2018-05-09 Nr. AB-9230-3-61-3-05383-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-291-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05383-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį tikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neatsižvelgiant į tai, jog konvojuojamiems asmenims specialiajame transporte turi tekti 1,3 kv. m sėdimos vietos, nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. spalio 27 d. jis buvo konvojuojamas „uždara būda“, kurioje vienu metu važiuodavo 14–24 asmenys, todėl pareiškėjui trūkdavo sėdimo ploto, be to, nebuvo saugos diržų, langų ir avarinio išėjimo. Taip pat nebuvo bagažo skyriaus, todėl asmeninius daiktus reikdavo laikyti ant kelių. Pasak pareiškėjo, teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies ir 6.272 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Pareiškėjas teigė, jog netinkamu konvojavimu buvo pažeidžiamas jo orumas, jis išgyveno psichologiškai ir emociškai, negrįžtamai buvo sužalota jo sveikata. Pareiškėjas nurodė, kad senaties terminas negali būti taikomas, kadangi kol tęsėsi jo konvojavimas, jis negalėjo kreiptis į teismą, be to, Konvencijos 3 straipsniu saugoma teisė yra absoliuti ir joks senaties terminas jai netaikytinas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, kad konvojuojamieji vežami specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, specialiaisiais autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitinka nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Asmenų konvojavimas vykdomas remiantis Konvojavimo taisyklėmis. Konvojavimui skirtas VST tarnybinis transportas turi transporto priemonių registracijos liudijimus su paskirties nurodymais, kasmetines techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymais ir yra naudojamas remiantis šiais dokumentais. Visam VST specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Patikrinimų metu nenustatyta, kad kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Atsakovas pabrėžė, kad specialiosios paskirties transportu vyksta tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklėse nėra nustatytas reikalavimas įrengti saugos diržus transporto priemonėse. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuomet, kai jie yra įrengti. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog konvojavimo metu yra pažeidžiamos jo teisės bei jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ir psichinei sveikatai, turėjo galimybę pateikti skundus konvojaus viršininkui, tačiau to nepadarė. Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu elgėsi pagal Konvojavimo taisyklių reikalavimus Konvojavimas buvo vykdomas tinkamai, todėl sąlygos taikyti CK 6.271 straipsnį, neatsirado.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis. Šiuo atveju, pareiškėjo konvojavimas vyko nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. spalio 27 d., pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismui pateikė 2015 m. lapkričio 9 d., todėl spręsta, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2012 m. lapkričio 8 d. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepimuose į skundą prašymą taikyti ieškinio senatį pareiškė, todėl pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą buvo pagrindas ją taikyti.

Teismas taip pat atsižvelgė į CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, kuriuos įvertino 30 000 Eur neturtine žala. Tai rodė, kad skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus pareiškėjas vertino kaip itin reikšmingus, todėl objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, kad tuo galimai yra pažeidžiamos jo teisės bei kreiptis teisminės gynybos. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taip pat pasinaudoti kvalifikuoto teisininko pagalba, tačiau to nepadarė ir nepateikė teismui įrodymų, jog dėjo aktyvias pastangas laiku realizuoti savo teisę į teisminę gynybą.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsniui senaties terminas negali būti taikomas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų, turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę ir joje įtvirtintą ieškinio senaties terminą. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje.

Ta aplinkybė, kad pareiškėjo nurodomi VST pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, nesudarė pagrindo atnaujinti senaties terminą. Tęstinio pažeidimo atveju senaties terminas prasideda iš naujo kiekvieną dieną, todėl reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas turėjo galimybę reikšti už atskirus laikotarpius viso konvojavimo metu ir tokiu būdu nepraleisti 3 m. senaties termino. Iš bylos duomenų buvo matyti, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, teismas ex officio tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, spręsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimui už 2011 m. rugsėjo 20 d.–2012 m. lapkričio 8 d. laikotarpį taikyta ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmesta (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje vertintos nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2014 m. spalio 27 d.

7. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais.

8. Įvertinus atsakovo atstovo į bylą pateiktų kelionės žiniaraščių duomenis nustatyta, kad pareiškėjas konvojuotas 2012 m. spalio 16 d., 2012 m. spalio 18 d., 2014 m. spalio 31 d., 2015 m. kovo 26 d., 2015 m. kovo 30 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. rugsėjo 24 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. spalio 14 d., t. y. ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2014 m. spalio 27 d. pareiškėjas nebuvo konvojuotas specialiuoju transportu. Atsižvelgiant į tai, visi pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su netinkamomis konvojavimo sąlygomis atmesti kaip nepagrįsti.

9. Nagrinėjamoje byloje nenustačius nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų, pareiškėjo patirtos žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 10. Pareiškėjas G. N. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo ir prašo tenkinti jo skundą.

11. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl nesilaiko Konvencijos.

12. Pareiškėjas tvirtina, jog įsakymas, kuriuo patvirtintos Konvojavimo taisyklės, Konvencijos 3 straipsniui, Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui, CK 6.250 straipsnio 1 dalies ir 6.272 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Šie įstatymai paneigia minėtą įsakymą.

13. Pareiškėjas pabrėžia, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino ir kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

14. Pareiškėjo teigimu, konvojavimo mašinos privalo turėti atsarginį išėjimo liuką, langą, asmenims turi tekti 1,3 kv. m vietos.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą nepakeistą.

16. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir, priimdamas motyvuotą bei pagrįstą sprendimą, teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. spalio 27 d.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai taikė senaties terminą ir nepagrįstai nepriteisė jo prašomo žalos atlyginimo.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

21. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

22. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Konvencija ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

24. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

25. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas skunde teigė, jog netinkamu konvojavimu buvo pažeidžiamas jo orumas, jis išgyveno psichologiškai ir emociškai. Tai patvirtina teismo išvadą, kad pareiškėjas apie skunde nurodytus pažeidimus žinojo (turėjo žinoti), kai jie, pareiškėjo nuomone, įvyko. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 9 d. (b. l. 5), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas už laikotarpį iki 2012 m. lapkričio 8 d. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

26. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl senaties termino pagrįstai neatnaujino.

28. Dėl ginčo laikotarpio, kuriam ieškinio senatis nėra taikoma, t. y. nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2014 m. spalio 27 d., teisėjų kolegija, patikrinusi į bylą pateiktus kelionės žiniaraščius (b. l. 13, 17, 21, 25, 29, 33, 37, 41, 45), sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Viešojo saugumo tarnybos nebuvo konvojuotas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti šią išvadą.

29. Dėl pareiškėjo abstrakčių apeliacinio skundo teiginių, jog įsakymas, kuriuo buvo patvirtintos Konvojavimo taisyklės, prieštarauja įstatymams, Konvencijai, Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui, akcentuotina, kad pareiškėjas nenurodo jokių motyvų, kurios konkrečios Konvojavimo taisyklių nuostatos ir kokiems konkretiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams prieštarauja. Tuo labiau, šiai bylai aktualiu laikotarpiu nebuvus pareiškėjo konvojavimo atvejų, konvojavimo sąlygos nebuvo vertinamos taigi, atitinkamai, nagrinėjant šią bylą Konvojavimo taisyklės nebuvo taikomos.

30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė