2013-11-26 Nr. AB-9016-3-61-3-01941-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2857/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01941-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. G., J. J., A. M., K. O., S. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. G., J. J., A. M., K. O. ir S. K. (toliau – ir pareiškėjai) 2013 m. birželio 5 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), kurį vėliau patikslino (b. l. 125–134), prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-5154(11) ir Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1D-6145(11); 2) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2012 metų rugpjūčio mėnesio. Pareiškėjai taip pat pareiškė prašymą, kad jei teismas nustatys, jog pareiškėjai praleido skundo pateikimo terminą, pripažinti tokio termino praleidimo priežastis svarbiomis ir minėtą terminą atnaujinti.

Pareiškėjai paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjams paskirta pensija buvo sumažinta. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Tvirtino, kad mokant sumažintą pensiją pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo principas, o atsakovo priimti sprendimai yra nepagrįsti. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjai negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavę, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Nesutiko su Vidaus reikalų ministerijos teiginiu, jog pareiškėjai yra praleidę 6 mėnesių nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, t. y. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjų vertinimu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas, kurio pareiškėjai nėra praleidę. Pareiškėjai tvirtino, kad nagrinėjama situacija yra išskirtinė, nes būtent valstybės priimtų antikonstitucinių įstatymų pagrindu pareiškėjams atsirado pensijos nepriemoka. Pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, kad teisinėje valstybėje bus ne tik panaikintos antikonstitucinės įstatymo nuostatos, bet ir bus nustatytas nepriemokos išmokėjimo mechanizmas. Tačiau tai padaryta nebuvo. Pabrėžė, kad pareiškėjai daugybę kartų kreipėsi į atsakovą žodžiu, prašydami išmokėti susidariusias nepriemokas, tačiau jiems buvo aiškinama, jog yra planuojama rengti gražinimo mechanizmo reglamentaciją, reikia tik palaukti.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 19–21) prašė atmesti pareiškėjų skundą arba bylą nutraukti.

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjai praleido Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję 6 mėnesiai. Tvirtino, kad pareiškėjų prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai. Pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjams pensiją mokėjo ir moka pagal galiojančias teisės aktų nuostatas. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pensijų kompensavimui nėra numatytos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą, todėl prašė teismo atidėti valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 167–177) pareiškėjų skundą patenkino. Teismas priteisė – J. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 31 809,40 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį aštuonis šimtus devynis litus ir 40 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., – J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 32 877,66 Lt (trisdešimt du tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt septynis litus ir 66 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., – A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 18 770,24 Lt (aštuoniolika tūkstančių septynis šimtus septyniasdešimt litų ir 24 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., – K. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 23 967,60 Lt (dvidešimt tris tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt septynis litus ir 60 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., – S. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 24 848,71 Lt (dvidešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus ir 71 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., išmokant per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-5154(11) ir Vidaus reikalų ministro 2013 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1D-6145(11).

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjams paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais. Teismas nustatė, kad pareiškėjai su 2013 m. balandžio 30 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir prašė išmokėti pareiškėjams neteisėtai neišmokėtas pensijos dalis. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 1D-5154(11) „Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies“ atsisakė nagrinėti pareiškėjų pateiktą prašymą, nurodydama, kad praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“. 2013 m. gegužės 31 d. pareiškėjai su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašydami išmokėti susidariusią pareigūnų valstybinės pensijos nepriemoką ir panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-5154(11). Vidaus reikalų ministras 2013 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 1D-6145(11) nusprendė Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-5154(11) palikti galioti, o pareiškėjų skundo netenkinti.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Pareiškėjų J. G. bei S. K. užtarnauta valstybinė pensija buvo mažinama remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pareiškėjų J. J., A. M. ir K. O. užtarnauta valstybinė pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, kas, teismo vertinimu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjų teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą.

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir byloje esančiai medžiagai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai apribojo pareiškėjams J. G. ir S. K. paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas vietoje 1,5 koeficiento taikydama 1,3 koeficientą bei pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, o pareiškėjams J. J., A. M. ir K. O. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjams pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, o pensijos ribojimas remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis laikytinas neteisėtu.

Teismas nagrinėjamo ginčo atveju atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą ir tinkamu atsakovu yra Lietuvos valstybė. Teismas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerijos teismui pateiktame atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais nurodoma, jog atsakovas negalėjo pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, nes tai nenumatyta įstatymuose, grindžiami netinkamu teisės aiškinimu, todėl atmestini.

Tokia teismo išvada grindžiama tuo, kad, vadovaujantis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Iš Vidaus reikalų ministerijos ir Vidaus reikalų ministro skundžiamų sprendimų matyti, kad jie nėra grindžiami jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, jog buvo praleisti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio skundo padavimo terminai.

Be to, teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs įstatyme nustatyto kreipimosi su skundu (prašymu) termino, o taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl šio termino atnaujinimo klausimą, būtina nustatyti termino eigos pradžią (LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010 ir kt.). Tuo tarpu ginčijamuose sprendimuose jokios aplinkybės, kuriomis galėtų būti grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatytų terminų praleidimas, nebuvo nagrinėtos bei vertintos.

Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymą, todėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-5154(11) bei Vidaus reikalų ministro 2013 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1D-6145(11) panaikino. Teismas neišmokėtas pensijos dalis pareiškėjui J. G. – 31 809,40 Lt, J. J. – 32 877,66 Lt, A. M. – 18 770,24 Lt, K. O. – 23 967,60 Lt, S. K. – 24 848,71 Lt, priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas, remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais argumentais dėl valstybinės pensijos kompensavimo atidėjimo, ir, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo principus bei į priteistinos valstybinės pensijos dydį, įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjams priteistas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokas per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 182–183) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Atsakovai nurodo, kad teismas turėjo bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu. Teigia, kad Vidaus reikalų ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama atitinkamus sprendimus privalo vadovautis ir VAĮ nuostatomis. Šiuo atveju, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjai į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. balandžio 30 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, pareiškėjų prašymas, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, buvo paliktas nenagrinėtas. Vidaus reikalų ministerija aiškiai nurodė teisinį pagrindą ir termino eigos pradžią. Teismo sprendime nurodytoje LVAT nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl skundo padavimo termino šiuo atveju nebuvo vertinamas ir atitinkamai taikytas visų pirma dėl to, kad prašymas apskritai buvo paliktas nenagrinėtas; antra – pareiškėjų nurodytoje LVAT nutartyje ir pareiškėjų šioje byloje kreipimosi į pensiją mokančią instituciją laikotarpis skiriasi, kaip ir skiriasi šiais laikotarpiais galiojęs teisinis reglamentavimas dėl skundo padavimo termino. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu ir dėl to, kad panaikindamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimą teismas ne įpareigojo ministeriją išnagrinėti pareiškėjų skundą, bet priteisė jiems neišmokėtos pensijos dalį, nors, kaip nustatyta byloje, į ministeriją pareiškėjai kreipėsi praėjus paties teismo nurodytam trejų metų skundo padavimo terminui.

Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 190–194) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą.

Pareiškėjai nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir pritaikė materialinės teisės normas. Pažymi, kad dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo susidariusi pensijos nepriemoka pažeistų konstitucines vertybes. Tokia situacija teisiškai netoleruotina, t. y. atitinka situaciją, kai bet koks, net ir naikinamasis terminas, gali būti atstatytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjams paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Pareiškėjams toks pensijos sumažinimas buvo taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu, o pareiškėjams J. G. bei S. K. inter alia taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo pateiktu terminų reikalavimams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimu, yra reikšminga ir aktualu atsakyti į pagrindinį klausimą, ar pareiškėjai, siekdami savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniame teisme, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjams apie jų teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjai į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. birželio 5 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi praleidę terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką, be to, neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjai praleido terminą kreiptis į teismą.

Šioje byloje, kaip ir LVAT administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjų delsimą kreiptis į teismą, ir tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus teismų praktikos kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nors šioje byloje pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui buvo pareiškę prašymą, kad jei teismas nustatys, jog jie praleido skundo pateikimo terminą, pripažinti tokio termino praleidimo priežastis svarbiomis ir minėtą terminą atnaujinti, nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjams turi išaiškinti jų teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje nurodytą procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarką, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius