2020-12-09 Nr. AB-23399-3-62-3-02916-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1987-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02916-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų ir Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. D. (S. D.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) ir Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), po 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. birželio iki 2011 m. spalio 7 d. buvo laikomas Alytaus PN, o nuo 2014 m. birželio iki skundo pateikimo – Marijampolės PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Pareiškėjo teigimu, jis ne kartą žodžiu bei raštu kreipėsi į Alytaus PN ir Marijampolės PN administracijas dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau pareigūnai jam atsakydavo, jog nuteistiesiems šios higienos priemonės nepriklauso. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas jautėsi žeminamas, diskriminuojamas, negalėjo palaikyti asmeninės higienos, patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus, be to, pradėjo skaudėti ir gesti dantys.

3. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad higienos priemonių negali gauti net ir nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui, nes perka tabako gaminius.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą bei skundą atmesti.

5. Marijampolės PN nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad nuteistieji turi būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis. Vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., nuteistiesiems išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis (1 vnt. / mėn.), dantų pasta 75 ml (kas du mėnesius), skutimosi peiliukai (4 vnt. / mėn.). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas sąskaitoje turėjo lėšų, todėl higienos priemonių galėjo įsigyti savarankiškai. Pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 31 d. teikė prašymus Marijampolės PN administracijai dėl higienos priemonių išdavimo, kadangi pareiškėjas buvo nemokus, higienos priemonės pareiškėjui buvo išduotos.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas šioje įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atliko periodiškai nuo 2008 m. liepos 25 d. iki 2011 m. spalio 7 d., o skundą teismui pateikė tik 2018 m. gruodžio 3 d., todėl prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo S. D. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas, tačiau netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

8. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Alytaus PN nuo 2008 m. liepos 25 d. iki 2011 m. spalio 7 d., taip pat reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Marijampolės PN nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 7 d., atsakovo atstovų prašymu pritaikė ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas byloje vertino tik Marijampolės PN veiksmų teisėtumą 2015 m. gruodžio 8 d. – 2018 m. gruodžio 3 d. laikotarpiu.

9. Dėl higienos priemonių išdavimo nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir byloje nenustatyta, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus – neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.

10. Dėl higienos priemonių išdavimo nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintą Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems nuo 2017 metų tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra siejamas su asmens nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Marijampolės PN patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 31 d. kreipėsi su prašymais į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi peiliukų) išdavimo, higienos priemonės pareiškėjui buvo suteiktos atsižvelgus į jo nemokumą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas higienos priemones (dantų šepetėlį, dantų pastą ir skutimosi peiliukus) gavo 2017 m. sausio 31 d., 2017 m. vasario 28 d., 2017 m. kovo 22 d., 2017 m. rugsėjo 27 d., 2017 m. spalio 22 d. ir 2018 m. sausio 24 d.; kitu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas mokiu. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų Marijampolės PN veiksmų aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d.

11. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Marijampolės PN nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neaprūpino pareiškėjo higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetuku, skutimosi peiliukais), konstatavo pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam tinkamomis sąlygomis pažeidimą, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas dėl higienos priemonių išdavimo ginčo laikotarpiu į atsakovą nesikreipė, o tai yra pagrindas abejoti pareiškėjo skundo argumentais apie didelio masto psichologines kančias, išgyvenimus ar sveikatos pablogėjimą, kuriuos tariamai sukėlė atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, kad atsirastų pakankamas pagrindas spręsti dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. 12. Pareiškėjas S. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą ir tenkinti jo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai pritaikė ieškinio senaties terminą, nes Konvencijos 3 ir 14 straipsniai tokio termino nenustato. Pasak pareiškėjo, anksčiau kreiptis į teismą jis negalėjo, nes neįtarė apie savo teisių pažeidimą, apie tai sužinojo tik iš kitų nuteistųjų, kurie laimėjo administracines bylas ir kuriems buvo priteistos kompensacijos. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad higienos priemonės yra neišduodamos asmenims, perkantiems tabako gaminius. Pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Alytaus PN ir Marijampolės PN atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui S. D. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN ir Marijampolės PN.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2015 m. gruodžio 7 d. (įskaitytinai), šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo 2015 m. gruodžio 8 d. – 2018 m. gruodžio 3 d. laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Marijampolės PN nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neaprūpino pareiškėjo higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetuku, skutimosi peiliukais), tačiau netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos kompensaciją.

17. Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nes Konvencija tokio termino nenustato, be to, pareiškėjas nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjo laikosi pozicijos, kad jo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais turėjo būti tenkintas, nes neturtinė žala atsirado dėl žeminančių orumą kalinimo sąlygų, o jo teisių pažeidimo pripažinimas nėra adekvati satisfakcija padarytam pažeidimui. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

20. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

21. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

23. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

24. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

25. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą Alytaus PN netinkamomis sąlygomis nuo 2008 m. birželio iki 2011 m. spalio 7 d., taip pat už kalinimą Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. birželio iki kreipimosi į teismą, tačiau skundą išsiuntė tik 2018 m. gruodžio 7 d., t. y. žymiai praleidęs dalies savo reikalavimų trejų metų ieškinio senaties terminą.

26. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

27. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad dėl savo teisių pažeidimo jautėsi žeminamas, diskriminuojamas, negalėjo palaikyti asmeninės higienos, patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus, taigi pareiškėjas jautė neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį ir galėjo suprasti apie savo teisių pažeidimus.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

31. Pareiškėjas nenurodo jokių svarbių, ne nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai iki 2015 m. gruodžio 7 d. (įskaitytinai).

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. gruodžio 8 d.

33. Vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygas minėtu laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo teisę būti aprūpintam higienos priemonėmis 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d., tačiau nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiribojo pripažinimu, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista. Kaip minėta, pareiškėjas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteista piniginė kompensacija. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kad higienos priemonės yra neišduodamos asmenims, perkantiems tabako gaminius.

34. Pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

35. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

36. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

37. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas iki 2017 m. sausio 1 d. būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu išduoti trūkstamas higienos priemones, o nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti apie pareiškėjo patiriamą diskomfortą bei tam tikrų higienos priemonių trūkumą. Įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, esą jis Marijampolės PN administracijai teikė prašymus dėl higienos priemonių išdavimo, pagrįstai pripažinti abstrakčiais, kadangi pareiškėjas šių savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Abejotini nagrinėjamu atveju ir pareiškėjo teiginiai, kad visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjas negalėjo valytis dantų, prisižiūrėti ir nusiskusti ir kad jam kilo būtent tokios neigiamos pasekmės, kurias jis nurodė savo skunde.

38. Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

39. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su nuteistųjų nemokumo vertinimu, įskaitant aplinkybes dėl tabako gaminių įsigijimo, vadovavosi šiuos teisinius santykius reguliuojančiu teisės aktu – Aprašu ir konkrečiai jo 13 punktu, kuriame aiškiai įtvirtinta, jog laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasirinkti, kokių prekių įsigyti. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kai yra nustatoma, jog asmuo neteikė atsakovo atstovui prašymo išduoti higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetuką ir skutimosi peiliukus), asmuo turėjo galimybę pats įsigyti higienos priemones, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1597-442/2019; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-187-629/2020; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-1062/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-859-520/2020; kt.).

40. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė