2022-07-28 Nr. AB-19585-3-62-3-00758-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3372-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00758-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. C. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) A. J. C. (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 22S59723 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis), (duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentui pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu pareiškėjos prašymo netenkino. Pareiškėja paaiškino, jog kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjos teigimu, jai nepagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis. Pareiškėja nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą. Pareiškėja atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jai turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Siekdama pagrįsti savo pasakojimą, pareiškėja pateikė (duomenys neskelbtini). Atsakovas neištyrė ir nenustatė, ar grąžinus pareiškėją į kilmės šalį, ji nepatirs persekiojimo / kankinimo ir kitokio nežmoniško elgesio veiksmų. Tarptautinės apsaugos suteikimo kontekste matyti, kad šios aplinkybės gali būti reikšmingos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Atsakovo surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų.

5. Pareiškėjos tvirtinimu, atsakovas taip pat nepagrįstai ir neproporcingai pritaikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą arba padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama nebe pirmą kartą, taip pat, kad ji keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl nustatytas 5 (penkerių) metų atvykimo terminas, pareiškėjos nuomone, yra neproporcingas.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą ir nustatytus jo trūkumus, atmetė jį dėl patikimumo stokos. Pareiškėja tvirtino, kad paliko kilmės šalį dėl (duomenys neskelbtini). Atsakovas išaiškino, jog pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė šios pareigos nevykdo. Migracijos departamentas, įvertinęs, jog pareiškėjos (duomenys neskelbtini). Atsakovas tyrimo metu nenustatė, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pagrįstai sprendė, kad ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

8. Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos, nes ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atlikęs tyrimą, Migracijos departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, taip pat, nenustatė, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtusi valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų ir pristatyta į užkardą. Todėl, šių aplinkybių visuma, leidžia pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pasisakydamas dėl pareiškėjai nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, atsakovas nurodė, jog jis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti valstybės sieną, neturi jokių ryšių su Lietuva, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis, atsakovo nuomone, neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyto maksimalaus termino.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjos A. J. C. skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atmetė kitus pareiškėjos skundo reikalavimus.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: (duomenys neskelbtini).

12. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose.

13. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atlikta pareiškėjos apklausa, detaliai išanalizuoti ir įvertinti visi pareiškėjos nurodyti argumentai, t. y. atsakovas siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį. Teismas vertino, jog (duomenys neskelbtini).

14. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjos pasakojimas yra nepatikimas. Teismas, pasisakydamas dėl (duomenys neskelbtini).

15. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

16. Teismas, dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies, kuria nutarta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai buvo atmestas, įvertinęs pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas pareiškėją apibūdinančias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėja slėpsis, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

17. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjai pritaikytas maksimalus 5 (penkerių) metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Migracijos departamentas nenurodė, kodėl pasiekti nurodytą tikslą būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimaliam terminui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą arba Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Taip pat, nenustatytos aplinkybės, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau nebe pirmą kartą arba keltų grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Teismas vertino, kad maksimalus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu, todėl pakeitė šią Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos sumažindamas šį terminą iki 2 (dviejų) metų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką buvo pakeista, sprendė, kad yra pagrindas pakeisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pakeisdamas šį laikotarpį į 2 (dvejus) metus.

III. 18. Pareiškėja A. J. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėja nurodo, kad teismas netinkamai vertino jos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Atsakovas neįvertino pareiškėjos individualios sitaucijos bei neištyrė ir nenustatė, ar grąžinus pareiškėją į kilmės šalį, ji nepatirs persekiojimo, kankinimo ir kitų nežmoniško elgesio veiksmų.

20. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjos teigimu, netinkamai buvo įvertintas pareiškėjos prieglobsčio prašymas bei jame nurodytos aplinkybės, nevertinti argumentai dėl jos priverstinio išsiuntimo. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuotą praktiką, tiek Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra neįrodytas. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru ir abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma kilmės valstybės informacija. Atsakovas nerinko ir nevertino informacijos, susijusios su ekonomine šalies padėtimi, neatskyrė ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, netinkamai taikydamas Vadovo 62-63 punktus.

21. Pareiškėjos įsitikinimu, jai prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Migracijos departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų. Pareiškėja pažymi, kad atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėja nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą iš naujo, pagrįstumo.

25. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris išspręstas 2022 m. liepos 13 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

26. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas, o byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjai nustatytas draudimas 5 (penkerius) metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl teismas pakeitė Migracijos departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjos pasakojimo ir jį patvirtinančios kilmės šalies informacijos vertinimu, laikosi pozicijos, kad jai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas surinko kilmės šalies informaciją, kuri neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų, nėra surinkta iš keleto įvairių šaltinių. Be to, sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias pareiškėjai gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

29. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014).‏‏‎

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

31. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

32. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

36. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

38. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo tuo, jog (duomenys neskelbtini).

39. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas detaliai analizavo ir įvertino pareiškėjo nurodytus argumentus. Apklausos transkripcija patvirtina, kad apklausos metu siekta detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo bei Migracijos departamento išvadomis, kad pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, savaime patvirtinančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėja apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pasakojimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos dėl „visiškai pagrįstos baimės“ bei individualaus persekiojimo pobūdžio standarto, todėl pareiškėjos nurodomais pagrindais prieglobsčio prašymas negalėjo būti tenkinamas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

40. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Todėl, prieglobsčio prašytojos pateiktos informacijos visuma nepagrindžia prielaidos, jog pareiškėjai tarp tariamai gresiančio pavojaus ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys arba bent jau koreliacija. Taigi, tyrimo metu nenustačius faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjai kyla reali persekiojimo rizika, pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nėra pagrįsta.

41. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso jai suteikimo. Pareiškėja nurodė, kad ji yra kilusi iš (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojai tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl pagrįstai sprendė, jog jai negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Remiantis Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad atsakovas nesurinko aktualios kilmės šalies informacijos, neįsigilino ir netinkamai išnagrinėjo bei įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pabrėžtina, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėja, tvirtindama, kad šaltiniai nėra aktualūs, nepateikia įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją bei sudarytų pagrindą kitaip vertinti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį nei jis buvo įvertintas Migracijos departamento. Pareiškėja nepaaiškino, kokias EŽTT praktikos, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas pažeidė Migracijos departamentas ir kaip konkrečiai šie tariami pažeidimai pasireiškė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui.

43. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai pritaikė maksimalų draudimo atvykti laikotarpį. Pareiškėja mano, kad šis terminas nėra proporcingas. Teisėjų kolegija pastebi, kad įvertinęs faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento nustatytą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį sumažino nuo 5 (penkerių) iki 2 (dviejų) metų. Pareiškėja nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė prielaidų šio laikotarpio mažinimui dar labiau.

44. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad Migracijos departamentas neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja savo prieglobsčio prašymo negrindė tokiomis aplinkybėmis, kad kilmės valstybė ją diskriminuoja ar naudoja prieš ją neteisėtas ekonominio poveikio priemones, todėl Migracijos departamentas neturėjo pareigos atlikti tyrimą dėl aplinkybių, kuriomis nebuvo grindžiamas pareiškėjos prieglobsčio prašymas.

45. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjai atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau pareiškėja nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl ši Sprendimo dalis yra nepagrįsta ar neproporcinga, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė prieglobsčio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl šios priežasties, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. J. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis