2018-11-28 Nr. AB-21711-3-64-3-00584-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2483-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00584-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Apgyvendinimo, laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kameroje buvo nemalonus kvapas. Kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos. Kamerų sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu ir grybeliu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad krata buvo atliekama šaltoje, purvinoje patalpoje, esant žemai oro temperatūrai ir skersvėjui asmenys verčiami nusirengti, rūbus sudėti į nešvarias dėžes. Po kratos asmenys nuvedami į paskirstymo kameras, kurios taip pat įrengtos rūsyje, į jas reikia nusileisti sklidžiais, siaurais metaliniais laiptais, abi rankos užimtos, nes tuo pačiu metu tenka nešti asmeninius daiktus, čiužinius su patalyne, taigi lipant lengva paslysti ir susižaloti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs emocinę depresiją, skaudėdavo akis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 77–85) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,67 kv. m iki 17 kv. m. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kameroje nebuvo nepertraukiamas.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad teismui pateikta Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. gegužės 12 d. pažyma Nr.60/09-18301, iš kurios matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu priėmimo paskirstymo patalpose buvo laikomas tik 7 kartus, kas jam negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikimų. Pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI nepagrįstos. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo E. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Įsakymo 1.3.1 punktu ir pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. balandžio 25 d., Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 42 (plotas 22,85 kv. m), Nr. 22 (plotas 20,29 kv. m), Nr. 32 (plotas 20,91 kv. m), Nr. 86 (17,78 kv. m), Nr. 7 (21,98 kv. m), Nr. 29 (21,98 kv. m), Nr. 96 (plotas 18,93 kv. m), Nr. 46 (plotas 18,33 kv. m), Nr. 60 (plotas 17,68 kv. m), Nr. 61 (plotas 17,48 kv. m), Nr. 20 (plotas 18,69 kv. m), Nr. 87 (plotas 19,6 kv. m), Nr. 59 (plotas 19,78 kv. m), Nr. 26 (plotas 16,96 kv. m).

9. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios 2017 m. gegužės 12 d. pažymos Nr. 60/09-18301 (b. l. 35–40) matyti, jog pareiškėjui minėtose kamerose teko nuo 3,66 kv. m iki 21,98 kv. m, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Įsakyme nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad, netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą (3,66 kv. m), išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, jog sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis, atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

10. Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas (gyvenamosios kameros), neatitinka higienos normų reikalavimų.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) ir pažymėjo, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-55 (16.3.187.6.12) (b. l. 65–69) matyti, jog kamerose Nr. 22, 86, 45, 59 dirbtinės apšvietos, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės matavimai atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė (b. l. 41). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pvz., Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad patalpos atitiko higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad neįrodyta, jog trumpalaikio sulaikymo, paskirstymo kameros ir apgyvendinimo patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

12. Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Be to, pažymėjo, kad iš fotonuotraukų (b. l. 75–76) matyti, jog kameroje Nr. LSP-3 sanitarinis mazgas visiškai neatitvertas. Todėl konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas. Atsižvelgdamas į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

13. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad po kratos asmenys nuvedami į paskirstymo kameras, kurios įrengtos rūsyje, į jas reikia nusileisti slidžiais siaurais metaliniais laiptais, abi rankos užimtos, nes tuo pačiu metu tenka nešti asmeninius daiktus, čiužinius su patalyne, taigi lipant lengva paslysti ir susižaloti.

14. Teismas vadovavosi HN 134:2015 12 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog yra galimybė susižaloti, bet nenurodė, kad dėl galimai netinkamai įrengtų patalpų (įrenginių) būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, todėl teismas vertino, kad negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI nesilaikoma HN 134:2015 12 punkto reikalavimų pareiškėjo nurodytu atveju.

15. Taip pat neturima duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl to, kad krata atliekama šaltoje, purvinoje patalpoje, esant žemai oro temperatūrai ir skersvėjui asmenys verčiami nusirengti, rūbus sudėti į nešvarias dėžes. Teismas akcentavo, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-361 (19.4.1.6.12) (b. l. 62–64) matyti, kad kameros, bendrojo naudojimo, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, inventorius (vonelės) yra švarūs.

16. Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinę depresiją, skaudėdavo akis. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją (b. l. 16–33) darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

17. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, ir konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo intensyvus, pareiškėjas, Šiaulių TI per ginčo laikotarpį buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, nenustatyti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

18. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

19. Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, pripažindamas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. 20. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101–102), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad tai, jog nebuvo paduotas skundas Šiaulių TI dėl teisės pažeidimų, nėra pagrindas spręsti, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo nurodo, kad žema sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, nes neužtikrina privatumo, pareiškėjas buvo matomas tiek pareigūnų, tiek kartu kalinčių asmenų. Pareiškėjas akcentuoja, kad tai, jog kalinimo įstaigos veiksmai nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš pareiškėją, nesumažina atsakovo atsakomybės. Mano, jog šiuo atveju pažeidimo laikotarpis buvo pakankamai ilgas, todėl tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien pažeidimo pripažinimas.

22. Pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai išanalizavo atsakovo atstovo pateiktus dokumentus, nepagrįstai pasitikėjo atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Nustatydamas pareiškėjui tekusį kamerų plotą, teismas neišsireikalavo detalių kamerų planų su baldų užimamu plotu ir masteliu. Be to, teismas iš bendro kameros ploto turėjo atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo aktu Nr. PA.6-361 (19.4.1.6.12), tačiau jis neįrodo, kad kameros HN 134:2015 reikalavimus atitiko ginčo laikotarpiu.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 106–108), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsiliepime pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas visas jo laikymo Šiaulių TI dienas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui. Kamerose Nr. 22, 86, 45 ir 59, kurios buvo patikrintos pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normas, kitos kameros nebuvo tikrintos dėl sąlygų atitikimo higienos normos reikalavimams. Pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas tokių įrodymų ir negalėjo pateikti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliantas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, jokių naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. balandžio 25 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

27. Apeliacinį skundą padavė pareiškėjas E. B., teigdamas, jog sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko reikalavimų, nebuvo užtikrintas privatumas, nes pareiškėjas buvo matomas tiek pareigūnų, tiek kartu kalinčių asmenų. Be to, nustatydamas pareiškėjui tekusį kamerų plotą, teismas neišsireikalavo detalių kamerų planų su baldų užimamu plotu ir masteliu ir iš minėto ploto be pagrindo neatėmė baldų užimamo ploto. Pažeidimo laikotarpis buvo pakankamai ilgas, todėl, pareiškėjo vertinimu, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien pažeidimo pripažinimas.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. balandžio 25 d., pareiškėją laikant Šiaulių TI, jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Atsižvelgdamas į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, taip pat vertino kaip pagrįstą. Teismas nenustatė reikalavimo dėl pareiškėjui turinčio tekti minimalaus kameros ploto pažeidimo.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl jam tekusio minimalaus kameros ploto, nes nebuvo atsižvelgta į baldų užimamą plotą.

31. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

32. Kita vertus, tai, kad nėra nustatomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, nereiškia, kad nėra reikalinga atlikti vertinimą, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus atitinkančias sąlygas. Pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakyme) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjui tekusį plotą ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 17 d. iki 2017 m. balandžio 25 d., kai jis buvo laikomas Šiaulių TI kamerų tipo patalpose, daro išvadą, kad, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m, pareiškėjas nebuvo laikomas. Be to, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam visą minėtą laikotarpį teko daugiau nei Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyta 3,6 kv. m ploto norma. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 21,98 kv. m kameros ploto, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą nebuvo pažeista.

34. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui tekusį kamerų plotą, nes, nustatydamas šį plotą, neišsireikalavo detalių kamerų planų su baldų užimamu plotu ir masteliu, atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmiausia pažymėtina, kad pats pareiškėjas kartu skundu pirmosios instancijos teismui pateikė Šiaulių TI 2017 m. balandžio 19 d. raštą Nr. 17/01-714 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 6), kuriame buvo nurodyti tikslūs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotai, ir pats skunde vadovavosi minėtoje pažymoje pateiktais duomenimis, neginčydamas kamerų plotų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje nutartyje išdėstytus motyvus ir tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui tekusį plotą kamerose, iš kurio, vertinant Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytą 3,6 kv. m ploto normą, neturėjo būti atimtas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, konstatuoja, jog ginčo byloje dėl kamerų ploto (tikslių jų išmatavimų) nebuvo, todėl teismui nebuvo pagrindo iš atsakovo atstovo reikalauti pateikti papildomus duomenis – byloje buvo pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti.

35. Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-438/2018).

36. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

37. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

38. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytą pažeidimą (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas), jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

39. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018).

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 750 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

41. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui E. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 750 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan