2019-08-07 Nr. AB-15181-3-61-3-03677-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1656-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03677-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Paysera LT“ (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (1.11)I-6145 „Dėl atsisakymo tenkinti Jūsų prašymą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti VSDFV pašalinti informaciją apie pareiškėjo mokamą vidutinį darbo užmokestį. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų (2017 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 46 straipsniams, teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti informaciją apie pareiškėjo savo darbuotojams mokamą vidutinį darbo užmokestį. Sprendimas grindžiamas VSDĮ 15 straipsniu, kuris leidžia viešinti privačiose įmonėse darbuotojams mokamą vidutinį darbo užmokestį.

3. Pareiškėjo nuomone, šis reglamentavimas pažeidžią asmenų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pareiškėjas nurodė, kad asmens atlygis už darbą yra viena sudedamųjų privačios informacijos, susijusios su asmens darbu, dalių, todėl neturėtų būti atskleidžiama kaip ir kitos darbo sutartyje numatytos sąlygos. Pasak pareiškėjo, visuotinai pripažįstama, kad darbas ir visa su juo susijusi informacija yra asmens privataus gyvenimo dalis. Pareiškėjas paaiškino, kad kiekvieną mėnesį yra atnaujinami ir viešai paskelbiami duomenys apie įmonėje mokamą darbo užmokesčio vidurkį, todėl matematiškai nesunku apskaičiuoti, kokį atlyginimą gauna naujai priimtas arba atleistas darbuotojas, o tai suteikia galimybę tiksliai sužinoti konkretaus darbuotojo gaunamo atlyginimo sumą, nors privatus asmuo turi teisėtą lūkestį, kad tokia informacija liks neprieinama tretiesiems asmenims, nebus publikuojama viešai ir lengvai pasiekiama.

4. Pareiškėjas pastebėjo, kad nors konkretus atlyginimas ir nėra skelbiamas, tačiau skelbiami vidurkiai formuoja asmenų požiūrį, kad darbuotojas ir uždirba tiek, kiek nurodoma skelbiant darbo užmokesčio vidurkį. VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktuose įtvirtintas reglamentavimas galimai pažeidžia fizinių asmenų garbę ir orumą, o juridinių asmenų – reputaciją. Vidutinę įmonėje mokamo atlyginimo sumą sudaro darbuotojų visumos atlyginimų vidurkis nepriklausomai nuo jų užimamų pareigų ir išdirbtų valandų skaičiaus, todėl galutinė suma pateikiama neatvaizduojant realaus įmonėje mokamo užmokesčio. Dėl to, įmonės reputacija ir patrauklumas potencialių darbuotojų atžvilgiu mažėja, nes darbuotojai gali manyti, kad įmonėje mokami maži atlyginimai. Darbuotojas iš anksto atmes potencialų darbdavį dėl tariamai mažo atlyginimo, kai realiai jo pareigybei siūlomas atlyginimas gal net viršytų potencialaus darbuotojo lūkesčius. Tokiu būdu darbdaviams yra apribojama galimybė sulaukti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, ribojama sąžininga konkurencija tarp darbdavių. Problema yra dar opesnė dėl besiplečiančių, neseniai sukurtų įmonių, nes VSDĮ reguliavimas užkerta kelią jų konkuravimo galimybėms su įmonėmis, kurios yra įsitvirtinusios darbo rinkoje.

5. Pareiškėjas taip pat pastebėjo, kad vienas iš VSDĮ tikslų yra siekis atskleisti įmones, kurios atlyginimus moka neoficialiai. Pasak pareiškėjo, priemonės, kurių imtasi norint pasiekti minėtą tikslą yra nepateisinamos, o daroma žala darbdavių ir darbuotojų atžvilgiu – apčiuopiama. Minėtas tikslas negali pateisinti privataus gyvenimo ribojimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad VSDĮ nedraudžia neskelbti vidutinio įmonėje mokamo atlyginimo.

6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

7. VSDFV paaiškino, kad VSDĮ nenumato galimybės duomenų subjektui nesutikti su jo duomenų, kurie pagal įstatymą (VSDĮ 15 str. 3 d.) laikomi viešais, teikimu tretiesiems asmenims. VSDFV nuomone, Sprendimas yra ne tik formaliai teisėtas, bet ir socialiai ir ekonomiškai teisingas. Iš viešinamų duomenų negalima neginčijamai spręsti apie apdraustojo darbo užmokesčio dydį, todėl asmenų privatumas nėra pažeidžiamas. Viešinami duomenys, pasak VSDFV, negali riboti ir sąžiningos konkurencijos, nes visų draudėjų duomenys apskaičiuojami pagal tą pačią metodiką ir skelbiami tomis pačiomis sąlygomis. VSDFV taip pat pastebėjo, kad potencialiam darbuotojui tiesiogiai aktualus yra tik už tą darbą, kurį jis ketina dirbti, mokamas atlygis, o ne visiems įmonės darbuotojams apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų vidurkis.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) nuostatomis, visuomenė turi teisę gauti informaciją (kiek skiriama lėšų atitinkamos pareigybės darbo užmokesčiui, pavyzdžiui, atitinkamų pareigybių vidutinį darbo užmokestį, darbo užmokesčio struktūrą ar kita), tačiau ji turi būti teikiama apibendrintai. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju viešinami duomenys yra apibendrinti, o ne asmeniniai duomenys, iš kurių galima identifikuoti konkretų apdraustąjį asmenį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju pažeidžiamas asmenų privatumas.

10. Teismas taip pat nurodė, kad juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais 2016 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-633-858/2016, kad reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog VSDFV paviešino tikrovės neatitinkančius duomenis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo dalykinė reputacija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 8 dalies taikymo prasme.

11. Teismas sprendė, kad VSDĮ 15 straipsnio nuostatos nesudaro kliūčių konkuruoti rinkoje, tačiau priešingai – šių nuostatų tikslas – skatinti sąžiningą konkurenciją, pagrįstą visišku informacijos atskleidimu. Teismas pažymėjo, kad visų draudėjų duomenys apskaičiuojami pagal tą pačią metodiką ir skelbiami tomis pačiomis sąlygomis, todėl minėtos informacijos viešinimas negali būti laikomas sąžiningą konkurenciją ribojančiu faktoriumi.

12. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad VSDFV pareiškėjo duomenis paviešino nepažeisdama VSDĮ, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Nenustačius priimto Sprendimo panaikinimo pagrindų, nėra pagrindo įpareigoti VSDFV pašalinti informaciją apie pareiškėjo mokamą vidutinį darbo užmokestį.

13. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nekyla abejonių dėl VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų nuostatų atitikties Konstitucijos 22 straipsniui ir Konstitucijos 46 straipsniui, įvirtinančiam sąžiningos konkurencijos laisvę, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. 14. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Peysera LT“ apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų (2017 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 22 straipsniui ir 46 straipsniui bei teisinės valstybės principui.

15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymėdamas, kad:

15.1. Turint viešai skelbiamų duomenų visumą: apdraustųjų asmenų skaičių (ir nuolat matomą jų pokytį konkrečiai dienai), vidutinį įmonės darbo užmokestį, informaciją, kad tam tikras žmogus įsidarbino (ar nutraukė darbo sutartį), galima daryti išvadas apie konkretaus asmens konkretų darbo užmokestį konkrečioje įmonėje. Tokia informacija yra ypač akivaizdi tos pačios įmonės darbuotojams, kurie žino apie atėjusį ar išėjusį darbuotoją ir gali lengvai paskaičiuoti to darbuotojo darbo užmokestį. Ši informacija taip pat tampa ypač akivaizdi, kai įmonėje dirba mažas darbuotojų skaičius (pavyzdžiui, 4). Šie duomenys negali būti skelbiami viešai, nes sudaro asmens privataus gyvenimo dalį. Juo labiau, jei teismo nuomone, skelbiamas vidurkis neparodo konkrečių darbo užmokesčių, tai nėra įgyvendinamas ir tariamas įstatymu siekiamas tikslas – skaidrumo didinimas.

15.2. Galutinė atlyginimo suma yra paveikta daugelio veiksnių, kuriems įtaką daro įvairūs faktoriai. Pareiškėjo atveju, įmonė siekia įkurti atskirą įmonę, kurioje dirbtų vien pareiškėjui paslaugas teikiantys programuotojai, kad tos įmonės skelbiamas darbo užmokesčio vidurkis atitiktų realiai mokamą atlyginimą ir taip neatbaidytų potencialių darbuotojų – programuotojų, kurie šiuo metu Lietuvoje yra itin reikalingi specialistai, kuriuos itin sunku pritraukti.

16. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. VSDFV nurodo, kad apdraustųjų skaičius pas draudėją gali išlikti nepakitęs, nors pasikeičia vienas ar keli darbuotojai (pavyzdžiui, tą pačią dieną buvo atleisti iš darbo 3 darbuotojai ir priimti į darbą 3 darbuotojai). Metodologijos požiūriu negalima teigti, kad draudžiamųjų pajamų vidurkio ir sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumos pokytį lėmė būtent naujo darbuotojo draudžiamosios pajamos, nes draudėjo per atitinkamą mėnesį sumokėta valstybinio socialinio draudimo įmokų suma gali kisti priklausomai nuo visiems draudėjo darbuotojams priskaičiuotų draudžiamųjų pajamų, kurios gali kisti dėl laikino nedarbingumo, viršvalandžių, piniginių paskatinimų, darbo užmokesčio padidėjimo ar sumažėjimo. Pasak VSDFV, VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies teisėkūros procese buvo nuosekliai laikytasi asmens privatumo užtikrinimo, asmens duomenų apsaugos principų.

18. Dėl konkurencijos ribojimo, VSDFV pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, kad potencialiam darbuotojui tiesiogiai aktualus yra tik už tą darbą, kurį jis ketina dirbti, mokamas atlygis, o ne visiems įmonės darbuotojams apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų vidurkis, kuris neleidžia nustatyti konkrečių kitų lygiavertes pareigas einančių asmenų draudžiamųjų pajamų dydžio. VSDFV papildomai pastebi, kad jokie teisės aktai nedraudžia darbdaviui potencialiems darbuotojams informacijoje apie siūlomą darbą nurodyti, kokio darbo užmokesčio jie gali tikėtis.

19. VSDFV nuomone, VSDĮ 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai ir nėra pagrindo dėl šios nuostatos kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSDFV atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą nebeskelbti informacijos apie pareiškėjo mokamą vidutinį darbo užmokestį.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad VSDFV pareiškėjo duomenis paviešino, nepažeisdama VSDĮ nuostatų. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydamas, kad VSDĮ nuostatos, leidžiančios viešai skelbti informaciją apie mokamą vidutinį darbo užmokestį, prieštarauja Konstitucijai.

22. Iš byloje ginčijamo VSDFV Sprendimo turinio matyti, kad VSDFV atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, vadovaudamasi VSDĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d.) 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punkto nuostatomis, numatančiomis, kad draudėjo, kurio apdraustųjų asmenų skaičius yra didesnis negu 3, apdraustiesiems asmenims apskaičiuotų pajamų, nuo kurių turi būti priskaičiuotos socialinio draudimo įmokos, vidurkis ir priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų suma yra vieši duomenys. Toks teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas VSDĮ redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2017 m. sausio 1 d. ir galioja iki šiol.

23. 2017 m. rugsėjo 6 d. prašyme, į kurį atsakydama VSDFV priėmė ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas nurodė, kad, jo nuomone, įsigaliojus naujam įstatymui galimai yra pažeidžiamas ne tik darbuotojų privatumas, ribojama konkurencija tarp įmonių, bet kartu pažeidžiamos ir konstitucinės teisės bei laisvės (b. l. 7–8). Taigi, pareiškėjas iš esmės neginčija to, kad VSDFV turi įstatyme nustatytą teisinį pagrindą minėtus duomenis skelbti viešai, tačiau pareiškėjas siekė, kad ginčą nagrinėjęs teismas kreiptųsi į Konstitucinį Teismą dėl VSDĮ nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai.

24. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodydamas, kad šiuo atveju nekyla abejonių dėl byloje taikytinų VSDĮ nuostatų konstitucingumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinio skundo iš esmės visi argumentai yra susiję su minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtinto teisinio reguliavimo ydingumu ir galimu prieštaravimu Konstitucijai.

25. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, į Konstitucinį Teismą galima kreiptis tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Tik tokiu atveju teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, į Konstitucinį Teismą galima kreiptis esant dviem sąlygoms:

1) jei teismui kyla pagrįsta abejonė, kad nuostata gali prieštarauti Konstitucijai;

2) tokia nuostata, kurios konstitucingumu abejojama, yra taikoma nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas atitinka Konstituciją. Aiškindamas šią ABTĮ nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Taigi, teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta spręsti paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Žinoma, tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu (LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012), tačiau pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą) (LVAT 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012).

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma.

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesuabejojo byloje taikytinos nuostatos (VSDĮ 15 str. 3 d. 5 p.) atitiktimi Konstitucijai, todėl jam nekilo pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą abejonių pašalinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai motyvavo, kodėl jam nekyla abejonės minėtos nuostatos konstitucingumu. Kaip minėta, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (LVAT 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3204/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, kaip ir bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nekilo pagrįstų abejonių dėl VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktų atitikties Konstitucijos 22 straipsniui bei Konstitucijos 46 straipsniui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)).

27. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, susijusiems su įstatymo nuostatų atitiktimi Konstitucijai. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėjo motyvai, kuriais jis grindžia prieštaravimą Konstitucijos 22 straipsniui yra prieštaringi. Viena vertus pareiškėjas prieštaravimą Konstitucijos 22 straipsniui grindžia tuo, kad skelbiamas vidutinis darbo užmokestis atlikus matematinius skaičiavimus suteikia galimybę tiksliai sužinoti konkretaus darbuotojo gaunamo atlyginimo sumą (I t., b. l. 50), kita vertus kartu teigia, kad vidutinio atlygio viešinimas neatspindi visų darbuotojui darbdavio siūlomų sąlygų bei neatspindi darbo užmokesčio, kuris bus siūlomas konkrečiam darbuotojui (I t., b. l. 52). Pareiškėjas taip pat nepagrindžia ir prieštaravimo Konstitucijos 46 straipsniui. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamo įstatymo nuostatos nesudaro galimybės draudėjų duomenis apskaičiuoti vadovaujantis skirtinga metodika ar skelbti juos skirtingomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad ribojama sąžininga konkurencija. Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad įmonėse dirba skirtingas darbuotojų skaičius, todėl, pasak pareiškėjo, mažesnėje įmonėje galima matematiškai „išskaičiuoti“ konkretų darbo užmokestį niekaip konstituciškai nepagrindžia, kad įstatyme įtvirtintas reguliavimas pažeidžia sąžiningą konkurenciją. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonė dėl pareiškėjo nurodytų įstatymo nuostatų atitikties pirmiau aptartiems Konstitucijos straipsniams.

28. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegijai nekilo abejonė dėl pareiškėjo nurodytų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, konstatuotina, kad nėra pagrindo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29. Be argumentų, susijusių su, pareiškėjo nuomone, ydingu teisiniu reguliavimu, nustatytu VSDĮ 15 straipsnio 3 dalies 4 ir 5 punktuose, aptartų šios nutarties 26–27 punktuose, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ginčijamo VSDFV Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentų, sudarančių pagrindą minėtą Sprendimą panaikinti ir įpareigoti VSDFV nebeskelbti ginčo informacijos.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo VSDFV Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė