b4e3485f-135e-4baf-bb1b-bc668a543189 · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. e2A-1097-258/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32340-2019-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.4.5.2; 3.3.1.18.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. birželio 16 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės ir Sigitos ZubavičiÅ«tės-Montvilienės apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo R.

M. C. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Ginčo esmė 1. PareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ su pareiÅ¡kimu, praÅ¡ydamas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad S. S. (santuokinės pavardės variacija S., iki santuokos M., M.), gimusi (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

Šį reikalavimÄ pareiÅ¡kė, siekdamas įgyti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodė, kad S. S. yra pareiÅ¡kėjo prosenelė. Ji gimė Lietuvoje ir buvo Lietuvos piliečių dukra, todėl laikytina buvusi Lietuvos Respublikos piliete pagal 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 str. 4 d. 1921-02-26 iÅ¡ Londono į Pietų AfrikÄ vykusiųjų sÄ raÅ¡as patvirtina, kad S. M. iÅ¡ Nepriklausomos Lietuvos atvyko į Pietų AfrikÄ 1921 m., bÅ«dama Lietuvos Respublikos piliete. 2018-03-15 J.

B.-Din (Žydų konfesinio teismo) iÅ¡duotoje pažymoje nurodyta, kad po imigravimo į Pietų AfrikÄ M. Å¡eimos nariai (M. M., J. M. ir S. S.) buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais Pietų Afrikoje. Lietuvos archyvai neturi jokios informacijos, kad S. S. bÅ«tų netekusi Lietuvos pilietybės, todėl yra pagrindas pareiÅ¡kimÄ tenkinti.

2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimÄ , kuriame nurodė, kad pareiÅ¡kėjo kartu su pareiÅ¡kimu pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti faktui, kad S. S. iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Lietuvos archyvų iÅ¡duoti dokumentai nepatvirtina, kad S. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi minėti archyvai jokių duomenų apie S. S. gimimÄ , gyvenimÄ , mokymÄ si ar darbÄ Lietuvos Respublikoje iki 1940-06-15 neturi.

Nors S. S. tėvai M. M. ir J. M. buvo gavę užsienio pasus, tačiau po 1920 m., kuomet pačiai S. S. buvo suėję 17 metų, ir jei ji bÅ«tų turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, jai pagal 1919 m. gruodžio 23 d. Pasų įstatų 2 str. bÅ«tų buvęs iÅ¡duotas pasas, tačiau tokių duomenų Lietuvos archyvai neturi. S. S. tėvui J. M. užsienio pasas buvo iÅ¡duotas tik 1926 m., o motinai M. M. – 1928 m., kai S. S. buvo pilnametė ir pagal pareiÅ¡kėjo pateiktÄ laivo „Gaika“ 1921-2-26 keleivių sÄ raÅ¡Ä jau buvo iÅ¡vykusi iÅ¡ Lietuvos, todėl tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje jos teisinei padėčiai įtakos neturėjo.

J. S. S. galėjo bÅ«ti laikoma Lietuvos Respublikos piliete pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymÄ 1 paragrafÄ , ji, iÅ¡vykusi iÅ¡ Lietuvos 1921-02-26, vadovaujantis Å¡io įstatymo 6 paragrafu (paskelbtu 1922-06-22), privalėjo per 6 mėnesius nuo Å¡io įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje, ir pristačiusi savo pilietybės įrodymus, iÅ¡siimti Lietuvos pasÄ , o to nepadarius per nurodytÄ laikotarpį, ji galėtų atgauti Lietuvos pilietybę tik pagal Laikinojo įstatymo 3 ir 4 paragrafus, tačiau duomenų apie Lietuvos paso gavimÄ nėra.

Net jei S. S. bÅ«tų įgijusi pilietybę, atsižvelgiant į tai, kad pragyveno Pietų Afrikoje daugiau nei 2 metus be pertraukos, ten sukÅ«rė Å¡eimÄ , susilaukė vaikų, galima teigti, kad ji prilygintina asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės pagal 1939-08-08 Lietuvos pilietybės įstatymo 20 str. 1 p., kaip asmuo, dvejus metus negyvenęs Lietuvoje ir nutraukęs ryÅ¡ius su ja. PareiÅ¡kėjo pateiktas J. B.-Din (žydų konfesinio teismo) 2018-03-15 raÅ¡tas nelaikytinas patikimu įrodymu, nes jame nurodyta tikrovės neatitinkanti ir kitiems duomenims prieÅ¡taraujanti informacija dėl S. S. atvykimo į Pietų AfrikÄ 1926 m.

Be to, Å¡is teismas turi jurisdikcijÄ tik žydų bendruomenės gyvenime. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiÅ¡kimÄ tenkino. Teismas nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad S. S. (taip pat žinoma kaip S., santuokinės pavardės variacija S., iki santuokos – M., M.), gimusi (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Teismas nurodė, kad juridinę reikÅ¡mę turintis faktas nustatomas, kad pareiÅ¡kėjas R.

M. C. galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

4. Teismas iÅ¡ Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018-01-17 nustatė, kad archyvas negavo saugoti Mažeikių žydų bendruomenės 1903-1905 metų metrikų knygų, todėl iÅ¡duoti archyvo pažymos apie S. M., J., gimimÄ negali (el.b.t.1, l. 71). Å io archyvo 2017-12-08 raÅ¡te nurodyta, kad dokumentų patvirtinančių, jog S. M. (M., M.) S., g. (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė, archyve saugomuose fonduose nerasta (el.b.t.1, l. 72). S. S. mirties liudijime nurodyta, kad jos gimimo vieta ir tautybė – Lietuva (el.b.t.1, l. 64).

Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog Lietuvos istorijos archyve nėra duomenų, jog S. M. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos pilietė, nereiÅ¡kia, kad Å¡io fakto nebuvo, kadangi, kaip patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio mėnesio raÅ¡tas, nemažai dokumentų karo metais buvo sunaikinta, iÅ¡vežta į VokietijÄ ar RusijÄ . Dalis dokumentų nebuvo perduota ir iki Å¡iol saugoma bažnytinėse institucijose ar yra dingę (el.b.t.3, l. 123).

5. Teismas taip pat nustatė, kad S. S. (M.) tėvai – J. M. ir M. M. (el.b.t.1, l. 64). IÅ¡ Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažymos nustatė, kad J. M. gimė (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, ten pat gyveno, 1926 m. gavo užsienio pasÄ (el.b.t.1, l. 70). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažyma patvirtina, kad M. M. gimė (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, 1928 m. gavo užsienio pasÄ (el.b.t.1, l. 78). Ä® bylÄ pateikta jos užsienio paso kopija (el.b.t.1, l. 84). Užsienio pasus jie galėjo gauti tik grÄ Å¾indami vidaus pasÄ (1919-12-05 Pasų įstatų 20 str.). Vadinasi, J. M. ir M. M. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais.

6. Teismas nurodė, kad 1919-01-09 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 str. 4 p. numatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai. Kadangi S. (S.) M. (S.) buvo J. M. ir M. M. vaikas, gimęs Lietuvoje, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens nuomone, kad pagal 1919-12-23 Pasų įstatų 2 str. kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalėjo turėti pasÄ . Duomenų, kad pasÄ bÅ«tų turėjusi S. (S.) M., byloje nėra.

Kita vertus, jei jų bÅ«tų, nebÅ«tų pagrindo ir nustatinėti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ . Be to, pati aplinkybė, kad nėra duomenų apie S. M. pasÄ , nepatvirtina, kad ji jo tikrai neturėjo. Taip pat Å¡i aplinkybė nepaneigia, kad faktiÅ¡kai S. M. (M.) buvo Lietuvos Respublikos pilietė kaip J. ir M. M., Lietuvos piliečių, vaikas, nes Å¡ie įstatai nenumatė pilietybės netekimo dėl to, kad nėra iÅ¡duotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas (Pasų įstatų 17 punktas).

7. Teismas iÅ¡ laivo „Gaika“ keleivių, 1921-02-26 vykusių iÅ¡ Londono į Pietų AfrikÄ , sÄ raÅ¡o nustatė, kad S. M. iÅ¡ Lietuvos iÅ¡vyko bÅ«dama jos piliete (el.b.t.1, l. 73-75). PastarÄ jÄ aplinkybę patvirtina ir Žydų konfesinio teismo 2018-03-15 pažyma, kurioje nurodyta, jog po imigravimo į Pietų AfrikÄ M. Å¡eimos nariai (M. M., J. M. ir S. M.) buvo laikomi Lietuvos piliečiais, gyvenančiais Pietų Afrikoje (el.b.t.1, l. 56). Apeliacinės instancijos teismas jau yra pripažinęs tinkamu analogiÅ¡kÄ Ä¯rodymÄ kaip įrodinėjimo priemonę pilietybei nustatyti civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019 (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis), todėl atsakovo argumentÄ dėl Žydų konfesinio teismo pažymos kaip netinkamo įrodymo teismas atmetė.

8. Teismas, spręsdamas dėl S. S. Lietuvos pilietybės išlaikymo iki 1940-06-15, pažymėjo, kad jokių duomenų byloje, paneigiančių, kad ji pilietybę išlaikė, nėra. 1922-06-22 laikinojo įstatymo apie pilietybę norma dėl Lietuvos pilietybės įgijimo registracijos tvarka netaikytina, nes S. (S.) M. išvyko iš Lietuvos jos pilietybę turėdama. Teismas nurodė, kad nors 1939 m. pilietybės įstatymas numatė pilietybės neteikimo pagrindus, tačiau pagal šio įstatymo 26 str. dėl Lietuvos pilietybės atėmimo sprendė Ministrų taryba Vidaus reikalų ministro siūlymu, o 27 str. numatė, jog pilietybės netekimo ar atėmimo nutarimas turėjo būti skelbiamas Vyriausybės Žiniose.

Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra ir pagrindo iÅ¡vadai, kad S. (S.) S. (M.) iki 1940-06-15 neteko Lietuvos pilietybės. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 9. Apeliaciniu skundu atsakovas praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimÄ atmesti. Apeliacinį skundÄ grindžia argumentais: 9.1. J. B.-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religine santvarka paremta institucija, Migracijos departamento nuomone, ji neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus, o juo labiau faktÄ dėl Lietuvos Respublikos iki 1940 m. birželio 15 d.

Kaip nurodyta aukščiau, pripažindamas žydų konfesinio teismo raÅ¡tÄ kaip įrodymÄ , teismas nedetalizavo ir nepaaiÅ¡kino, kokiais kriterijais remiasi patvirtindamas minėto raÅ¡to teisėtumÄ . Migracijos departamentas atliko tyrimÄ siekdamas iÅ¡siaiÅ¡kinti procesÄ , kurio metu iÅ¡duodamas žydų konfesinio teismo raÅ¡tas. Tyrimo metu paaiÅ¡kėjo, kad asmeniui, norinčiam gauti žydų konfesinio teismo raÅ¡tÄ , užtenka įkelti raÅ¡ytinius dokumentus internetu ir užpildyti praÅ¡ymo formÄ , nurodant kokius faktus praÅ¡oma nustatyti.

Teismas, kuriame vieÅ¡ai prieinamais duomenimis, dirba vos vienas teisėjas („Dayanim“) įvertinęs pateiktus dokumentus iÅ¡duoda minėtÄ raÅ¡tÄ . PareiÅ¡kėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, kuriuos pateikė J. B.-Din žydų konfesiniam teismui, kuris nustatė, kad S. S. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Visa Å¡i aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad J. B.-Din žydų konfesinis teismas neturi jokių oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus. 9.2.

Žydų konfesinio teismo raÅ¡te yra nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, jog S. S. atvyko kartu su savo tėvu J. (J.) M. ir dar kitais 6 vaikais į Pietų AfrikÄ 1926 m. Pats pareiÅ¡kėjas pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentÄ , patvirtinantį, kad S. S. į Pietų AfrikÄ atvyko 1921 m., be to, Å¡iÄ aplinkybę patvirtina ir tai, kad S. S. 1922 m. sudarė santuokÄ . Taigi, net pačio pareiÅ¡kėjo teismui pateikti įrodymai prieÅ¡tarauja J. B.-Din žydų konfesinio teismo raÅ¡te nurodytai informacijai.

Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiÅ¡kėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė duomenų apie tai, kokiais dokumentais remdamasis J. B.-Din žydų konfesinis teismas iÅ¡davė minėtÄ raÅ¡tÄ . 9.3. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių S. S. giminystės ryšį su J. ir M. M.. PareiÅ¡kėjas nei teismui, nei Migracijos nepateikė duomenų galinčių patvirtinti, kad S. S. yra J. ir M. M. dukra. Migracijos departamentui buvo pateiktas vos vienas dokumentas, iÅ¡ kurio bÅ«tų galima spręsti apie minėtų asmenų giminystės ryšį – „KonfidencialÅ«s duomenys, esantys 1913-ųjų metų Turto administracijos akte“ (PareiÅ¡kėjas šį dokumentÄ Ä¯vardina kaip – „Pietų Afrikos Respublikos praneÅ¡imas apie mirtį“).

Verta pažymėti, kad Å¡is dokumentas yra iÅ¡duotas užsienio valstybės atitinkamos institucijos ir jis nėra legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille) taip, kaip to reikalauja ApraÅ¡o 5 punktas. 9.4. Pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ rėmėsi J. M. ir M. M. atitinkamai 1926 m. ir 1928 m. iÅ¡duotais užsienio pasais ir neįvertino fakto, kad tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje vyresniam nei 17 metų asmeniui įtakos neturėjo. Pagal 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę Laikinojo įstatymo 4 punktÄ , Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečio vaikai.

S. S. jau buvo pilnametė – pasų iÅ¡davimo metais jai bÅ«tų 23 ir 25 metai. Duomenų, kad jiems bÅ«tų iÅ¡duoti asmens liudijimai ar pasai iki 1920 metų, t. y. iki S. S. sukankant 17 metų, nėra. 9.5. Atsižvelgiant į pareiÅ¡kėjo pateiktÄ laivo „Gaika“ keleivių, 1921 m. vasario 26 d. vykusių iÅ¡ Londono į Pietų AfrikÄ sÄ raÅ¡Ä , kuriame nurodyta S. M. ji jau buvo iÅ¡vykusi iÅ¡ Lietuvos, todėl tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje jos teisinei padėčiai įtakos neturėjo.

Apie tai, kad J. M. ar M. M. bÅ«tų iÅ¡duoti Lietuvos piliečių pasai prieÅ¡ S. S. tampant pilnamete, nėra jokių duomenų, todėl niekaip negalime daryti pagrįstos iÅ¡vados, kad ji buvo Lietuvos piliečių vaikas. 9.6. Nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo iÅ¡vada, kad nėra jokių duomenų byloje, paneigiančių, kad S. S. iÅ¡vykusi į Pietų Afrikos RespublikÄ iÅ¡laikė pilietybę. Pažymi, kad nėra jokių dokumentų patvirtinančių, kad S. S. apskritai buvo įgijusi Lietuvos pilietybę, todėl tikėtina, kad duomenys apie tai, kad ji prarado Lietuvos pilietybę neegzistuoja.

Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos institucijos nesidomėjo S. S., bei nepradėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo procedÅ«ros, tik dar labiau patvirtina abejones, kad ji apskritai buvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal pareiÅ¡kėjo pateiktus dokumentus, S. S. duktė G. C. gim. (duomenys neskelbtini) yra Pietų Afrikos Respublikos pilietė. Atsižvelgiant į tai, kad Pietų Afrikos Respublikoje tik 1996 m. „The bill of rights“ teisės aktu buvo įteisintas Ius Soli „žemės“ principas, kuris leido ne piliečių vaikams įgyti Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, galima daryti prielaidÄ , kad dar iki 1927 m.

S. S. natÅ«ralizavosi ir jos duktė įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę kaip piliečių vaikas. 9.7. 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnio l dalyje buvo nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimÄ pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“. Ä®vertinus tarpukario Lietuvos Konstitucijų nuostatas dėl dvigubos pilietybės, matyti, kad įstatymas draudė tuo pačiu metu bÅ«ti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, todėl atsižvelgus į pareiÅ¡kėjo pateiktus duomenis susijusius su S. S. iÅ¡vykimu ir gyvenimu Pietų Afrikos Respublikoje, įvertinus tai, kad ten sukÅ«rė Å¡eimÄ , susilaukė vaikų, galima pagrįstai teigti, kad jeigu S. S. ir bÅ«tų įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę, atsižvelgiant į minėtų Konstitucijų nuostatas, ji galėtų bÅ«ti prilyginta asmeniui, netekusiai Lietuvos Respublikos pilietybės. 9.8.

Kadangi pareiÅ¡kėjas nepateikė nei tiesiogiai, nei netiesiogiai Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančių dokumentų, o Lietuvos valstybės archyvai neturi jokių duomenų, nei apie kad S. S. turėtÄ Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., jos gimimo faktÄ , nekilnojamÄ jį turtÄ , darbÄ ar gyvenimÄ Lietuvoje labiau tikėtina, kad S. S. galėjo iÅ¡vykti į Pietų Afrikos RespublikÄ kaip Carinės Rusijos pilietė. Atsižvelgiant ir į tai, kad J.

B.-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 metais iÅ¡duotas raÅ¡tas, kuriame nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, (tuo labiau, kad dokumentas net nėra legalizuotas ar patvirtintas pažyma „Apostille“) negali bÅ«ti laikomas patikimu dokumentu, patvirtinančiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Taip pat pažymi, kad 2018 metais iÅ¡duoti kitų valstybių dokumentai, kuriuose nurodyta, kad S. S. atvyko iÅ¡ Lietuvos Respublikos ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ypač atsižvelgiant į tai, kad nei pats pareiÅ¡kėjas, nei Lietuvos valstybės archyvai neturi jokių duomenų apie tokio asmens ne tik Lietuvos Respublikos pilietybę, bet netgi gyvenimÄ Lietuvoje, negali patvirtinti gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. turėjimo fakto.

10. Apeliaciniu skundu pareiÅ¡kėjas praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-30 sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime nurodo tokius argumentus: 10.1. Skundžiamame sprendime teismas nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , remdamasis ne vien tik Pietų Afrikos Respublikos J. B.-Din (žydų konfesinio teismo) nurodyta informacija kaip vieninteliu įrodymu. Teismas vertino visumÄ byloje esančių įrodymų, jų tarpusavio ryšį, atsižvelgė į tai, kad visi įrodymai yra neprieÅ¡taringi ir patvirtina tas pačias aplinkybes apie PareiÅ¡kėjo prosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtÄ Lietuvos Respublikos pilietybę.

PraÅ¡omas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintis faktas taip pat buvo įrodinėjamas ir kitais netiesioginiais įrodymais, tarp jų ir Lietuvos archyvų iÅ¡duotais dokumentais. 10.2. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad S. S. gimimo vieta, tautybė (Lietuva) bei S. S. tėvai (J. M. ir M. M.) nurodyti ir jos mirties liudijime (el.b.t.1, l. 64). Taip pat teismas nustatė, kad ir Lietuvos archyvų iÅ¡duoti dokumentai patvirtina S. S. tėvų gyvenimÄ Lietuvoje bei turėtÄ Lietuvos Respublikos pilietybę.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažyma patvirtina, kad J. M. gimė (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, ten pat gyveno, 1926 m. gavo užsienio pasÄ (el.b.t.1, l. 70). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažyma patvirtina, kad M. M. gimė (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, 1928 m. gavo užsienio pasÄ (el.b.t.1, l. 78). Ä® bylÄ pateikta jos užsienio paso kopija (el.b.t.1, l. 84). Taip pat teismas rėmėsi į bylÄ pateikta laivo „Gaika“ keleivių, 1921-02-26 vykusių iÅ¡ Londono į Pietų AfrikÄ , sÄ raÅ¡o kopija, kuri patvirtina, kad S. M. iÅ¡ Lietuvos iÅ¡vyko bÅ«dama Lietuvos piliete (el.b.t.1, l. 73-75). 10.3.

Teismas pagrįstai rėmėsi 2019-12- 12 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019 dėl Žydų konfesinio teismo raštų kaip įrodinėjimo priemonės pilietybei nustatyti vertinimo, kadangi ši praktika suformuota analogiškoje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. 10.4.

J. B.-Din (žydų konfesinio teismo) raÅ¡tas yra Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutarties nustatyta tvarka (pažyma Apostille) legalizuotas oficialusis dokumentas, kuris laikytinas oficialiuoju raÅ¡ytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ (CPK 197 straipsnio 2 dalis), todėl yra patikimas bei tinkamas įrodymas juridinę reikÅ¡mę turinčiam faktui nustatyti. 10.5. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiÅ¡kėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai, įskaitant S. S. mirties liudijimo kopijÄ , buvo įriÅ¡ti į vienÄ bendrÄ paketÄ su kitų Å¡eimos narių dokumentais ir patvirtinti viena pažyma Apostille (el.b.t. 1, l. 8).

Taigi apeliantas nurodo klaidinančias aplinkybes, neva dokumentas nėra patvirtintas pažyma Apostille. Apelianto nurodomas faktas, kad S. S. mirties liudijimas yra iÅ¡duotas užsienio valstybės institucijos, nesuteikia pagrindo abejoti tokio dokumento įrodomÄ ja galia. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018-01-17 raÅ¡te nurodyta, kad archyvas negavo saugoti Mažeikių žydų bendruomenės 1903-1905 metų metrikų knygų, todėl iÅ¡duoti archyvo pažymos apie S. M., Joselio, gimimÄ negali (el.b.t. 1, l. 71).

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio mėnesio raÅ¡tas patvirtina, kad nemažai dokumentų karo metais buvo sunaikinta, iÅ¡vežta į VokietijÄ ar RusijÄ . Dalis dokumentų nebuvo perduota ir iki Å¡iol saugoma bažnytinėse institucijose ar yra dingę (el.b.t. 3, l. 123). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nurodytas aplinkybes pareiÅ¡kėjas gali įrodinėti kitais raÅ¡ytiniais įrodymais, nepriklausomai, ar jie iÅ¡duoti Lietuvos, ar kitos Å¡alies institucijų. 10.6. Migracijos departamento 2019-11-08 teikimu Nr. 13P-265 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019-11-25 įsakymu Nr. 1V-942 M.

J. C., gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Lietuvos Respublikos pilietybė M. J. C. atkurta tuo pagrindu, kad jo prosenelė M. M. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Taigi Migracijos departamentas yra pripažinęs giminystės ryšį tarp M. J. C. ir M. M. įrodytu, t. y., kad M. M. yra M. J. C. prosenelė. M. J. C. yra Pareiškėjo tėvas (el.b.t.1, l. 16). S. S. yra M. J. C. senelė (el.b.t.1, l. 24, 50.). Taigi esant įrodymų dėl nurodytų tarpusavio giminystės ryšių (Pareiškėjo tėvo giminystės ryšio su senele ir prosenele), M.

J. C. senelė S. S. yra jo prosenelės M. M. dukra. 10.7. Duomenų, kad J. M. ir M. M. bÅ«tų iÅ¡duoti asmens liudijimai ar pasai iki 1920 metų, t. y. iki S. S. sukankant 17 metų, nėra. Be to, pažymima, kad atsižvelgiant į pareiÅ¡kėjo pateiktÄ laivo „Gaika“ keleivių, 1921-02-26 vykusių iÅ¡ Londono į Pietų AfrikÄ sÄ raÅ¡Ä , kuriame nurodyta S. M., ji jau buvo iÅ¡vykusi iÅ¡ Lietuvos, todėl tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje jos teisinei padėčiai įtakos neturėjo.

Apie tai, kad J. M. ar M. M. bÅ«tų iÅ¡duoti Lietuvos piliečių pasai prieÅ¡ S. S. tampant pilnamete, nėra jokių duomenų. 10.8. Nesant duomenų apie tiksliÄ vidaus pasų iÅ¡davimo datÄ yra nepaneigta aplinkybė, kad pasai buvo iÅ¡duoti iki S. S. sukankant 17 metų, o prieÅ¡ingas Migracijos departamento aiÅ¡kinimas laikytinas tik prielaida. Pažymėtina, kad 1919-01-09 Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę įsigaliojimo metu S. S. buvo 16 m. amžiaus. Be to, pagal byloje esančius duomenis, S. S. iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos tik 1921 m., t. y. jau galiojant Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę. 10.9.

PareiÅ¡kėjo patekti raÅ¡ytiniai įrodymai neprieÅ¡tarauja vienas kitam, jų turinys vieningai patvirtina aplinkybę, jog pareiÅ¡kėjo prosenelė S. S. gimė Lietuvoje. Ji ir jos tėvai gyveno Mažeikiuose iki 1940 m. birželio 15 d. PareiÅ¡kėjo prosenelės tėvai buvo Lietuvos piliečiai. PareiÅ¡kėjo prosenelė į Pietų Afrikos RespublikÄ atvyko 1921 metais, bÅ«dama Lietuvos pilietė. Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pareiÅ¡kėjo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. 10.10.

Jokiais įrodymais yra nepagrįstos apeliaciniame skunde dėstomos prielaidos, neva dar iki 1927 m. S. S. natÅ«ralizavosi ir jos duktė įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę kaip piliečių vaikas (byloje net nėra įrodymų, kada S. S. duktė įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę). Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 11. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai iÅ¡sprendė bylÄ faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

12. Apeliacinis procesas vyksta dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo tenkintas pareiškėjo R. M. C. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. S. (taip pat žinoma kaip S., santuokinės pavardės variacija S., iki santuokos – M., M.), gimusi (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

13. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikÅ¡mę, nustatymo įrodinėjimo ypatumÄ lemia tai, kad Å¡iose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Ä® aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, bÅ«tina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimÄ . Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neiÅ¡vengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida bÅ«tų motyvuota, t. y. kad ji bÅ«tų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad prieÅ¡ingos prielaidos tikimybė bÅ«tų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).

14. Asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotÄ teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų praÅ¡ymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iÅ¡duodami Å¡iÄ teisę patvirtinantys dokumentai. PraÅ¡ymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo pateikimo tvarkÄ reguliuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis.

15. Asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (Pilietybės įstatymo 387 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami norint patvirtinti, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę:

1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15;

2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15;

3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybÄ Lietuvos kariuomenėje ar darbÄ valstybės tarnyboje;

4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė;

5) asmens liudijimai, iÅ¡duoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, iÅ¡duoti pagal dokumentus, iÅ¡duotus iki 1940-06-15. J. P. įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali bÅ«ti pateikiami dokumentai apie mokymÄ si, darbÄ , gyvenimÄ Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (Å¡iuo atveju – Migracijos departamentas (žr.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-11-29 nutarimu Nr. 988 patvirtintu nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymÄ ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos apraÅ¡o patvirtinimo“ 1.1 papunktį)) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Å¡ie duomenys gali bÅ«ti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

16. Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių S. S. giminystės ryšį su J. ir M. M.. Pasak apelianto, pareiškėjas nei teismui, nei Migracijos departamentui nepateikė duomenų galinčių patvirtinti, kad S. S. yra J. ir M. M. dukra. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Visų pirma, S. S. (M.) giminystės ryšį su J. ir M. M. patvirtina pareiškėjo pateiktas dokumentas „Konfidencialūs duomenys, esantys 1913-ųjų metų Turto administracijos akte“, kuriame nurodyta, kad S. S. (M.) tėvai yra J. ir M.

M.. Å iame akte taip pat nurodyta, kad S. S. (M.) vaikai yra R. J. S., G. C. (S.), J. S.. Apeliantas nurodo, kad Å¡iuo dokumentu vadovautis nereikėtų, nes dokumentas iÅ¡duotas užsienio institucijos ir nėra legalizuotas pažyma Apostille. Susipažinusi su nurodytu dokumentu, teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto argumentu, nes Å¡io dokumento autentiÅ¡kumas patvirtintas Pietų Afrikos Respublikos notaro. Be to, nėra pagrindo nesutikti su pareiÅ¡kėju, kad pareiÅ¡kėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai, įskaitant S. S. mirties liudijimo (konfidencialÅ«s duomenys, esantys 1913-ųjų metų Turto administracijos akte) kopijÄ , buvo įriÅ¡ti į vienÄ bendrÄ paketÄ su kitų Å¡eimos narių dokumentais ir patvirtinti viena pažyma Apostille.

Kaip matyti, elektroninėje byloje pateikiamos atskiros dokumentų kopijos kartu su tuo pačiu notaro antspaudu bei atskiru lapu „Apostille“.

17. Vertinant S. S. ir J. su M. M. giminystės ryšį svarbi aplinkybė yra ta, kad 2019-11-08 teikimu Nr. 13P-265 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019-11-25 įsakymu Nr. 1V-942 M. J. C., gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Kaip nurodo pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybė M. J. C. atkurta tuo pagrindu, kad jo prosenelė M. M. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

Pažymėtina, kad aplinkybės, jog bÅ«tent tuo pagrindu buvo atkurta M.J. C. pilietybė apeliantas neneigė. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. J. C., kuriam atkurta pilietybė, yra pareiÅ¡kėjo tėvas, o S. S. yra M. J. C. senelė. M. J. C. gimimo liudijime nurodyta, kad jis yra G. S. sÅ«nus. Kaip minėta Å¡ios nutarties 16 punkte G. S. yra S. S. (M.) dukra. VisÄ Å¡Ä¯ giminystės ryšį patvirtina Žydų konfesinio teismo 2018-03-15 parengta pažyma. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija laiko įrodyta aplinkybe, kad S. S. yra J. ir M.

M. dukra. Tuo labiau, kad įrodymų, kurių pagrindų būtų galima suabejoti tokia išvada apeliantas nepateikė.

18. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , rėmėsi J. M. ir M. M. atitinkamai 1926 m. ir 1928 m. iÅ¡duotais užsienio pasais ir neįvertino fakto, kad tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje vyresniam nei 17 metų asmeniui įtakos neturėjo. Apeliantas pažymi, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę Laikinojo įstatymo 4 punktÄ , Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečio vaikai. S. S. (M.) jau buvo pilnametė – pasų iÅ¡davimo metais jai bÅ«tų 23 ir 25 metai. Duomenų, kad jiems bÅ«tų iÅ¡duoti asmens liudijimai ar pasai iki 1920 metų, t. y. iki S. S. (M.) sukankant 17 metų, nėra. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp 1921-02-26 vykusių iÅ¡ Londono į Pietų AfrikÄ sÄ raÅ¡Ä buvo įtraukta S. S. (M.). Taigi, S. S. (M.) tėvų užsienio pasų iÅ¡davimo metu S. jau buvo iÅ¡vykusi iÅ¡ Lietuvos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad S. S. (M.) tėvams buvo iÅ¡duoti užsienio pasai 1926 m. ir 1928 m. nepaneigia aplinkybės, kad jie nebuvo Lietuvos piliečiais. PrieÅ¡ingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad užsienio pasus J. M. ir M. M. galėjo gauti tik grÄ Å¾indami vidaus pasÄ (1919-12-05 Pasų įstatų 20 str.), nes užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti taisyklių (Vyriausybės žinios, 1928-05-10 Nr. 271) 11 str.

a) dalyje įtvirtinta, kad užsienio pasai su vizomis ar be jų duodami pristačius vidaus pasÄ . Nurodytos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad S. S. iÅ¡ Lietuvos 1921 metais iÅ¡vyko turėdama tÄ pačiÄ kaip ir jos tėvų – Lietuvos – pilietybę. Å iame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pilietybę S. M. tėvai galėjo įgyti tik nuo užsienio pasų gavimo. Kita vertus, apeliantas jau yra pripažinęs, kad M. M. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliete ir tuo pagrindu pareiÅ¡kėjo tėvui M. J. C. atkÅ«rė pilietybę.

20. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nėra jokių duomenų byloje, paneigiančių, kad S. S. (M.) iÅ¡vykusi į Pietų Afrikos RespublikÄ iÅ¡laikė pilietybę. Šį argumentÄ grindžia tuo, kad nėra jokių dokumentų patvirtinančių, kad S. S. apskritai buvo įgijusi Lietuvos pilietybę, todėl tikėtina, kad duomenys apie tai, kad ji prarado Lietuvos pilietybę neegzistuoja. Taip pat nurodo, kad pagal pareiÅ¡kėjo pateiktus dokumentus, S. S. duktė G.

C. gim. (duomenys neskelbtini) yra Pietų Afrikos Respublikos pilietė. Atsižvelgdamas į tai, kad Pietų Afrikos Respublikoje tik 1996 m. „The bill of rights“ teisės aktu buvo įteisintas Ius Soli „žemės“ principas, kuris leido ne piliečių vaikams įgyti Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, apeliantas daro prielaidÄ , kad dar iki 1927 m. S. S. (M.) natÅ«ralizavosi ir jos duktė įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę kaip piliečių vaikas. Pažymėtina, kad Å¡ioje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius duomenis, pripažino labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad S. S. turėjo Lietuvos pilietybę, todėl su apelianto argumentu, kad S. S. Å¡ios pilietybės nebuvo įgijusi ir atitinkamai neįgijus pilietybės nebuvo pagrindo jos prarasti, laiko nepagrįstu.

Be to, nesant duomenų apie įstatymo nustatytos pilietybės praradimo procedÅ«ros vykdymÄ S. S. (M.) atžvilgiu, spręstina, jog Lietuvos pilietybės ji nebuvo praradusi. Apelianto argumentas, kad iki 1927 m. S. S. natÅ«ralizavosi ir tai patvirtina jos dukters G. C. turima Pietų Afrikos Respublikos pilietybė, kuriÄ ji įgijo kaip piliečių vaikas, nėra pagrįstas įrodymais. Be to, Å¡iuo atveju neatmestina tikimybė, kad G. C. galėjo įgyti pilietybę nebÅ«tinai pagal motinos kaip vieno iÅ¡ tėvų pilietybę.

21. Apeliantas taip pat nurodo, kad J. B.-Din (Žydų konfesinis teismas) yra religine santvarka paremta institucija ir neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi Beth-Din Žydų konfesinio teismo pažyma. Teisėjų kolegijos vertinimu, jog J. B.-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018-03-15 pažyma gali būti laikomos įrodymais (kad ir netiesioginiu). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, apylinkės teismas J. B.-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymų nelaikė prejudiciniais faktais (CPK 183 straipsnis), o aptartus įrodymus vertino kitų įrodymų kontekste, t. y. tikrino, ar J.

B.-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymose nurodytos aplinkybės neprieÅ¡taringos, ar juose nurodytos aplinkybės tiesiogiai ar netiesiogiai sutampa (patvirtinamos) su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliantas nepripažįsta Å¡io įrodymo ir tuo pagrindu, kad žydų konfesinio teismo raÅ¡te yra nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad S. S. atvyko kartu su savo tėvu J. (J.) M. ir dar kitais 6 vaikais į Pietų AfrikÄ 1926 m. Atkreipia dėmesį, kad pats pareiÅ¡kėjas pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentÄ , patvirtinantį, kad S. S. į Pietų AfrikÄ atvyko 1921 m., be to, Å¡iÄ aplinkybę patvirtina ir tai, kad S. S. 1922 m. sudarė santuokÄ .

Pažymėtina, jog tarp Å¡alių nebuvo ginčo, kad S. S. atvyko į Pietų AfrikÄ 1921 m., o ne 1926 m. Teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjo atstovas paaiÅ¡kino, kad Å¡iame raÅ¡te padarytas raÅ¡ymo apsirikimas dėl datos. Kadangi aptariamas raÅ¡ytinis įrodymas nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimas patenkintas, o buvo vertinama įrodymų ir faktų visuma, Žydų konfesinio teismo pažyma dėl joje neteisingai nurodytų S. S. iÅ¡vykimo iÅ¡ Lietuvos metų negali bÅ«ti laikoma įrodymu, neturinčiu įrodomosios galios.

22. Apibendrinus iÅ¡dėstytÄ , darytina iÅ¡vada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjos Rita Kisielienė Liuda Uckienė Sigita ZubavičiÅ«tė-Montvilienė