2015-11-05 Nr. AB-21434-3-63-3-00859-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-805-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00859-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui A. Š. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. Š. (toliau – ir atsakovas) 639,7 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Nurodė, jog pareiškėjui pavesta rinkti, administruoti, išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Atsakovas nuomos sutarčių pagrindu gyveno Klaipėdos miesto savivaldybei priklausančiose butuose, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas privalėjo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nesiejama su konkrečios paslaugos suteikimu, o yra privaloma įmoka, reglamentuota viešosios teisės normomis. Nurodė, jog atsakovas nesumokėjo 262,92 Lt vietinės rinkliavos nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d., kai gyveno bute, adresu: (duomenys neskelbtini) ir 376,78 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., kai gyveno bute, adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, vietinė rinkliava apskaičiuota pagal nuosavybės teisės pagrindu naudotą turto objektą ir pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, vadovaujantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, nuomos sutarčių ir kitais duomenimis.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui 592,16 Lt (171 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. bei atmetė prašymo dalį dėl 47,5 Lt vietinės rinkliavos priteisimo nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d.

Teismas analizavo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 12 straipsnio 1–2 punktus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.), Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su pakeitimais) patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6, 7 punktus, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-246 patvirtintų Nuostatų 6, 10 punktus, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T2-390 patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2 punktą.

Atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. T2-130 buvo sustabdytas 2007 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-80 vykdymas iki 2008 m. liepos 1 d. Vietinė rinkliava Klaipėdos mieste pradėta administruoti nuo 2008 m. liepos 1 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-346 pakeistas Tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų priedas „Vietinės rinkliavos dydžiai“ ir pripažintas netekusiu galios Tarybos 2008 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. T2-300 1 punktas, kuriuo taip pat buvo pakeistas Tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-80 priedas „Vietinės rinkliavos dydžiai“. Vietinės rinkliavos dydžiui laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiuoti taikomas Tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T2-346 patvirtinto priedo „Vietinės rinkliavos dydžiai“ nuostatos.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių ir kitų byloje esančių rašytinių duomenų teismas nustatė, kad bute, adresu: (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų), bendras plotas 13,960 kv.m. ir bute, adresu: (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis gyvenamoji, bendras plotas 32,670 kv.m. laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, gyveno atsakovas, todėl, teismo vertinimu, jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti rinkliavos mokestį, susidariusį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. Nurodė, kad Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl, spręsdamas šį klausimą, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis (107 str. 1–3 d.). Pažymėjo, kad MAĮ nenumato galimybės atnaujinti priverstinio išieškojimo termino, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju.

Iš byloje esančios pažymos apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos teismas nustatė, kad atsakovas vietinės rinkliavos nesumokėjo, nors turėjo sumokėti už 2008 metus iki 2009 m. sausio 15 d., už 2009 metų pirmąjį ketvirtį – iki 2009 m kovo 1 d., už 2009 metų antrąjį ketvirtį – iki 2009 m. gegužės 1 d., todėl teisė priverstinai išieškoti šį mokestį pareiškėjui atsirado 2009 m. sausio 16 d. (už 2008 metus), 2009 m. kovo 2 d. (už 2009 metų pirmąjį ketvirtį), 2009 m. gegužės 2 d. (už 2009 metų antrąjį ketvirtį), o penkerių metų terminas baigėsi atitinkamai 2014 m. sausio 16 d., kovo 2 d. ir gegužės 2 d.

Teismo vertinimu, pareiškėjo kreipimasis į teismą laikytinas priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 8 d. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad vietinės rinkliavos įsiskolinimą išieškoti nuo 2008 m. liepos 1 d iki 2009 m.birželio 30 d. yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymo dėl šios dalies – 47,5 Lt, priteisimo atmetė, o pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo 592,16 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., tenkino.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normų pažeidimų. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė MAĮ įtvirtintą senaties terminą, bendruosius senaties terminus nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai perskaičiavo litus į eurus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 639,70 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo A. Š., o būtent: 262,92 Lt vietinės rinkliavos nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d., kai gyveno bute, adresu: (duomenys neskelbtini) ir 376,78 Lt nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., kai gyveno bute, adresu: (duomenys neskelbtini).

Kaip minėta, teismas reikalavimo dalį, dėl 47,50 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo A. Š. už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d., atmetė, šį sprendimą grįsdamas tuo, kad pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 8 d. kreipdamasis į teismą, praleido Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje nustatytą penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminą.

Pareiškėjas, teismo sprendimą ginčija tik šioje dalyje ir apeliaciniu skundu nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir teigia, kad turėjo būti taikomos Civiliniame kodekse įtvirtintos teisės normos, kurios reglamentuoja senaties terminų taikymą, o ne specialios teisės normos – Mokesčių administravimo įstatymo, pagal analogiją, nuostatos.

Rinkliavų įstatyme, kuris tiesiogiai reglamentuoja aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta.

Kita vertus, iš Rinkliavų įstatymo matyti, kad jis reglamentuoja, du tarpusavyje, pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, panašius teisinius santykius – valstybės rinkliavą ir vietinę rinkliavą.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 15 punktą ir 68 straipsnį, valstybės rinkliavai yra taikomos Mokesčių administravimo nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui.

Tačiau Mokesčių administravimo įstatymas nėra tiesiogiai taikomas vietinės rinkliavos atžvilgiu (Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnis). Visa tai reiškia, kad nėra įstatyminės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų senaties terminų taikymo klausimus teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda vietinės rinkliavos srityje.

Tokiais atvejais, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalies nuostatomis tenka spręsti teisės analogijos taikymo klausimus. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalį teisės analogijos klausimas turi būti sprendžiamas, visų pirma, taikant tą teisės normą (įstatymą), kuri reglamentuoja panašius teisinius santykius, o jei ir tokių teisės normų nėra, įpareigoja teisės analogijos klausimą spręsti, taikant bendruosius įstatymų pradmenis ir jų prasmę, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus.

Minėta, kad valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava pagal reguliavimo objektą, metodą ir dalyką, yra artimiausi vienas kitam bei panašiausi teisiniai santykiai, kas savo ruožtu lemia, kad vietinės rinkliavos atžvilgiu turi būti taikomos tos įstatyminės normos, kurios taikomos ir valstybės rinkliavos atžvilgiu.

Šiuo atveju pažymėtina, kad senaties terminų klausimas šioje srityje tokiu pat būdu yra sprendžiamas ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis bei kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2405/ 2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A- 1498-442/2015).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad sprendžiant teisės analogijos klausimą turėjo būti taikomos Civilinio kodekso, o ne Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konstatuota, jog „Mokestiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, todėl jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). <...> Tiek mokestinių santykių teisinio reguliavimo metodas (imperatyvus, subordinacinis), tiek ir šio reglamentavimo dalykas (teisiniai santykiai, susiję su mokesčių apskaičiavimu, sumokėjimu ir išieškojimu) lemia tai, kad šie teisiniai santykiai yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais, iš esmės besiskiriančiais nuo privatinių teisinių santykių dalyvių elgesio reglamentavimo. <...> Tačiau susidūrus su viešosios teisės normomis nereglamentuotais teisiniais santykiais, yra galimas subsidiarus privatinės teisės normų taikymas.

Tai tiesiogiai numato Civilinio kodekso 1.1 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat Civilinio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Iš šios bendrosios Civilinio kodekso nuostatos matyti, kad Civilinio kodekso normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Subsidiarus Civilinio kodekso normų taikymas pildant viešosios teisės spragas leidžia tiksliau prognozuoti galimą susiklosčiusių teisinių santykių įvertinimą, nei teisės spragas šalinant kitu būdu - įstatymų arba teisės analogijos pagalba.

Tačiau kartu konstatuotina, kad, susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Civiliniame kodekse, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais Civilinio kodekso normos netaikytinos. Atsižvelgiant į šį mokesčio administratoriaus veikloje taikytinų teisės šaltinių eiliškumą turi būti sprendžiamas ginčas nagrinėjamoje byloje.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A-11-648/2003).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą.

Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas šią senatį jos taikymo reikalavimų nepažeidė, t. y., pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo iš atsakovo.

Dėl paminėto tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą šioje dalyje nėra pagrindo.

Tačiau tenkintinas apeliacinis skundas toje dalyje, kiek tai susiję su litų perskaičiavimu į eurus, taikant Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatas.

Administracinių teismų praktikoje sprendžiant šį klausimą yra konstatuota, kad priteisiant vietinės rinkliavos dydį, kai yra perskaičiuojama iš litų į eurus, turi būti apvalinama euro centų tikslumu. Ši teisinė pozicija yra pripažinta dominuojančia bei yra taikytina ir į ateitį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1139-556/ 2015; 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje A-807-602/2015).

Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo 592,16 Lt, šią sumą į eurus perskaičiavo apvalindamas iki sveikų eurų, bet ne iki euro centų, dėl ko teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas, iš atsakovo pareiškėjui priteisiant 171,50 Eur (592,16 : 3,45280).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“, iš atsakovo, A. Š., 592,16 Lt (171, 50 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d..

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą,

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė