2018-04-04 Nr. AB-6934-3-62-3-02480-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1951-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02480-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. su skundu (b. l. 4–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ‒ ir Alytaus apskrities VPK), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. kovo 30 d. jis Alytaus apskrities VPK buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl to buvo nuskriaustas, suluošintas, išgyveno didžiulį dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko jo visavertis gyvenimas, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Pareiškėjas teigė, kad areštinės kamerose trūko gyvenamojo ploto, buvo tamsu, langai buvo nešvarūs. Be to, gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, o galimybė pasinaudoti dušu buvo suteikiama tik kartą per savaitę po 15 min. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Gyvenimo sąlygos laikino sulaikymo įstaigoje visą buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, pažeidžiančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pareiškėjas pažymėjo, kad apie savo teisių pažeidimą suprato tik 2014 metais, kai viešai (per televiziją ir pan.) buvo pradėta skelbti informacija apie kalinimo sąlygų pažeidimus, o laiku į teismą nesikreipė, nes manė, jog kreipimasis gali būti beprasmiškas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities VPK, atsiliepime (b. l. 9–11, 30–31) į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas siekė neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė 2011–2012 metais, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 29 d. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas yra praleidęs įstatymuose numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, be to, jis nenurodė objektyvių aplinkybių, pateisinančių 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymą, todėl prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 56–60) pareiškėjo S. S. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Alytaus apskrities VPK areštinėje laikotarpis (nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2012 m. kovo 30 d.), su kuriuo jis sieja neturtinės žalos atsiradimą, nėra vienkartinis ar kelias dienas trukęs atvejis, o pakankamai ilgas (beveik 4 mėnesių) nepertraukiamo laikymo laikotarpis. Pareiškėjo nusiskundimai dėl jo laikymo Alytaus apskrities VPK areštinėje šiuo laikotarpiu grindžiami tais pačiais galimais neigiamais asmeniui veiksniais (kameros buvo nuolat perpildytos, kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs, gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, o galimybė pasinaudoti dušu suteikiama tik kartą per savaitę po 15 minučių, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais asmenimis, nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai, neįrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai), kurių kalinamas asmuo negalėjo nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tokie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas apie savo teisių galima pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Alytaus apskrities VPK areštinėje laikotarpį.

7. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Alytaus apskrities VPK areštinėje buvo iki 2012 m. kovo 30 d., todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo pareikšti iki 2015 m. kovo 30 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas, į teismą kreipęsis 2016 m. lapkričio 29 d., nepateisinamai ilgai delsė ir praleido terminą skundui pateikti.

8. Pareiškėjo argumentus, kad Alytaus apskrities VPK areštinėje nėra skelbiama informacija apie kamerų plotus ir nustatytą minimalų kameros plotą vienam asmeniui, higienos sąlygas, ir įstaigos administracija jo apie tai neinformavo, apie savo pažeistas teises jis esą sužinojo 2014 m. kai per televiziją išgirdo apie kalinamų asmenų pažeidžiamas teises, teismas vertino kaip nepagrįstą bandymą pateisinti ieškinio senaties termino praleidimą. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie objektyvias, nuo jo valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo reali ir svarbi priežastis, dėl kurios pareiškėjas nepadavė skundo teismui dėl žalos atlyginimo iki ieškinio senaties termino pabaigos (2015 m. kovo 30 d.). Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 9. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde (b. l. 66–68) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ‒ skundą tenkinti (b. l. 66–68).

10. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo visų bylai reikšmingų įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo iš atsakovo išreikalauti visus bylai reikšmingus įrodymus, kurių atsakovas nepateikė pirmosios instancijos teismui.

11. Pareiškėjo nuomone, teismas bylą nagrinėti turėjo vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, o ne nacionaliniais teisės aktais. Nurodo, jog būdamas Alytaus apskrities VPK buvo baudžiamas kankinant kaip tai numatyta Konvencijos 3 straipsnyje, todėl jo atžvilgiu 3 metų ieškinio senaties terminas neturėjo būti taikomas. Pareiškėjas pažymi, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą teismas gali spręsti savo iniciatyva, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė.

12. Jam nebuvo suteiktas minimalus nacionaliniais teisės aktais nustatytas plotas, kameros neatitiko sanitarinių ir higienos reikalavimų. Jis buvimo Alytaus apskrities VPK metu nežinojo apie savo teises, nes ten nėra interneto, EŽTT sprendimai neišversti į lietuvių kalbą, o jo prašymai dėl informacijos suteikimo administracijos buvo ignoruojami. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jo teiginius.

13. Pareiškėjas, esant būtinybei, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą siekiant nustatyti, ar teisinis reguliavimas, kai yra atimama teisė gauti žalos atlyginimą dėl kalinimo sąlygų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities VPK, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 71–73), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą. Jis atkreipia dėmesį, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pabrėžęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m, spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Todėl, atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas taikydamas ir aiškindamas ieškinio senatį pagrįstai vadovavosi nacionaline teise.

16. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas S. S. savo skunde pirmos instancijos teismui ne tik neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, bet ir neįvardijo jokių aplinkybių, kurias būtų buvę galima vertinti arba kurios būtų sudariusios pakankamą pagrindą teigti, kad ieškinio senaties terminas būtų buvęs praleistas dėl kokių nors objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Pirmos instancijos teismas taip pat ex officio nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų sudariusios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tokių objektyvių priežasčių pareiškėjas nenurodo ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde. Nesant tokių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

17. Atsakovo nuomone, atmestini ir pareiškėjo teiginiai dėl negalėjo susipažinti su į lietuvių kalbą neišverstais EŽTT nutarimais, kadangi tai savaime nereiškia, jog pareiškėjas iki susipažinimo su šiais nutarimais negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

18. Atsakovas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti detalūs duomenys ir įrodymai apie skunde nurodytais laikotarpiais buvusias kalinimo sąlygas. Atsakovas akcentuoja, kad teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti ieškinio senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant 2011–2012 metais, Alytaus apskrities VPK netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį 2011–2012 metais, suėjus senaties terminui, atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

21. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017; 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. lapkričio 29 d. (b. l. 3), prašydamas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu, patirtą 2011–2012 metais.

25. Remiantis nuoseklia teismų praktika nagrinėjamu atveju, spręstina, jog apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

26. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikės ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, 2011–2012 metais.

27. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

30. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis nežinojo apie teisės aktus ir teismų praktiką, su kuriais susipažinęs, galėtų apginti savo pažeistas teises dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Iš skundo matyti, jog pareiškėjas remiasi nacionaliniais teisės aktais, tačiau tiksliai nenurodė, su kokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, išverstu į lietuvių kalbą, jis nebuvo supažindintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

31. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Lietuos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, koks teisės aktas galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų ABTĮ ir CK nuostatų, reglamentuojančių ieškinio senatį, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo teisiškai reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas.

32. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė