2019-03-21 Nr. AB-7426-3-61-3-00854-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-241-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00854-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. (A. S.), O. S. ir E. S. (E. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. S. (A. S.), O. S. ir E. S. (E. S.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti nacionalinių vizų išdavimo klausimą bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjai nurodė, kad nesutinka su Sprendimu, kuriame atsakovas nusprendė pareiškėjo A. S. (A. S.) prašymą dėl nacionalinės daugkartinės vizos išdavimo pareiškėjo sutuoktinei Rusijos Federacijos pilietei O. S. ir dukrai Rusijos Federacijos pilietei E. S. (E. S.), gimusiai 2015 m. rugsėjo 16 d., atmesti, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjoms jau buvo išduotos daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. gegužės 5 d., ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2017 m. vasario 28 d. (bendras vizų galiojimo laikas – 1 m.), o galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtina galimybės išduoti naujas daugkartines nacionalines vizas.

1.2. Pareiškėjai nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnį ir į Sprendimo turinį akivaizdu, kad atsakovas nevertino ir nenustatė Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų nacionalinės vizos atsisakymo išduoti pagrindų, dėl kurių pareiškėjų pateiktas prašymas galėtų būti atmestas. Įstatymas nenustato, jog pasibaigus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizų aprašas) 671 punkte nurodytam 1 metų nacionalinės vizos galiojimo terminui ir pareiškėjams pateikus prašymą išduoti naują daugkartinę nacionalinę vizą, tai būtų pats savaime pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjų prašymą. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

1.3. Pareiškėjų vertinimu atsakovas Sprendime nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių susijusių su individualia pareiškėjų situacija, nepateikė teisinio pagrindo, motyvų, kuriuo remiantis yra atsisakoma išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, atsakovas rėmėsi Vizų tvarkos aprašo punktu, kuris reglamentuoja ne daugkartinės nacionalinės vizos atsisakymo išduoti klausimus, o jos galiojimo terminus, t. y. iš esmės priėmė visiškai nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą atsisakyti išduoti daugkartines nacionalines vizas. Pareiškėjų vertinimu ginčijamas individualus administracinis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

1.4. Pareiškėjai nurodė, kad skundo pateikimo metu atsakovas iš naujo nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovui priėmus teigiamą sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo A. S., jo sutuoktinė ir dukra turės teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 43 straipsnis) bei prašymo nagrinėjimo metu turi teisę gauti vienkartinę nacionalinę vizą, galiojančią iki 5 mėn. Pareiškėjai dėl atsakovo neveikimo (sprendimo nepriėmimo) neturi galimybės pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo ir vienintelė galimybė sutuoktiniams, auginantiems dukrą, būti kartu yra daugkartinės nacionalinės vizos išdavimas iki tol, kol atsakovas priims sprendimą dėl prieglobsčio (ne)suteikimo pareiškėjui A. S..

1.5. Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimo priėmimo metu, Sprendimas sukūrė tokią situaciją, kad šeimoje gyvenantys asmenys turi išsiskirti ir, esant ypatingoms aplinkybėms (Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo (duomenys neskelbtini), jo žmona (duomenys neskelbtini)), negali užtikrinti vienas kito priežiūros, o tai pažeidžia tiek pareiškėjų, tiek nepilnamečio bei negimusio vaikų teisėtus interesus bei teises.

2. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė pareiškėjų skundą atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo A. S. 2017 m. vasario 14 d. Migracijos departamentui pateiktas laisvos formos prašymas neatitiko Vizų aprašo reikalavimų, t. y. nebuvo pateikti O. S. ir E. S. užpildyti nustatytos formos prašymai išduoti nacionalinę vizą, nebuvo pateikta jokių Vizų aprašo 73 punkte nurodytų dokumentų vizai gauti, jokių dokumentų, patvirtinančių, kad buvo sumokėta valstybės rinkliava už nacionalinės vizos išdavimą, todėl, pasak atsakovo pareiškėjo pateiktas prašymas negalėjo būti laikomas prašymu išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, pateiktu pagal Įstatymo ir Vizų aprašo nuostatas. Todėl, Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo pagal Vizų aprašo nuostatas. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjoms prieš tai jau buvo išduotos dvi daugkartinės nacionalinės vizos, taigi, pareiškėjams turėjo būti žinomi teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys nacionalinių vizų išdavimo tvarką. Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti Įstatymo 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų ir priimti sprendimą pagal Vizų aprašo nuostatas, nes Departamentui nebuvo pateiktas Vizų apraše nustatytas prašymas išduoti daugkartinę nacionalinę vizą.

2.2. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ginčijamo rašto turinys patvirtino tai, kad Departamentas vadovavosi ne vien teisės aktų nuostatomis, bet ir individualiomis aplinkybėmis, o būtent, aplinkybėmis, kad O. S. ir E. S. jau buvo išduotos dvi daugkartinės nacionalinės vizos, kurių galiojimo laikas – 1 metai, todėl teisės aktai nenustato galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, O. S. ir E. S. prašymus dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo galėtų pateikti tik praėjus daugiau kaip 90 dienų nuo jų turėtų daugkartinių nacionalinių vizų galiojimo pabaigos. Pažymėjo, kad nei Įstatyme, nei Vizų apraše nenustatyta išimčių, kurioms esant užsieniečiai prašymus dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo galėtų pateikti, nesilaikydami Vizų aprašo 671 punkte nustatyto termino (pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalį užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, šis laikas gali trukti iki 12 mėnesių, taigi, viza išduodama buvimui, bet ne gyvenimui Lietuvos Respublikoje, o užsienietis, kuris nori gyventi šalyje, turi teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo), tuo tarpu pareiškėjai siekė, kad jiems, neatitinkant teisės aktų reikalavimų, būtų sudarytos išimtinės sąlygos, išeinančios už galiojančio teisinio reglamentavimo ribų.

2.3. Atsakovas nurodė, kadangi A. S. 2017 m. vasario 14 d. prašymas neatitiko Vizų aprašo reikalavimų, todėl buvo nagrinėjamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarime Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse įtvirtintomis bendromis prašymų nagrinėjimo nuostatomis, ginčijamame rašte nurodant, dėl kokių priežasčių O. S. ir E. S. negali būti išduodamos daugkartinės nacionalinės vizos, šias priežastis pagrindžiant teisės aktų nuostatomis bei individualiomis aplinkybėmis, nurodant ginčijamo rašto apskundimo tvarką.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ bei įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą bei priimti naują sprendimą.

4. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

4.1. Pareiškėjoms O. S. ir pareiškėjų dukrai E. S., nuo 2016 m. buvo išduotos šios vizos: daugkartinės nacionalinės vizos (D) Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. gegužės 5 d.; daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2017 m. vasario 28 d.

4.2. Pareiškėjas 2017 m. vasario 14 d. pateikė Departamentui prašymą, kuriame prašė išduoti vizą D jo žmonai O. S. ir dukrai E. S. (E. S.), kadangi jis laukia sprendimo, ir jo šeima turi būti šalia; žmona turi jį slaugyti, nes jis yra ligoninėje (duomenys neskelbtini), be to, žmona (duomenys neskelbtini), jai taip pat reikalinga jo pagalba ir parama.

4.3. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo A. S. prašymą 2017 m. vasario 24 d. sprendime Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ pareiškėjui, be kita ko nurodė, kad pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai jau buvo išduotos daugkartinės nacionalinės vizos, galiojančios vienus metus, todėl galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas. Departamentas pareiškėjui nurodė, kokiais teisės aktais remiantis jis teikia jam atsakymą.

5. Teismas, įvertinęs pareiškėjo laisvos formos prašymą bei skundžiamą sprendimą, darė išvadą, kad atsakovas skundžiamame sprendime rėmėsi Vizų aprašo nuostatomis (konkrečiai – Vizų aprašo 671 punktu), tačiau teigė, kad Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo pagal Vizų aprašo nuostatas.

6. Teismo vertinimu, atsakovas atsiliepime pripažino, kad iš esmės galėjo būti svarstomas vizų išdavimo klausimas pagal Vizų aprašo 66.11.2 punktą, tačiau to skundžiamame sprendime pareiškėjams nepaaiškino, vadovavosi išimtinai tik Vizų aprašo 671 punktu, t. y. nesistemiškai taikė Vizų aprašo nuostatas, neatsižvelgė į visas svarbias faktines aplinkybes: kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), jo žmona (duomenys neskelbtini), kad yra svarstomas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui ką jis nurodė savo prašyme. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį gero administravimo principą.

7. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir padarytas išvadas, teismas konstatavo, jog pareiškėjų skundas tenkintinas, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 24 d. Sprendimas Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ naikintinas, o Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą bei priimti naują sprendimą.

8. Dėl bylinėjimosi išlaidų pritesimo, teismas išaiškino pareiškėjams, kad jie turi galimybę kreiptis į teismą per keturiolika kalendorinių dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su rašytiniu prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikdami bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimą bei pagrindimą.

III. 9. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti. Apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes ir skundo argumentus, kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui. Nesutikdamas su teismo sprendimu nurodo, kad:

9.1. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas, kas sudaro pagrindą sprendimą naikinti arba keisti.

9.2. Teismas savo sprendime, nors ir nurodė, kad Migracijos departamentas nesistemiškai taikė Vizų aprašo nuostatas ir ginčijamame rašte vadovavosi išimtinai tik Vizų aprašo 671 punktu, tačiau iš esmės nepasisakė dėl šio punkto taikymo nagrinėjamoje byloje, t. y. nevertino teisinio ginčijamo rašto pagrindo. Kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, Migracijos departamentas paaiškino pareiškėjams, kad teisės aktuose nėra nustatyta galimybė kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo praėjus mažiau kaip 90 dienų nuo turėtos vizos galiojimo laiko pabaigos. Pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nei Vizų apraše nėra nustatyta jokių išimčių, leidžiančių netaikyti Vizų aprašo 671 punkto, taigi, Migracijos departamentas, nustatęs, kad nuo pareiškėjos O. S. ir jos dukters turėtų daugkartinių nacionalinių vizų galiojimo laiko pabaigos nėra suėję 90 dienų, ginčijamame rašte pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas, o dėl galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas galėtų būti sprendžiama tik praėjus daugiau kaip 90 dienų nuo jų turėtų vizų galiojimo pabaigos. Atsakovo nuomone, Teismas nepagrįstai neįvertino aukščiau nurodytų imperatyvių teisės aktų nuostatų, o savo sprendimą grindė išvestinėmis aplinkybėmis, kurios galėtų būti vertinamos tik sprendžiant klausimą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo arba neišdavimo, bet ne dėl prašymo išduoti vizą pateikimo.

9.3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams buvo žinomi teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys nacionalinių vizų išdavimo tvarką, taip pat į tai, kad pagal galiojančius imperatyvius teisės aktų reikalavimus klausimas dėl vizų išdavimo pareiškėjoms net negalėjo būti sprendžiamas, nesuėjus 90 dienų nuo jų turėtų vizų galiojimo laiko pabaigos, Migracijos departamentas ginčijamame rašte neturėjo pareigos aiškinti pareiškėjams apie galimybes gauti vizas pagal Vizų aprašo 66.11.2 papunktį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindas, kuriuo užsienietis prašo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, priklauso išimtinai nuo užsieniečio valios, t. y. pats užsienietis, teikdamas prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, turi nurodyti, kokiu pagrindu jis siekia gauti vizą, bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

9.4. Atsakovas nesutinka su teismo argumentais, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą raštą, neatsižvelgė į svarbias faktines aplinkybes, – pareiškėjo A. S. sveikatos būklę, tai, kad jo žmona (duomenys neskelbtini), jog yra svarstomas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui A. S.. Atsakovas pabrėžia, kad nei Įstatyme, nei Vizų apraše nėra nustatyta išimčių, kurioms esant būtų leidžiama netaikyti Vizų aprašo 671 punkto. Taigi, Migracijos departamentas, nustatęs, kad nuo pareiškėjų turėtų vizų galiojimo laiko pabaigos nėra praėję 90 dienų, o šiam laikotarpiui nesuėjus klausimas dėl vizų išdavimo iš viso negali būti sprendžiamas, neturėjo pareigos vertinti Teismo sprendime nurodytų faktinių aplinkybių. Migracijos departamentas šias aplinkybes turėtų vertinti tik tuo atveju, jeigu pareiškėjai Migracijos departamentui Vizų aprašo nustatyta tvarka pateiktų prašymus išduoti daugkartines nacionalines vizas – teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėjant pateiktus prašymus ir sprendžiant dėl šių prašymų pagrįstumo. Prašymų išduoti daugkartines nacionalines vizas Vizų aprašo nustatyta tvarka Migracijos departamentui pareiškėjai nepateikė, valstybės rinkliavos už tokių prašymų nagrinėjimą nesumokėjo, taigi, tai tik įrodo, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti Teismo sprendime nurodytas aplinkybes iš esmės bei priimti sprendimus dėl vizų pareiškėjoms išdavimo arba neišdavimo.

10. Pareiškėjai su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

10.1. Apelianto priimtas Sprendimas sukūrė tokią faktinę situaciją, kad šeimoje gyvenantys asmenys turi išsiskirti ir esant ypatingoms aplinkybės negali užtikrinti vienas kito priežiūros, kas pažeidžia tiek paties pačių pareiškėjų, tiek nepilnamečio bei negimusio vaiko teisėtus interesus bei teises, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apelianto priimtas Sprendimas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas bei konstitucinį gero administravimo principą.

10.2. Apeliantas nei bylos nagrinėjimo metu, nei pateiktame apeliaciniame skunde nenurodė nė vieno iš Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų nacionalinės vizos atsisakymo išduoti pagrindų, kurių pagrindu pareiškėjų pateiktas prašymas galėtų būti atmestas, todėl ne pirmosios instancijos teismas, o apeliantas svarstydamas pareiškėjų prašymo pagrįstumą visiškai nevertino imperatyvių teisės normų.

10.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Pareiškėjų pateiktą laisvos formos prašymą nagrinėjo vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, o skundžiamą sprendimą priėmė remiantis išimtinai Vizų aprašo nustatytomis taisyklėmis.

10.4. Pareiškėjai išreiškė valią gauti nacionalinę vizą, o apeliantui visos faktinės aplinkybės – išskirtinė pareiškėjų situacija susijusi su buvimu Lietuvos Respublikoje, buvo žinoma, todėl apeliantas, remiantis gero administravimo principu, išduodamas nacionalines vizas pareiškėjoms turėjo taikyti tas Vizų aprašo nuostatas, kurių pagrindu būtų priimtas objektyvus bei pagrįstas sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjų skundas buvo tenkintas ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ panaikintas bei Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą bei priimti naują sprendimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

12. Pareiškėjas pateikė Departamentui 2017 m. vasario 14 d. prašymą, kuriame prašė išduoti vizą D jo žmonai O. S. ir dukrai E. S. (E. S.), kadangi jis laukia sprendimo, ir jo šeima turi būti šalia; žmona turi jį slaugyti, nes jis yra ligoninėje ir susitraumavo kojas bei negali judėti ir slaugyti save savarankiškai, be to, žmona laukiasi antro vaiko, jai taip pat reikalinga jo pagalba ir parama. Departamentas 2017 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ nusprendė pareiškėjo A. S. prašymą dėl nacionalinės daugkartinės vizos išdavimo pareiškėjo sutuoktinei Rusijos Federacijos pilietei O. S. ir dukrai Rusijos Federacijos pilietei E. S. (E. S.) atmesti, atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas, pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai jau buvo išduotos daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. gegužės 5 d., ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m birželio 27 d. iki 2017 m. vasario 28 d., t. y. bendras vizų galiojimo laikas yra vieni metai; dėl galimybės išduoti naujas daugkartines nacionalines vizas pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai galėtų būtų sprendžiama tik praėjus daugiau kaip 90 dienų nuo jų turimų galiojančių daugkartinių nacionalinių vizų galiojimo pabaigos; remiantis viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2017 m. vasario 25 d. epikrize (ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas A. S. nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. vasario 25 d. gydytas dėl (duomenys neskelbtini), pateiktos rekomendacijos, be kita ko, (duomenys neskelbtini).

13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Migracijos departamentas nesistemiškai taikė Vizų aprašo nuostatas ir ginčijamame rašte vadovavosi išimtinai tik Vizų aprašo 671 punktu, tačiau iš esmės pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio punkto taikymo nagrinėjamoje byloje, t. y. nevertino ginčijamo rašto teisinio pagrindo.

14. Kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, Migracijos departamentas paaiškino pareiškėjams, kad teisės aktuose nėra nustatyta galimybė kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo praėjus mažiau kaip 90 dienų nuo turėtos vizos galiojimo laiko pabaigos, o A. S. pateikė laisvos formos prašymą, nepateikė jokių dokumentų, nustatytų Vizų apraše, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo pagal Vizų aprašo nuostatas.

15. Įvertinus A. S. laisvos formos prašymą, atsakovas ginčijamame sprendime rėmėsi Vizų aprašo nuostatomis (konkrečiai – Vizų aprašo 671 punktu), Departamentas laikosi pozicijos, kad jis neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo pagal Vizų aprašo nuostatas. Atsakovas yra paaiškinęs, kad pareiškėjai, manydami, kad O. S. ir E. S. galėtų būti išduota daugkartinė nacionalinė viza pagal Vizų aprašo 66.11.2 punktą, galėjo pateikti Departamentui nustatytos formos prašymą ir dokumentus, pagrindžiančius vizos išdavimą nurodytu pagrindu, tačiau nei prašymų dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, nei Vizų apraše nurodytų dokumentų pareiškėjai Departamentui nepateikė, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo ginčijamame rašte vertinti Vizų apraše nustatytų daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo pagrindų; A. S. 2017 m. vasario 14 d. prašymas neatitiko Vizų aprašo reikalavimų, todėl buvo nagrinėjamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarime Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse įtvirtintomis bendromis prašymų nagrinėjimo nuostatomis, ginčijamame rašte nurodant, dėl kokių priežasčių O. S. ir E. S. negali būti išduodamos daugkartinės nacionalinės vizos.

16. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje yra nustatyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą ir vizos panaikinimo pagrindai. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo (Vizų aprašas) 671 punkte, kuriuo grindžiamas Departamento ginčijamas Sprendimas, reglamentuotas atvejis, kai užsienietis pasinaudojo daugkartine nacionaline viza, galiojančia 1 metus ir kai nuo šios vizos galiojimo laiko pabaigos yra praėjęs tam tikras laiko tarpas. Vizų aprašo 80 punkte nustatyta, kad nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (9 priedas). Su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vizų aprašo 66.11.2 punkte nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl asmeninių priežasčių, kurių užsienietis negalėjo numatyti, tačiau ja atsakovas nesirėmė priimdamas ginčijamą sprendimą.

17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas yra laikytinas atsisakymu išduoti nacionalines vizas ir jis nėra grindžiamas nei vienu iš Įstatymo 19 straipsnyje nurodytu atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindu.

18. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisė į gerą administravimą įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, teisė į gerą administravimą, be kita ko, yra neatsiejama nuo teisinės valstybės imperatyvų, t. y. teisę į gerą administravimą Chartijos nuostatų prasme implikuoja pati teisinės valstybės prigimtis. Teisė į gerą administravimą apibrėžiama kaip kiekvieno asmens teisė į tai, kad institucijos jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Chartijos 41 straipsnio 1 dalis). 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 dėl papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo rėmėsi Chartijoje apibrėžtu gero administravimo principu, įtvirtintu Chartijos 41 straipsnyje, ir nurodė, kad ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2005 m. birželio 9 d. sprendime yra pažymėjęs, jog teisės į gynybą užtikrinimas kiekvienoje procedūroje, kuri gali baigtis asmens nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kuris turi būti užtikrintas net ir nesant procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šį principą tie asmenys, kuriems skirti sprendimai, galintys turėti reikšmingą poveikį jų interesams, privalo turėti galimybę veiksmingai apginti savo požiūrį.

19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas pats atsiliepime pripažįsta, kad iš esmės galėjo būti svarstomas vizų išdavimo klausimas pagal Vizų aprašo 66.11.2 punktą, tačiau to ginčijamame sprendime pareiškėjams nepaaiškino, vadovavosi išimtinai tik Vizų aprašo 671 punktu, t. y. nesistemiškai taikė Vizų aprašo nuostatas, neatsižvelgė į visas svarbias faktines aplinkybes: kad A. S. (duomenys neskelbtini), taip pat kad jis tai nurodė savo prašyme, kad prašyme nurodė, jog jo žmona (duomenys neskelbtini), kad yra svarstomas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui A. S.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas, išreiškiantis atsisakymą išduoti nacionalines vizas, nėra grindžiamas nei vienu iš Įstatymo 19 straipsnyje nurodytu atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindu, tai reiškia, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį gero administravimo principą. Ginčijamas Sprendimas taip pat nesuderinamas su teise į gerą administravimą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje.

20. Taigi patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė