2016-05-03 Nr. AB-9830-3-61-3-00173-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-674-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00173-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. J., G. L., R. T., V. N., L. L. įmonės „Krupas“, uždarosios akcinės bendrovės „Litrada“, uždarosios akcinės bendrovės „S.A.J. investicijos“, uždarosios akcinės bendrovės „SVM energija“, uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“, uždarosios akcinės bendrovės „ITP E3“, uždarosios akcinės bendrovės „JA energija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Soluva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., G. L., R. T., V. N., L. L. įmonės „Krupas“, uždarosios akcinės bendrovės „Litrada“, uždarosios akcinės bendrovės „S.A.J. investicijos“, uždarosios akcinės bendrovės „SVM energija“, uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“, uždarosios akcinės bendrovės „ITP E3“, uždarosios akcinės bendrovės „JA energija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Soluva“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. J., G. L., R. T., V. N., L. L. įmonė „Krupas“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litrada“, UAB „S.A.J. investicijos“, UAB „SVM energija“, UAB „ITP E1“, UAB „ITP E3“, UAB „JA energija“ ir UAB „Soluva“ su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti: 367 503,53 Lt žalos atlyginimą A. J. naudai; 297 792 Lt – G. L.; 62 752,90 Lt – R. T.; 297 792 Lt V. N. naudai; 243 306,89 Lt žalos atlyginimą L. L. įmonės „Krupas“ naudai; 292 884,95 Lt žalos atlyginimą UAB „Litrada“ naudai; 367 503,53 Lt atlyginimą UAB „S.A.J. investicijos“ naudai; 296 700,10 Lt – UAB „SVM energija“; 503 031,60 Lt žalos atlyginimą UAB „ITP E1“ naudai; 252 277,20 Lt – UAB „ITP E3“; 251 769,60 Lt – UAB „JA energija“ naudai; 248 433,97 Lt – UAB „Soluva“ naudai. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą (toliau – ir AIEĮ, Įstatymas) (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas buvo siejamas su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo momentu. Leidimus plėtrai pareiškėjai gavo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tuo metu galiojo 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh, ir 1,80 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh.

Šie tarifai buvo patvirtinti 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nutarimu Nr. 02-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“. Tačiau 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo įtvirtintas naujas principas, kad fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentą.

Pareiškėjai būtent nuo leidimų plėtrai išdavimo momento atliko didžiąją dalį investicijų (įsigijo energetikos objektą sudarančią įrangą, žemės sklypus, vykdė saulės elektrinių statybos darbus ir kt.). VKEKK 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 03-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ buvo patvirtintas 1,25 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh, ir 1,60 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kWh. 2013 m. vasario 28 d.

VKEKK nutarimu Nr. 03-58 patvirtinti atitinkamai 0,69 Lt/kWh (be PVM) ir 0,87 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifai, 2013 m. gegužės 30 d. VKEKK nutarimu Nr. 03-197 – 0,56 Lt/kWh (be PVM) ir 0,71 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifai. Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką, buvo suvaržyta pareiškėjų teisinė padėtis. Dėl jų teises pabloginančio teisinio reglamentavimo pareiškėjai buvo priversti pagamintą elektros energiją parduoti mažesniais minėtuose VKEKK nutarimuose nustatytais tarifais, todėl visiems susidarė bendra 3 481 748,27 Lt dydžio žala.

Skunde rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl įstatymo negaliojimo atgal, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principų taikymo, teigė, kad Pakeitimo įstatymu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes juo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius.

Pareiškėjai, įgyvendindami savo teises ir pareigas, suteiktas jiems teisės aktais, negalėjo ir neturėjo pareigos numanyti, kad jiems pradėjus įgyvendinti AIEĮ nustatytas teises ir pareigas, įstatymų leidėjas pablogins jiems nustatytas teises ir pažeis jų teisėtus interesus. Be to, Pakeitimo įstatymo projektas parengtas ir pateiktas pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki tol vykdytos atsinaujinančių išteklių energetikos politikos ir reguliavimo praktikos, dėl jo pareiškėjai patyrė ženklius finansinius nuostolius, jis iš esmės pablogino verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje, todėl atsakovui kilo teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė.

Pareiškėjų patiriami nuostoliai pasireiškia leidimų plėtrai išdavimo metu galiojusių tarifų ir vėliau VKEKK nutarimais patvirtintų tarifų skirtumu. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas atliko teisės aktų reikalavimus pažeidžiančius veiksmus, kurie nulėmė ir turėjo įtakos pareiškėjų prašomos atlyginti žalos atsiradimui. Atitinkamai, atsakovas, atlikdamas neteisėtus veiksmus, numatė ir galėjo bei turėjo numatyti, jog dėl tokių jos veiksmų pareiškėjai patirs ar gali patirti nuostolių. Atsakovas norėjo priimti neteisėtą Pakeitimo įstatymą ir juo siekė sukelti neigiamas pasekmes elektros energijos gamintojams, tarp jų ir pareiškėjams.

Todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtų nuostolių neabejotinai yra priežastinis ryšys. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, įstatymų leidėjas turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Atkreipė dėmesį, kad pagrindinis ginčo objektas yra ne tai, ar elektros energijos kaina vartotojams kyla, o tai, ar ta kaina nėra per didelė. Nepateikus įrodymų ir dėl to, šioje byloje nežinant, kokia našta elektros energijos vartotojams mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas (toliau – ir VIAP) yra pagrįsta, nėra galimybių nustatyti, kad Pakeitimo įstatymą, apribojant pareiškėjų įgytas teises, buvo būtina priimti dėl elektros energijos kainų jos vartotojams nepagrįsto (ženklaus) didėjimo.

Taip pat nesutiko su pozicija, kad su leidimo gaminti elektros energiją gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę ir dėl to nauju teisiniu reguliavimu į juos nebuvo įsiterpiama. Teigė, kad leidimų plėtrai išdavimo pagrindu valstybę ir pareiškėjus siejantis turtinio pobūdžio teisinis santykis yra galiojantis ir turi būti vykdomas.

Atsakovo atstovas Ministerija prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Pažymėjo, kad Ministerijai 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkst. prašymų plėtrai, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Tokia situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, jas surenkant iš kitų elektros energijos vartotojų.

Jeigu visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, jų gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui. Šiais veiksmais būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 n. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą.

Paskaičiavimai dėl VIAP lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai, juos patvirtina VKEKK Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 05-358 duomenys. Todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti visuomeninius interesus, apsaugoti vartotojus, turėjo teisę priimti Pakeitimo įstatymą, t. y teisės aktais sureguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad VKEKK peržiūrėti didžiausi galimi fiksuotų tarifų dydžiai taikomi gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo datos.

Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl konkrečių tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjai galimai patyrė ar patirs nuostolių. Be to, verslininkai veikia savo rizika, todėl jiems tenka nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos, o elektros energijos vartotojas įstatymo turi būti ginamas papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis.

Pažymėjo, kad AIEĮ 13 straipsnio 3 dalies 2 punkto pakeitimas nepaneigė pareiškėjų įgytų teisių esmės, minėta teisės norma yra užtikrinta pareiškėjų, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusių prašymus dėl leidimų plėtrai, teisėtų lūkesčių apsauga. Aplinkybę, kad Pakeitimo įstatymu nustatytas ribojimas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Be to, Seimui priimant Pakeitimo įstatymą, buvo priimtas ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 3 straipsnyje įtvirtinta išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu, kompensavimo galimybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjų A. J., G. L., R. T., V. N., L. L. įmonės „Krupas“, UAB „Litrada“, UAB „S. A. J. investicijos“, UAB „SVM energija“, UAB „ITP E1“, UAB „ITP E3“, UAB „JA energija“ ir UAB „Soluva“ skundą atmetė.

Remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad 2013 m. kovo 29 d. Ministerija R. T. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1638 0,02928 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) k., Šakių r. (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 8 d. leidimo plėtrai Nr. LP-7003 pagrindu). R. T. ir UAB „Lesto“ 2013 m. liepos 11 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231517. Ministerija UAB „Litrada“ 2013 m. kovo 29 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1517 0,0294 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (leidimas išduotas 2012 m. liepos 19 d. leidimo plėtrai Nr. LP-1131 pagrindu).

Ministerija 2013 m. birželio 28 d. UAB „Litrada“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2200 0,0294 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (leidimas išduotas 2012 m. spalio 3 d. leidimo plėtrai Nr. LP-2254 pagrindu). UAB „Litrada“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. rugpjūčio 21 d pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231864. Ministerija L. L. įmonei „Krupas“ 2013 m. birželio 27 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2145 0,0288 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) k., Vilkaviškio r. (leidimas išduotas 2012 m. spalio 15 d. leidimo plėtrai Nr. LP-2635 pagrindu).

L. L. įmonė „Krupas“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. spalio 28 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232525. Ministerija 2013 m. birželio 28 d. UAB „ITP E1“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2187 0,02964 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių r. (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 31 d. leidimo plėtrai Nr. LP-15384 pagrindu). Ministerija 2013 m. birželio 28 d. UAB „ITP E1“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2218 0,02982 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r. (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 9 d. leidimo plėtrai Nr. LP-11485 pagrindu).

UAB „ITP E1“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. rugsėjo 26 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232314. Ministerija UAB „ITP E3“ 2013 m. birželio 28 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2219 0,02982 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r. (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 9 d. leidimo plėtrai Nr. LP-11483 pagrindu). UAB „ITP E3“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. lapkričio 25 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232755.

Ministerija 2013 m. birželio 28 d. UAB „JA energija“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2220 0,02976 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) k., Klaipėdos r. (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 9 d. leidimo plėtrai Nr. LP-11487 pagrindu). UAB „JA energija“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. rugsėjo 26 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232287. Ministerija 2013 m. rugsėjo 20 d. UAB „Soluva“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2300 0,02961 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mstl., Vilkaviškio r. (leidimas išduotas 2012 m. spalio 22 d. leidimo plėtrai Nr. LP-2864, 2013 m. birželio 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2186 pagrindu).

UAB „Soluva“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. birželio 27 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231379. Ministerija 2013 m. rugsėjo 25 d. UAB „SVM energija“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2302 0,02989 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) k., Kupiškio r. (leidimas išduotas 2012 m. gruodžio 6 d. leidimo plėtrai Nr. LP-4926 pagrindu). Ministerija 2013 m. rugsėjo 26 d. UAB „S. A. J. investicijos“ išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2303 0,02989 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 30 d. leidimo plėtrai Nr. LP-4405 pagrindu).

UAB „S. A. J. investicijos“ ir UAB „Lesto“ 2013 m. lapkričio 25 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232766. Ministerija 2013 m. rugsėjo 26 d. A. J. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2304 0,02989 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 16 d. leidimo plėtrai Nr. LP-8162 pagrindu). A. J. ir UAB „Lesto“ 2013 m. lapkričio 25 d. pasirašė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232767.

Ministerija 2013 m. rugsėjo 26 d. V. N. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2305 0,03 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) k., Mažeikių r. (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 13 d. leidimo plėtrai Nr. LP-3654 pagrindu). Ministerija 2013 m. rugsėjo 26 d. G. L. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2306 0,03 MW galios saulės elektrinei (duomenys neskelbtini) k., Mažeikių r. (leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 30 d. leidimo plėtrai Nr. LP-4450 pagrindu).

Teismas nurodė, kad žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimus sprendžia administracinis teismas, tačiau, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, kad žala yra kildinama iš Seimo veiksmų, patvirtinant Pakeitimo įstatymą, specializuotas (administracinis) teismas to padaryti negali, nes, ar teisės aktas atitinka Konstituciją, gali atsakyti tik Konstitucinis Teismas. Kartu pažymėta, jog kreipimasis į Konstitucinį Teismą, kai to prašo vienas iš administracinės bylos proceso dalyvių, nėra besąlygiškas. Įstatymų leidėjas tokį kreipimąsi sieja su sąlyga – esančiu pagrindu manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Tokia pagrįsta teisinė abejonė turi kilti teismui, sprendžiančiam konkretų ginčą, atsižvelgiant į prašančiojo pateiktus argumentus, juos įvertinus bei pačiam teismui išanalizavus esamą teisinę situaciją. Jeigu abejonė negali būti tinkamai pagrįsta, pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turi būti atmestas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos išsprendimui reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 suformuluotas teisės aiškinimas. Nors šioje administracinėje byloje ir nebuvo keliamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau kitokio pobūdžio reikalavimais siekta to paties – didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais (žr. 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje A822-632/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014 ir kt.). Remdamasis minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje pateiktu teisės aiškinimu, teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie tai, kad pareiškėjų ūkinės veiklos objektų tolesnis eksploatavimas neteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš veiklos, kuri valstybės vis dar yra skatinama. Todėl, teismas vertino, kad nėra pagrindo nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 suformuluotų nuostatų. Atitinkamai, teismo nuomone, šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas šalina abejones dėl to, ar AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės ir/ar kitiems konstituciniams principams. Teismas nurodė, kad nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintas, o tai kartu reiškia ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo bei kitų iškeltų reikalavimų paneigimą.

II. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo:

1) kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2012 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją;

3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, t. y.:

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 367 503,53 Lt (106 436,38 Eur) žalos atlyginimo A. J. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 297 792 Lt (86 246,52 Eur) žalos atlyginimo G. L. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 62 752,90 Lt (18 174,50 Eur) žalos atlyginimo R. T. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 297 792 Lt (86 246,52 Eur) žalos atlyginimo V. N. naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 243 306,89 Lt (70 466,55 Eur) žalos atlyginimo L. L. įmonės „KRUPAS“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 292 884,95 Lt (84 825,34 Eur) žalos atlyginimo UAB „Litrada“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 367 503,53 Lt (106 436,38 Eur) žalos atlyginimo UAB „S.A.J INVESTICIJOS“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 296 700,10 Lt (85 930,29 Eur) žalos atlyginimo UAB „SVM ENERGIJA“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 503 031,60 Lt (145 688,02 Eur) žalos atlyginimo UAB „ITP E1“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 252 277,20 Lt (73 064,53 Eur) žalos atlyginimo UAB „ITP E3“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 251 769,60 Lt (72 917,52 Eur) žalos atlyginimo UAB „JA ENERGIJA“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 248 433,97 Lt (71 951,45 Eur) žalos atlyginimo UAB „Soluva“ naudai;

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas, priimdamas sprendimą, viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Pažymi, jog valdžios institucija, kurios veiksmų teisėtumas ginčijamas šioje byloje yra Seimas. Žalą pareiškėjai kildina iš Seimo priimtų Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes minėtų nuostatų galiojimas pareiškėjų atžvilgiu galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareikštus reikalavimus, privalo tinkamai įvertinti civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, nes kitu atveju pareiškėjų teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per se būtų paneigta. Reikalavimo priteisti žalą neįmanoma išnagrinėti neįvertinus skundžiamo subjekto veiksmų teisėtumo. Seimo veiksmų teisėtumą įvertinti šioje byloje privalo nebūtinai bylą nagrinėjantis teismas. Pareiškėjai prašė perduoti šį klausimą nagrinėti Konstituciniam Teismui, tačiau teismas šio prašymo netenkino, nurodydamas, jog pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Darydamas tokią išvadą, konstatuodamas, kad „Nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas, o tai kartu reiškia ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo bei kitų iškeltų reikalavimų paneigimą“, teismas pats įvertino Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, išsprendė klausimą dėl nuo 2013 m. vasario 1 d. teisinio reglamentavimo, pagal kurį pareiškėjai yra mažiau skatinami, konstitucingumo; konstatavo, jog Pakeitimo įstatymu pareiškėjams sumažintas supirkimo tarifo taikymas nepažeidė proporcingumo principo. Teismas taip pat neįvertino bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą teisėtumo vertinimu, nepasisakė dėl argumentų, susijusių su teisėkūros reikalavimų laikymusi priimant Pakeitimo įstatymą, ir taip atsisakė įvertinti aplinkybes, kurios yra esminės ir turi įtakos bylos baigčiai, nes įstatymų leidyba yra atsakovo veiksmai, kurie šioje byloje vertinami teisėtumo požiūriu.

2) Teismas netinkamai įgyvendino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą pareiškėjų teisę į teismą, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos. Nors bylą nagrinėjančio teismo nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, jis negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (kad tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes taip teisingumo vykdymas tik imituojamas.

3) Teismas netinkamai vertino pareiškėjus ir valstybę siejančius teisinius santykius bei teisinio reguliavimo įtaką šių santykių turiniui. Pareiškėjus ir valstybę sieja trijų rūšių teisiniai santykiai, susiję su: leidimo plėtrai išdavimu; fiksuoto tarifo nustatymu; leidimo gaminti elektros energiją išdavimu. 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, ir jam įsigaliojus 2013 m., vasario 1 d., Seimas vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius. Taip atsakovas pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Nors leidimus gamybai pareiškėjai gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, jų išdavimo juridinis faktas pakeitė su fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėjus siejančius leidimų plėtrai išdavimo pagrindu. Pakeitimo įstatymas nustatė reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams. Teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjų teisinė padėtis buvo palengvinta, nors Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams.

4) Dėl 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 motyvų taikymo šioje byloje, pažymi, kad nenustatyta, jog pareiškėjų elektrinėse pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas leidimo plėtrai išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje. Nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo per didelė, jog 2011 m. galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatytas skatinimo mechanizmas paneigia tautos gerovės turinį, jog atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai.

5) Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bylos aplinkybių kontekste kyla pareiga kreiptis į ESTT prašant priimti prejudicinį sprendimą.

Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; atmesti apelianto prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti atsiliepimuose pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjai pabrėžia, jog žalą kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes jų galiojimas pareiškėjų atžvilgiu galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjai reikalavimo, susijusio su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjų reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio nuostatas, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-143/2016 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Remiantis minėtu išaiškinimu bei įvertinus bylos medžiagą, vertintina, jog pareiškėjai šiuo konkrečiu atveju neįrodė, kad pasikeitusiu valstybės teisiniu reglamentavimu (fiksuotų supirkimo tarifų koregavimu į mažesnę pusę) buvo pažeista jų įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra. Net pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas elektros energijos gamintojams ir toliau taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.), o pareiškėjai neįrodė, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jie siekė įgydami leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Vertintina, jog pareiškėjai A. J., R. T., L. L. įmonė „Krupas“, UAB „Litrada“, UAB „S.A.J. Investicijos“, UAB „ITP E1“, UAB „ITP E3“, UAB „JA Energija“ ir UAB „Soluva“ vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjai iš jos gauna pajamas (žr. elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis, PVM sąskaitas faktūras). Tuo tarpu duomenų apie tai, kad pareiškėjai G. L., V. N. ir UAB „SVM energija“, kuriems Ministerija taip pat yra išdavusi leidimus gaminti elektros energiją, šią veiklą vykdo, byloje nėra. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad ir pareiškėjai neakcentavo, kad šie pareiškėjai elektros energijos negamina dėl to, jog elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jie siekė įgydami leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, esą teisinio reguliavimo pokyčiai pradėti taikyti retrospektyviai, tokiu būdu įsiterpiant į susiformavusius teisinius santykius ir pažeidžiant konstitucinį lex retro non agit principą. Supirkimo tarifų pakeitimą įtvirtinęs Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjams faktiškai pradėtas taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją. Šie leidimai, kaip pripažįstame ir apeliaciniame skunde, pareiškėjams išduoti jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjų pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėjus bei valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Teigti, jog pasikeitusiu teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius, t. y. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimo metu nustatytus fiksuotus supirkimo tarifus, nepagrįsta dar ir dėl to, jog pačiuose leidimuose buvo įtvirtinta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo nustatyta, kad konkrečiu atveju teisinio reguliavimo pakeitimais buvo pažeista pareiškėjų įgytų teisių esmė, t. y. nenustatyta neteisėtų valstybės veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti turtinę žalą pareiškėjams, nes pagal viešąją atsakomybę reglamentuojančias normas tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.). Nesant kurios nors iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų, ji kilti negali.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjų elektrinėse pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas leidimų plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje. Pareiškėjų manymu, byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą, nebuvo pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina jiems tapo per didelė ir atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai keičiant teisinį reguliavimą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog, pirma, atsakovas teikė pakankamai duomenų apie teisinio reguliavimo pakeitimus lėmusius veiksnius, t. y. kertinį siekį užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui, pateikdamas atitinkamus duomenis (įskaitant ir duomenis apie tai, kiek papildomų VIAP lėšų reikėtų minėtųjų pataisų nepriėmus) tiek procesiniuose dokumentuose, tiek darydamas nuorodas į Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo parengiamąją medžiagą, todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog tokių duomenų byloje nebuvo pateikta. Antra, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau tiria, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą. Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542-877). Nagrinėjamoje byloje įstatymų leidėjas, turėdamas itin plačią diskreciją reguliuoti skatinimo priemonių energetikos sektoriuje skyrimą ir priimdamas teisinio reguliavimo pakeitimus, atliepiančius viešųjų interesų pokyčius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), minėtos diskrecijos išorinių ribų nepažeidė.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamai bylai aktualių teisinio reguliavimo pakeitimų teisėtumo tyrimo, taip prisiimdamas Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Pareiškėjų nuomone, nors bylą nagrinėjančio teismo ir nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (jog tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes taip priimdamas sprendimą teismas tik imituotų teisingumo vykdymą.

Pastaruoju aspektu pažymėtina, jog bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje – Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje.

Paminėtos teisės normos suponuoja, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju – pareiškėjai) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjų) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus. Pateikdamas tokius argumentus, bylą nagrinėjantis teismas paprastai pasisako dėl tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų supratimo ir aiškinimo (dažniausiai remdamasis Konstitucinio Teismo jau suformuotomis Konstitucijos aiškinimo taisyklėmis). Tačiau tai negali būti laikoma bylą nagrinėjančio teismo įsiterpimu į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl konkrečios teisės normos atitikimo Konstitucijai jau vien dėl to, kad individualią bylą nagrinėjančio teismo teikiama (pirmiau aptarta) argumentacija neturi jokios prejudicinės reikšmės kitiems teismams sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kodėl jam nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo teisėtumo, t. y. kodėl konkrečiu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą („šis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas šalina abejones dėl to, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 str. 6 d. nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 7 str. 2 d., 69 str. 1 d., teisinės valstybės ir/ar kitiems konstituciniams principams. Nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas“). Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija tokio pagrindo taip pat nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ar konstituciniam principui.

Taigi pareiškėjų argumentai dėl to, jog teismas, vertindamas jų prašymą, įstatymo normas taikė formaliai ir bylos be kreipimosi dėl kilusiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo konstitucingumo tyrimo pradėjimo išnagrinėti negalėjo, atmestini. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, suformuotas ir apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde pareiškėjai suformulavo ir prašymą kreiptis ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remiantis pastaruoju Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, todėl nebegalioja), apeliaciniame skunde teigiama, kad ginčui aktualus Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau, teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjų minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (AIEĮ) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjų ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjai prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo AIEĮ, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų direktyvų nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą AIEĮ nuostatą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjai teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, panaikino ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei garantą, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, pažeidžia pagrindinius Europos Sąjungos deklaruojamus siekius atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje nekilo pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Atitinkamai pareiškėjų prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjų A. J., G. L., R. T., V. N., L. L. įmonės „Krupas“, uždarosios akcinės bendrovės „Litrada“, uždarosios akcinės bendrovės „S.A.J. investicijos“, uždarosios akcinės bendrovės „SVM energija“, uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“, uždarosios akcinės bendrovės „ITP E3“, uždarosios akcinės bendrovės „JA energija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Soluva“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė