b4daeaea-3402-413a-a211-b09a975cc1bc · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas Viktoras PreikÅ¡as             Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-327/2017             Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00467-2015-1             Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7. (S) Kauno apygardos teismas N u T A R T i SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. kovo 14 d.Kaunas Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ Algirdo Jaliniausko, Vik­to­ro PreikÅ¡o (kole­gi­jos pirmininkas) ir Rimo Å virino, sekre­to­riau­jant Laimai GrėbliÅ«nienei, Dianai Vorvul, Daivai Aliulienei, Audronei StankevičiÅ«tei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nukentėjusiojo A.

A. P. atstovui advokatui Aivarui Alimui, iÅ¡teisintajam S. B., jo gynėjai advokatei Raimondai Lazauskienei, vie­Å¡ame teismo po­sė­dy­je ape­lia­ci­ne tvarka iÅ¡nagrinėjo bau­džia­mÄ ­jÄ bylÄ pagal nukentė­ju­sio­jo A. A. P. ir Kauno apygardos pro­kuratÅ«ros Kauno apy­lin­kės pro­ku­ra­tÅ«­ros prokurorės Jolantos LaurinavičiÅ«tės apeliacinius skundus dėl Kauno apy­lin­kės teismo 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį dėl dokumento suklastojimo iÅ¡teisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios Å¡iuose straipsniuose numatytų nusikaltimų požymių (Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dek­so (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

S. B. paskirta kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti, panaikinta.Nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo A. A. P. civilinis ieÅ¡kinys dėl 18615 eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : S. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, turėdamas tikslÄ apgaule savo naudai iÅ¡vengti dalies turtinės prievolės, 2009 m. kovo 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, bÅ«damas (duomenys neskelbtini), perrašė laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2004 metų, tikslesnis laikas nenustatytas, suraÅ¡ytÄ pirminį vekselį, kuriuo buvo įsipareigojęs iÅ¡ A.

A. P. pasiskolintus 125.000 litų (36.202 eurus) grÄ Å¾inti iki 2009 m. kovo 31 d., kuriame įrašė žinomai netikrÄ savo asmens kodÄ , t. y. (duomenys neskelbtini) tokiu bÅ«du pagamino netikrÄ dokumentÄ â€“ 2009 m. kovo 12 d. vek­se­lį ir taip apgaule savo naudai iÅ¡vengė didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti A. A. P. priklausančius 53.919 litų (15.616 eurų) ir padarė jam 53.919 (15.616 eurų) turtinę žalÄ . Kauno apylinkės teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, konstatavo, kad S. B. veiks­muose nenustatyta apgaulės, siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtÄ , požymių, todėl jis iÅ¡­teisintas, nes nepadaryta veika, turinti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Taip pat, teismas motyvavo tuo, kad neteisingo asmens kodo nurodymas, nesukÅ«rė reikÅ¡mingų tei­sinių pasekmių ir negali bÅ«ti vertinamas kaip juridinę reikÅ¡mę turinčio dokumento suklas­to­ji­mas, todėl kaltinamasis iÅ¡teisintas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nesant jo veiksmuose Å¡io nusi­kal­timo požymių. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis A. A. P. praÅ¡o panaikinti Kauno apy­lin­kės teismo 2016 m. birželio 23 nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – pripažinti S. B. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam įstatyme numatytas bausmes.

Nukentėjusiojo pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl 18.615 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiÅ¡kai. Skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje S. B. iÅ¡teisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį motyvuodamas tuo, jog jis nepadarė bÅ«tent Å¡ios veikos – „neturėjo tyčios apgaulės bÅ«­du užvaldyti nukentėjusiojo turto“, tačiau S. B. buvo kalti­na­mas ne dėl turto apgaule užvaldymo, bet dėl dalies turtinės prievolės iÅ¡vengimo, tuo tarpu teis­mas, iÅ¡teisindamas S. B. dėl turto užvaldymo, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog byla teis­me nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji per­duota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teismas, motyvuodamas S. B. iÅ¡teisinimÄ dėl tos veikos, dėl kurios jis kaltinamuoju aktu nebuvo perduotas teis­mui, per­Å¾en­gė bylos na­grinėjimo ribas, kurias apibrėžia kaltinamasis aktas, ir pažeidė BPK 255 straips­nį. Skun­de pažymėta, kad visi vėlesni vekseliai buvo pasiraÅ¡omi iÅ¡ esmės 2002-2004 m. sudarytos paskolos pagrindu - suėjus jos terminui ir S. B. neiÅ¡galint su­mo­kėti pinigus senasis vekselis buvo su­plė­Å¡o­mas, o vietoje jo su nauju terminu bÅ«davo iÅ¡­ra­Å¡o­mas naujas vekselis naujai sumai. 2009 m. kovo 12 d. vekselis iÅ¡raÅ¡ytas 36.202 Eur sumai, tačiau S. B. grÄ Å¾inus dalį sumos, t. y. 20.580 Eur, liko nepadengta 15.919 Eur su­ma, kurios jis negrÄ ­Å¾i­no. BÅ«tent Å¡ios sumos, kaip turtinės prievolės iÅ¡vengimu S. B. ir buvo kaltinamas.

Tuo tarpu teismas spren­dė S. B. kaltumo pagal BK 182 straipsnį klausimÄ dėl visai kitos alternatyvios veikos, t. y. sprendė dėl turto už­val­dy­mo apgaule, todėl pa­keis­damas kal­­tinimÄ pa­Å¾eidė bau­džiamojo proceso įstatymÄ ir padarė esminius bau­džiamojo proceso pažei­dimus. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju neturi įtakos tai, kad S. B. pateikė teisingus savo asmens duomenis, imdamas paskolÄ 2002-2004 m. laikotarpiu ir suraÅ¡ydamas pir­mi­nius paskolos dokumentus, kadangi pirminiai paskolos dokumentai neiÅ¡liko.

Teismas nepa­grįstai apgaulės naudojimÄ 2009 m. kovo 12 d. vekselyje nustatinėjo ne pagal šį vekselį kaip vie­na­Å¡a­lį sandorį, o pagal praeityje 2002-2004 m. laikotarpiu įvykusį paskolinį san­do­rį. Suta­pa­tinęs 2009 m. kovo 12 d. vekselį kaip vienaÅ¡alį sandorį su absoliučiai atskiru san­doriu – 2002 - 2004 m. laikotarpiu sudarytu paskolos sandoriu, teismas nepagrįstai sprendė nebu­vus ap­gau­lės. Be to, S. B. iÅ¡rašė paskesnius vekselius modifikuodamas susita­ri­mÄ dėl skolos grÄ Å¾inimo tuo tikslu, kad pratęstų prievolės vykdymo terminÄ .

Vadovau­jan­tis teismų praktika neturėjo reikÅ¡mės tai, kad pinigai buvo perduoti pagal paskolos sandorį, o ne pagal 2009 m. kovo 12 d. vekselį, kadangi teismų praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, jog: „Nors Ä®PVÄ® nenumato, jog vek­selis gali bÅ«ti laikomas paprastu skolos raÅ¡teliu, tačiau Å¡i aplinkybė nepaneigia galimybės vekselį pripažinti paskolos gavimÄ patvirtinančiu doku­mentu tuo­met, kai susiklostė tokia faktinė situacija, kuriai esant vekselio turėtojas nebegali pasi­nau­do­ti teise reikalauti vekselio apmokėjimo Ä®PVÄ® numatyta tvarka pagal notaro iÅ¡­duo­tÄ vyk­do­mÄ jį įraÅ¡Ä .

Vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiÅ¡kia ieÅ¡kovo skolinio įsipareigojimo, kuris patvirtintas vek­seliu pasibaigimo, o vekselyje nenurodomas pinigų perdavimo - priėmimo faktas nepa­nei­gia tarp Å¡alių egzistavusių paskolinių santykių ir ne­pa­naikina atsakovo pagal vekselį pri­si­imtų įsipareigojimų. Juolab, kad Å¡alims pasirin­kus įtvir­tinti savo teisinius santykius abs­trakčiai, t. y. vekseliu, jie neabejotinai negali įgyti ki­to­­kių teisinių santykių formos, Å¡iuo atveju, paskolos sutarčiai, bÅ«dingų įstatymo nusta­ty­tų su­tarties turinio ir formos elementų.

Juolab, kad Ä®PVÄ® nenumato reikalavimo paprastame ne­protestuotiname vekselyje fiksuoti pi­ni­gų perdavimo fakto. PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas prieÅ¡­ta­rautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo prin­ci­pams“ (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. civilinėje byloje Nr. 2-23880-155/2015). Skunde taip pat teigiama, jog asmens kodo klaidingas nurodymas apsunkino reikalavimo tei­sės pagal 2009 m. kovo 12 d. vekselį įgyvendinimÄ , kadangi UAB „I.“ nega­lė­jo iÅ¡ieÅ¡koti skolos pagal suklastotÄ 2009 m. kovo 12 d. vekselį dėl blogai nurodyto asmens kodo, todėl su Å¡ia įmone turėjo nutraukti 2014 m. sausio 8 d.

Reikalavimo teisės per­lei­di­mo sutartį (toliau – ir Sutartis) dėl vekselyje S. B. pateiktų klaidingų duomenų. Teismas nepa­si­sa­kė dėl Å¡ios konkrečios situacijos ver­tinimo - nagrinėjamu atveju vekselis turi tik paskolos raÅ¡telio galiÄ , taigi klaidingas asmens kodo nurodymas yra kliÅ«tis iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ iÅ¡ S. B.. Aplinkybė, kad apeliantas žinojo iÅ¡teisintojo vardÄ , pavardę, gimimo datÄ ir gyvenamosios vietos adresÄ , nepaneigia to, kad S. B. naudojo apgaulę, pateikdamas neteisingus as­mens identifikavimo duomenis ir tokiu bÅ«du iÅ¡vengė turtinės prievolės. Tai, kad apeliantas S. B. pažįsta, nereiÅ¡kia, kad jį pažintų ir kiti asmenys, kuriems bÅ«tų perleista rei­ka­la­vi­mo teisė pagal šį vekselį.

Apeliantas negalėjo atlikti Å¡io teisėto veiksmo pagal 2014 m. sau­sio 8 d. Reika­la­vi­mo teisės perleidimo sutartį dėl S. B. neteisėtų veiksmų – pa­nau­dotos apgaulės, ka­dangi UAB „I.“ dėl klaidingai nurodyto asmens kodo nega­lėjo iÅ¡ieÅ¡koti S. B. skolos pagal 2009 m. kovo 12 d. vekselį. Teismas prioritetÄ teikė kai kurių proceso dalyvių parodymams, kai tuo tarpu byloje pa­teik­ti raÅ¡ytiniai duomenys patvirtino prieÅ¡ingas aplinkybes. Byloje liko neįvertintas 2009 m. va­sa­rio 13 d. vekselis, kuriame taip pat nu­ro­dytas klaidingas iÅ¡teisintojo asmens kodas.

Byloje, sprendžiant dėl S. B. kaltės klausimo, buvo vertinti jo paties ir jo žmonos liudytojos R. B. parodymai, kurie sutapo su S. B. parodymais ir kurių nepatvirtino byloje esanti raÅ¡ytinė me­džia­ga. Ta aplinkybė, jog iÅ¡teisintasis S. B. ne tik 2009 m. kovo 12 d. vekselyje, bet ir anks­tesniuose vekseliuose nurodydavo tokį pat klai­dingÄ asmens kodÄ , paneigia jo paties ir jo žmonos parodymuose nurodytas aplinkybes, kad klaidingÄ asmens kodÄ S. B. nu­ro­dė tik dėl to, jog tÄ dien buvo girtas ir tokį jam padiktavo jo žmona.

Teisminio nagri­nė­ji­mo metu S. B. teigė, kad tokį vekselį, ku­ria­me jis nurodė jo žmonos padiktuotÄ as­mens kodÄ , jis surašė tik vienÄ kartÄ , tačiau ape­lian­tui pateikus 2009 m. vasario 13 d. S. B. iÅ¡raÅ¡yto vekselio, kuriame taip pat nuro­dy­tas klaidingas asmens kodas, kopijÄ , jis nesugebėjo paaiÅ¡kinti, kokiomis ap­lin­kybėmis asmens kodas buvo įraÅ¡ytas jo ranka ir 2009 m. vasario 13 d. iÅ¡raÅ¡ytame vekselyje. Skunde taip pat pažymėta, jog 2009 m. kovo 12 d. vekselis juridine galia prilygo tik pas­ko­los raÅ¡teliui, bet kaip jau aiÅ¡kino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tai nereiÅ¡kia prievolės vyk­dy­mo pabaigos.

Vekselis, tapęs paskolos raÅ¡teliu, negalėjo bÅ«ti vykdomas, kÄ patvirtina ir by­los medžiaga – jame nurodyti neteisingai skolininkÄ identifikavę duomenys buvo kliÅ«­tis UAB „I.“ iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ S. B. skolÄ . Atitinkamai todėl, apeliantas patyrė pa­sek­mes – neatgavo pinigų pagal vekselį. Tokiais veiksmais S. B. sÄ moningai siekė iÅ¡­kraipyti vekselio turinį, kad ateityje bÅ«tų apsunkintas vekselio davėjo tapatybės iden­tifi­ka­vimas, paties vekselio nebÅ«tų galima panaudoti pagal jo tiesioginę paskirtį, o jis pats ga­lėtų iÅ¡vengti turtinės prievolės apeliantui.

Suklastojus dokumentÄ â€“ vekselį apeliantas nebe­­gali įgyvendinti savo teisės į turtinės prievolės įgyvendinimÄ . Kadangi neįgyvendinta turtinės prie­volės dalis yra lygi 15.615 Eur, t. y. virÅ¡ija BK 190 straipsnio 1 dalyje numa­ty­tÄ didelės turto vertės ribÄ , todėl Å¡iuo nusikaltimu apeliantui padaryta didelė žala ir S. B. dėl BK 300 straipsnio 3 dalies iÅ¡teisintas nepagrįstai. Kauno apygardos prokuratÅ«ros Kauno apylinkės prokuratÅ«ros prokurorė apelia­ci­nia­me skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. iÅ¡teisinamÄ jį nuos­prendį dėl S. B. ir priimti naujÄ , apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuriuo pripažinti S. B. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir už nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straips­nio 2 dalyje, skirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę, už nusikalstamÄ veikÄ , nu­ma­tytÄ BK 300 straips­nio 3 dalyje, skirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 da­li­mi, 5 dalies 1 punktu, bausmes apėmimo bÅ«du subendrinti ir skirti galu­tinę bausmę – laisvės atė­mimÄ 2 metams. Taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymÄ atidėti 2 metams, paskiriant įpa­reigojimÄ neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nu­teistojo priežiÅ«rÄ vyk­dančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 70, 71 straipsniais, skirti baudžiamojo po­veikio prie­mones – 10 mėnesių nemokamų darbų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos ar kitose vals­ty­binėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, per mėnesį iÅ¡dirbant 20 val., paskirti 10 MGL įmokÄ Ä¯ nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fon­dÄ , nus­ta­tant 6 mėnesių terminÄ Ä¯mokai su­mokėti.

Civilinio ieÅ¡kovo A. A. P. pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį tenkinti pilnai, t. y. iÅ¡ S. B. priteisti 18.615 eurų A. A. P. naudai jo pa­tir­tos turtinės ir neturtinės žalos atly­gi­ni­mui. Skunde nurodo, kad apgaulė kaltinamojo sÄ monėje susiformavo po sandorio sudarymo ir jis, siekdamas iÅ¡vengti prievolės į vekselį, sÄ moningai, t. y. tyčia įrašė kito asmens kodÄ , o bÅ«tent pirmuosius 4 skaičius nurodė savo, o paskutiniuosius savo bendrapavardžio. Pro­ku­rorės teigimu, S. B. tai darė sÄ moningai, suprasdamas savo veiksmų esmę ir to siek­damas, o pastarojo nurodyta versija, kad neva tai įvyko per atsitiktinumÄ , laikytina gynybine versija.

Teismas iÅ¡teisinimo pagrindÄ nurodė, kaip sukčiavimo požymių nebuvimÄ toje dalyje, kad iÅ¡teisintasis nenaudojo apgaulės siekdamas iÅ¡vengti prie­volės, tačiau S. B. buvo kal­tinamas ne dėl turto apgaule už­val­dymo, bet dėl da­lies turtinės prievolės iÅ¡vengimo. Tuo tarpu teismas, iÅ¡teisindamas S. B. dėl turto už­valdymo, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog „Byla teis­me nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusi­kals­tamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti tei­sia­majame posėdyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis bau­džia­mojoje byloje Nr. 2K-463-699/2015), taip pat nukrypo nuo Lietuvos Auk­Å¡Äiausiojo Teismo praktikos, kurioje iÅ¡aiÅ¡kinta, jog bÅ«tent „Kal­tinamajame akte sufor­mu­luo­jamas kal­tinimas, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pir­mo­sios instancijos teisme.

BPK 219 straips­nio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi bÅ«ti nurodoma nusi­kalstamos veikos apraÅ¡ymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, bÅ«dai, pada­ri­niai ir kitos svarbios aplinkybės.“ IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. kovo 12 d. vekselyje nurodyta S. B., kurio a. k. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į tai konstatuota, kad civilinėmis tei­si­nė­mis priemonėmis nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimas bÅ«tų esmingai apsunkintas, nes vek­selyje nurodytas asmens kodas ir vardas bei pavardė iÅ¡ dalies priklauso S. B. ben­­drapavardžiui.

Reikalavimo teisės pagal 2009 m. kovo 12 d. vekselį įgyvendinimas buvo apsunkintas tuo, kad UAB „I.“ negalėjo iÅ¡ieÅ¡koti skolos pagal suklastotÄ 2009 m. kovo 12 d. vekselį dėl blogai nurodyto asmens kodo, todėl su Å¡ia įmone nu­ken­tė­ju­sysis turėjo nutraukti 2014 m. sausio 8 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį dėl vek­se­lyje S. B. pateiktų klaidingų duomenų. S. B. asmens kodÄ , nors ir nepri­va­lėjo, bet nurodė, o tokie duomenys suklaidino potencialius skolos iÅ¡ieÅ¡kotojus, klaidingas asmens kodo nurodymas tapo kliÅ«timi iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ iÅ¡ S. B., kuomet pusė asmens kodo yra iÅ¡teisintojo, o kita pusė – jo bendrapavardžio liudytojo S. B.. 2009 m. kovo 12 d. dienos vekselis buvo dokumentas, civilinių teisių subjektams suku­rian­tis teises ir pareigas, ir įgalinantis vekselio gavėjÄ savo pažeistas teises ginti civilinėmis tei­sinėmis priemonėmis, tačiau vekselyje buvo nurodytas ne S. B. asmens kodas, o kito asmens, jo bendrapavardžio, todėl civilinės pareigos perėjo S. B. bendra­pavar­džiui.

Tokiais veiksmais S. B. sÄ moningai siekė iÅ¡kraipyti vekselio turinį, kad atei­ty­je bÅ«tų apsunkintas vekselio davėjo tapatybės identifikavimas, paties vekselio nebÅ«tų gali­ma panau­doti pagal paskirtį, o jis pats galėtų iÅ¡vengti turtinės prievolės nu­ken­tėjusiajam. Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens suraÅ¡yto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu suraÅ¡o, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens suraÅ¡ytÄ dokumentÄ , kurio turinyje įtvir­tinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis bau­džiamojoje byloje Nr. 2K-499-677/2015.

Nuteistasis S. B. pateikė atsikirtimus į apeliacinius skundÄ , kuriuose praÅ¡o apeliacinius skundus atmesti. Teismo posėdyje prokurorė ir A. A. P. atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti. IÅ¡teisintasis ir jo atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiojo A. A. P. ir Kauno apygardos pro­kuratÅ«ros Kauno apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės Jolantos LaurinavičiÅ«tės ape­liaciniai skundai atme­tami.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo iÅ¡vadas pa­grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis tai­syk­lė­mis.

Å ioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsi­ti­ki­nimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡na­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įs­ta­tymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pa­grįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡a­liÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡na­gri­nė­jimu. Duomenų pri­pa­Å¾i­ni­mas įrodymais ir įro­dy­mų ver­­tinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundÄ pateikusiems nu­ken­tė­ju­siajam ir vals­ty­bi­niam kaltintojui nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų ir bylos faktinių ap­lin­ky­bių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­Å¾ei­dimu.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ . Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziu­muo­ja­ma, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų prak­ti­koje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prie­lai­domis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ vei­kÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

IÅ¡ nekaltumo pre­zumpci­jos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Res­pu­bli­kos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡­kinamos kal­tinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos AukÅ¡­Äiau­sio­jo Teismo praktikoje taip pat pažy­mima, kad esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma pri­imti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, apklaustas liudytojas A. B., kuris parodė, jog įprastiniai skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo veiksmai yra skolininko infor­ma­vi­mas apie perleistas teises, siunčiamas praneÅ¡imas, ieÅ¡koma kontaktinių telefono numerių, vėliau gali bÅ«ti nutarta vykti į skolininko gyvenamÄ jÄ vietÄ , vykdyti paieÅ¡kÄ , pabendrauti su Å¡eimos nariais. Skolininko duomenis turėjo iÅ¡ vekselio duomenų, jo namus rado. Nurodytu adresu rado tik skolininko žmonÄ .

Atsisakė projekto, nes jis pasirodė nepelningas (t. 3, b. l. 78-79). Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog S. B. tyčia nurodė neteisingÄ asmens kodÄ ir taip apsunkino skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ pagal vekselį. Atmesdamas Å¡iuos skundo argumentus, aukÅ¡tes­niosios instancijos teismas pažymi, jog BK 182 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultÅ«rinės reikÅ¡mės turinčias vertybes arba iÅ¡vengė didelės vertės turtinės prievolės, arba jÄ panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo bÅ«das, turint tikslÄ su­klaidinti turto savininkÄ , valdytojÄ ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o Å¡ie, suklaidinti apgaulės, savanoriÅ¡kai patys perleidžia turtÄ ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad Å¡is turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali bÅ«ti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės iÅ¡vengimu ar pa­nai­ki­ni­mu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (ka­sa­cinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-507/2012, 2K-309/2013, 2K-7-27-746/2015).

SukčiavimÄ nuo civilinių deliktų skiria tai, kad civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų Å¡alių tikrÄ jÄ valiÄ ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, o sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjami neteisėtai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad S. B. veikė atvirai ir savo vardu, nesistengė pasislėpti, nuslėpti savo tapatybės ar piniginių lėšų įgijimo iÅ¡ nukentėjusiojo fakto, dar iki 2009 m. kovo 12 d. vekselio su­darymo nukentėjusiajam buvo atlyginęs dalį skolos.

S. B. viso tyrimo ir bylos nagri­nė­jimo teisme metu nuosekliai teigė, jog asmens kodÄ jam padiktavo jo sutuoktinė R. B.. Å ie iÅ¡teisintojo parodymai bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Å iuos jo parodymus patvirtino ir liudytoja R. B.. Pažymėtina, jog nors vekselyje ir buvo neteisingai įraÅ¡yti asmens kodo paskutiniai skaičiai, visi kiti vekselyje nurodyti duomenys buvo teisingi – kal­ti­na­mojo vardas, pavardė, paraÅ¡as, gyvenamoji vieta, gimimo data, todėl neabejotina, kad kalti­na­masis neturėjo tikslo suklaidinti nukentėjusiojo dėl savo asmenybės. Kaltinamojo veiksmai įrodo, jog jis įraÅ¡ydamas neteisingus duomenis nesiekė sukelti nusikalstamų teisinių pasekmių, o bÅ«tent – iÅ¡vengti prievolės vykdymo nukentėjusiojo naudai.

IÅ¡ S. B. nurodytų bÅ«tinųjų vekselio rekvizitų galima aiÅ¡kiai identifikuoti vekselį iÅ¡davusį asmenį. Kaip teisingai pažymė­jo pirmosios instancijos teismas, S. B. net ir teisiamojo posėdžio metu neginčijo skolinių santykių su nukentėjusiuoju buvimo, o ginčijo tik patį paskolos dydį, kas neginčytinai vertinti­na ne kaip baudžiamosios atsakomybės, o kaip civilinių teisinių santykių dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad asmens kodas nėra privalomas vekselio rekvizitas ir 2009 m. kovo 12 d. vekselis buvo tinkamas iÅ¡ieÅ¡kojimui, tačiau pats nukentėjusysis nesikreipė į teismÄ su ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas priteisti negrÄ Å¾inti skolÄ .

Apeliacinio skundo argumentai, jog S. B. suvaržė jo teisę perleisti reikalavimo teisę tre­tie­siems asmenims, kadangi tretieji asmenys asmeniÅ¡kai S. B. nepažįsta ir negalėtų jo iden­tifikuoti, yra nepagrįsti. Pagal vekselyje nurodytus duomenis bet kuris asmuo gali iden­tifi­kuo­ti iÅ¡teisintÄ jį, kadangi 2009 m. kovo 12 d. vekselyje S. B. nurodė savo tikrÄ vardÄ ir pa­vardę bei nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , taip pat ir savo gimimo datÄ , visa tai patvirtindamas pa­raÅ¡u. Šį faktÄ patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A.

B., kuris nurodė, kad UAB „I.” atstovai buvo atvykę S. B. gyve­na­mo­sios vietos adresu, kuris buvo nurodytas 2009 m. kovo 12 d. vekselyje, t. y. iÅ¡ vekselyje nu­rodytų duomenų identifikavo asmenį. Apeliacinio skundo motyvai jog S. B. nurodė kito asmens kodÄ siekiant suklaidinti nu­ken­tėjusįjį atmetami kaip nepagrįsti. Kaip teisingai skundžiamo nuosprendžio motyvuose pažy­mė­jo pirmosios instancijos teismas, asmens kodas yra vientisas ir nedalomas asmens identi­fi­ka­vimo numeris, sudaromas iÅ¡ lytį nurodančio pirmojo skaitmens, asmens gimimo datos ir ke­turių paskutiniųjų automatiÅ¡kai parenkamų skaitmenų.

IÅ¡teisintojo vekselyje nurodytu asmens kodu – vientisu ir nedalomu, asmuo Lietuvos Respublikoje nėra užregistruotas, iÅ¡teisintasis Å¡iame asmens kode nurodė teisingÄ savo gimimo datÄ , taigi nesant piliečio tokiu asmens kodu, negalima teigti ir kad jis siekė pasinaudoti S. B. asmens tapatybe. IÅ¡teisintasis vekselį patvirtino savo paraÅ¡u ir to neneigė teisiamojo teismo posėdžio metu. Originalus asmens para­Å¡as patvirtina asmens tapatumÄ , kad bÅ«tent tas, o ne kitas asmuo pasirašė dokumentÄ , jis parodo pasiraÅ¡iusiojo valiÄ dokumento atžvilgiu ir patvirtina, kad pasiraÅ¡ytas dokumentas galioja ir yra nekeičiamas.

Apeliacinio skundo motyvai, jog 2009 m. kovo 12 d. vekselis juridine galia prilygo tik paskolos raÅ¡teliui, taip pat atmetami kaip nepagrįsti. 2009 m. kovo 12 d. sudarytas vekselis atitiko visus tuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo aktualios redakcijos 77 straipsnyje, todėl neginčytina, jog aptariamas vekselis turėjo vekselio, o ne pasko­los raÅ¡telio juridinę galiÄ . Tačiau vekselis prarado vekselio kaip vertybinio popieriaus galiÄ , nu­kentėjusiajam praleidus minėto įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje numatytÄ terminÄ Â pareikÅ¡ti rei­kalavimus vekselių davėjams per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos.

Kaip tei­sin­gai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. A. P. turėjo galimybę kreiptis su ieÅ¡­ki­niu bei S. B. skolinius įsipareigojimus patvirtinančiais dokumentais į teismÄ , praÅ¡y­da­mas priteisti jam negrÄ Å¾intÄ skolÄ , tačiau jis tinkamai ir laiku neįgyvendino savo teisių, o į kal­ti­namojo skolinius įsipareigojimus ketinusiÄ perimti UAB „I.“ kreipėsi tik pasibaigus vek­selio galiojimo terminui. Jis į teisines institucijas dėl baudžiamojo kaltinamojo persekiojimo su pareiÅ¡kimu kreipėsi tik po to, kai buvo nutraukta sutartis tarp jo ir UAB „I.“, pa­aiÅ¡­kėjus, kad vekselyje nurodytas blogas kaltinamojo asmens kodas, kadangi, kaip pats nu­ken­tė­jusysis nurodė, buvo praleidęs terminÄ kreiptis į teismÄ civilinio proceso tvarka. .Dėl S. B. iÅ¡teisinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas, pasiremdamas teismų praktika pakankamai argumentavo, kad ne bet kokie duomenų atitinkamame dokumente iÅ¡kraipymai daro veikÄ pavojingÄ ir nusikalstamÄ , ir už­traukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę.

Baudžiamoji teisė nėra formali teisė – ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartÄ pažymėjęs, jeigu dokumente suraÅ¡yti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų pa­darinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiÅ«riu, nes negali padaryti žalos reikÅ¡mingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms (kasacinės nu­tartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-316/2013 ir kt.).

Å iuo konkrečiu atveju nėra paneigta, kad neteisingus savo asmens kodo skaičius S. B. nurodė dėl klaidos, t. y. jo tyčia klastoti kaltinime nurodytÄ dokumentÄ nėra įrodyta. Be to, kaip jau buvo minėta, Å¡ių neteisingų duomenų įraÅ¡ymas į vekselį nesukėlė BK 300 straipsnio 3 dalies dispozicijoje reikalaujamų pasekmių – didelės žalos. Nukentėjusiajam neužkirsta galimybė ginti savo teises – reikalauti vekselyje nurodytų pinigų civilinio proceso tvarka. Tiek A.

A. P., tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas peržengė kal­tinimo ribas, nes skundžiamame nuosprendyje motyvavo, jog S. B. neturėjo tyčios ap­gaulės bÅ«du užvaldyti nukentėjusiojo turto, tačiau S. B. buvo kaltinamas dėl prievolės iÅ¡vengimo. Atmesdama Å¡iuos skundo argumentus kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teis­mas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pagrįstai nurodo, jog pasiraÅ¡ius 2009 m. kovo 12 d. vekselį, kuriame buvo nurodytas neteisingas kaltinamojo asmens kodas, po kurio laiko S. B.

A. A. P. grÄ Å¾ino beveik 20.583 eurų, kas nerodo, jog S. B. bÅ«tų vengęs tur­tinės prievolės, jis ir teisiamojo posėdžio metu neginčijo skolinių santykių su nu­ken­tė­ju­siuo­ju buvimo. Taigi, vertinant ne pavienius nuosprendžio motyvuojamosios dalies sakinius ar sa­ki­nių iÅ¡traukas, aiÅ¡kiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai iÅ¡samiai iÅ¡a­na­li­za­vo nusikalstamos veikos – sukčiavimo objektyvųjį požymį „turtinės prievolės iÅ¡vengimas“.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bau­džia­mo­jo proceso teisės normas, nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje nenurodydamas motyvų, kodėl vienus ar kitus įrodymus atmetė. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pa­rei­gos priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, kadangi tokia teismo pareiga numatyta tik priimant apkaltinamÄ jį nuos­prendį. Teismas savo iÅ¡vadas turi pagrįsti įrodymais, įvertintais remiantis BPK 20 straipsnio 5 da­lyje nustatytomis taisyklėmis.

Kaip matyti iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tu­ri­nio, Å¡is teismas visapusiÅ¡kai tyrė ir vertino byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių pa­rodymus, tiek raÅ¡ytinius įrodymus, kiekvienÄ atskirai ir kaip visumÄ . Nuosprendyje iÅ¡dėstyti iÅ¡samÅ«s įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos iÅ¡vados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia iÅ¡teisintojo nekaltumÄ . ProkuratÅ«ros apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas iÅ¡teisinamojo nuosprendžio dalį grindė tik teisminio nagrinėjimo metu dalimi S. B. duotų parodymų, kurie kelia abejonių.

Tačiau iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad teis­mas tinkamai iÅ¡tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus bei nuos­pren­dyje motyvavo iÅ¡vadÄ dėl įrodymų nepakankamumo, pagrįstai sprendė, kad S. B. kal­tei pagrįsti nepakanka vien jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Apeliacinio skundo argumentas, jog S. B. parodymai ir versijos vertintini tik kaip jo gy­nybinė pozicija siekiant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės ir paneigti by­lo­je esančiais įro­­dy­mais, yra deklaratyvus.

Teikti savo versijas apie inkriminuotÄ nusikalstamÄ vei­kÄ ir įro­dymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra kaltinamojo teisė, o įrodyti jo kaltę yra bau­džia­mÄ ­jį per­se­kio­jimÄ vykdančių institucijų pareiga. Teisėjų kolegija spren­džia, kad apylinkės teismas tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrody­mais ir raÅ¡ytine bylos me­džiaga, pakankamai ir objektyviai juos iÅ¡analizavo bei įvertino, padarė iÅ¡tir­tus įro­dy­mus ati­tin­kančias iÅ¡vadas. Kadangi iÅ¡naudojus visas galimybes paÅ¡alinti prieÅ¡­ta­ra­vi­mus ir abejo­nes, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog S. B. pa­darė nusikalstamas veikas, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ap­kal­ti­namasis nuos­prendis negali bÅ«ti grin­džiamas prielaidomis ir visos abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai, kaip to rei­ka­lauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nukentėjusiojo Artūro A. P. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinius skundus atmesti.Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai             Algirdas Jaliniauskas              Viktoras Preikšas              Rimas Švirinas