2024-06-26 Nr. AB-10149-3-61-3-03109-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-652-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03109-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 23SD4285, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); panaikinti Departamento 2023 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 23S20013, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 5 metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad yra gimęs Rusijos Federacijoje, o Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai gyvena nuo 2010 m., dirba nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. Nuo 2014 m. pareiškėjas pagal neterminuotą darbo sutartį dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas 2004 m. sudarė santuoką, jo sutuoktinei A. K. nuo 2013 m. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2021 m. ji yra Lietuvos Respublikos pilietė. Sūnus E. K. (Rusijos Federacijos pilietis) gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, jam nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. sausio 29 d. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nuo 2014 m. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, mokosi pagal neformaliojo švietimo programą. Pareiškėjas, atvykdamas gyventi į Lietuvą 2010 m. suteikė informaciją, kad iki 2005 m. tarnavo Rusijos Federacijos policijos įstaigoje (viešasis sektorius) ir atsakydamas į privaloma klausimyną neslėpė, kad nuo 1985 m. iki 2005 m. tarnavo tuometėje TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje bei turėjo leidimą dirbti su įslaptinta (tarnybine) informacija. Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, informavo, kad dokumentų išdavimas gali užsitęsti, todėl patarė pateikti dokumentus dėl nacionalinės vizos išdavimo, jog nesusidarytų situacija, kad pareiškėjas Lietuvoje būtų be teisėto pagrindo. Pareiškėjas, kaip ir buvo rekomenduota, kreipėsi į Departamentą dėl nacionalinės vizos išdavimo, tačiau buvo priimtas Sprendimas Nr. 2, kuriuo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 26 d. iki 2028 m. vasario 25 d.

3. Pareiškėjas teigė, kad yra deklaravęs gyvenamąją vietą ir ilga laiką gyvena Lietuvoje, elgėsi pareigingai, nepadarė jokių pažeidimų, nėra skolingas, yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi sūnų, draugų ir pažįstamų. Šios aplinkybės patvirtina jo stiprius socialinius ryšius ir pareiškėjas sieja ateitį su Lietuvos valstybe, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas neturi ekonominių, socialinių santykių su Rusija, ir įvykdžius ginčijamą Sprendimą Nr. 2, jis taptų socialiai pažeidžiamu asmeniu, neturėtų darbo ir kur gyventi, tai reikštų priverstinį šeimos ryšių nutraukimą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas savo vertinimą grindžia Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pažyma, tačiau kuo pareiškėjas kelią pavojų nacionaliniam saugumui Departamentas nenurodo, išskyrus bendras frazes apie dabartinę Rusijos agresyvią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki 2005 m. tarnavo Rusijos vidaus reikalų sistemoje savaime nesuteikia pagrindo išvadai, jog jis atlieka kokius nors neteisėtus ir valstybės saugumui grėsmę keliančius veiksmus. Departamentas sprendimus priėmė formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, nesigilino į individualų pareiškėjo atvejį, nevertino jo socialinių ryšių, tariamo pavojingumo, keliamos grėsmės valstybės saugumui lygio.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD, išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. VSD 2023 m. vasario 6 d. rašte Nr. 18-1445 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir VSD išvada) nurodė, kad pareiškėjas, tarnaudamas tuometėje TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje ir turėdamas leidimą dirbti su įslaptinta informacija, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Įvertinus pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pareiškėjo ekonominius ryšius, ir atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punktą ir 38.3 papunktį bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Kadangi pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Ginčijamuose sprendimuose neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. VSD teigė, kad ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat naujausiuose – 2022 m. ir 2023 m. grėsmių vertinimo ataskaitose. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ (toliau – ir Nacionalinio saugumo strategija), taip pat Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“, 2022 m. rugsėjo 15 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1416 „Dėl Rusijos Federacijos organizuojamų neteisėtų referendumų Ukrainoje nepripažinimo“.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino, t. y. panaikino Departamento 2023 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 23SD4285, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, panaikino Departamento 2023 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 23S20013, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 5 metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus, įpareigojo atsakovą Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, 2022 m. lapkričio 29 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos pilietė. Pareiškėjas 2023 m. sausio 18 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą tikslu – gyventi Lietuvoje. Departamente pildydamas klausimyną ir atsakydamas į klausimyno 3 klausimą „Ar esate atlikęs karinę tarnybą“ pareiškėjas nurodė, kad tarnybą atliko 1982–1984 m., atsakydamas į klausimyno 4 klausimą „Ar turite (turėjote) kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis, institucijomis?“ nurodė „Ne“ ir nurodė apie 1985 m.

– 2005 m. darbą vidaus reikalų ministerijoje. Atsakydamas į klausimyno 5 klausimą „Ar palaikote ryšius su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose?“ – nurodė „Ne“. Departamentas VSD išsiuntė paklausimą ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. VSD išvada Departamentas informuotas, kad pareiškėjas tarnaudamas tuometėje TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje ir turėdamas leidimą dirbti su įslaptinta informacija, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

VSD išvadoje taip pat nurodoma, kad: Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose: 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ ir 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“. VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi bei 2006 m. gruodžio 20 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsniu, prašė neišduoti naujo ir panaikinti turimą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams bei šiam laikotarpiui minėto asmens duomenis pateikti į Centrinės antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

11. Teismas nurodė, kad Departamento 2023 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. 23S18274, priimtu remiantis VSD išvada, atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Departamentas, vadovaudamasis VSD išvada, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriame, be VSD išvadoje nurodytų motyvų, taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“; 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucija Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“;

Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gegužės 10 d. rezoliucija Nr. XIV-1070 „Dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje pripažinimo genocidu ir specialiojo tarptautinio baudžiamojo tribunolo įsteigimo Rusijos agresijos nusikaltimui ištirti“; Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“. Sprendime Nr. 1 nurodoma, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos Federacijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti.

Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms. Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjas su leidimu laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai gyvena nuo 2010 m., Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. ir yra įdarbintas iki šiol.

Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė (santuoka sudaryta 2004 m.), kuri Lietuvoje gyvena ir dirba nuo 2009 m., 2013 m. jai išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o 2021 m. ji tapo Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėjo sūnui, Rusijos Federacijos piliečiui, gim. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. sausio 29 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, nuo 2014 m. jis gyvena su leidimu nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, mokosi pagal neformaliojo švietimo programą.

12. Teismas nustatė, kad Sprendime Nr. 1 nurodyta, jog tai, kad pareiškėjas, Lietuvoje nepertraukiamai gyvendamas nuo 2010 m. nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kelia pagrįstų įtarimų, jog jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę, o atsižvelgiant į VSD vertinimą jo atžvilgiu dėl grėsmės valstybės saugumui, įvertinus šiandieninę geopolitinę situaciją, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais šeimos nariais, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis būti Lietuvos Respublikoje su nacionaline viza negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Departamento vertinimu, atsisakymas išduoti nacionalinę vizą laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui būti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl nacionalinės vizos išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

13. Teismas nurodė, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

Sprendimas Nr. 2 priimtas remiantis VSD išvada, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendime Nr. 2 be VSD išvadoje ir Sprendime Nr. 1 nurodytų motyvų, nurodyta, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, jog pareiškėjas turėjo nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2013 m. kovo 1 d., nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2014 m. kovo 2 d., nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 3 d., nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2016 m. birželio 5 d., nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2017 m. kovo 4 d., nuo 2017 m. kovo 5 d. iki 2019 m. kovo 5 d., nuo 2019 m. kovo 6 d. iki 2021 m. kovo 5 d. ir nuo 2021 m. sausio 22 d. iki 2023 m. sausio 22 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi.

Aktualiausiais 2023 m. vasario 21 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki dabar dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė A. K. (santuoka sudaryta 2004 m.), kuri Lietuvoje gyvena ir dirba nuo 2009 m., 2013 m. jai išduotas leidimas nuolat gyventi, o 2021 m. tapo Lietuvos Respublikos piliete.

Pareiškėjo sūnui, Rusijos Federacijos piliečiui E. K., laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. sausio 29 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, nuo 2014 m. jis gyvena su leidimu nuolat gyventi, mokosi pagal neformaliojo švietimo programą. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Departamento vertinimu, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Įvertinus tai, kad VSD prašo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams ir yra nustatyta šio užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, tačiau pareiškėjas nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, kelia pagrįstų įtarimų, jog jis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę ir įvertinus šiandieninę geopolitinę situaciją, konstatuotina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais šeimos nariais, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo šeimos nariai, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir tai, kad pareiškėjas ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į CSIS, pareiškėjo duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini CSIS.

14. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo, Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas), Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) nuostatas, teismų praktiką.

15. Teismas pažymėjo, kad pagrindai, kuriems esant nacionalinė viza neišduodama, nurodyti Įstatymo 19 straipsnyje – nagrinėjamu atveju nacionalinė viza neišduota remiantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu – jeigu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, vadovavosi tik VSD pateikta informacija. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjo 1985–2005 m. laikotarpiu atlikta tarnyba tuometėje TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje ir tuo laikotarpiu turėtu leidimu dirbti su įslaptinta informacija. Tačiau nagrinėjamu atveju tiek VSD, tiek Departamento nurodomos išvados, grindžiamos šiuo vieninteliu faktu, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Turėtų būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes.

17. Teismas vertino, kad išvada apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, remiantis vien tik aplinkybe, jog jis prieš 18 metų baigė tarnybą TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, užėmė vadovaujamas pareigas, turėjo leidimą dirbti su įslaptinta informacija, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali. Vien tik asmens tarnyba tuometinėje TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje prieš daugiau nei 18 metų sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas nebuvo atliktas.

18. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju, nenustačius konkrečių realybėje egzistuojančių pareiškėjo sąsajų su Rusijos tarnybomis, nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia. VSD išvadoje nurodyta, kad, vertinama, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 priimantis subjektas yra atsakovas ir būtent jis turi atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui.

19. Teismas nurodė, kad bylos kontekste pareiškėjo situacija turi būti vertinama individualiai atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui nuo 2012 m. buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvoje, čia jis gyveno ir gyvena su savo šeima ir dirba. Byloje nėra duomenų, kad jį su Rusijos Federacija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą. Nepritarimas Rusijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje liudija pareiškėjo, kaip turinčio priešingas Rusijos valdžios politikai pažiūras, naudai. Todėl tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą.

20. Teismas vertino, kad Departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į ginčijamus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, o būdamas viešojo administravimo subjektu turi atsižvelgi į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su paraiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeimą, darbą, gyvenimo trukmę Lietuvoje), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Pažymėtina ir tai, kad VSD išvadoje yra klaidingai nurodytų duomenų apie pareiškėją, t. y., tai, kad pareiškėjas turėjo kontaktų su NATO ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių teisėsaugomis, bei, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, tačiau nors atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad VSD išvados negali vertinti, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad Departamentas vertino VSD išvadoje nurodytą informaciją ir (ar) kreipėsi pakartotinai į VSD dėl galbūt padarytų klaidų VSD išvadoje ištaisymo, ir (ar) informacijos apie pareiškėją pagrįstumo patikslinimo.

21. Teismas konstatavo, kad tokio individualaus vertinimo Departamentas neatliko, į ginčijamus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 proporcingumo principo.

22. Teismas sprendė, kad Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Todėl Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą, o pareiškėjo prašymas dėl nacionalinės vizos išdavimo nagrinėtinas iš naujo.

23. Teismas pažymėjo, kad ši teismo išvada nereiškia, jog iš naujo nagrinėjant prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo negali būti priimtas tokias pačias teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis sprendimas.

III. 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

25. VSD nurodo, kad teismas, panaikindamas sprendimus, neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagristai suteikė prioritetą vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, taip pat nepagristai taikė akivaizdžiai per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, nesilaikė teismų praktikos, suformuluotos analogiško pobūdžio bylose. Taip pat teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui mažinimo.

26. VSD pažymi, kad pagal Įstatymą būtent VSD atlieka užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. VSD remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika grėsmės valstybės saugumui vertinimo klausimais ir pažymi, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje dėl jo buvusio tarnybinio ryšio su Rusijos vidaus reikalų sistema vertina kaip pakankamai realią grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, priimdamas sprendimus, vadovavosi VSD išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo ilgametę tarnybą TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalu ministerijoje, turint leidimą dirbti su įslaptinta informacija, jo lojalumą Rusijos Federacijai bei tikimybę būti išnaudotam Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Departamentas, gavęs išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, privalėjo priimti skundžiamus sprendimus. Teismas, konstatavęs, kad išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui turėjo padaryti Departamentas, nukrypo nuo teismų praktikos.

27. VSD dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjat pirmosios instancijos teisme. Atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamus sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas, akcentuodamas viešojo administravimo subjektams keliamus reikalavimus ir procedūrų laikymąsi, tinkamai neįvertino atsakovo sprendimų grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo aspektu. Viena ta aplinkybė, kad nuo pareiškėjo tarnavimo Rusijos vidaus reikalų sistemoje praėjo tam tikras laiko tarpas, neleidžia daryti išvados dėl išnykusios grėsmės valstybės saugumui. Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

28. VSD vertinimu, teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ryšiais su Lietuva ir Rusija, nepagrįstai suteikdamas pernelyg didelę reikšmę sąsajoms su Lietuva. Netinkamai įvertinta tai, kad pareiškėjas net 20 metų yra dirbęs Rusijos vidaus reikalų sistemoje ir turėjo leidimą dirbti su įslaptinta informacija, ėjo viršininko pareigas, turėjo teisę duoti nurodymus, kurie buvo privalomi kitiems asmenims. Pareiškėjas iki šiol gauna pensiją iš Rusijos Federacijos. Pareiškėjo sūnus yra Rusijos Federacijos pilietis, o sutuoktinė taip pat buvusi Rusijos Federacijos pilietė, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusi neseniai. Pareiškėjo dukra Rusijos Federacijos pilietė, iki šiol gyvenanti Rusijoje. Pareiškėjas, ilgą laiką gyvendamas Lietuvoje, nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra išmokęs valstybinės lietuvių kalbos, t. y. nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Dėl to darytina išvada, kad jis turi pakankamai stiprius ryšius su Rusija. Teismas nepagristai vertino, kad byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galbūt atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus. Taikytas per aukštas įrodinėjimo standartas. Jeigu būtų konkrečių duomenų apie pareiškėjo veiksmus, jau būtų imtasi veiksmų ir taikyta atitinkama atsakomybė. Apsunkinus Rusijos piliečių patekimą į Europą, padidėja tikimybė, kad Rusijos žvalgybos tarnybos sieks išnaudoti Lietuvoje jau teisėtais pagrindais esančius asmenis. Teismo motyvai dėl klaidų VSD išvadoje buvimo, kurios yra rašymo apsirikimai, nepaneigia pareiškėjo tarnybos Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje fakto. Be to, pareiškėjas netinkamai užpildė klausimyną – atsakydamas į antrą klausimą, jis nurodė vienintelę darbovietę, bet nenurodė savo tarnybos Rusijos vidaus reikalų sistemoje. Šią aplinkybę pareiškėjas nurodė atsakydamas į ketvirtą klausimą. VSD vertinimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes. Ginčijami atsakovo sprendimai laikytini adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

29. Pareiškėjas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad dėl susiklosčiusios situacijos dėl dokumentų, leidžiančių gyventi Lietuvoje, negavimo jis negali duoti sutikimo, jog jo nepilnametis sūnus taptų Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjas teigia dėl savo amžiaus, darbo pobūdžio, nes dirba paprastu darbininku, nėra įdomus jokiai užsienio žvalgybai. Ankstesnis jo darbas Rusijos vidaus reikalų sistemoje nesudaro pagrindo teigti dėl tam tikrų kontaktų buvimo, nes jis nebendravo su užsienio tarnybų pareigūnais, tarnavo viešosios tvarkos palaikymo oro uoste srityje. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvoje gyvena nuo 2010 m. Detaliau pareiškėjo asmeninių aplinkybių, dėl kurių jis turėjo tik leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, bei kitų reikšmingų aplinkybių, atsakovas nesiaiškino. Pareiškėjas teigia visą laiką Lietuvoje buvęs teisėtai, o jo grėsmės valstybės saugumui vertinimas pagrįstas prielaidomis, bendra Rusijos situacijos ir veiksmų analize.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2023 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 23SD4285, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, 2023 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 23S20013, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 5 metus bei nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, kad individualaus vertinimo Departamentas neatliko, į ginčijamus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimų proporcingumo, sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.

33. Apeliacinį skundą padavė trečiasis suinteresuotas asmuo VSD, jame iš esmės nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. VSD teigia, kad teismas nustatė per aukštą įrodinėjimo standartą, nesilaikė susiformavusios teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, netinkamai įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Apeliacinis procesas yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo ar bylos nagrinėjimo pratęsimas apeliacinėje instancijoje, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacinio skundo ribose. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

36. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją).

37. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad kiekvienu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus joje esančius įrodymus (ABTĮ 10 str. 2 d.), aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.), jokie įrodymai jam neturi iš anksto nustatytos galios, nes juos teismas įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

38. Sprendžiant dėl galimos grėsmės valstybės saugumui turi būti įvertintas tokios galimybės realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu); kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali; todėl sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo (buvimo) Lietuvos Respublikoje pavojaus (grėsmės) valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas; tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas; tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais; jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais užsieniečio veiksmais, jų pobūdžiu; būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2221-556/2023).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą nurodyta, kad Departamentas, net ir gavęs VSD išvadą, kurioje pateikiamas užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas, turi pats pagrįsti priimamą sprendimą objektyviais duomenimis, įvertinti visas nustatytas aplinkybes, atsižvelgti į šių aplinkybių visumą, laikytis proporcingumo, gero administravimo principų (žr., pvz., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023).

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad išvada apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui padaryta remiantis vien tik aplinkybe, jog jis prieš 18 metų tarnavo TSRS ir Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali, o šis faktas sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinamas visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes, tačiau toks vertinimas nebuvo atliktas. VSD išvadoje nurodyta, kad, vertinama, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 priimantis subjektas yra atsakovas ir būtent jis turi atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas nustatė reikšmingas aplinkybes pareiškėjo individualios situacijos vertinimui: pareiškėjui nuo 2012 m. buvo išduodami leidimai gyventi Lietuvoje, čia jis gyveno su savo šeima, jo sutuoktinė 2021 m. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o sūnus turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Lietuvoje nuo 2012 m. dirba, nėra duomenų, kad jį su Rusijos Federacija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai, nėra individualizuotų aplinkybių, kurios galėtų būti įvertintos kaip požymiai, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismas atsižvelgė ir į pareiškėjo užpildytame klausimyne pateiktą nepritarimą Rusijos kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, kuris vertintinas visų individualių pareiškėjo situacijos aplinkybių visumoje. Pažymėtina, kad nors VSD teigia, kad pareiškėjas netiksliai užpildė klausimyną (ne toje grafoje pateikė atsakymą), tačiau jis reikšmingą informaciją apie savo ankstesnę tarnybą pateikė. Tuo tarpu VSD išvadoje yra klaidingų duomenų apie pareiškėją (pvz., neatitikimų nurodant pareiškėjo pilietybę) ir, nors VSD teigia, kad tai rašymo apsirikimas, nėra jokių duomenų, jog atsakovas ar VSD būtų ėmęsi priemonių šiems neatitikimams pašalinti, kaip pastebėjo pirmosios instancijos teismas.

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, teismo atlikto byloje esančių įrodymų vertinimo aspektu, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika dėl įrodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose, sprendžiant, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė, vidiniu savo įsitikinimu, teisingumo ir protingumo kriterijais, iš esmės sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nenustatė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Vien tai, kad byloje esančių įrodymų vertinimas, kurį atliko teismas, skiriasi nuo trečiojo suinteresuoto asmens VSD vertinimo, savaime nereiškia, kad teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ar padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

42. Nors VSD apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiami sprendimai laikytini adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią Lietuvoje gyventi užsieniečiams, priešiškų Lietuvai valstybių piliečiams, kurių buvimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, tačiau šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui nebuvo tinkamai grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Departamentas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.

43. Pažymėtina, kad ginčai dėl atitinkamų Departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. VSD apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota bylose, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad aptariamu aspektu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

44. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištyręs, priėmė sprendimą, kurio naikinti trečiojo suinteresuoto asmens VSD apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl VSD apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė