b49974a8-ba84-4e82-beab-d4244f664acd · Å iaulių apygardos teismas

                                                                                                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-61-354/2014                                                                                     Proceso Nr. 1-83-1-00256-2012-1                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija:                                                                                              (S)                                                                                      1.2.14.7.1; 2.1.15.1.1; 2.4.                                                                                                                                                                               ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. sausio 22 d.Å iauliai              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės, sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei, dalyvaujant prokurorei Erikai Girgždienei,nuteistojo gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V.

K. apeliacinį skundÄ dėl RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiam turtinę žalÄ , per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai iÅ¡dirbti 60 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ir rÅ«pybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.  IÅ¡ V.

K. A. K. priteista 15000 Lt turtinei žalai atlyginti, 1500 Lt atstovavimo iÅ¡laidų bei 64 Lt už notaro paslaugas. IÅ¡ V. K. valstybei priteista 57,80 Lt proceso iÅ¡laidų.Teisėjų kolegija n u s t a t ė: V. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2012-01-01, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, RokiÅ¡kyje, (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ RokiÅ¡kio metalo supirkimo aikÅ¡telėje pardavė kaip metalo lauÅ¾Ä A. K. priklausantį barstytuvÄ ,,Rou-6“, perdarytÄ Ä¯ priekabÄ malkoms vežti (su transporteriu, paaukÅ¡tintais bortais, uždaromÄ iÅ¡ galo, iÅ¡kraunamÄ panaudojant darbinį velenÄ ), 15000 Lt vertės, kurį A.

K. 2007 m. birželio mėn. 2–3 mėnesiams jam buvo davęs laikinai naudotis žodine panaudos sutartimi, tokiais savo veiksmais iÅ¡vaistė jam patikėtÄ svetimÄ , A. K. priklausantį, turtÄ , tuo padarydamas nukentėjusiajam A. K. 15000 Lt turtinę žalÄ .             Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. praÅ¡o panaikinti RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 29 d. nuosprendį ir priimti naujÄ â€“ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. Skunde apeliantas teigia, kad teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikaltimÄ , tinkamai neiÅ¡tyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, iÅ¡ esmės rėmėsi tik nukentėjusiojo A.

K. ir jo pažįstamų, draugų – liudytojų G. R., L. R., R. S. parodymais, nelygino jų su kitais bylos duomenimis ir kitų liudytojų parodymais. Taip pat teigia, kad nepagrįstai, deklaratyviai teismas atmetė jo (V. K.) parodymus, R. B. ir V. A. parodymus, visiškai ignoravo ir nevertino liudytojo V. Ž. parodymų, bei netinkamai ištyrė byloje esančius rašytinius duomenis, dėl to padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis A.

K., jo sutuoktinė G. K. bei liudytojai G. R., L. R., R. S. yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, o teismas jų parodymus laikė patikimais ir objektyviais. Nurodo, kad nei vienas iÅ¡ Å¡ių liudytojų nenurodė, jog matė, kaip jis iÅ¡ A. K. paėmė jam priklausančiÄ priekabÄ , liudytojai G. R., L. R., A. K. nurodė, kad matė pas jį kažkokiÄ priekabÄ , tačiau nenurodė, kad jiems buvo žinoma, jog bÅ«tent Å¡i priekaba priklausė A. K., t. y. kad jie tÄ priekabÄ iÅ¡ kokių nors požymių atpažino kaip priklausančiÄ A.

K.. Pasak apelianto, teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė ir nevertino liudytojų A. K., V. Ž., V. A. parodymų, jog lentpjÅ«vėje buvo dar dvi priekabos, su kuriomis vežiojo malkas, todėl vien ta aplinkybė, jog prie lentpjÅ«vės ar jo motinai priklausančios sodybos kieme stovėjo kažkokia priekaba, neduoda pagrindo tvirtinti, jog tai buvo bÅ«tent A. K. priklausanti priekaba. Atkreipia dėmesį, kad liudytojas V. Ž., kuris dirbo lentpjÅ«vėje, nurodė, jog buvo kelios priekabos, tačiau nei vienoje nebuvo transporterio, tačiau teismas į Å¡io liudytojo parodymus visiÅ¡kai neatsižvelgė ir jų nevertino ir net Å¡io liudytojo parodymų nenurodė nuosprendyje, kas rodo teismo Å¡aliÅ¡kumÄ ir netinkamÄ , pažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. nuostatas, įrodymų vertinimÄ .

Be to, nuteistasis teigia, kad nei vienas iÅ¡ byloje apklaustų liudytojų, dirbusių lentpjÅ«vėje, nenurodė, jog su tokia priekaba, kokia priklausė A. K., buvo dirbama lentpjÅ«vėje, kas nors su ja vežama, todėl nelogiÅ¡ka, kad jis bÅ«tų skolinęsis jam visiÅ¡kai nereikalingÄ priekabÄ ir laikęs nenaudojamÄ pas save.Taip pat apeliantas teigia, kad nepagrįstai teismas atmetė R. B. parodymus, jog į metalo supirktuvę jis (apeliantas) nepridavė jokios priekabos. R. B. nurodė, jog apskaita buvo vedama teisingai ir, jei priekabÄ jis (apeliantas) bÅ«tų pridavęs, tai atsispindėtų apskaitoje, tačiau iÅ¡ byloje esančių duomenų matyti, kad patikrinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus nuo 2007-07-01 iki 2012-01-01 nėra duomenų, jog jis (apeliantas) bÅ«tų pridavinėjęs į supirktuvę kokį nors metalo lauÅ¾Ä .

Dėl to apeliantas konstatuoja, kad teismo iÅ¡vados, jog jis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio iki 2012-01-01 RokiÅ¡kyje, (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ RokiÅ¡kio metalo supirkimo aikÅ¡telėje pardavė kaip metalo lauÅ¾Ä A. K. priklausantį barstytuvÄ ,,Rou-6“, perdarytÄ Ä¯ priekabÄ malkoms vežti, grįsta ne byloje surinktais įrodymais, o prielaidomis (pati priekaba nerasta ir neapžiÅ«rėta, A. K. jos neatpažino kaip savo, jos pridavimo metalo supirktuvei nepatvirtina nei buhalteriniai dokumentai, nei supirktuvėje dirbęs R.

B.). Be to, apeliantas teigia, kad teismo iÅ¡vados dėl A. K. priklausančios priekabos vertės yra visiÅ¡kai nelogiÅ¡kos ir nepagrįstos byloje esančiais duomenimis. Apeliantas skunde nurodo, kad A. K. priekabÄ Ä¯sigijo 1992 m. ir pateikė jos įsigijimÄ patvirtinantį prekių gabenimo tvarkaraÅ¡tį, iÅ¡ kurio matyti, jog 1992 m. „Barstytuvas Rou -6“ buvo įsigytas už 83 762 rublius 64 kapeikas (byloje nėra jokių duomenų, jog barstytuvas buvo įsigytas naujas, nes nepateikti jokie duomenys apie jo pagaminimo datÄ , kaip kad nėra ir jokių duomenų, ar iÅ¡ tiesų gabenimo važtaraÅ¡tis turi kokį nors ryšį su A.

K. turėtu barstytuvu-priekaba). Pasak apelianto, teismas padarė nepagrįstÄ ir nelogiÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog „pagal to meto piniginę vertę tai buvo pakankamai brangus pirkinys“, nes 1992 metais rublio vertė buvo visiÅ¡kai kritusi dėl infliacijos, 1992 m. gegužės 1 d. į apyvartÄ iÅ¡leidžiami rublių piniginių ženklų pakaitalai – talonai, kurie cirkuliavo kartu su rubliais. Vienas rublis buvo prilygintas vienam talonui, 1992 m. rugsėjo 16 d. Lito komitetas nutarė 1992 m. spalio 1 d.

Lietuvos Respublikoje įvesti laikinuosius pinigus talonus, o rublius iÅ¡imti iÅ¡ apyvartos, nuo 1992 m. spalio 1 d. talonai tapo vienintele mokėjimo priemone Lietuvoje, 1993 m. birželio 25 d., įvedus litÄ , 100 laikinųjų talonų buvo keičiami į 1 litÄ (1 talonas = 1 centas), o tai reiÅ¡kia, kad barstytuvas buvo įsigytas apytiksliai už 837 litus (83762:100). Taip pat pažymi, kad po to į priekabÄ perdirbtas barstytuvas buvo naudotas dar 10 metų, ir nors, kaip teigia A. K., buvo pagerintas papildomomis detalėmis, buvo senas surÅ«dijęs ir didelė tikimybė, jog atskiros jo detalės susidėvėjusios.

Atkreipia dėmesį, kad iÅ¡ vieÅ¡ojoje internetinėje erdvėje esančių skelbimų matyti, jog analogiÅ¡kų barstytuvų (ir su sumontuotu transporteriu) vertė yra nuo 2800 Lt iki 5500 Lt, o 6900 Lt kainuoja labai mažai naudotas barstytuvas ,,Rau-6“, kuris yra kaip naujas, viskas puikiai veikia, todėl teismo manymas, kad naudotos A. K. priklausiusios priekabos vertė yra 15000 Lt – akivaizdžiai neteisingas, tuo labiau, nepagrįstas jokiais bylos duomenimis ir paskaičiavimais, o nukentėjusiojo nurodyta suma – 25000 Lt, rodo jo neteisėtÄ siekį nepagrįstai praturtėti bei pasipelnyti, kas verčia abejoti ir kitų jo parodymų teisingumu.

Apibendrindamas apeliantas teigia, kad A. K. priklausantis perdarytas barstytuvas buvo senas (nėra jokių duomenų apie jo pagaminimo datÄ ), neveikiančiu transporteriu ir surÅ«dijusiais bortais, jo vertė, atsižvelgiant į analogiÅ¡kų barstytuvų rinkos kainÄ , gali bÅ«ti iki 3700 Lt (2800 +2900+5500) : 3).Nukentėjusiojo A. K. įgaliotas atstovas T. J. atsikirtimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o atmesti nuteistojo V. K. apeliacinį skundÄ , o 2013 m. liepos 29 d. RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti galioti be pakeitimų, nes nuteistojo V.

K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, RokiÅ¡kio rajono apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nepadarė procesinių teisės normų pažeidimų, tinkamai įvertino įrodymus ir teismo iÅ¡vados atitinka faktines bylos aplinkybes.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. K. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundÄ , o prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į apeliaciniame skunde nuteistojo deklaruojamas nevienareikÅ¡miÅ¡kai vertintinas jo pozicijas.

IÅ¡ vienos pusės apeliantas skundu praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ nuosprendį, nes, reikia suprasti, jis nesiskolino iÅ¡ nukentėjusiojo A. K. barstytuvo ,,Rou-6“, perdaryto į priekabÄ malkoms vežti, nepardavė minėtos priekabos kaip metalo laužo – neiÅ¡Å¡vaistė jam patikėto svetimo turto, ir kartu nurodo, kad nukentėjusiajam priklausantis barstytuvas buvo senas, neveikiančiu transporteriu, surÅ«dijusiais bortais, todėl jo vertė gali bÅ«ti tik iki 3700 Lt. Tokias dviprasmybes kolegija vertina kaip nuteistojo pasirinktÄ gynybinę pozicijÄ â€“ keliant įvairiausias versijas stengiamasi klaidinti teismÄ , suÅ¡velninti savo teisinę padėtį ar iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl inkriminuotos veikos pagal BK 184 str. 1 d.

Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas, apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neiÅ¡nagrinėjo visų byloje surinktų įrodymų ir atitinkamai padarė klaidingas iÅ¡vadas dėl jo kaltės. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. nuosprendis turi bÅ«ti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje. Å ios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimÄ , kai yra esminių prieÅ¡taravimų tarp Å¡ių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), iÅ¡tirti raÅ¡ytinius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, tarp jų apelianto ir jo motinos liudytojos V. A., liudytojo R. B. parodymus, tikslindamas parodymus perskaitė liudytojų G. R., L. R., A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyrė kitus rašytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas, todėl nuteistojo teiginiai, kad teismas rėmėsi tik A. K. ir jo pažįstamų, draugų parodymais, yra nepagrįsti.

Tiesa, skundžiamame nuosprendyje nėra iÅ¡dėstyti liudytojo V. Ž. parodymai (2 t., 29–30 b. l.), nors teisiamajame posėdyje pastarasis buvo apklaustas. Tačiau vien dėl to laikyti apylinkės teismÄ Å¡aliÅ¡ku pagal BPK 58 str. nuostatas, kaip teigia apeliantas, nėra pagrindo. BPK 305 str. 1 d. 2 p. numato, kad apraÅ¡omojoje nuosprendžio dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtÄ procesinę normÄ , tačiau laikyti šį pažeidimÄ esminiu, sutrukdžiusiu teismui priimti teisingÄ ir objektyvų sprendimÄ , nėra pagrindo.

Liudytojas V. Ž., apklausiamas teisiamajame posėdyje (2 t., 29–30 b. l.), iÅ¡ esmės nenurodė jokių aplinkybių, kurios savaime patvirtintų ar paneigtų V. K. kaltę nusikaltimo padaryme. Pasak liudytojo V. Ž., kai jis 2008 metais dirbo pas V. K. traktorininku su savo priekaba (duomenys neskelbtini) kaime, kitų priekabų ten nematė, o kai sykį buvo (duomenys neskelbtini) lentpjÅ«vėje, matė tik vienÄ 4 tonų žaliÄ priekabÄ . V. Ž. neprisiminė, ar V. K. buvo minėjęs, jog kažkokiÄ technikÄ yra pasiskolinęs iÅ¡ A.

K.. Tokie liudytojo V. Ž. parodymai ne tik nepatvirtina ir nepaneigia jokių Å¡iai bylai reikÅ¡mingų aplinkybių, prieÅ¡tarauja kitų liudytojų parodymams, bet neatitinka nei paties nuteistojo keliamų versijų. Pats apeliantas teisiamajame posėdyje ir savo skunde tvirtina, kad jis turėjo daugiau nei vienÄ priekabÄ , su kuriomis vežiojo malkas, ir net pripažino savo darbuotojams sakęs, jog viena priekaba yra A. K., neva dėl to, kad darbuotojai pastarÄ jÄ saugotų. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad liudytojas V.

Ž. pas nuteistÄ jį V. K. dirbo nuo 2008-07-22 iki 2008-09-02 (1 t., 44 b. l.) – trumpÄ laikÄ , pripažino, kad yra dirbęs ir pas nukentėjusįjį A. K. vienÄ dienÄ . Visos paminėtos aplinkybės neduoda pagrindo laikyti V. Ž. parodymus objektyviai teisingais, o tai, kad liudytojas kažkÄ matė ar kažko nematė, žinojo ar nežinojo, savaime nereiÅ¡kia, kad V. K. iÅ¡ A. K. priekabos pasiskolinęs nebuvo ir jos į metalo supirktuvę nepardavė.  Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu V.

K. yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 str. 1 d. už svetimo, nukentėjusiajam A. K. priklausančio, turto iÅ¡vaistymÄ . Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis V. K. neigė skolinęsis iÅ¡ A. K. savo reikmėms barstytuvÄ ,,Rou-6“, perdarytÄ Ä¯ priekabÄ malkoms vežti (su transporteriu, paaukÅ¡tintais bortais, uždaromÄ iÅ¡ galo, iÅ¡kraunamÄ panaudojant darbinį velenÄ ), ir jÄ pardavęs kaip metalo lauÅ¾Ä , nors pripažino, kad tokiÄ priekabÄ A. K. iÅ¡ tikrųjų turėjo, kad iÅ¡ pradžių norėjo jÄ skolintis, tačiau vėliau apsigalvojo.

Kad tokiÄ priekabÄ A. K. turėjo, patvirtina ne tik jis pats, kiti byloje apklausti liudytojai, bet ir objektyvios kilmės įrodymai – prekių gabenimo važtaraÅ¡tis (1 t., 15 b. l.). Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir atitinkamai kritikuodamas įrodymų vertimÄ , apeliantas skunde teigia, kad teismas rėmėsi iÅ¡skirtinai tik bylos baigtimi suinteresuotų asmenų jį kaltinančiais įrodymais – nukentėjusiojo A. K., liudytojų G. K. (nukentėjusiojo sutuoktinė), G. R., L.

R., A. K., R. S. (apeliaciniame skunde neteisingai nurodyta liudytojo pavardė – S.) parodymais, o jo, jo motinos liudytojos V. A., R. B. parodymus nemotyvuotai, nepagrįstai atmetė. Kolegija kategoriškai nesutinka su tokiais apelianto teiginiais. Pažymėtina, kad nukentėjusysis kaip ir nuteistasis yra atitinkamai suinteresuoti bylos baigtimi asmenys – vienas siekia apginti savo teises ir teisėtus interesus, o kitas – išvengti atsakomybės. Tai, kad liudytoja G. K. yra nukentėjusiojo sutuoktinė, o liudytoja V.

A. nuteistojo motina savaime negali bÅ«ti pagrindas atmesti minėtų liudytojų parodymus . Apylinkės teismas liudytojos V. A. parodymus atmetė dėl to, kad pastarieji neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir prieÅ¡tarauja byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visetui, o liudytojos G. K. parodymais rėmėsi, nes jie, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, sudaro vieningÄ V. K. kaltę patvirtinančiÄ medžiagÄ . Teismui taip pat nebuvo jokio pagrindo atmesti ir nesiremti liudytojų G. R., L.

R., A. K., R. S. parodymais. Apelianto skunde deklaruojamas Å¡ių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi yra visiÅ¡kai neargumentuotas ir grįstas tik subjektyviais iÅ¡mÄ stymais. Liudytojas G. R. nurodė, kad pažįsta tiek V. K., tiek A. K., santykiai su jais normalÅ«s, L. R. nurodė, kad A. K. iÅ¡vis nepažįsta, o su V. K. santykiai normalÅ«s, liudytojas A. K. taip pat pažymėjo, kad pažįsta V. K., o nukentėjusįjį tik iÅ¡ matymo, R. S. teigė, jog kaltinamÄ jį V. K. teisiamajame posėdyje mato pirmÄ kartÄ , o nukentėjusįjį pažįsta.

IÅ¡ to, kas paminėta, manyti, apie liudytojų G. R., L. R., A. K., R. S. suinteresuotumÄ duoti V. K. nepalankius parodymus nėra jokio pagrindo. Liudytojai G. R., L. R.. A. K., V. S. (1 t., 31–32; 39–37; 40; 49 b. l.; 2 t., 21–23; 23–24; 25–26; 32–33 b. l.) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje aiÅ¡kiai ir vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtino, kad matė pas V. K. dviašę priekabÄ su paaukÅ¡tintais bortais, transporteriu, rudos spalvos prie tvenkinio (duomenys neskelbtini) kaime, pats V.

K. G. R., A. K. sakė, kad ta priekaba yra A. K., kad ketina suremontuoti transporterį ir pritaikyti pjuvenoms vežti. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo Å¡iuos liudytojų parodymus traktuoti kitaip nei jie nurodė, tuo labiau, kad nukentėjusysis A. K. ir liudytojas G. R. patvirtino savo parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 22–24; 33–36 b. l.). Tai, kad nei vienas iÅ¡ liudytojų nematė ir negalėjo nurodyti, kokiomis aplinkybėmis V. K. pasiėmė iÅ¡ A. K. aptariamÄ priekabÄ , nepaneigia fakto, kad ta priekaba pas apeliantÄ buvo ir jis jÄ galėjo naudoti savo nuožiÅ«ra.

Minėti liudytojai apibÅ«dino pas V. K. matytÄ priekabÄ taip, kaip savo priekabÄ apibÅ«dino nukentėjusysis (priekaba malkoms vežti buvo perdaryta iÅ¡ mėšlo kratytuvo, su paaukÅ¡tintais bortais, su transporteriu, uždaroma iÅ¡ galo, iÅ¡kraunama panaudojant darbinį velenÄ ), o ir pats V. K. liudytojams G. R., A. K. sakė, kad priekaba yra A. K., todėl kolegijai nekyla abejonių, kad liudytojai pas nuteistÄ jį matė bÅ«tent tÄ priekabÄ , kuriÄ jis pasiskolino iÅ¡ nukentėjusiojo. Kad A. K. buvo paskolinęs savo priekabÄ V.

K. netiesiogiai patvirtino ir liudytojas R. S., kuris nurodė, kad pats nukentėjusysis apie 2009 metus prašė jo parvežti malkas, nes savo priekabÄ yra paskolinęs apeliantui ir pastarasis priekabos neatiduoda (2 t., 28 b. l.). Pasak nukentėjusiojo A. K., praėjus susitarimo terminui, jis pareikalavo V. K. atiduoti jam priekabÄ ir pastarasis neneigė, kad priekabÄ turi, tik sakė, kad yra sulūžęs transporteris, kurį remontuoja, ir kai suremontuos, atiduos, tačiau vėliau liudytojas G. R. nukentėjusiajam pasakė, jog jo priekabÄ matė metalo supirktuvėje.

Liudytojas L. R. patvirtino, kad tÄ pačiÄ priekabÄ su paaukÅ¡tintais bortais, rusvos spalvos, pritaikytÄ medienai vežti, kuriÄ matė pas V. K., jis pamatė prie metalo supirktuvės RokiÅ¡kyje, prie geležinkelio stoties, ir apie tai pranešė G. R.. Liudytojas G. R. patvirtino liudytojo L. R. parodymus ir nurodė, kad jis pats skambino į metalo supirktuvę liudytojui R. B. ir teiravosi pastarojo, ar jis nupirko priekabÄ iÅ¡ V. K., R. B. patvirtino tÄ faktÄ , nurodydamas, kad priekabos į metalo lauÅ¾Ä dar nesupjaustė, o pardavė kažkam iÅ¡ KupiÅ¡kio.

Liudytojas R. B., dirbęs UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ metalo supirktuvėje, į kurio parodymus itin apeliuoja nuteistasis (2 t., 24–25 b. l.), negalėjo prisiminti, ar toks pokalbis dėl priekabos tarp jo ir G. R. buvo, tačiau neneigė, kad kažkokia priekaba buvo atvaryta į metalo supirktuvę ir žmogus iÅ¡ KupiÅ¡kio jÄ pasiėmė. Skunde nuteistasis kreipia dėmesį į liudytojo R. B. parodymus, kad į metalo supirktuvę jis (apeliantas) nepridavė jokios priekabos. Å iuo atveju kolegija pažymi, kad tokie R.

B. teiginiai yra kildinami konkrečiai iÅ¡ UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vestos buhalterinės apskaitos, kurioje nėra užfiksuota, kad 2007-07-01–2012-01-01 (1 t., 114 b. l.) V. K. bÅ«tų pridavinėjęs į supirktuvę kokį nors metalo lauÅ¾Ä . Tačiau pats apeliantas teisiamajame posėdyje minėjo, kad 2008 metais yra pridavęs į metalo laužo supirktuvę skardÄ , yra iÅ¡mainęs metalÄ Ä¯ krosnį, tačiau Å¡ie faktai dėl nenustatytų priežasčių taip pat neatsispindi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, kas rodo, jog ne visos Å«kinės operacijos galbÅ«t nuosekliai buvo atspindėtos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vestoje apskaitoje ir nepaneigia liudytojo L.

R. atpasakotų aplinkybių, kad jis A. K. priekabÄ prie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ supirktuvės matė, ir to, kad liudytojui G. R. liudytojas R. B. patvirtino, jog priekabÄ Ä¯ metalo supirktuvę pardavė V. K..  Taigi įrodymų vertinimÄ , kurį kritikuoja apeliantas, reglamentuoja BPK 20 str. 5 d., nustatanti, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinio skundo teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų yra nepagrįsti ir, prieÅ¡ingai negu teigia V.

K., faktinės aplinkybės, sudarančios nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėtį, nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimÄ reglamentuojančių BPK normų. Pagal BK 184 str. 1 d. atsako tas, kas iÅ¡Å¡vaistė jam patikėtÄ ar jo žinioje buvusį svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių (pvz., materialinės atsakomybės) pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiÅ¡kai apibrėžtus įgalinimus.

Svetimo turto iÅ¡Å¡vaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtÄ (arba jo žinioje esantį) turtÄ neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. K. pagal žodinį susitarimÄ su A. K., laikinai savo reikmėms pasiėmė nukentėjusiajam priklausantį mėšlo kratytuvÄ barstytuvÄ , perdarytÄ Ä¯ priekabÄ malkoms vežti, kurį laikÄ ja naudojosi, žadėdavo suremontuoti ir nukentėjusiajam grÄ Å¾inti, tačiau negrÄ Å¾ino – pardavė į metalo supirktuvę kaip metalo lauÅ¾Ä .

Taigi V. K. neteisėtai neatlygintinai iÅ¡Å¡vaistė nukentėjusiajam A. K. priklausantį turtÄ . TokiÄ iÅ¡vadÄ kolegija daro remdamasi nuosekliais nukentėjusiojo ir vienas kitÄ papildančiais liudytojų G. R., L. R., A. K., V. S., R. S., G. K. parodymais, iÅ¡tirtais objektyvios kilmės įrodymais, kurių visetas sudaro vieningÄ V. K. kaltę patvirtinančiÄ medžiagÄ . IÅ¡ tikrųjų, tyrimo metu A. K. priekaba nebuvo surasta, tačiau faktas tas, kad tas turtas V. K. buvo patikėtas ir buvo jo žinioje, todėl jis yra atsakingas už turto iÅ¡vaistymÄ .

Byloje nustatytų objektyvių aplinkybių visuma aiÅ¡kiai patvirtina, kad V. K. aiÅ¡kiai suvokė savo nusikalstamo elgesio turinį ir tikslingai rinkosi elgesio variantÄ , tai yra veikė tiesiogine tyčia. Nėra jokio pagrindo teigti, kad V. K. priekabÄ pagrobė ar kitaip užvaldė ne V. K.. Apelianto veikoje nustatyti visi bÅ«tini objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 184 str. 1 d., sudėties požymiai. Esant Å¡ioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos konstatuodamas, kad V.

K. iÅ¡vaistė jam patikėtÄ svetimÄ turtÄ , taip padarydamas nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 184 str. 1 d.             Dėl bausmės Apylinkės teismas, skirdamas apeliantui bausmę pagal BK 184 str. 1 d., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK VIII skyriuje, nepažeidė. Jokių naujų bausmės skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių, į kurias bÅ«tų neatsižvelgta, nenurodė ir apeliantas savo skunde. Kolegijos nuomone, V. K. paskirta bausmė – laisvės apribojimas 9 mėnesiams, su atitinkamais įpareigojimais, nėra aiÅ¡kiai per griežta, tinkamai individualizuota, todėl keisti skundžiamÄ nuosprendį ir Å¡ioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieÅ¡kinio BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikÅ¡ti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieÅ¡kinį. Nukentėjusysis A. K. pasinaudojo įstatymais numatyta savo teise ir byloje pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį (1 t., 16–17 b. l.), kurio klausimÄ apylinkės teismas pagrįstai iÅ¡spendė skundžiamu nuosprendžiu. Savo skunde apeliantas nepagrįstai teigia, kas A.

K. nepateikė įrodymų apie turėtÄ mėšlo kratytuvÄ , jo įsigijimo faktÄ ir tai, kad teismo nustatyta ir priteista civilinio ieÅ¡kinio suma yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pirmiausia pažymėtina, kad civilinis ieÅ¡kinys, pareikÅ¡tas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas (BPK 113 str.) ir, jeigu civilinis ieÅ¡kovas negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas. Byloje vienareikÅ¡miÅ¡kai nustatyta, kad civilinis ieÅ¡kovas patyrė turtinės žalos, nes dėl nusikalstamų V.

K. veiksmų A. K. prarado savo turtÄ ir nebegali juo disponuoti. Teismas pagrįstai rėmėsi A. K. pateiktu 1992 metų prekių gabenimo važtaraščiu (1 t., 15 b. l), iÅ¡ kurio matyti, jog 1992 metais iÅ¡ Å«kininkų parduotuvės „Barstytuvas Rou-6“ buvo įgytas už 83762 rublius 64 kapeikas. Nekelia abejonių ir tai, kad kratytuvas iÅ¡ parduotuvės buvo įgytas naujas ir tai, kad jį įgijo A. K., kuris kartu su praneÅ¡imu apie įvykdytÄ nusikalstamÄ veikÄ pateikė minėtÄ prekių gabenimo važtaraščio originalÄ .

Pasak apelianto, mėšlo kratytuvas buvo nebrangus, įgytas maždaug už 837 Lt. Tokius teiginius apeliantas grindžia 1992–1993 metų Lietuvos Respublikoje realizuota monetarine politika, kuomet vieni piniginiai vienetai buvo keičiami į kitus nustatytu atitinkamu kursu. Dėl tokių argumentų bÅ«tina pažymėti, kad nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo paskirtis – grÄ Å¾inti nukentėjusį nuo nusikaltimo asmenį į tokiÄ padėtį, kuri buvo iki nusikaltimo padarymo, todėl Å¡ioje situacijoje aktualu yra ne Lietuvos Respublikos monetarinė politika 1992–1993 metais, piniginių vienetų kursas ir perkamoji galia, o konkretus civilinio ieÅ¡kovo praradimas – į priekabÄ malkoms vežti perdarytas mėšlo kratytuvas ,,Rou-6“, ir pinigų suma, už kuriÄ bÅ«tų galima minėtÄ daiktÄ Ä¯sigyti dabartiniu laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bendrovių, prekiaujančių žemės Å«kio technika, tarp jų ir mėšlo kratytuvais, pateikta informacija (1 t., 189–190 b. l.), įvertinęs A. K. turėto mėšlo kratytuvo įsigijimo metus – 1992 metai, ir tai, kiek laiko jis buvo eksploatuojamas iki perdavimo laikinai naudotis apeliantui 2007 metais, kratytuvo perdarymo į priekabÄ faktÄ , imdamas domėn labiausiai panaÅ¡aus naujo mėšlo kratytuvo kainÄ (33880 Lt su PVM), nustatė A. K. priklausiusio iÅ¡vaistyto turto vertę – 15000 Lt, kuri, kolegijos nuomone, atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus.

Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino A. K. priekabos nusidėvėjimÄ ir tai, kad kratytuvas buvo įgytas seniai, todėl teigti apeliantui prieÅ¡ingai nėra pagrindo.  Be kita ko, apeliantas kartu su skundu pateikė skelbimų kopijas, kurios, V. K. teigimu, byloja apie žymiai mažesnes analogiÅ¡kų kaip ir A. K. mėšlo kratytuvų rinkos kainas (nuo 2800 Lt iki 6900 Lt). Atsakydama į tokius argumentus kolegija pirmiausia pažymi, kad apelianto pateiktų skelbimų duomenys savaime nepatvirtina atitinkamų mėšlo kratytuvų rinkos kainos ir tuo labiau analogijos mėšlo kratytuvui, kurį dėl nusikalstamų veiksmų prarado A.

K.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad A. K. savo priekabos, kuriÄ iÅ¡vaistė V. K., nebeturi galimybės naudoti nuo 2007 metų, o apelianto pateikti skelbimai datuojami 2013 m. birželio–liepos mėn., o tai reiÅ¡kia, kad skelbimuose apraÅ¡ytų mėšlo kratytuvų kainos negali bÅ«ti tapačios kainoms, kurios bÅ«tų 2007 metais. Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui priteisti iÅ¡ V. K. nukentėjusiajam turtinės žalos atlyginimÄ , nulemtÄ apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos, ir keisti skundžiamÄ nuosprendį Å¡ioje dalyje taip pat nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a: nuteistojo V. K. apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                                                  Nijolė Matuzevičienė Teisėjos                                                                                                      Irena Ivanovienė                                                                                                                   Virginija Žindulienė