2025-12-30 Nr. AB-28-3-61-3-00423-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-659-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00423-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2024 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. SDPN-00-240123-00004 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo/nepratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) pratęsti Inspekcijos 2022 m. gruodžio 6 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-221206-00149 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą ilgesniam laikotarpiui (šilto meto laikotarpiui).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Privalomasis nurodymas buvo apskųstas teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą jos ieškinį atmesti. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 17 d. priėmė nutartį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Privalomasis nurodymas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. nutartimi. Teismai neatsižvelgė į jos prašymą išspręsti klausimą dėl Privalomojo nurodymo protingo termino nustatymo. Inspekcija 2023 m. gruodžio 27 d. prašymą tuo pačiu klausimu taip pat atmetė. Iš pareiškėjos buvo du kartus atimta teisė į Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimą – pakeitimą. Vykdyti Privalomąjį nurodymą, jam neįsiteisėjus, yra teisiškai neprotinga ir nelogiška, kas atsakytų už žalą, nugriovus namą, teisminio bylinėjimosi metu, jei teismas galutiniu sprendimu visiškai patenkintų ieškovo ieškinį.

2.2. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 17 d. priėmė nutartį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėja nuo 2023 m. spalio 17 d. privalo vykdyti Privalomąjį nurodymą. Dėl objektyvių aplinkybių, oro klimato sąlygų, žiemos, vykdymas yra labai apsunkintas arba neįmanomas, namo griovimas tokiomis sąlygomis yra pavojingas sveikatai ir gyvybei, priežastys yra suprantamos ir akivaizdžios, kurių įrodinėti nereikia. Inspekcijai buvo pateiktas motyvuotas prašymas Privalomojo nurodymo vykdymą atidėti – pratęsti. Be to, name, kuris bus griaunamas, yra oficialiai deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta, kurioje faktiškai gyvena ir kitos gyvenamosios vietos neturi. Esant tokioje teisinėje situacijoje, kai du kartus į jos teisėtus interesus nebuvo atsižvelgta, ne dėl jos kaltės, tokių teisių atėmimas prieštarauja žmogaus teisei į gynybą, teisingą teismą ir teisingumą. Pareiškėjos teisėtas ir niekam žalos nedarantis prašymas leisti (šiltuoju metų laiku) įvykdyti Privalomąjį nurodymą dėl išvardintų objektyvių priežasčių neturėtų būti vertinamas neigiamai, sudarant sąlygas Privalomojo nurodymo neįgyvendinimui su rimtomis pasekmėmis.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2023 m. birželio 5 d. ir buvo pasibaigęs, kai pareiškėja su 2023 m. gruodžio 27 d. prašymu kreipėsi į Inspekciją. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 4 dalis ir statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – ir STR 1.05.01:2017), 143 punktas nenumato galimybės pratęsti ar atnaujinti pasibaigusį privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, todėl Inspekcija, būdama viešojo administravimo subjektu, nustačiusi, kad pareiškėjos 2023 m. gruodžio 27 d. prašymas pateiktas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, pagrįstai Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pareiškėjai pateikus prašymą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo jau pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, šio termino pagal galiojantį reglamentavimą ir teismų praktiką negalėtų pratęsti nei Inspekcija, nei teismas.

3.2. Pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybė, kad Privalomojo nurodymo įvykdymą „apsunkina, daro neįmanomu ne tik seno statinio griovimas žiemą“, bet ir tai, jog namas, kuris turi būti nugriautas, yra vienintelė oficialiai deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta, klaidina teismą, kadangi remiantis byloje pateiktais faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu, savavališkos statybos aktu nustatyta, kad Privalomasis nurodymas buvo surašytas dėl neįrengto dviejų aukštų, vienšlaičio stogo pastato, kuris stovi 0,61 m atstumu nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto pareiškėjos nuosavybės teise valdomo pastato – sodo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). Kadangi nei Inspekcijai, nei teismui nėra suteikta teisė pratęsti pasibaigusį Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, kurios, pasak pareiškėjos, trukdo įvykdyti Privalomąjį nurodymą, šiuo atveju nėra reikšmingos, kadangi jų vertinimas galėjo būti atliktas, jei pareiškėja į Inspekciją ar teismą būtų kreipusi nepasibaigus Privalomojo nurodymo vykdymo terminui. Kadangi nurodytos sąlygos nebuvo įvykdytos, 2023 m. gruodžio 27 d. prašymo pateikimas pasibaigus Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatytam terminui, sudaro savarankišką pagrindą netenkinti pateikto prašymo bei pareiškėjos skundo.

3.3. Nagrinėjamu atveju, nei nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-6704-1171/2023 Vilniaus miesto apylinkės teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, laikinosios apsaugos priemonės dėl Privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos, o teisės aktų nustatytais terminais (esant nepasibaigusiam Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui) bei tvarka dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo pareiškėja nei į Inspekciją, nei į teismą nesikreipė. Civilinės bylos Nr. 2-6704-1171/2023 dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo iškėlimas savaime nepratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo termino, kuris yra aiškus, t. y. 2023 m. birželio 5 d., ir nurodytas Privalomajame nurodyme. Pareiškėja, neįvykdžiusi Privalomojo nurodymo, savalaikiai neatlikusi veiksmų, kad jo įvykdymo terminas būtų pratęstas, neprašydama taikyti priemonių, kurios laikinai pateisintų tokį jos neveikimą, ir Vilniaus apygardos teismui 2023 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1928-661/2023, nenurodžius, jog bendrasis 6 mėnesių terminas Privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiuotinas nuo šios nutarties įsiteisėjimo, turi prisiimti ir dėl Privalomojo nurodymo nevykdymo kylančias neigiamas pasekmes.

3.4. Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, Sprendimo turinys aiškus ir suprantamas, atitinka administracinio sprendimo turiniui keliamus reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje. Sprendimas priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl Inspekcijos Sprendimo, kuriuo nepratęstas 2022 m. gruodžio 6 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-00-221206-00149 įvykdymo terminas, teisėtumo ir pagrįstumo, ir prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki šiltojo metų laiko.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Inspekcija 2022 m. spalio 27 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir 2022 m. spalio 28 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2225, kuriame užfiksavo, kad „Žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) (kad Nr. (duomenys neskelbtini)), 6,36 m atstumu nuo šiaurinės tvoros, 3,45 m atstumu nuo pietinės tvoros, 3,64 m atstumu nuo rytinės tvoros ir 0,61 m atstumu nuo pastato yra pastatytas 12,01 m ilgio ir 5,02 m (pagal išorinius matmenys), kintamo nuo 5,610 m iki 6,902 m aukščio, dviejų aukštų pastatas. Atlikti darbai: įrengti gelžbetoninio tipo pamatai, įrengtos išorinės pastato 25 cm storio mūro sienos, iš medinės konstrukcijos suformuotas vienšlaičio tipo stogas bei yra įrengtos angos langams ir durims.“

6.2. Inspekcija 2022 m. gruodžio 5 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-221205-00150, kuriame nurodė, kad „Savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini) (kad Nr. (duomenys neskelbtini)), 6,36 m atstumu nuo šiaurinės tvoros, 3,45 m atstumu nuo pietinės tvoros, 3,64 m atstumu nuo rytinės tvoros ir 0,61 m atstumu nuo VĮ Registrų centre įregistruoto pastato – sodo namo – yra pastatytas mūrinio tipo 12,01 m ilgio ir 5,02 m pločio (pagal išorinius matmenys), kintamo nuo 5,610 m iki 6,902 m aukščio, 102 kv. m ploto, dviejų aukštų, vienšlaičio stogo pastatas. Atlikti statybos darbai: įrengti gelžbetoninio tipo pamatai, įrengtos išorinės pirmo ir antro aukšto 25 cm storio laikančiosios mūro sienos, medinė tarpaukštinė perdanga, iš medinės konstrukcijos suformuotas vienšlaičio tipo stogas bei yra įrengtos angos langams ir durims.“

6.3. Inspekcija 2022 m. gruodžio 6 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėją įpareigojo iki 2023 m. birželio 5 d.: „Nugriauti (visą statinį), 2022 m. gruodžio 5 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-221205-00150 nurodytą pastatytą mūrinio tipo 12,01 m ilgio ir 5,02 m pločio (pagal išorinius matmenys), kintamo nuo 5,610 m iki 6,902 m aukščio, 102 kv. m ploto, dviejų aukštų, vienšlaičio stogo pastatą, adresu (duomenys neskelbtini) (kad Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę.“. 2022 m. gruodžio 29 d. pareiškėja, nesutikdama su Privalomuoju nurodymu ir savavališkos statybos aktu, pateikė ieškinį teismui dėl Inspekcijos savavališkos statybos akto ir Privalomojo nurodymo panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-6704-1171/2023, pareiškėjos ieškinys atmestas. 2023 m. birželio 26 d. pareiškėja pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-928-661/2023, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-6704-1171/2023, paliktas nepakeistas.

6.4. Pareiškėja 2023 m. gruodžio 27 d. pateikė prašymą Inspekcijai (reg. Nr. PRE-395), kuriuo prašė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija Sprendimu, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą ir vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, atsisakė pareiškėjai pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kadangi prašymas pateiktas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 4 dalimi, STR 1.05.01:2017 143 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, aiškinant privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo galimybę, kai asmuo kreipiasi į teismą jau pasibaigus terminui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, kurioje išaiškinta, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo apskundus teismui jo galiojimas ir taikymas savaime nėra sustabdomas. Teismas, vadovaudamasi minėtu teisiniu reguliavimu, sprendė, kad yra dvi sąlygos, kurioms esant Inspekcija galėjo priimti sprendimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo: pareiškėja į Inspekciją raštu su prašymu turi kreiptis iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos ir pareiškėjos prašymas turi būti motyvuotas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, Inspekcija prašymų dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo tenkinti negali. Be to, pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatas Inspekcija turi diskrecijos teisę spręsti dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

8. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja Inspekcijai prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo pateikė 2023 m. gruodžio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo Privalomuoju nurodymu nustatyto termino pabaigos. Pareiškėja nesilaikė teisės aktais nustatytos termino pratęsimo tvarkos, o įstatymų leidėjas šio termino atnaujinimo galimybės nenustatė, todėl Inspekcijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Analogiškai pareiškėja teismui prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo pateikė 2024 m. vasario 7 d., t. y. praėjus aštuoniems mėnesiams nuo Privalomuoju nurodymu nustatyto termino pabaigos. Teismas pažymėjo, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nesustabdomas, apskundus Privalomąjį nurodymą teismui. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-6704-1171/2023 Vilniaus miesto apylinkės teisme ir civilinę bylą Nr. e2A-1928-661/2023 Vilniaus apygardos teisme, laikinosios apsaugos priemonės dėl Privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos.

9. Teismas nurodė, kad kiti pareiškėjos skundo argumentai nagrinėjamoje byloje nesudaro pagrindo Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui pratęsti, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėja nesilaikė teisės aktais nustatytos termino pratęsimo tvarkos, o įstatymų leidėjas šio termino atnaujinimo galimybės nenustatė. Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų būti vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose. Nustačius, kad pareiškėja į teismą kreipėsi pasibaigus Inspekcijos Privalomuoju nurodymu nustatytam terminui, jog šis terminas nebegali būti nei atnaujintas, nei pratęstas, pareiškėjos prašymas atmestas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nesilaikė teisės aktuose nustatytos termino pratęsimo tvarkos, terminas yra pasibaigęs, o jo atnaujinimo galimybė įstatyme nenustatyta, todėl Inspekcijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negali būti pratęstas, todėl pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 10. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą, tenkinantį skundo reikalavimus, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Dėl savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų teismų procesas baigėsi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. įsiteisėjusia nutartimi, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimas paliktas nepakeistas (ieškinys atmestas). Prašymas dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo Inspekcijai buvo pateiktas 2023 m. gruodžio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po teismo įsiteisėjusio sprendimo.

10.2. Paduodant ieškinį, nors ir nebuvo konkrečiai per laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo procedūrą, teismo prašė paskirti protingą laiką Privalomojo nurodymo įvykdymui ir tai negali būti laikoma, jog ji nesilaikė teisės aktais nustatytos termino pratęsimo tvarkos, praleido terminą tokio prašymo pateikimui. Pareiškėjos prašymas buvo pateiktas laiku, dar 2022 m. gruodžio 29 d. su ieškiniu Vilniaus miesto apylinkės teismui. Priežiūros įstatymo 14 straipsnis nenurodo prašymo formos, išskirtinių taisyklių, draudimą prašymą teikti su ieškiniu. Įstatymas nenumato tokio prašymo (dėl privalomojo nurodymo termino, pratęsimo, pakeitimo) pateikimą išskirtinai per laikinųjų apsaugos priemonių institutą, ar per atskirą prašymą. Įstatymas suteikia teisę kreiptis su tokio pobūdžio klausimu pagal aplinkybes į Inspekciją ar į teismą. Kadangi jos prašymas buvo nenagrinėtas – atmestas, ir apeliacinės instancijos teismas paliko nenagrinėtu – atmestu, buvo priversta toliau ginti savo teises ir 2023 m. gruodžio 27 d. Inspekcijai pateikti prašymą pakartotinai.

10.3. Dėl ne jos kaltės iš jos yra atimama teisė į savo teisėtų interesų gynimą antrą kartą. Šios aplinkybės buvo nurodytos ir pateikti visi dokumentai Regionų administraciniam teismui paduodant skundą, bet teismas skundo motyvų visiškai nevertino ir apie juos nepasisakė. Teismo prerogatyva vykdyti teisingumą, ginti pažeistas žmogaus teises, teismas, matydamas žmogaus teisių pažeidimą, privalo ir turi imtis priemonių tokiai teisei atkurti.

11. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis. Atsakovas pažymėjo, kad teismas nustatęs, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme apeliantės inicijuotuose civilinėse bylose Nr. 2-6704-1171/2023 ir Nr. e2A-1928-661/2023 laikinosios apsaugos priemonės dėl Privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos, pagrįstai konstatavo, jog Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nesustabdomas, apskundus Privalomąjį nurodymą teismui. Bendrosios kompetencijos teismai nesprendžia klausimų, susijusių su Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Inspekcijos Sprendimo, kuriuo nepratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, teisėtumo ir pagrįstumo, ir prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ilgesniam laikotarpiui.

14. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. nutarties 10.1 – 10.3 p.), prašo skundą tenkinti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (žr. nutarties 10 p.).

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, nesant priešingų duomenų, tvirtintina, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo 2023 m. birželio 5 d. (žr. nutarties 3.3 p., 8 p., 12 p.), kuris 2023 m. gruodžio 27 d., t. y. prašymo Inspekcijai pateikimo metu jau buvo pasibaigęs (ABTĮ 56 str.).

17. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pasisakoma, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).

19. Pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, jį pratęsti nebėra galimybės, o Priežiūros įstatymas nenustato, kad toks terminas galėtų būti atnaujinamas.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

21. Nenustatyta priežasčių, dėl kurių šioje gautoje patikrinti apeliacine tvarka byloje būtų būtina nukrypti nuo teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų iš esmės analogiškose bylose, todėl apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius