3. Ginčo pastatas stovi ant žemės ūkio paskirties žemės, kuris panaudos sutarčių, įregistruotų viešame registre, nuo 2011 m. liepos 19 d. pagrindu yra naudojamas ūkininkų (duomenys neskelbtini) žemės ūkio veiklai (sandėliavimui). R. B. nurodė, kad minėtus pastatus panaudos pagrindu nuo 2011 m. jis ir jo sūnus ūkininkas V. B. naudoja ūkininko ūkio veikloje, juose sandėliuoja grūdus. Pareiškėjos įgaliotas atstovas pateikė teismui fotonuotraukas, kuriose matyti supilti grūdai. Teismas, spręsdamas klausimą dėl pastato paskirties, nesivadovavo STR 1.01.03:2017. Reglamento 7.9 punkte aiškiai apibrėžta sandėliavimo paskirties pastatų sąvoka. Tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto paskirtis yra sandėliavimo, nes ši paskirtis įrašyta Nekilnojamojo turto registre. Tačiau tokia nekilnojamojo turto paskirtis nėra minima NTMĮ 7 straipsnyje. Teismas privalėjo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visus pareiškėjos pateiktus įrodymus bei argumentus, susijusius su įrodinėjamu dalyku ir argumentuotai patvirtinti arba paneigti, kad minėtas pastatas yra arba nėra ūkio paskirties NTMĮ kontekste. Tik teisingai ir pagrįstai nustačius šią aplinkybę, galima padaryti išvadą dėl pareiškėjos mokestinės prievolės buvimo ar nebuvimo.

11.4. „Kitos paskirties“ nekilnojamojo turto sąvoka yra apibrėžta Reglamento 7.22 punkte. Reglamento 7.17 punktas apibrėžia, be kita ko, ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų sąvoką. Minėto Reglamento punktas sandėlius priskiria pagalbinio ūkio paskirties pastatams. Reglamento 7.19 punkte pateikta kitos (ūkio) paskirties pastatų sąvoka. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį pastatą galima priskirti ir ūkio paskirties pastatų grupei. Taigi teismo išvada, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis sandėliavimo paskirties pastatas yra „kitos paskirties“, yra neteisinga, nes prieštarauja Reglamento 7.9, 7.17, 7.19 ir 7.22 punktų reikalavimams. NTMĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta nekilnojamojo turto lengvata taikoma abiejų minėtų pastatų grupių atžvilgiu, t. y. ir ūkio, ir pagalbinio ūkio pastatų savininkams, atsižvelgiant į įstatyme nustatytą šių pastatų mokestinę vertę. Teismas šių pareiškėjos skunde nurodytų motyvų bei teisinių argumentų nevertino.

12. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas teigia, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso apmokestinamasis nekilnojamasis turtas, kuris naudotis juridiniam asmeniui perduotas nėra. Pareiškėja pagal pateiktas Deklaracijas už 2014–2018 m. apskaičiuotų mokesčių nesumokėjo ir tai sudarė prielaidą mokesčių administratoriui pradėti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais. Pažymi, kad VMI pasielgė geranoriškai mokesčių mokėtojos atžvilgiu, kad, atsižvelgiant į susidariusią situaciją, 2020 m. gegužės 5 d. priėmė sprendimą, kuriuo VMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimą pripažino negaliojančiu. Įvertinus tai, kad nebeliko ginčo objekto, pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl VMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08) 467-39796 teisėtumo ir pagrįstumo.

14. VMI ginčijamu sprendimu, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė išieškoti iš pareiškėjos nekilnojamojo turto mokesčio skolą. Pareiškėja skundu kreipėsi į LAGK, prašydama panaikinti minėtą VMI sprendimą ir įpareigoti VMI nutraukti mokestinės nepriemokos administravimo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu. LAGK sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavusi, kad VMI 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (23.31-08)467-45748 pripažinus VMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimą netekusiu galios, pareiškėjos skundo reikalavimai yra faktiškai įvykdyti, todėl ginčo dalykas išnyko.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai pradėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje numatytais būdais. Teismas taip pat padarė išvadą, kad LAGK, nagrinėdama pareiškėjos skundą, pagrįstai nurodė, jog VMI priėmus 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą, kuriuo VMI ginčijamas sprendimas pripažintas netekusiu galios ir nutraukti mokestinės nepriemokos administravimo veiksmai, išnyko ginčo dalykas.

16. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jos skundą. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir kad ji neturi pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį.

17. Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamo asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008).

18. Bylos duomenys patvirtina, kad VMI 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu, vadovaudamasi MAĮ 106, 112 straipsniais, nusprendė pripažinti netekusiu galios ginčijamą VMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

19. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016). Įvertinus nutarties 18 punkte išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovui panaikinus ginčijamą aktą išnyko ginčo dalykas, pareiškėjos ginčijamas VMI 2020 m. kovo 9 d. sprendimas nebesukuria jokių teisinių pasekmių ir pareiškėjos pagrindinio reikalavimo – panaikinti ginčijamą VMI sprendimą, ir išvestinio reikalavimo – įpareigoti VMI nutraukti mokestinės nepriemokos administravimo veiksmus pareiškėjos atžvilgiu, išnagrinėjimas negali apginti jos pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso.

20. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnykus aplinkybėms, buvusioms ginčo dalyku, pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė pagrįstai, tačiau nepagrįstai papildomai vertino su šiais reikalavimais susijusius argumentus. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus dėl atsakovo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūros pagrįstumo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo ir pasisakė dėl VMI ginčijamo 2020 m. kovo 9 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl su tuo susiję pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai šalinami. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtų motyvų pašalinimas nesudaro jokio pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisingą teismo sprendimą atmesti pareiškėjos skundą, išnykus aplinkybėms, buvusioms ginčo dalyku.

21. Dėl šios priežasties tampa teisiškai nereikšminga apeliacinio skundo argumentų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl ginčijamo administracinio sprendimo analizė ir vertinimas.

22. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

23. Šioje byloje pareiškėja, be kita ko, prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė