b4cfd5a4-0fee-43ba-a3cf-9b5c8990e3ed · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr              Civilinė byla Nr. 2A-101/2013              Procesinio sprendimo kategorija: 35.4; 35.5; 36.3. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. kovo 20 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Kazio KailiÅ«no, Gintaro Pečiulio ir Donato Å erno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-882-232/2011 pagal ieÅ¡kovės T.

S. ieÅ¡kinį atsakovams „Velva Trading Inc.“, S. A. ir R. P..Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : Ginčo esmė           IeÅ¡kovė T. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iÅ¡ pagrindinio skolininko įmonės „Velva Trading Inc.“, taip pat subsidiariųjų skolininkų S. A. bei R. P. solidariai 120 000 Lt skolos, 6 proc. metinių procesinių palÅ«kanų ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

IeÅ¡kinyje nurodė, kad 2000 m. balandžio 19 d. su atsakovais S. A. ir R. P. sudarė raÅ¡ytinę sutartį, kuria atsakovai S. A. ir R. P. įmonės „Velva Trading Inc“ vardu pasiskolino iÅ¡ jos 30 000 JAV dolerių vienerių metų terminui. Sudarant sutartį, atsakovai jokių dokumentų, liudijančių teisę sudaryti sutartį įmonės vardu, nepateikė, sutartį pasiraÅ¡ydami teigė, kad paskolÄ ima bendram verslui, prievolės įvykdymÄ garantavo įmonės „Velva Trading Inc.“ ir asmeniniu turtu.

Suėjus vienerių metų laikotarpiui, atsakovai savo įsipareigojimų ir garantijų neįvykdė, skolos negrÄ Å¾ino. Pagrindiniam skolininkui įmonei „Velva Trading Inc.“ jos oficialiu adresu (Belizo valstybėje) buvo iÅ¡siųstas raginimas įvykdyti įsipareigojimus pagal 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartį, tačiau įsipareigojimai neįvykdyti, atsakymas į pretenzijÄ nepateiktas. Atsakovo R. P. buvimo vietos nustatyti nepavyko. S. A. į ieÅ¡kovės raginimus tiek žodžiu, tiek raÅ¡tu nereagavo.

IeÅ¡kovės teigimu, sudaryta paskolos sutartis laikytina kartu ir garantijos sutartimi, pagal kuriÄ atsakomybė neįvykdžius prievolės ar jÄ Ä¯vykdžius netinkamai kyla sutartyje nurodytiems subjektams (įmonei „Velva Trading Inc.“, R. P. ir S. A.). Kadangi pagrindinis skolininkas įmonė „Velva Trading Inc.“ suteiktos paskolos negrÄ Å¾ino, gali bÅ«ti, kad iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ jos bus objektyviai neįmanomas, tokiu atveju skola turi bÅ«ti iÅ¡ieÅ¡koma iÅ¡ subsidiariųjų skolininkų R.

P. ir S. A. turto, kuriuo Å¡ie atsakovai taip pat užtikrino prievolės įvykdymÄ . IeÅ¡kovė pažymėjo, kad subsidiarus Å¡ių atsakovų atsakomybės pobÅ«dis reiÅ¡kia, jog prievolės įvykdymo iÅ¡ pradžių reikia reikalauti iÅ¡ pagrindinio skolininko, o Å¡iam reikalavimo nepatenkinus, toliau dviejų analogiÅ¡kÄ statusÄ turinčių garantų prievolė kreditoriui laikoma solidariÄ ja. Toks prievolės pobÅ«dis, pasak ieÅ¡kovės, kyla iÅ¡ to, kad minėti atsakovai prievolės įvykdymÄ garantavo ir savo asmeniniu turtu, jie yra susiję su pagrindiniu skolininku (buvo įmonės akcininkai), jie veikė bendrai, susitarę (kartu pasirašė paskolos ir garantijos sutartį).

IeÅ¡kovė taip pat pažymėjo, jog atsakovai praleido prievolės įvykdymo terminÄ , o po Å¡io termino pabaigos dėl valiutų kursų pasikeitimo valiuta, kuria turi bÅ«ti grÄ Å¾inama skola, nuvertėjo. Todėl, anot jos, skolininkas privalo kompensuoti kreditorei prievolės valiutos nuvertėjimÄ ir padengti valiutų skirtumÄ , susidariusį dėl pasikeitusio kurso. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino: priteisė ieÅ¡kovei T.

S. 120 000 Lt skolos, 7230 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų ir 6 proc. metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo dienos iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo iÅ¡ atsakovo firmos „Velva Trading Inc.“, o nesant galimybės sprendimÄ Ä¯vykdyti iÅ¡ „Velva Trading Inc.“, iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nurodė vykdyti solidariai iÅ¡ atsakovų R. P. ir S. A.. Teismas taip pat priteisė iÅ¡ atsakovo „Velva Trading Inc.“ 2400 Lt žyminio mokesčio valstybei, o nesant galimybės sprendimÄ Ä¯vykdyti iÅ¡ „Velva Trading Inc.“, ir Å¡ios sumos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nurodė vykdyti solidariai iÅ¡ atsakovų R.

P. ir S. A.. Teismas pažymėjo, kad atsakovas S. A. neneigė fakto, jog jis su kitu atsakovu R. P., bÅ«dami verslo bendrasavininkiai, skolindavosi savo verslo įmonei apyvartines lėšas prekių pirkimui, tame tarpe ir iÅ¡ ieÅ¡kovės sutuoktinio V. S., ir toks skolinimasis buvo įprastinė verslo praktika, ir kad jam parduodant akcijas R. P., įmonė liko skolinga ir ieÅ¡kovės sutuoktinis buvo informuotas, jog skolÄ gražinsiÄ s R. P..     Teismo vertinimu, atsakovas neteisingai traktuoja, kad jo pasiraÅ¡yta garantija yra dviÅ¡alis sandoris.

Prie vienaÅ¡alių sandorių priskirtinos prievolių užtikrinimo priemonės, o viena iÅ¡ jų yra garantija. Teismo nuomone, atsakovas savo atsikirtimus nepagrįstai grindė 1964 m. CK 200, 201 straipsniais, reguliuojančiais turto įkeitimÄ . Nors sutarties tekste ir minimas atsakovų turtas, tačiau, teismo nuomone, ieÅ¡kovai nesudarė įkeitimo sutarties, bet garantavo paskolos įvykdymÄ . Anot teismo, nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog kreditorius negali reikalauti prievolės įvykdymo iÅ¡ garanto, kadangi nepabandė iÅ¡siieÅ¡koti skolos iÅ¡ pagrindinio skolininko.

Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog ieÅ¡kovė dėjo maksimalias pastangas iÅ¡siieÅ¡koti skolÄ iÅ¡ pagrindinio skolininko, nes ji kreipėsi į policijÄ bei privačiÄ paieÅ¡kos firmÄ . Todėl teismas pripažino, kad CK 6.245 straipsnio 5 dalyje numatytÄ kreditoriaus pareigÄ ieÅ¡kovė įvykdė tinkamai.Teismas, nustatęs, jog skolos sudarymo metu verslas atsakovui S. A. priklausė lygiomis dalimis su kitu bendrasavininkiu ir atsakovu, padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas S. A. nebuvo tik nominalus garantas, bei pažymėjo, kad pagal paskolos sutarties, kuri kartu yra ir garantija, turinį, abu atsakovai yra įsipareigoję atsakyti savo turtu, kadangi sutartyje nekalbama apie garantų dalis prievolėje, pripažino, kad abu garantai įsipareigojo solidariai atsakyti pagal paskolos sutartį.      Atsižvelgęs į tai, kad paskolos terminui suėjus ir pagrindiniam skolininkui „Velva Trading inc.“ skolos negražinus, teismas pripažino, kad kreditoriui (ieÅ¡kovei) atsirado teisė nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ garantijos davėjus.

Å i prievolė, anot teismo, nėra ribojama priemonėmis, iÅ¡skyrus skolos termino suėjimÄ . Teismas nustatė, kad Å¡iuo atveju garantija yra neterminuota, todėl jos pabaiga galima tik įrodžius, kad prievolė, kuriai užtikrinti ji buvo duota, yra įvykdyta arba kreditorius atsisakė savo teisių pagal garantijÄ , arba pripažinus jÄ negaliojančia. Taikyti atsakovo atsiliepime nurodytÄ CK 6.96 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ ir laikyti, kad baigėsi garantijos terminas, teismo vertinimu, Å¡ioje byloje nėra galimybės visų pirma todėl, kad minėto straipsnio nuostatomis reguliuojama speciali garantijų rÅ«Å¡is – banko garantija, antra, ginčo byloje atsakovo pasiraÅ¡yta garantija yra neterminuota.

Paskolos raÅ¡telyje, kuris tuo pačiu metu yra ir garantija, apibrėžtas ne garantijos, bet ja užtikrintos prievolės (paskolos atidavimo), terminas (vieneri metai), kuriam suėjus kreditoriaus teisė reikalauti iÅ¡ garantų subsidiarios atsakomybės atsiranda, o ne pasibaigia. Atsakovo teiginius, kad ieÅ¡kovė piktnaudžiavo savo teisėmis, ilgÄ laikÄ nereikalaudama iÅ¡ garantų prievolės įvykdymo, teismas pripažino nepagrįstais, pažymėjęs, kad ieÅ¡kovė nereikalauja dėl ilgo neatsiskaitymo kilusių nuostolių atlyginimo, bei atkreipė dėmesį į tai, kad pripažino, kad atsakovas S. A., veikdamas pagal verslininkui keliamus padidinto apdairumo, rÅ«pestingumo ir sÄ Å¾iningumo reikalavimus, parduodamas akcijas kitam atsakovui, turėjo pasidomėti, ar yra įvykdyta prievolė, už kuriÄ jis garantavo ir kurios terminai buvo suėję, o aplinkybę, kad prievoles įvykdys R.

P., turėjo aptarti su ieÅ¡kove. Atsakovo argumentus, kad ieÅ¡kovė veikia nesÄ Å¾iningai, siekdama prisiteisti visÄ paskolÄ tik iÅ¡ atsakovo, kuris realiai pasiekiamas iÅ¡ieÅ¡kotojams ir Lietuvoje turi turto, teismas pripažino neatitinkančiais tikrovės. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, paremtus paskolos suteikimo metu galiojusiu Pinigų įstatymo 2 straipsniu bei Užsienio valiutos įstatymo 3 straipsniu, pažymėjęs, kad ieÅ¡kovė dėjo pastangas iÅ¡siieÅ¡koti skolÄ iÅ¡ pagrindinio kreditoriaus ir laiduotojo R.

P., todėl, vadovaudamasis CK 6.36 straipsnio 3-5 dalimis ir atsižvelgęs į tai, kad skolininkas neįrodė, kad prievolė uždelsta dėl ieÅ¡kovės kaltės, nusprendė priteisti sumÄ , apskaičiuotÄ litais pagal paskolos sutarties metu galiojusį JAV dolerio kursÄ , kas sudaro 120 000 Lt. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai              Atsakovas S. A. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ .

Taip pat praÅ¡o panaikinti laikinÄ sias apsaugos priemones, taikytas jo turto atžvilgiu, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.              Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.875 straipsnio 3 dalies nuostatas. Anot apelianto, paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl paskolos teisiniams santykiams atsirasti nepakanka vien Å¡alių susitarimo/ketinimo. Apelianto nuomone, nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina paskolos santykių tarp Å¡alių buvimÄ pagal 2000 m. balandžio 19 d. sutartį, nes nenustatytas esminis Å¡ių santykių požymis – pinigų perdavimo atsakovų nuosavybėn faktas ir atsakovų įsipareigojimas grÄ Å¾inti juos ieÅ¡kovei.

Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ , tais atvejais, kai paskolos raÅ¡telyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktÄ tenka paskolos davėjui. Tačiau ieÅ¡kovė, įrodinėdama, jog atsakovui firmai „Velva Trading Inc“ paskolino sutartyje įvardintas pinigines lėšas, tepateikė tik susitarimÄ ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sutarta pinigų suma buvo tikrai perduota. Anot apelianto, liudytojų, kurie yra ieÅ¡kovės sutuoktinis bei geras pažįstamas, parodymų teismas neturėjo laikyti pakankamais ir objektyviais įrodymais, galinčiais neginčijamai patvirtinti, kad ginčo skolos suma tikrai buvo perduota atsakovams.Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnį.

Sutartyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momento. Sutarties teksto formuluotė „Mes pasiskoliname 30 tÅ«kst. Dol. Vienerių metų laikotarpiui..“, pasak apelianto, neginčijamai įrodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimÄ perduoti sutarties dalykÄ , tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Teismas, konstatuodamas, kad firmos „Velva Trading Inc“ skolinimasis iÅ¡ ieÅ¡kovės sutuoktinio V. S. buvo įprastinė verslo praktika, neįvertino, kad tai nebuvo ieÅ¡kovės įprastinė veiklos praktika.Visi proceso dalyviai pripažino, kad kažkokia dalis pinigų toliau firmos apyvartoje buvo ir po to, kai apeliantas pardavė savo turėtas akcijas.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovės sutuoktinis kurį laikÄ ir toliau sėkmingai kreditavo verslÄ ir gaudavo iÅ¡ to pajamas, kad egzistavo kiti susitarimai, nei pateiktas ketinimų lapelis teismui. Pažymėtina, kad firmos „Velva Trading Inc“ pradėjo ieÅ¡koti ieÅ¡kovės sutuoktinis, o ne pati ieÅ¡kovė, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177, 178, 185 straipsnių nuostatas, nes nepateikė iÅ¡samaus kiekvieno atsakovo iÅ¡dėstytų motyvų teisinio įvertinimo, nenurodė, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus, neapsvarstė ir nepasisakė dėl aplinkybės, kokiais leistinais įrodymais ieÅ¡kovė įrodinėjo faktÄ , jog ji perdavė atsakovams pinigus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.245 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Maksimalios pastangos, kurias dėjo ieÅ¡kovė, ieÅ¡kodama firmos „Velva Trading Inc.“, yra vertintinos kaip tapačiai protingam žmogui nesuprantama įvykių eiga. Bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovė rėmėsi nežinojimu, todėl siuntinėjo užklausimus į netinkamas organizacijas, sudarinėjo komercines sutartis su privačiais detektyvais. Anot apelianto, niekas jam jokių pretenzijų neturėjo, neįteikė jokio reikalavimo dėl garanto atsakomybės, nepaklausė, jeigu turėjo interesÄ , kur iÅ¡ ties yra ta firma, kas tai per firma, ar turi turtÄ , sÄ skaitas ir t. t.

Be to, ieÅ¡kovės kviestas liudytojas               E. G. patvirtino, kad ieÅ¡kovės sutuoktinis dažnai lankėsi ofise (jo name), bendravo su juo, tačiau kažkodėl nesugebėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl firmos rekvizitų. Å ie beveik po aÅ¡tuonerių metų nuo teisės atsiradimo apginti pažeistas teises pagal sutartį veiksmai, netitinkantys protingo žmogaus požiÅ«rio, įrodo, kad visas Å¡is procesas buvo atliekamas tik dėl akių, turint tikslÄ tariamÄ skolÄ gauti iÅ¡ Lietuvoje esančio ir lengviausiai pasiekiamo apelianto S. A..Apeliantui, kaip verslininkui, teismas taikė padidintus apdairumo, rÅ«pestingumo ir sÄ Å¾iningumo reikalavimus ir nurodė, jog jis, prieÅ¡ parduodamas akcijas, turėjo pasidomėti, ar įvykdyta prievolė, kuriÄ garantavo ir kurios terminai buvo suėję.

Tačiau apeliantui nebuvo žinoma apie kokiÄ nors ieÅ¡kovės paskolintÄ piniginių lėšų sumÄ , todėl jam jokie klausimai dėl to nekilo. Atsakovas žinojo ir niekada neneigė, kad ieÅ¡kovės sutuoktinis buvo pastovus firmos kreditorius ir kad firmos apyvartoje pastoviai buvo naudojami ir V. S. (ieÅ¡kovės sutuoktinio) pinigai. Pastarasis buvo informuotas apie apelianto pasitraukimÄ iÅ¡ verslo, tačiau S. S. savo valia ir toliau pasiliko firmoje „Velva Trading Inc.“ kartu su R. P. pagal tokiÄ pat susiformavusiÄ verslo kreditavimo praktikÄ .Garantija, kaip specialus sandoris, neatleidžia garanto gavėjo nuo pareigos savo teisėmis naudotis sÄ Å¾iningai, rÅ«pestingai, kad nebÅ«tų pažeisti bendrieji teisės principai, kuriais grindžiami Å¡alių tarpusavio santykiai, kylantys iÅ¡ civilinių teisinių santykių.

Å ios aplinkybės, anot apelianto, nepaneigia garanto teisės iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar reikalavimai jų pateikimo momentu yra pagrįsti ir sÄ Å¾iningi. PretenzijÄ Ä¯vykdyti reikalavimÄ geruoju iÅ¡ ieÅ¡kovės apeliantas gavo 2008 m. rugsėjo 10 d. ir tik tada sužinojo esÄ s neva skolingas ieÅ¡kovei pagal jos pateiktÄ 2000 m. balandžio 19 d. ketinimų lapelį. Tokios aplinkybės, kai kreditorius nepateikė skolos atsiradimo faktÄ patvirtinančių dokumentų, įrodančių piniginių lėšų perdavimÄ , iÅ¡ skolininko „Velva Trading Inc.“ skolos nereikalavo 8 metus, nepateikė teismui įrodymų, jog siekė susigrÄ Å¾inti skolÄ , kai suėjo skolos mokėjimo terminas, ieÅ¡kovė skolininko pradėjo ieÅ¡koti tik tuo metu, kai skolininkas nutraukė veiklÄ Lietuvoje, suponuoja faktÄ , kad skolos ginčo raÅ¡telio pagrindu ir nebuvo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė T. S. praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia tokiais argumentais: Skirtingai nei teigia apeliantas, vadovaujantis lingvistiniu teksto reikÅ¡mės nustatymo principu, žodis „pasiskoliname“ reiÅ¡kia ir pinigų priėmimo faktÄ . Taigi, ir pinigų perdavimo faktÄ . Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog 2000 m. balandžio 19 d. nebuvo sudaryta paskolos sutartis.Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad žodis „pasiskoliname“ reiÅ¡kia tik ketinimÄ ateityje pasiskolinti pinigus.

Kadangi pinigai buvo perduoti iÅ¡ vakaro prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį ieÅ¡kovės namuose, firmos „Velva Trading Inc.“ biure pasiraÅ¡yta paskolos sutartis buvo tik formalumas, įteisinęs jau įvykusį pinigų perdavimo faktÄ .IeÅ¡kovė su apeliantu buvo seni draugai, vienas kitu pasitikėjo, tarp jų buvo susiklosčiusi verslo praktika, t. y. ieÅ¡kovė skolindavo apeliantui ir jo partneriui R. P. pinigų ir gaudavo palÅ«kanų. IeÅ¡kovė neturėjo pagrindo nepasitikėti apeliantu, jai buvo žinoma, kad S. A. ir R.

P. buvo sÄ Å¾iningi verslininkai, ankstesnės paskolos fiziniams asmenims buvo gražintos laiku, palÅ«kanos buvo mokamos, o ir jie buvo seni draugai. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp Å¡alių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Anot ieÅ¡kovės, negalima teigti, jog faktas, kad E. G. buvo iÅ¡duotas skolos lapelis su firmos antspaudu, paneigia 2000 m. balandžio 4 d. paskolos sutarties buvimÄ , nes Å¡i yra be firmos rekvizitų.Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieÅ¡kovės paraÅ¡o nebuvimas paskolos sutartyje paneigia paskolos sutarties buvimÄ .

Pagal teismų praktikÄ , paskolos sutartis yra vienaÅ¡alė sutartis, nes pareigos, kylančios iÅ¡ Å¡ios sutarties (grÄ Å¾inti paskolÄ ir sumokėti palÅ«kanas už naudojimÄ si paskolos dalyku), tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas Å¡ios sutarties pagrindu įgyja teises (reikalavimo teisę susigrÄ Å¾inti paskolinto turto ekvivalentÄ su atlygiu už paskolÄ arba be jo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2008). Pažymėtina, kad apeliantas neneigia, kad pasirašė skolos lapelį, neneigė skolos ir po akcijų pardavimo, teigė, jog skolÄ grÄ Å¾ins R.

P.. Taigi, tai įrodo, jog apeliantas pripažino ieÅ¡kovei skolÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).Pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimÄ . Apeliantas, kaip ir ieÅ¡kovė, taip pat yra suinteresuota bylos baigtimi Å¡alis, jo parodymuose yra daug neatitikimų ir prieÅ¡taravimų.Pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta, konstatavo, jog tinkamai neįvykdžius sutarties pagrindiniam skolininkui firmai „Velva Trading Inc.“, apeliantui kyla subsidiarinė atsakomybė.

Skirtingai nei teigia apeliantas, ieÅ¡kovė dėjo maksimalias pastangas surasti firmÄ â€žVelva Trading Inc.“ ir pateikė pretenzijas, tačiau nei vieno iÅ¡ jų atsakymų negavo. Apeliantas atsakymo į pretenzija taip pat nepateikė. IeÅ¡kovė kreipėsi į privačių detektyvų biurÄ , taip pat i oficialiÄ institucijÄ - policijÄ , kuri atsisakė vykdyti ikiteisminį tyrimÄ , nes ieÅ¡kovę su atsakovais, jų manymu, sieja civiliniai sutartiniai santykiai.Apeliantas teigia, kad parduodamas firmos akcijas, jis jautėsi pagrįstai niekam neskolingas.

Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas, prieÅ¡ parduodamas akcijas, veikė pagal padidintus verslininkui reikalavimus ir dėjo maksimalias pastangas iÅ¡siaiÅ¡kinti 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutarties įvykdymo faktÄ . Kaip posėdžio metu apeliantas nurodė, jis nesigilino į sutarties tekstÄ , o jį tiesiog pasirašė R. P. paliepimu, nesigilino į vedamÄ firmos buhalterijÄ , nes ji buvo vedama jo bendrasavininkio R. P. anglų kalba. Teisėjų kolegija konstatuoja:Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo, daro iÅ¡vadÄ , kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti naikinamas apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių Å¡io sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Å ioje byloje ieÅ¡kovės T. S. pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį dėl skolos priteisimo pirmosios instancijos teismas patenkino ir priteisė ieÅ¡kovei 120 000 Lt skolos, bylinėjimosi iÅ¡laidas bei palÅ«kanas nuo priteistos sumos iÅ¡ atsakovo „Velva Trading Inc.“, kaip paskolos gavėjo, o nesant galimybės sprendimÄ Ä¯vykdyti iÅ¡ Å¡io atsakovo, teismas nusprendė priteistÄ sumÄ iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ atsakovų S. A. ir R. P. solidariai, kaip garantavusių už paskolos gavėjo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymÄ ir atsakingų pagal paskolos sutartį subsidairiai.

Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas S. A. savo apeliaciniu skundu, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.875 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes, apelianto nuomone, nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina paskolos santykių tarp Å¡alių buvimÄ pagal 2000 m. balandžio 19 d. sutartį: nėra nustatytas esminis Å¡ių santykių požymis – pinigų perdavimo atsakovų nuosavybėn faktas ir atsakovų įsipareigojimas grÄ Å¾inti juos ieÅ¡kovei.

Pasak apelianto, ieÅ¡kovė, įrodinėdama, jog atsakovui firmai „Velva Trading Inc“ ji paskolino sutartyje įvardintas pinigines lėšas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sutarta pinigų suma buvo tikrai perduota.Atsižvelgdama į šį apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytÄ argumentÄ , teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiÅ¡kai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje;

Å¡ias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas.2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartyje, kurios pagrindu ieÅ¡kovė praÅ¡o priteisti negrÄ Å¾intÄ paskolÄ , užfiksuota: ,,Mes, R. P., (....), ir S. A., (...), firmos VELVA TRADING INC. vardu (...) pasiskoliname iÅ¡ T. S. (...) 30 (trisdeÅ¡imt) tÅ«kstančių JAV dolerių 1 (vieneriems) metams.“Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklių taikymo praktikÄ , sprendžiant klausimÄ , ar paskolos sutartis pripažintina sudaryta, ar ne, pažymėjo, kad sutarties tekste žodis „pasiskolino“ negali bÅ«ti suabsoliutintas pripažįstant, jog tokio žodžio buvimas aiÅ¡kiai patvirtina pinigų perdavimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d., nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2013).

Tačiau kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; įrodymų byloje vertinimas turi bÅ«ti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokiÄ ar kitokiÄ Ä¯rodomÄ jÄ vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ . Vertindamas įrodymų visumÄ , teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų iÅ¡vadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieÅ¡taravimų, paneigiančių tokias iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010).Nagrinėjamu atveju bÅ«tina pažymėti tai, kad Å¡ioje byloje nėra pareikÅ¡tas paskolos gavėjo reikalavimas, ginčijant paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigai pagal paskolos sutartį jam nebuvo perduoti ar jų buvo perduota mažiau, negu nurodyta paskolos sutartyje.

Pinigų perdavimo paskolos gavėjui aplinkybės neginčijo ir atsakovas S. A., savo atsiliepimuose į ieÅ¡kinį, teigdamas, kad paskolos gavėjas buvo atsakovas „Velva Trading Inc.“, o ne jis (S. A.), raÅ¡ytinės garantijos sutarties jis nepasirašė, ir nėra įrodyta, kad paskolos gavėjas yra nemokus, todėl prievolės vykdymo nukreipimas į garantÄ yra neteisėtas ir jis (S. A.) yra netinkamas atsakovas (83-85, 157-159 b. l., 1 t.). Atsiliepime į patikslintÄ ieÅ¡kinį Å¡is atsakovas taip pat neigė gavęs pinigus pagal paskolos sutartį bei nurodė, kad jam nėra žinoma, ar pinigus pagal aptariamÄ paskolos sutartį gavo atsakovas „Velva Trading Inc.“, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas (apeliantas) pripažino, kad pinigus skolinosi verslui, jie buvo perduoti „Velva Trading Inc.“ grynaisiais, Staponavičiai buvo paskolinę ne tik 30 000, bet ir daugiau paskolų, paskolos negrÄ Å¾ino, nes pinigai toliau buvo naudojami versle (170- 171 b. l., 2 t.). Taigi, byloje yra pakankamai duomenų iÅ¡vadai, jog paskolos sutartis tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo „Velva Trading Inc.“ buvo sudaryta, pinigai pagal Å¡iÄ paskolos sutartį buvo perduoti, esminių prieÅ¡taravimų, paneigiančių tokiÄ iÅ¡vadÄ , nėra, o aplinkybė, kad paskolos sutartyje nėra specialiai aptartas sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas, Å¡ios iÅ¡vados nepaneigia, ir apelianto teiginys, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina paskolos santykių pagal 2000 m. balandžio 19 d. sutartį tarp Å¡alių buvimo, yra nepagrįstas.Nustačius, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir paskolos dalykas paskolos gavėjui buvo perduotas, apelianto nurodytos aplinkybės, kad jam pardavus savo turėtas akcijas, dalis pinigų toliau buvo firmos (paskolos gavėjo) apyvartoje, kad firmos „Velva Trading Inc“ pradėjo ieÅ¡koti ne pati ieÅ¡kovė, o jos sutuoktinis, kuris ir toliau sėkmingai kreditavo verslÄ ir gaudavo iÅ¡ to pajamas, esminės reikÅ¡mės Å¡ios bylos iÅ¡sprendimui negali turėti, nes ieÅ¡kinys Å¡ioje byloje yra pareikÅ¡tas dėl atsakovų prievolių, kilusių iÅ¡ konkrečios paskolos sutarties, vykdymo ir tik Å¡ios konkrečios sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybės, Å¡alių valia, buvusi jÄ sudarant, ir turi esminę reikÅ¡mę Å¡ios bylos iÅ¡sprendimui.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatuodamas, kad paskolos raÅ¡telyje, kuris tuo pačiu metu yra ir garantija, apibrėžtas ne garantijos, bet ja užtikrintos prievolės (paskolos atidavimo), terminas (vieneri metai), kuriam suėjus kreditoriaus teisė reikalauti iÅ¡ garantų subsidiarios atsakomybės atsiranda, o ne pasibaigia, iÅ¡ esmės pripažino, kad 2000 m. balandžio    19 d. paskolos sutartį pasirašę atsakovai S. A. ir R. P. tuo pačiu vienaÅ¡aliÅ¡kai įsipareigojo atsakyti kredito davėjai (ieÅ¡kovei), jei paskolos gavėjas (firma „Velva Trading Inc“) savo prievolės neįvykdys arba jÄ Ä¯vykdys netinkamai, t .y. garantavo už paskolos gavėjo prievolės pagal paskolos sutartį tinkamÄ Ä¯vykdymÄ .

Teismas taip pat pripažino, kad atsakovų garantija yra neterminuota. Å ių pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų atsakovas savo apeliaciniu skundu neginčija, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.245 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias garantijos sampratÄ bei subsidiarinės atsakomybės atiradimÄ . Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė dėjo maksimalias pastangas, siekdama iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ iÅ¡ pagrindinio skolininko.Atsižvelgdama į Å¡iuos bei su jais susijusius atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.245 straipsnis apibrėžia civilinės atsakomybės sampratÄ ir jos rÅ«Å¡is.

Pagal Å¡io straipsnio 1 dalies nuostatÄ , civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena Å¡alis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius), o kita Å¡alis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius). Å ioje byloje pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovė prašė priteisti 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutarties pagrindu perduotus pinigus, kaip paskolos dalykÄ (skolos sumÄ ), iÅ¡ atsakovo firmos „Velva Trading Inc“, kaip paskolos gavėjo, ir subsidiariai iÅ¡ atsakovų S. A. bei R.

P., kaip garantų, garantavusių paskolos gavėjo prievolės pagal paskolos sutartį tinkamÄ Ä¯vykdymÄ . Taigi, pareikÅ¡to ieÅ¡kinio esmė – reikalavimas įvykdyti prievoles, kurios atsakovams atsirado sudarytos sutarties pagrindu. Reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę, t. y. atlyginti nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius), Å¡ioje byloje nėra pareikÅ¡tas. Todėl CK 6.245 straipsnio nuostatos Å¡ioje byloje netaikytinos ir teigti, jog buvo pažeistos, nėra jokio pagrindo.

Garantijos sampratÄ ir garanto prievolės ribas nustato CK 6.90 – 6.92 straipsniai. Pagal CK 6.90 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , garantija laikomas vienaÅ¡alis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar jÄ Ä¯vykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sÄ lygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto prievolė yra subsidiari ir jÄ riboja garantijoje nustatyta suma.

Tai reiÅ¡kia, kad kreditorius pirmiausia turi pareikalauti įvykdyti prievolę iÅ¡ skolininko, ir tik Å¡iam atsisakius vykdyti prievolę ar neįvykdžius per nustatytÄ terminÄ , Å¡ios prievolės įvykdymo jis gali reikalauti iÅ¡ garanto. 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartyje yra nurodyta: ,,Garantu skolinamajai sumai yra firmos ir asmeninis turtas“. Taigi, atsakovų, kaip garantų, prievolės ribos sutampa su suteiktos paskolos suma ir Å¡ia suma atsakovai S. A. bei R. P. prisiėmė atsakyti paskolos davėjai subsidiariai, t. y. papildomai, tuo atveju, jeigu prievolę paskolos gavėjas atisakys vykdyti arba neįvykdys per nustatytÄ terminÄ .

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė dėjo maksimalias pastangas, siekdama iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ iÅ¡ pagrindinio skolininko: nustačius, kad skolininkas „Velva Trading Inc“ registruotas ne Lietuvoje, o Belize, ir Lietuvoje veiklos nevykdo, o su juo susijusio asmens R. P. buvimo vietos nustatyti nepavykus, darytina pagrįsta iÅ¡vada, kad kreditorius tinkamai įvykdė savo pareigÄ pareikalauti įvykdyti prievolę iÅ¡ skolininko ir Å¡is prievolės neįvykdė ir teigti, kad kreditorius savo teisėmis naudojosi nesÄ Å¾iningai, nerÅ«pestingai ar pažeidė bendruosius teisės principus, nėra pagrindo.

Tokio pagrindo nesudaro ir aplinkybė, kad pretenzija įvykdyti reikalavimÄ geruoju apeliantui buvo pateikta tik 2008m. rugsėjo 10 d., t. y. po to, kai pagrindinio skolininko ieÅ¡kovei nepavyko rasti.Apelianto teiginys, kad jam, nebuvo žinoma apie kokiÄ nors ieÅ¡kovės paskolintÄ piniginių lėšų sumÄ , negali bÅ«ti pripažįstamas pagrįstu, nes jis, pasiraÅ¡ydamas paskolos sutartį ir tuo pačiu patvirtindamas, kad skolinamos sumos grÄ Å¾inimÄ garantuoja savo asmeniniu turtu, negalėjo nežinoti, už kokiÄ pinigų sumÄ jis garantuoja, t. y. kokia yra skolinamoji suma, kuri yra nurodyta toje pačioje paskolos sutartyje, kurios visas tekstas yra viename lape (3 b. l., 1 t.).  Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177, 178, 185 straipsnių nuostatas, nes nepateikė iÅ¡samaus kiekvieno jo iÅ¡dėstyto motyvo teisinio įvertinimo, nenurodė, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus, neapsvarstė ir nepasisakė dėl aplinkybės, kokiais leistinais įrodymais ieÅ¡kovė įrodinėjo faktÄ , jog ji perdavė atsakovams pinigus. Atsižvelgdama į šį atsakovo apeliacinio skundo argumentÄ , teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimÄ (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau Å¡i teismo pareiga neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktÄ absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiÅ¡kas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktÄ . Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neiÅ¡samÅ«s, Å¡is pažeidimas gali bÅ«ti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo bÅ«ti iÅ¡spręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡sprendė teisingai. IÅ¡ esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali bÅ«ti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                              Kazys Kailiūnas                                                                                                                                                                        Gintaras Pečiulis                                                                                           Donatas Šernas