2025-05-21 Nr. AB-8962-3-61-3-06524-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1789-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06524-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 24S240369 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

3.1. Jis savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė baime būti (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai įgyti. Atsakovas savo Sprendimą motyvavo tuo, jog tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas, jis būtų tokiu būdu baudžiamas. Taip pat nenustatyta grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė arba egzekucija.

3.2. Teisė atsisakyti karo tarnybos dėl vidinių įsitikinimų yra išvestinė teisė, kylanti iš tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sutartyse įtvirtintos teisės į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) išaiškino, kad nors teisė dėl įsitikinimų atsisakyti atlikti karo tarnybą nėra eksplicitiškai įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnyje, atsisakymas atlikti karo tarnybą, jeigu jis yra pagrįstas rimtu ir neįveikiamu konfliktu tarp pareigos tarnauti kariuomenėje ir asmens sąžinės ar jo tvirtų religinių ar kitokių įsitikinimų, yra saugomas Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtintų garantijų. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos Tarptautinės apsaugos gairėse Nr. 10 „Prašymai suteikti pabėgėlio statusą, susiję su karine tarnyba pagal 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnio 2 punktą ir / arba 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso“ išaiškinta, kad teisė atsisakyti karo tarnybos dėl vidinių įsitikinimų yra taikoma asmenims, kurie visiškai (pacifizmo atveju) arba iš dalies atsisako atlikti karo tarnybą; savanoriams ir šauktiniams; prieš ar po prisijungimo prie karinių pajėgų; taikos ar konflikto metu. Tai apima atsisakymus atlikti karo tarnybą, pagrįstus moralės, etikos, humanitariniais ar kitais panašiais motyvais. Pagal tarptautinę ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę vienas tokių leistinų atsisakymo atvejų yra atsisakymas atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui.

3.3. Pareiškėjas baimę būti (duomenys neskelbtini) motyvavo savo turimais įsitikinimais, t. y. (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas, vertindamas pareiškėjo baimės pagrįstumą, kartu turėjo surinkti kilmės valstybės informaciją dėl pareiškėjo galimybės atlikti alternatyvią civilinę karo tarnybą, ir atsakyti į klausimą, ar pareiškėjas gali, nepažeidžiant jo turimų įsitikinimų, atlikti karo tarnybą, tačiau Sprendime aptariamu klausimu nurodytas tik vienas sakinys, kad (duomenys neskelbtini) įstatymas dėl alternatyvios tarnybos nustato organizacinius ir teisinius pagrindus piliečiams, kurie dėl religinių įsitikinimų nenori tarnauti kariniu būdu. Migracijos departamentas Sprendime neatskleidė, kokie pagrindai, sąlygos ir tvarka įgalintų pareiškėją atlikti alternatyvią civilinę karo tarnybą. Nesurinkus aktualios kilmės valstybės informacijos, nebuvo įvertinta, ar pareiškėjo atsisakymas atlikti karo tarnybą, kuris yra pagrįstas konfliktu tarp pareigos tarnauti kariuomenėje ir pareiškėjo įsitikinimų, yra saugomas Konvencijos 9 straipsnio.

3.4. Pareiškėjas gyveno kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, kuris nutolęs nuo miesto (duomenys neskelbtini) apie 70 kilometrų, o nuo miesto (duomenys neskelbtini) apie 110 kilometrų. Atsakovas Sprendime konstatavo, kad nuo 2022 m. vasario 24 d. (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini) karinė invazija, antžeminiai koviniai veiksmai yra plataus masto, o per metus nuo karo veiksmų žuvo dešimtys tūkstančių civilių gyventojų bei dešimtys tūkstančių abiejų pusių karių. (Duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karo fronto linija driekiasi apie 1 000 kilometrų. Pagal ACLED duomenis, nuo (duomenys neskelbtini) plataus mąsto įsiveržimo į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) srityje labiausiai buvo apšaudomi didieji miestai, tai (duomenys neskelbtini). Taigi, akivaizdu, kad Rusija vykdo plataus masto invaziją į (duomenys neskelbtini), joje vyksta beatodairiškas smurtas, žudomi civiliai gyventojai, bombarduojami miestai, ligoninės, mokyklos ir gyvenamieji namai. Saugumo situacija kilmės valstybėje nuolat kinta ir nėra stabili, todėl nėra žinoma, į kurią (duomenys neskelbtini) vietą bet kurią dieną nusitaikys (duomenys neskelbtini) pajėgos, todėl pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva nėra objektyvių galimybių. Tokios galimybės Sprendime neįvardijo ir atsakovas.

3.5. Atsakovas, motyvuodamas beatodairiško smurto nebuvimą pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, tinkamai neįvertino kilmės valstybės informacijos, tai reiškia, jog buvo atliktas nepagrįstas ir neobjektyvus vertinimas. Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo nurodytų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje, ir, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo jam kriterijų. Sprendimas turėtų būti panaikintas, kadangi atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą.

3.6. Migracijos departamentas Sprendimu, be kita ko, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje į Šengeno informacinę sistemą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas padarė nepagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, šios Sprendimo dalys taip pat naikintinos kaip neteisėtos.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

4.1. Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje buvo priimtas dėl to, jog įvertinus pareiškėjo motyvus, kuriais jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas nenurodė, kad jo baimė grįžti į kilmės valstybę būtų sąlygota persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, o baimė patirti persekiojimą yra paremta bendra padėtimi kilmės valstybėje. Atitinkamai, nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog kilmės valstybėje pareiškėjas būtų kankinamas, su juo būtų žiauriai elgiamasi, todėl nuspręsta, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai suteikti.

4.2. Pareiškėjas kilmės valstybėje gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra (duomenys neskelbtini) centrinėje-rytinėje dalyje. Remiantis surinkta ir įvertinta informacija dėl beatodairiško smurto pareiškėjo kilmės valstybėje, nustatyta, jog minėtame mieste beatodairiškas smurtas nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad nekelia grėsmės pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl nuspręsta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4.3. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2015 m. vasario 26 d. sprendimu, nurodė, kad prieglobsčio prašytojas turi įrodyti, kad atliekant karo tarnybą, jis būtų priverstas daryti karo nusikaltimus, įskaitant netiesioginį dalyvavimą, tačiau nėra būtina, kad nusikaltimai būtų daromi, asmuo turi įrodyti, kad jie bus daromi ateityje. Asmeniui taip pat negali būti suteikiama tarptautinė apsauga, jeigu jis nepasinaudojo atsisakymo tarnauti kariuomenėje dėl įsitikinimų procedūra. Sankcijos už atsisakymą tarnauti negali būti laikomos persekiojimu, jeigu jos proporcingos ir nediskriminuojančios. Nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini), gindama savo nepriklausomybę ir suverenitetą nedaro karo nusikaltimų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas bus verčiamas atlikti karo nusikaltimus.

4.4. Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją apie alternatyvią karo tarnybą. (Duomenys neskelbtini) įstatymas dėl alternatyvios karo tarnybos nustato organizacinius ir teisinius pagrindus piliečiams, kurie dėl (duomenys neskelbtini) nenori tarnauti kariniu būdu. Pareiškėjas nenurodė, jog jis dėl savo (duomenys neskelbtini) negali atlikti karo tarnybos. Taip pat apklausos metu nenurodė jokių aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių negalėtų atlikti tokios tarnybos.

4.5. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, su jo nurodytais prieglobsčio prašymo motyvais ir atsižvelgiant į tai priėmė Sprendimą. Įstatymas ir Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais.

4.6. Reikalavimas atlikti privalomąją karo tarnybą yra teisėtas, jeigu karo tarnybos atlikimą reglamentuoja įstatymai, kurie yra įgyvendinami visiems vienodai. Valstybė gali skirti baudas asmenims, kurie dezertyruoja arba vengia karo tarnybos, jeigu tai nėra pagrįsta svarbiomis vidinėmis priežastimis. Vengimas ir nenoras atlikti karo tarnybą savaime nėra pagrindas užsieniečiui suteikti pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą, kadangi karo tarnyba visose valstybėse yra privaloma.

4.7. Priimant Sprendimą buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės ir ginčui aktualios teisės aktų nuostatos, ir prieita prie išvados, jog tikėtina, kad atsisakius suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl nebuvo nagrinėjamu atveju suteikta galimybė pareiškėjui savanoriškai išvykti iš šalies, o Sprendimai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti perspėjimą į SIS yra proporcingi, pagrįsti ir motyvuoti.

II. 5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. kovo 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 1 d. atvyko teisėtai į Šengeno erdvę, per (duomenys neskelbtini), turėdamas (duomenys neskelbtini) išduotą nacionalinę vizą D, galiojusią nuo 2021 m. rugsėjo 16 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. 2024 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Nagrinėjant prašymą, 2024 m. rugsėjo 19 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė šias prieglobsčio prašymo priežastis: (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, 2024 m. spalio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 24S240369, kuriuo nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismų praktiką, byloje surinktą medžiagą, pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas buvo priimtas Migracijos departamentui nesurinkus aktualios ir specifinės kilmės valstybės informacijos apie pareiškėjo individualią situaciją, t. y. neatskleidus, kokie pagrindai, sąlygos ir tvarka įgalintų pareiškėją atlikti karo tarnybą, nesusiduriant su (duomenys neskelbtini) pavojais gyvybei ir sveikatai, nevertino aplinkybių, jog dėl kintančios situacijos (duomenys neskelbtini) pasinaudoti vidinio persikėlimo (duomenys neskelbtini) alternatyva nėra objektyvių galimybių, jog, motyvuodamas beatodairiško smurto nebuvimo (duomenys neskelbtini) srityje aplinkybę, atsakovas neatsižvelgė į savo paties surinktą kilmės valstybės informaciją ir todėl atliko neobjektyvų vertinimą. Teismas vertino, jog Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą, Sprendime įvertino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, argumentuotai dėl jų pasisakė, surinko detalią ir Sprendimui priimti aktualią pareiškėjo kilmės valstybės ir jo gyvenamosios vietos kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjui taip pat buvo suteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui kilmės valstybėje, jo gyvenamojoje vietoje nekyla grėsmė dėl (duomenys neskelbtini) keliamo beatodairiško smurto, nes iš Sprendimo turinio matyti, jog Departamentas įvertino galimą karo keliamo smurto grėsmę pareiškėjui. Įvertino ne tik (duomenys neskelbtini) mobilizacijos aspektus bei teisės aktus dėl (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje, tačiau ir pareiškėjo individualią situaciją, karinių veiksmų intensyvumą jo gyvenamojoje vietoje.

9. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog jis dėl savo įsitikinimų negali atlikti karo tarnybos. Teismas nurodė, kad tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė nei prašyme, nei apklausoje. Pareiškėjas apklausoje paaiškino, kad jis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad grįžus į kilmės valstybę jam grėstų persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų arba, kad jis negalėtų pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten sugrįžti bijodamas persekiojimo.

10. Teismas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, pažymėjo, kad pareiškėjo kilmės valstybės gyvenamojoje vietoje kariniai incidentai nebuvo užfiksuoti. Ten beatodairiškas smurtas nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad vien buvimo šioje teritorijoje nepakanka, kad kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šiuo atveju nenustatytos ir individualios aplinkybės, padidinančios tokią riziką. Byloje surinkti duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju pakankami ir tinkamai išnagrinėti pagal pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, todėl atsakovas neturėjo pareigos rinkti dar daugiau papildomų duomenų.

11. Teismas akcentavo, jog Migracijos departamentas 2024 m. liepos 22 d. priėmė sprendimą Nr. 24S171757, kurio pareiškėjas iki 2024 m. rugpjūčio 21 d. neįvykdė, t. y. savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, todėl byloje neginčijamai įrodyta, jog pareiškėjo atžvilgiu Sprendimo priėmimo metu egzistavo atsakovo nustatytas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas imperatyvus pagrindas, kuriuo remiantis Migracijos departamentas turėjo priimti sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir šioje dalyje priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

12. Teismas vertino, jog byloje nustatytų ir pareiškėją individualizuojančių aplinkybių visuma sudarė pagrindą atsakovui spręsti, kad atsisakius suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti, todėl jam pagrįstai nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti, todėl priimtas Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo taip pat yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas, be kita ko, nusprendė, kad Sprendime buvo tinkamai įvertintos aplinkybės bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpiui terminas buvo nustatytas proporcingai pagal Sprendimo priėmimo metu faktiškai pareiškėjo buvusią individualią situaciją.

13. Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino pareiškėjo pateiktus ir atsakovo surinktus duomenis, tinkamai pritaikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių Sprendimo motyvus bei pareiškėjo situacijos vertinimą, jis yra aiškus, konkretus, motyvuotas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus administraciniam aktui. Teismas, pripažinęs skundžiamą atsakovo Sprendimą pagrįstu ir teisėtu, atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl šio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartodamas faktines bylos aplinkybes bei atskleisdamas Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų esmes, taip pat pakartodamas skunde nurodytus argumentus, apeliacinį skundą grindžia šiais papildomais argumentais:

15.1. Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Šių klaidų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

15.2. Pareiškėjas į Europos Sąjungą atvyko teisėtai, tačiau atsakovas Sprendimu nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, nesuteikęs jam galimybės pasinaudoti savanoriško išvykimo galimybe. Tokią poziciją, be kita ko, palaikė ir pirmosios instancijos teismas. Tai, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo būtinumą.

15.3. Pareiškėjas nepadarė ES ar nacionalinės teisės pažeidimų dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pareiškėjas paskutinius savo gyvenimo metus praleido Lietuvoje. Taigi, atsakovas pažeidė EŽTT praktikoje suformuotas principines nuostatas dėl teisės į privatų gyvenimą apsaugos ir priėmė nepagrįstą sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę 2 metus yra neproporcingas ir prieštaraujantis teismų praktikai.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pakartoja jo atsiliepime į skundą pateiktus argumentus ir nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų ir aplinkybių vertinimo, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 24S240369, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, pagrįstumo ir teisėtumo.

18. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai įgyti.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikosi pozicijos, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų.

20. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (Įstatymo 86 str. 1 d.).

22. LVAT praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės grindžia tuo, kad grįžimo atveju jam kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė būti (duomenys neskelbtini). Taigi vertinant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, pirmiausia turi būti konstatuota, ar yra pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą, atsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jis prašo šį statusą suteikti.

24. Vertinant prieglobsčio prašytojo individualią situaciją pabėgėlio teisės kontekste, pažymėtina, jog karo tarnybos vengimas bei nenoras atlikti karo tarnybą savaime nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ir nesudaro pagrindo konstatuoti persekiojimo Konvencijos prasme. JTPA parengtose gairėse dėl prašymų suteikti pabėgėlio statusą, susijusių su karo tarnyba, valstybė turi teisę į savigyną pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę bei valstybė turi teisę reikalauti iš savo piliečių atlikti karo tarnybą ir tai savaime nepažeidžia individo teisių. Kaip teisingai savo sprendime pažymėjo atsakovas, pilietis privalo atlikti karo tarnybą, jeigu tai numatyta valstybės įstatymuose, ir neturi teisės vengti karo tarnybos vien dėl to, jog jis yra nusistatęs prieš karinius veiksmus ar bijo dalyvauti tiesioginiuose kariniuose veiksmuose. Taip pat minėtose gairėse dėl karo tarnybos atlikimo nurodyta, kad valstybės reikalavimas atlikti karo tarnybą yra teisėtas, jeigu karo tarnybos atlikimą reglamentuoja įstatymai, kurie yra įgyvendinami visiems vienodai, t. y. nei viena asmenų grupė nėra diskriminuojama, asmenys, kurie atlieka karo tarnybą, turi atlikti užduotis, susijusias su kariniais poreikiais, asmeniui yra užtikrinta teisė kreiptis į teismą dėl jo teisių pažeidimo. Valstybė gali skirti baudas piliečiams, kurie dezertyruoja ar vengia karo tarnybos, jeigu jų dezertyravimas ar vengimas nėra pagrįstas svarbiomis vidinėmis priežastimis, tačiau sankcijos ir atitinkamos procedūros turi atitikti tarptautinius standartus.

25. Vadovaujantis Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (toliau – ir JTVPK) išleistu „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovu“ dezertyrui arba asmeniui, vengiančiam karinės tarnybos gali būti suteiktas pabėgėlio statusas, jeigu už šį pažeidimą jam gresia neproporcingai griežta bausmė dėl rasės, religijos tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Taip pat minėtame JTVPK vadove akcentuojama, kad kai karinius veiksmus, kuriuose asmuo nenori dalyvauti, kaip prieštaraujančius pagrindinėms žmogiškumo normoms, pasmerkia tarptautinė visuomenė, vien bausmė už dezertyravimą gali būti laikoma persekiojimu. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V–361 patvirtintų Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.1 punkte nustatyta, kad persekiojimo veiksmai inter alia (be kita ko) gali būti – baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Taigi kaip matyti iš atsakovo surinktos informacijos apie karo veiksmus (duomenys neskelbtini), nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jam reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose.

26. Taigi pagal galiojančius įstatymus visi (duomenys neskelbtini) piliečiai privalo atlikti karo tarnybą, o pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę valstybė turi teisę į savigyną. Pareiškėjas yra tinkamas karo tarnybai, todėl gali būti pašauktas atlikti karo tarnybą (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad jo rizika tapti pašauktam į karą ir potencialiai patirti su tuo susijusius veiksmus yra reali. Tačiau, įvertinus prieglobsčio prašytojui gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes, darytina išvada, kad jie neatitinka „persekiojimo“ (karo tarnyba (duomenys neskelbtini) yra teisėta, (duomenys neskelbtini) kariuomenė nevykdo karo nusikaltimų) veiksmų apibrėžimo. Šiame kontekste vertintina, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nustatytų reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

27. Migracijos departamentas sprendime surinko ir išsamiai pasisakė apie alternatyvią karo tarnybą kilmės valstybėje. Be to, kaip matyti iš atsakovo surinktos informacijos apie (duomenys neskelbtini) (įstatymas dėl alternatyvios (nekarinės) tarnybos), asmenys, kurie (duomenys neskelbtini), gali rinktis alternatyvią (nekarinę) tarnybą. Tačiau pareiškėjas apklausos metu nenurodė, kad dėl (duomenys neskelbtini) negali atlikti karo tarnybos, t. y. pirminės apklausos metu pareiškėjas visiškai nieko neminėjo dėl galimybės atlikti alternatyvią civilinę karo tarnybą. Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiai turi teisę vietoj karo tarnybos pasirinkti alternatyvią civilinę tarnybą ir kad alternatyviosios civilinės tarnybos sistema kilmės valstybėje veikia, yra piliečiams prieinama ir S. S., turėdamas tam tikras pažiūras, turi galimybę ja pasinaudoti. Tai reiškia, kad pareiškėjas nenori ir vengia atlikti karo tarnybą bet kokia forma. Atsižvelgiant į tai atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas, vertindamas jo baimės pagrįstumą, kartu turėjo surinkti kilmės valstybės informaciją apie galimybę atlikti alternatyvią civilinę karo tarnybą, tokiu būdu ir atsakyti į klausimą, ar asmuo gali, nepažeidžiant jo turimų įsitikinimų, atlikti karo tarnybą.

28. Be kita ko, kaip teisingai pabrėžė sprendimuose tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas yra tarnavęs (duomenys neskelbtini), buvo pasirašęs sutartį kaip (duomenys neskelbtini), todėl kritiškai vertinami jo skundo teiginiai, kad jis dėl savo įsitikinimų negali kariauti.

29. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo argumentas, jog (duomenys neskelbtini) yra mažos pensijos, o jis nori pasirūpinti tėvais, yra suprantamas ir pateisinamas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės valstybės ir noro likti Lietuvoje priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo, nes pabėgėlių teisėje ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta ir nelaikomos persekiojimu dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), todėl jo motyvai dėl darbo nebuvimo taip pat neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad jam galėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

30. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

31. Iš atsakovo sprendimo matyti, jog beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) vyksta (duomenys neskelbtini) srityse, taip pat dalyje (duomenys neskelbtini) srities. Tačiau kitose centrinės bei vakarinės (duomenys neskelbtini) dalyse smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško, bei konstatuoti, kad dėl buvimo šalies teritorijoje kyla rimta rizika pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) nėra okupuota (duomenys neskelbtini) kariuomenės ir antžeminiai kariniai veiksmai nevyksta šioje (duomenys neskelbtini) dalyje ir todėl beatodairiško smurto lygis vertintinas žemu ir nekeliančiu tiesioginio pavojaus pareiškėjo gyvybei bei sveikatai. Be to, pareiškėjas apklausų metu nurodė, jog jo tėvai ir toliau gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, o jo rajone yra palyginamai saugu (beatodairiško smurto veiksmų (duomenys neskelbtini) mieste nenustatyta, tai paneigiančių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas).

32. Galiausiai pastebėtina, kad pareiškėjas nei apklausos metu, nei su skundu nenurodė priežasčių, dėl kurių jis negalėtų kreiptis į (duomenys neskelbtini) atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu, t. y. turi persikėlimo alternatyvą. Atkreiptinas dėmesys, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, o (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“. Minėtas įstatymas (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Perkeltų asmenų teisių ir laisvių įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Taigi Migracijos departamentas, įvertinęs suriniktą informaciją apie padėtį kilmės valstybėje, padarė pagrįstą išvadą, jog beatodairiško smurto pareiškėjo paskutinėje gyvenamojoje vietovėje nėra ir pareiškėjas gali persikelti į saugesnes vietoves. Priešingų įrodymų pareiškėjas nepateikė, o savo teiginius apie beatodairišką smurtą iš esmės grindžia subjektyviu kilmės šalies informacijos vertinimu.

33. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir padėties kilmės valstybėje įvertinimą, taip pat nenustatyta tikimybė galimos prievartos grėsmės pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę (būtų įvykdyta mirties bausmė, būtų kankinamas, patirtų žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir pan.), todėl nėra pagrindo taikyti ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Kadangi prieglobsčio prašytojo paskutinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl S. S. neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

34. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

35. Atsakovas Sprendimu nusprendė uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Šie sprendimai priimti įvertinus tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad jis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime dėl draudimo atvykti nėra aiškių ir išsamių motyvų dėl įvesto perspėjimo į SIS dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, proporcingumą, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025 ir kt.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalys dėl draudimo atvykti bei įvesti perspėjimą į SIS sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytinos proporcingomis, jos neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio ir yra naikintinos.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti ginčijamo Sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, paliekant nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 24S240369 dalis, kuriomis nuspręsta uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Kitą Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas