2022-03-21 Nr. AB-7251-3-61-3-04453-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1569-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04453-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34773 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1528 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjos įsitikinimu, ji atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso, jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėja negalėjo pasilikti kilmės šalyje, nes savo kilmės šalyje patyrė smurtą, buvo nužudytas jos tėvas, pagal vyraujančias tradicijas, turtas, kurį ji turėjo paveldėti, buvo atimtas, tokiu būdu atimant iš jos ir egzistencinį pagrindą. Dėl grasinimų, susijusių su šeimos turto paveldėjimu, pareiškėja negalėjo jaustis saugi. Pareiškėjos tvirtinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino pareiškėjos asmeninių savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino visapusiško įrodymų ištyrimo.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad yra paprasta jauna moteris, užaugo ne europietiškoje kultūroje, neturinti gyvenimiškos patirties ir išsilavinimo, visą laiką buvo priklausoma nuo kitų šeimos narių, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja, atvykusi ir paprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui, tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Atsakovo specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, taigi būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti, priimti sprendimą dėl gauto prašymo. Pareiškėja manė, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negalėjo pasilikti savo kilmės šalyje, nes kilo grėsmė jos saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą, ji pati negalėjo pasirūpinti savimi dėl socialinių įgūdžių stokos, o artimųjų ar šeimos narių ji nebeturėjo, jos kilmės šalyje valstybė neteikia jokios realios pagalbos nukentėjusiems nuo smurto asmenims, todėl, grąžinus ją į kilmės šalį, jos gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos.

4. Pareiškėja teigė, kad nors Sprendime atsakovas remiasi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau ir – EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, jis netaikė šio vertinimo pareiškėjai. Šiuo aspektu atsakovas visiškai nenagrinėjo pareiškėjos prašymo ir dėl to nepasisakė, nors akivaizdu, jog, objektyviai vertindamas situaciją, jis privalėjo tai padaryti. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas uždraudė jai atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais, aukščiau aptartais sprendimais, juos panaikinus, turėtų būti naikinamas ir sprendimas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Migracijos departamentas, vertindamas tarptautinės apsaugos pareiškėjai poreikį, atsižvelgė į jos nurodytas aplinkybes, surinktą kilmės valstybės informaciją ir savo išvadas padarė visų aplinkybių vertinimo kontekste. Pažymėjo, kad pareiškėja skunde deklaratyviai formulavo tariamus Migracijos departamento sprendimų trūkumus, nekonkretizuodama, kokios pareiškėjos asmeninės savybės liko neįvertintos, kokias pareiškėjos atveju priimtas išvadas jos paneigia. Vien tik nesutikimas su Migracijos departamento sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais. Migracijos departamentas ištyrė su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes, priimto Sprendimo turinyje atsispindi tai, kad buvo įvertinta pareiškėjos kilmės valstybės saugumo situacija, šeiminiai, turtiniai santykių modeliai, jos pačios pasakojimo kontekstas. Migracijos departamento įsitikinimu, pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų. Tyrimo metu buvo padaryta išvada, jog nėra įvykdyta „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatų.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nereikalavo, jog pareiškėja kvalifikuotų aplinkybes – iš pareiškėjos buvo prašoma pateikti išsamų pasakojimą apie savo individualią patirtį ir turimus įrodymus. Prieš priimant Sprendimą pareiškėja buvo apklausta laikantis nustatytų procedūrų – jai paaiškintas apklausos tikslas, suteikta galimybė laisvo pasakojimo metu paaiškinti išvykimo priežastis, užduoti patikslinamieji klausimai, kurie, Migracijos departamento įsitikinimu, neturėjo sukelti sunkumų, nes jie susiję su asmenine pareiškėjos patirtimi. Pareiškėjos pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus, pateikta informacija buvo labai ribota. Pareiškėjos nurodytos pasakojimo aplinkybės suponavo, kad ji išvyko iš kilmės valstybės ne dėl nesaugios situacijos jos kilmės šalyje, ji negrindė savo prieglobsčio prašymo šiomis aplinkybėmis, priešingai, pareiškėja nurodė, kad pagrindinė išvykimo iš kilmės valstybės priežastis – finansinių galimybių nebuvimas kilmės šalyje, nes po tėvo mirties vyriausiasis brolis iš jos ir mamos atėmė namus (turtą), todėl jai teko išsikelti gyventi pas mamos tėvus.

8. Tyrimo metu buvo įvertinta, kad pagrindinis pareiškėjos išvykimo iš kilmės valstybės bei prieglobsčio prašymo tikslas – ekonominės priežastys, tačiau, pagal tarptautinę pabėgėlių teisę, ekonominės priežastys savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo. Pareiškėjos siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje ir saugesnėje aplinkoje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokios priežastys nepagrindė pareiškėjos atitikties Įstatymo 86 straipsnyje numatytiems kriterijams, nes ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjos nurodytos baimės nėra grįstos objektyviais įrodymais, ji neįvardijo, kokia konkreti grėsmė jai gresia, negalėjo nurodyti, dėl konkrečios priežasties pareiškėjos dėdė jai grasino, kodėl norėjo ją nužudyti.

9. Atsakovas pažymėjo, kad, nors skunde teigiama, kad pareiškėja neturi šeimos, tačiau jos apklausos metu nurodyti teiginiai patvirtino, kad jos mama yra gyva, po tėvo mirties ji su mama gyveno pas senelius, kurie ja rūpinosi, norėdami jai suteikti geresnes perspektyvas, išleido mokytis ir gyventi į Baltarusiją, todėl nebuvo nustatytos aplinkybės, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju nebus asmenų, kurie galėtų pasirūpinti pareiškėja. Be to, pareiškėja yra jauna, darbingo amžiaus, visą savo gyvenimą pragyveno kilmės šalyje, yra pažįstama su jos kultūra ir papročiais, todėl nebuvo duomenų, kad grįžusi į kilmės valstybę, ji negalėtų saugiai įsikurti. Migracijos departamentas objektyviai ir nešališkai įvertino pareiškėjos pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją bei kitus rastus duomenis ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, jog pareiškėjai jos kilmės valstybėje kyla reali ir individuali grėsmė patirti persekiojimą ar nežmonišką elgesį. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas nenustatė ir pati pareiškėja nepateikė individualių savybių, kurios leistų ją priskirti prie padidintą riziką susidurti su persekiojimo veiksmais turinčių asmenų grupių. Pareiškėjos noras gyventi saugesnėje ir ekonomiškai stipresnėje valstybėje suprantamas, bet ši priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjai poreikio.

10. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją ir, atsižvelgdamas į tai, priėmė ginčijamą sprendimą, pareiškėja nepateikė jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas. Tyrimo metu nenustatyta reali grėsmė prieglobsčio prašytojai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Taip pat nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėja nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl, priimant Sprendimą, pagrįstai buvo įvertintos nurodytos grėsmės, susijusios su pareiškėjos kilmės valstybe.

11. Atsakovas nurodė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėja neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio paprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma leido pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėja, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti. Atsakovas pažymėjo, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėja nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta reali rizika, suponuojanti tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėja taip pat neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

13. Atsakovas pažymėjo, kad Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu, Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka) 5 punktas nustato, kad, įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas teigė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

14. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad jos dėdė dirbo Vyriausybėje. Nurodė, kad ji turi nuotraukas ir pareiškimą, rašytą vietos valdžiai (teisėsaugai), kurie patvirtina grėsmes jos gyvybei.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21S3477 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti E. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo E. M. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1528 dalį. Teismas atmetė kitą pareiškėjos skundo dalį kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė, kad:

16.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai 2021 m. rugpjūčio pabaigoje sulaikė neteisėtai sieną kirtusią pareiškėją. Ji prisistatė esanti (duomenys neskelbtini) pilietė, su savimi neturėjo tapatybę patvirtinančių dokumentų.

16.2. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini)pilietė, priklausanti (duomenys neskelbtini) genčiai, krikščionė, netekėjusi, gimė (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini). 2016 m. ji su motina persikėlė į (duomenys neskelbtini) pas motinos tėvus. Prieglobsčio prašytoja nurodė pagrindinę priežastį, paskatinusią ją neteisėtai atvykti į Lietuvą, – tai geresnio gyvenimo paieška, nepasiteisinus jos lūkesčiams Baltarusijoje (ji nori rasti darbą, mokytis, uždirbti pinigų). Taip pat pareiškėja teigė, jog, jai grįžus į (duomenys neskelbtini), galėtų kilti grėsmė būti nužudytai jos dėdės (priežasčių nepaaiškino).

16.3. Pareiškėja 2021 m. spalio 22 d. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini), mirus jos tėvui, kuris, prieglobsčio prašytojos teigimu, buvo nunuodytas, tėvo vyriausias brolis su seserimis nutarė atimti jos turtą (tėvas (duomenys neskelbtini) turėjo namą). Motinai pasipriešinus tokiam sprendimui, dėdė jas abi sumušė. Taip pat dėdė siūlė motinai ištekėti už jo, kas (duomenys neskelbtini), pasak prieglobsčio prašytojos, yra įprasta, bet motina atsisakė. Praėjus maždaug 4 mėn. po tėvo laidotuvių, motiną užpuolė ir sumušė plėšikai, ji liko iš dalies paralyžiuota. Tuomet pareiškėja kartu su motina išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) kaimą pas motinos tėvus. Seneliai matė, kaip dėdė (tėvo vyresnysis brolis) pareiškėjai grasino, sakydamas, jog moteris negali paveldėti vyro turto, ir viską pasisavino. Teigė, kad ji norėjo mokytis ir „pradėti naują gyvenimą“, todėl 2020 m. lapkričio 11 d. atvyko į Baltarusiją. Pareiškėjai pavyko išvykti iš (duomenys neskelbtini) tik senelio dėka. Užsienietė sakė, kad, atvykdama į Baltarusiją, turėjo „kažkokį dokumentą“, vėliau gavo Baltarusijos vizą 2 savaitėms. Pareiškėja Baltarusijoje gyveno apie 7 mėnesius, iš jų didesnę laiko dalį gyveno neteisėtai. Pareiškėja pradėjo mokytis kalbos, tačiau jos lūkesčiai nepasiteisino, neliko pinigų nei valgiui, nei grįžimui namo, todėl ji nusprendė atvykti į Lietuvą.

16.4. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

16.5. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjos individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Migracijos departamentas darė išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

16.6. Pareiškėja, vadovaudamasi Įstatymo 1351 straipsniu, kreipėsi į Komisiją dėl Migracijos departamento sprendimo teisėtumo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, priėmė sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjos skundo.

17. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (86 ir 87 str.), taip pat Konvencijos 1 straipsnio A dalis, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) (99 p.). Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėja, prašydama suteikti jai prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje nepateikė (duomenys neskelbtini)piliečio paso, kuris patvirtintų jos asmens tapatybę ir pilietybę (teigė, kad pasą pametė). Nepaisant to, nebuvo ginčo, kad pareiškėja yra asmuo, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad ji nori gyventi saugioje aplinkoje, nes kilmės šalyje ją persekioja dėdė (tėvo brolis).

19. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio teismas nustatė, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės grįžti į (duomenys neskelbtini) pagrįstumą, t. y. į šalį, kurią ji pati nurodė kaip savo kilmės šalį. Teismas akcentavo, kad atsakovas nurodė, jog prieglobsčio prašytojos prašyme nurodytos aplinkybės dėl persekiojimo tikimybės kilmės šalyje laikytinos visiškai nepagrįstomis, nes jos pasakojimas neleido identifikuoti realių persekiotojo (šiuo atveju jos dėdės) tikėtinų motyvų ir tikslo nužudyti prieglobsčio prašytoją, o ekonominio pobūdžio priežastys, kurias pareiškėja nurodė prieglobsčio prašyme, neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

20. Įvertinęs prieglobsčio prašytojos pasakojimą, teismas darė išvadą, kad jis turi esminių trūkumų dėl pasakojimo patikimumo. Iš prieglobsčio prašytojos pasakojimo apie ją persekiojantį dėdę (tėvo brolį), siekį ją nužudyti dėl paveldimo turto (namo, likusio po tėvo mirties), teismas sprendė, kad nurodytos aplinkybės nėra įtikinamos, nurodyta baimė grindžiama subjektyviais pareiškėjos teiginiais. Migracijos departamentas, surinkęs kilmės valstybės informaciją, nustatė, kad Afrikos šeimose vyrų ir moterų funkcijos yra griežtai atskirtos.

Bendra veikla ir bendras sprendimų priėmimas daugiau yra išimtis nei norma. Skirtingai nei Vakarų visuomenėse, daugelyje Afrikos bendruomenių vyras ir žmona neturi bendro biudžeto. Socialiniai ir ekonominiai pokyčiai žemyne, vykę per pastaruosius dešimtmečius, keičia Afrikos šeimos struktūrą. Tradicinę šeimą keičia naujas šeimos modelis, kuriam turi įtakos tokie veiksniai kaip švietimo, sveikatos apsaugos sistemos, užimtumo plėtra ir migracija. Nors Afrikos šeima pastaruoju metu patiria didžiulius pokyčius, naujos tendencijos pasiekia tik dalį visuomenės. Didžioji Afrikos žemyno gyventojų dalis vis dar gyvena tradicinėje šeimoje, kuriai būdinga savita struktūra, santykių modeliai, elgesio normos, tradicijos ir papročiai.

Tradicinėje Afrikos šeimoje egzistuoja griežtas vaidmenų pasiskirstymas. Šeimos galva paprastai yra vyras ir tėvas. Jis priima visus svarbiausius šeimos gyvenimo sprendimus ir yra neginčijamas autoritetas. Formaliai vyras yra pagrindinis šeimos išlaikytojas ir aprūpintojas. Skirtinguose Afrikos regionuose moterų autonomija šeimoje nevienoda. Pavyzdžiui, pagal egzistuojantį ūkio modelį, Vakarų Afrikoje moterys turi didelę ekonominę autonomiją. Rytų Afrikos patriarchalinėse šeimose namų ūkio kontrolė sutelkta tik vyro rankose.

Moterys yra visiškai priklausomos nuo vyrų. Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog prieglobsčio prašytoja neturėjo kilmės šalyje jai išduotų dokumentų, nors ji juos turėjo, atvykdama į Baltarusijos Respubliką. Baltarusijos Respublikoje gyveno ilgą laiką (apie septynis mėnesius), iš šios šalies atvyko, nes, pareiškėjos teigimu, jai nebeliko pinigų ir dėl to ji negali grįžti į kilmės šalį. Pasakojimas apie ją persekiojantį dėdę yra grindžiamas subjektyviais prieglobsčio prašytojos teiginiais. Visos šios aplinkybės neleido identifikuoti realių persekiotojo (šiuo atveju jos dėdės) tikėtinų motyvų ir tikslo nužudyti prieglobsčio prašytoją bei nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Be to, pareiškėjos nurodomas tariamas persekiotojas nėra valstybės subjektas.

Nebuvo jokių priežasčių manyti, kad dėl tariamų asmeninio pobūdžio (paveldėjimo santykių) pareiškėja negalėtų kreiptis į (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijas ir kitas kompetentingas institucijas, kurių pirminė pareiga – ginti šalies piliečius nuo tokio pobūdžio persekiojimo. Tai pat nebuvo pagrindo prielaidai, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos ar kitos institucijos atsisakytų suteikti pareiškėjai veiksmingą apsaugą arba toleruotų šalies piliečių persekiojimą. Pareiškėja nurodė, kad ji niekur nesikreipė, neieškojo pagalbos.

21. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos papildomiems duomenims ir įrodymams pateikti, tačiau, teismui nurodžius minimus duomenis pateikti, pareiškėja nepateikė jokių papildomų objektyvių duomenų, nurodydama, jog neranda jų savo mobiliajame telefone.

22. Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos nurodomos jos galimo persekiojimo aplinkybės nėra individualaus pobūdžio, todėl nėra susijusios nei su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Atitinkamai Migracijos departamentas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo remtis vien tik pareiškėjos teiginiais ir pripažinti įrodytomis pareiškėjos nurodomas ir vis modifikuojamas aplinkybes. Teismas darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėja neįrodė, jog tarp pareiškėjos padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja taip pat nenurodė argumentų, pagrindžiančių nesaugią situaciją jos kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

24. Teismas, atsižvelgęs į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį pareiškėjos kilmės šalyje, taip pat neįrodžius, kad prieš ją buvo panaudoti smurto veiksmai ar kad jai kyla grėsmė dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės, pareiškėjos išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju vertino, kad nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jai galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

25. Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjos teiginius, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų pareiškėjos atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, kadangi tokia bendro pobūdžio kritika nebuvo detalizuota konkrečiais argumentais.

26. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjos atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėja nepaneigė šių išvadų jokiais argumentais ar / ir įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjos teiginius, kad nebuvo surinkta su pareiškėjos prašymu susijusi informacija.

27. Pasisakydamas dėl Migracijos departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėja išsiųsta į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Teismas konstatavo, kad yra Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė ir ši Migracijos departamento sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja pageidauja savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

28. Teismas nesutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati jos padarytam pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatytos išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą jai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismo vertinimu, toks terminas negalėjo būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padariusi kokius nors teisės pažeidimus Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl, siekiant nurodyto tikslo (užkirsti kelią nelegaliai migracijai), būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimaliam terminui, t. y. penkerius metus. Byloje nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą.

29. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

30. Teismas taip pat darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14), (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 (tris) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

31. Teismas atmetė kitą pareiškėjos skundo dalį kaip nepagrįstą, kadangi teismas nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjai suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, ir Komisijos sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 32. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir jos skundą patenkinti. Pareiškėja taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

33. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, skundo, teikto teismui, argumentus ir nurodo, kad, nors pareiškėja savo skunde teismui akcentavo tarptautinę teismų praktiką dėl reikalavimų prieglobsčio prašymo tyrimui, ginčo byloje jis buvo atliktas itin paviršutiniškai, apsiribota minimalia trumpai trukusia apklausa bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės šalį.

34. Pareiškėja teigia, kad atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėja susidurs kilmės valstybėje. Situacija (duomenys neskelbtini) yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys. Be to, pareiškėjos kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas, remiantis teisės aktų reikalavimais (1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija ir 1984 m. Konvencija prieš kankinimus).

35. Pareiškėja nurodo, kad būtent jaunos moterys, kaip visuomenės grupė, politinės suirutės (duomenys neskelbtini) metu susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, dėl to pareiškėjai gali kilti pagrįsta baimė susidurti su tokiais veiksmais grįžus į kilmės šalį. Kilmės valstybė nesuteikia savo piliečiams jokios realios apsaugos, į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjos prašymą.

36. Pareiškėjos nuomone, atsakovo išvados dėl pareiškėjai nesuteiktos papildomos apsaugos yra abejotinos. Naujausi duomenys patvirtina apie pareiškėjai gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo Sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas tikėtinai neindividualizavo pareiškėjos atvejo, netaikė naujausios informacijos pareiškėjos nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija. Taigi, pareiškėjos įsitikinimu, atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjos skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, skundžiamas Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir jos byloje esančius įrodymus, esant poreikiui, atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

37. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

38. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenustatė tarptautinės apsaugos pareiškėjai poreikio, o jos deklaratyvūs teiginiai nepaneigia šių išvadų.

39. Atsakovo nuomone, pareiškėjos teiginiai, kad 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos bei 1984 m. Konvencijos prieš kankinimus ratifikavimas turėtų būti laikomas kaip esminis kriterijus, įrodantis, kad asmeniui, jį grąžinus į kilmės šalį, bus saugu, yra nepagrįsti. Migracijos departamento tyrimo metu yra vertinama ne kilmės valstybės informacija, o pareiškėjos individuali situacija joje. Vien tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, nereiškia, jog dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo. Pareiškėjos atveju nenustatyta, kad pareiškėja negalėtų saugiai grįžti ir įsikurti kilmės valstybėje, kad grįžus į kilmės šalį jai nebus sudarytos sąlygos dirbti pagal jos gebėjimus ar ji bus diskriminuojama. Atsakovas nurodo, kad nėra pagrįstos tikimybės, kad šalies kontekstas sąlygotų pareiškėjos diskriminavimą visuomenėje, kurioje ji praleido visą gyvenimą ir su kurios papročiais ir normomis ji yra gerai susipažinusi.

40. Atsakovas vertina, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Taip pat pažymi, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (kad pareiškėja ateityje nesusidurs su grėsmėmis, grasinimais), nes tai būtų neįveikiama užduotis.

41. Atsakovo teigimu, pareiškėjos nurodyta grėsmė nelaikyta visiškai pagrįsta, nenustatyti pagrindai suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja nurodė esanti (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl priimant Sprendimą pagrįstai buvo įvertintos grėsmės, susijusios su pareiškėjos kilmės valstybe. Remiantis turima informacija, centriniame – pietrytiniame (duomenys neskelbtini) regione 2021 m. I ketv. neįvyko nei vieno incidento, kurio metu būtų žuvęs bent vienas asmuo, o beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) regione taip pat yra žemas, todėl pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Nagrinėjamoje byloje ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

43. Prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka pareiškėja grindžia tuo, kad kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su pareiškėjos paaiškinimais, todėl turėtų būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas pareiškėjos išklausymas teisme, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą, pareiškėja nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jai turėtų būti užtikrinamas tiesioginis ir betarpiškas išklausymas teisme, todėl byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas.

46. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas tenkino pareiškėjos skundą iš dalies, pakeitė Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

47. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į reikšmingas faktines aplinkybes ir formaliai įvertinus situaciją, nesilaikant tarptautinių teisės aktų nuostatų prieglobsčio prašytojos atžvilgiu. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo panaikinti sprendimą ir patenkinti pareiškėjos skundą.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

49. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

50. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

51. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

53. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

54. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

55. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

56. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

57. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

58. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, ją vertino kartu su pareiškėjos pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jos individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjos apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį.

Pažymėtina, kad pareiškėja savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia jos galimu persekiojimu dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, jog atvykti į Lietuvą iš Baltarusijos, kurioje ji gyveno 7 mėnesius, ją paskatino ekonominė situacija (anot užsienietės, nepateisinti lūkesčiai, pinigų stoka) ir tariamas įsitikinimas, jog ji gali patirti grėsmę kilmės šalyje dėl kilusių nesutarimų dėl turto paveldėjimo, o ne bendra saugumo situacija (duomenys neskelbtini).

Įvertinus atsakovo surinktą medžiagą, pareiškėjos paaiškinimus, sutiktina su Sprendimo argumentais, kad ekonominės priežastys savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo, be to, pareiškėjos nurodytas dėdė nėra valstybinis subjektas, o jos pasakojimas neleidžia identifikuoti realių persekiotojo (šiuo atveju jos dėdės) tikėtinų motyvų ir tikslo nužudyti prieglobsčio prašytoją. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį.

Atsižvelgus į tai, jos deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ginčijamu Sprendimu jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas. Remdamasis turima informacija, kad centriniame – pietrytiniame (duomenys neskelbtini) regione 2021 m. I ketv. neįvyko nei vienas incidentas, kurio metu būtų žuvęs bent vienas asmuo, o beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) regione taip pat yra žemas, atsakovas pargrįstai sprendė, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, Migracijos departamentas įvertino prieglobsčio prašytojos pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į iš įvairių šaltinių surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjai (prieglobsčio prašytojai) asmeniškai kyla grėsmė jos gyvenamojoje vietovėje. Įvertinus šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėja nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jos kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

60. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjos atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojos pateiktus pareiškimus, įskaitant informaciją apie tai, ar ji patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

61. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

62. Argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėja grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, Sprendimu pagrįstai jai nesuteikta papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietovėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio gresia pavojus asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei vien dėl jo buvimo toje teritorijoje. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

63. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kurioje spręsta dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, draudimo atvykti, įvedimo į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti, todėl teisėjų kolegija šiais aspektais plačiau nepasisako.

64. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjos argumentus, teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė