2021-08-18 Nr. AB-15984-3-61-3-00676-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3399-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00676-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. F. N. bei jos nepilnamečių vaikų P. E. ir A. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. F. N. bei jos nepilnamečių vaikų P. E. ir A. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai P. F. N. bei jos nepilnamečiai vaikai P. E. ir A. E. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (15/5-2)50U-881; 882; 883 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų (duomenys neskelbtini) piliečiams P. F. N., P. E. ir A. E., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Skunde nurodė, kad pareiškėjai P. F. N. 2019 m. liepos 10 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėja buvo ir yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkė. Pareiškėjos nepilnamečiams vaikams – P. E. ir A. E. 2019 m. liepos 10 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu šeimos susijungimo pagrindu. Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjų leidimus laikinai gyventi. Nurodė, kad atsakovas patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenis bei nustatė, kad 2021 metų sausio mėnesį, 2020 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais UAB „(duomenys neskelbtini)“ išmokėtas darbo užmokestis nesiekė 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Atsakovas padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, be to, pareiškėja apie pasikeitusias aplinkybes atsakovo neinformavo bei nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo (Įstatymo 40 str. 5 d.).

3. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas yra nepagrįstas, motyvuotas nevertinant individualios situacijos. Be to, Sprendime pateikti netikslūs duomenys tiek dėl įmonės vykdomos veiklos, tiek dėl pareiškėjos tariamo pasyvumo nesikreipiant į atsakovą. Sprendime siaurinamai aiškinami karantinų padariniai, apsiribojant vien nuo 2020 m. lapkričio 7 d, paskelbto karantino galiojimo laikotarpiu, tačiau nevertinant ankstesnio karantino bei laikotarpiu tarp karantinų verslo patiriamų sunkumų.

4. Skunde nesutiko su Sprendimo teiginiais, esą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo galimybę vykdyti bet kurią iš įmonės įstatuose nurodytų veiklos rūšių. Veiklos rūšių įvardijimas įmonės įstatuose savaime nereiškia, jog įmonė yra pasirengusi šią veiklą vykdyti. Be to, dėl epidemiologinės situacijos nemaža dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatuose nurodytų veiklos rūšių taip pat patenka į ribojamos veiklos sritį. Sprendime minima aplinkybė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. vykdė konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą, taip pat savaime nesukuria prielaidos šios rūšies veiklos vykdymui 2020 m. Paaiškino, kad kritiškai sumažėjus šių paslaugų paklausai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ šios veiklos nebevykdo.

5. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2020 m. pradžios pagrindinė ir vienintelė įmonės vykdoma veikla, iš kurios gaunamos pajamos, yra Vilniuje veikiantis vegetariško maisto restoranas „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip ir kiti restoranai, 2020 m. susidūrė su itin dideliais verslo draudimais, kurie apsunkino veiklą ir pajamų surinkimą. Gaunamos pajamos buvo nepakankamai didelės, kad būtų galima įvykdyti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus dėl darbo užmokesčio dydžio. Dėl paskelbto karantino UAB „(duomenys neskelbtini)“ teko paskelbti darbuotojų prastovą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalimi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsidūrė padėtyje, kai norint gauti pagalbos priemonę ir tokiu būdu išsaugoti darbuotojo darbo vietą, įmonė neturėjo kito kelio kaip tik sumažinti tokio darbuotojo darbo užmokestį prastovos laikui.

6. Nurodė ir tai, kad restoranas, kitaip nei kitos veiklos rūšys, susiduria su itin didele darbuotojų kaita. Iš pridedamos VSDFV suvestinės apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. matyti, kad 2020 metais pusė darbuotojų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo vos 2–3 mėnesius.

7. Pažymėjo, kad Sprendime klaidingai nurodoma, esą nebuvo kreiptasi dėl pasikeitusių aplinkybių. Nurodė, kad 2021 m. vasario 8 d. elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovo direktorę, įvardindami problemas ir prašydami patarimo, kaip susiklosčiusią situaciją išspręsti.

8. Nurodė, kad yra dedamos pastangos situacijai ištaisyti bei atkurti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Nuo 2021 m. vasario 1 d. iš prastovų buvo atšaukti visi esami įmonės darbuotojai. Nuo 2021 m. vasario 1 d. 2 darbuotojams nustatytas 1 135 Eur mėnesinis atlyginimas.

9. Pažymėjo, kad Sprendimu sukeliamos neproporcingai neigiamos pasekmės. Pareiškėjų šeima yra emociškai prisirišę prie susikurto gyvenimo Lietuvoje. Pareiškėjos nepilnamečiai vaikai lanko lietuviškas ugdymo įstaigas, puikiai kalba lietuviškai, juos itin skaudžiai palietė žinia apie priimtus sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo.

10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Nurodė, kad Departamentas nustatė, kad pareiškėjos Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes darbuotojams bendrai mokamas 1 694,80 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Pažymėjo, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo pareiškėjo bendrovė neatitiko ir kitais patikrintais mėnesiais (2020 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais).

12. Departamentas pabrėžė, jog vertindamas Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį vadovavosi ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatais, tačiau finansinės atskaitomybės dokumentais: 2020 m. birželio 1 d. finansinėse ataskaitose ir dokumentuose pažymėta, jog 2019 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė ne tik restoranų ir pagaminto maisto teikimo veiklą, tačiau ir konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą. Pareiškėja įrodymų, kurie pagrįstų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, nepateikė.

13. Nurodė, kad pareiškėjų minimos aplinkybės, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomas restoranas turi itin siaurą specializaciją, susiduria su itin didele darbuotojų kaita ir yra priklausomas nuo turistų srautų, nėra reikšmingos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, kadangi prieš pradėdama vykdyti veiklą ir prieš kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėja privalėjo būti susipažinusi su Įstatymo bei kitų aktualių teisės aktų reikalavimais, įsivertinti verslo riziką.

14. Pažymėjo, kad pareiškėja teigia, jog Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą, tačiau prastova buvo paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų, kai Departamentas vertino ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio dydžius.

15. Atkreipė dėmesį, jog prastovos įmonėje buvo atšauktos nuo 2021 m. sausio 29 d. ir tą pačią dieną (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams) padidinti darbuotojams mokami darbo užmokesčiai, kas leidžia spręsti, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo ta priežastis, dėl kurios darbuotojams bendrai negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjai P. F. N. 2019 m. liepos 10 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, galiojantis iki 2021 m. liepos 10 d. Pareiškėjos nepilnamečiams vaikams – P. E. ir A. E. 2019 m. liepos 10 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantys iki 2021 m. liepos 10 d., Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu šeimos susijungimo pagrindu. Ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.

18. Teismas nustatė, kad Departamentas 2021 m. vasario 18 d. VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjos valdomą UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei šios įmonės darbuotojus. Departamentas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos I. G. darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudarė 642 Eur; darbuotojo E. V. – 1 052,80 Eur, darbuotojai A. L. nuo pat įdarbinimo Bendrovėje mokamas 495–496 Eur/mėn. darbo užmokestis. Todėl Departamentas laikė, kad, A. L. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirba visą darbo laiką, kadangi jai yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga. Įvertinęs nustatytas aplinkybes Departamentas konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (t. y. I. G., E. V.), bendrai mokamas darbo užmokestis už 2021 m. sausio mėn. sudaro 1 694,80 Eur.

19. Teismas vadovavosi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šios normos, taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto bei šio straipsnio 3 dalies nuostatomis.

20. Teismo vertinimu, ginčo atveju Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos valdoma Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kadangi darbuotojams bendrai mokamas 1 694,80 Eur mėnesinis darbo užmokestis sausio mėnesį nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, todėl buvo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

21. Teismas nustatė, kad priimant Sprendimą, taip pat įvertinta aplinkybė, jog nuo 2020 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantino režimas. Departamentas, įvertinęs Bendrovės teikiamų paslaugų pobūdį, t. y., kad Bendrovė vykdo plataus pobūdžio veiklą, nes be maitinimo įstaigos paslaugų yra teikiama ir kito pobūdžio veikla (konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla), taip pat viešai prieinamą informaciją, kad karantino metu restoranas priima užsakymus, teikia maisto į namus paslaugas, Departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė turi galimybes susidoroti su pokyčiais, nulemtais karantino režimo.

22. Remdamasis byloje esančiais Bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais teismas nustatė, kad 2019 m. laikotarpiu Bendrovė vykdė ne tik restoranų ir pagaminto maisto teikimo veiklą, tačiau ir konsultacinę verslo ir kito valdymo veiklą. Nors pareiškėja teigė, kad nuo 2020 m. tokios veiklos įmonė faktiškai nebevykdo, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų, kad Bendrovė objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti dėl nuo 2020 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje įvesto karantino režimo pritaikytų apribojimų ir jų sąlygotų nuostolių atsiradimo, nepateikė. Skundo teiginiai, kad konsultacijos verslo klausimais buvo orientuotos į galimybes investuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl pandemijos šios srities paslaugos tapo nebeaktualiomis, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais įrodymais.

23. Iš bylos medžiagos bei Sprendimo turinio teismas taip pat nustatė, kad Departamentas įvertino Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ir iki 2020 m. lapkričio 7 d., kuomet dar nebuvo paskelbtas karantinas. Nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 15 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ Nr. 152 redakciją, galiojusią nuo 2020 m. spalio 30 d. iki 2020 m. lapkričio 6 d., viešojo maitinimo įstaigoms, restoranams, kavinėms buvo leidžiama veikti.

24. VSDFV informacinės sistemos duomenimis buvo nustatyta, kad 2020 m. spalio mėn. Bendrovėje buvo įdarbinti šie Lietuvos Respublikos piliečiai: I. G., E. V., E. A. ir A. L. Kaip jau buvo minėta, Bendrovėje darbuotoja A. L. niekada nedirbo viso darbo laiko, todėl jos darbo užmokestis negali būti vertinamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kontekste.

25. Patikrinus VSDFV informacinės sistemos duomenis už darbą 2020 m. spalio mėn., buvo nustatyta, kad Bendrovės darbuotojams I. G., E. V., E. A., 2020 m. spalio mėn. atitikusiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokėtas darbo užmokestis už 2020 m. spalio mėn. sudarė 2 024,30 Eur, t. y. mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžių (mokamo darbo užmokesčio fondas turėtų sudaryti ne mažiau kaip 2 479,26 Eur/mėn. (1923,40 Eur x 1,289). Taigi, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja bei jos valdoma Bendrovė nei 2020 m. spalio mėn., t. y. dar iki antrojo karantino režimo Lietuvos Respublikoje įvedimo, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu.

26. Iš byloje surinktų įrodymų teismas nustatė, kad Departamentas taip pat nustatė, kad ir kitais 2020 m. mėnesiais Bendrovė neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo: už 2020 m. rugsėjo mėn. P. F. N. valdomos Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudarė 1 633,25 Eur, už 2020 m. lapkričio mėn. – 1 535,89 Eur, už 2020 m. gruodžio mėn. – 1 659,80 Eur. Pareiškėja šių faktinių aplinkybių neginčija.

27. Skunde nurodoma aplinkybė, kad Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą, nepaneigia išvadų dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Iš pareiškėjos kartu su skundu pateikto 2021 m. lapkričio 7 d. įsakymo dėl prastovų paskelbimo matyti, kad prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų (I. G.), tačiau šiuo atveju yra reikšmingi visų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkančių Bendrovės darbuotojų duomenys apie gautą darbo užmokestį. Be to, reikšminga ir tai, jog pareiškėja iš prastovų atšaukė nuo 2021 m. sausio 29 d. ir tą pačią dieną padidino darbuotojams E. V. ir A. L. mokamus darbo užmokesčius (galiojant griežtiems karantino režimo ribojimams), kas suponuoja išvadą, jog pandemija ir karantino režimas nebuvo ta objektyvi nuo Bendrovės nepriklausiusi priežastis, dėl kurios darbuotojams bendrai negalėjo būti mokamas Įstatymo reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis.

28. Teismas sutiko su Departamento pozicija, kad pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybė, jog Bendrovės valdomas restoranas „(duomenys neskelbtini)“ turi itin siaurą specializaciją, todėl, kitaip, nei kitos verslo rūšys, susiduria su itin didele darbuotojų kaita ir yra priklausomas nuo turistų srautų, nėra reikšminga ginčijamo sprendimo priėmimui. Pažymėta, kad pareiškėja, kuriai yra išduotas leidimas laikinai gyventi teisėtos ūkinės veiklos pagrindu, turi įvertinti pasirinktos vykdyti veiklos rūšies specifiką ir prisiimti visas rizikas, numatyti, kokių priemonių ir veiksmų ji imsis, kad, be kita ko, užtikrintų pakankamą darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimą.

29. Byloje objektyviais įrodymais paneigtas ir pareiškėjos teiginys, kad Departamentas nepateikė pareiškėjai atsakymo į elektroniniu laišku pateiktus paklausimus dėl jos situacijos išaiškinimo. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas į pareiškėjos 2021 m. vasario 10 d. raštą atsakė 2021 m. vasario 19 d. elektroniniu laišku. Teismas taip pat pažymėjo, jog kaip nustatyta iš bylos medžiagos pareiškėja šiuo metu kreipėsi dėl naujo leidimo išdavimo, tik sprendimas dar nėra priimtas.

30. Teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Departamentas nustatęs, kad Bendrovė spalio, sausio mėnesiais neatitiko vieno iš būtinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (taigi, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui) neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

31. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas, priimdamas Skundžiamą sprendimą, nepažeidė procesinių procedūrų, jis pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis Departamentas priėmė Skundžiamą sprendimą, yra aiškiai ir nedviprasmiškai juose pateiktas. Skundžiamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Skundžiamame Sprendime faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Skundžiamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnį bei teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nebuvo pagrindo panaikinti skundžiamo atsakovo Sprendimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų naudai sprendimas nepriimtas, nebuvo teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinamas skundo reikalavimas. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, sprendime praktiškai atkartojęs tik atsakovo argumentus.

34. Pareiškėjai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, yra suformuota ankstesniais laikotarpiais, kai Lietuvos Respublikoje nebuvo paskelbta ekstremalioji padėtis ir karantinas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino 2020 m. pasaulinės krizės, turėjusios reikšmingos neigiamos įtakos tiek ekonomikai, tiek pavieniams ūkinės-komercinės veiklos vienetams. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik nuo 2020 m. lapkričio 7 d. paskelbtos karantino galiojimo laikotarpiu, bet nevertino ankstesnio nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d. paskelbto karantino poveikio verslui bei laikotarpiu tarp karantinų verslo patiriamų sunkumų.

35. Pažymi, jog neturi galimybės įrodyti kitaip, nei tik savo paaiškinimais, kad nuo pandemijos pradžios į Bendrovę nustojo kreiptis klientai, kuriems buvo teikiamos konsultacinės paslaugos.

36. Nurodo, kad Bendrovės restorano geografinė lokacija orientuota į turistų aptarnavimą, o tarptautinių kelionių apribojimai kritiškai sumažino turistų Vilniuje ir atitinkamai restorano lankytojų skaičių. Be to, teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad nemažą dalį restorano pajamų sudarė verslo pietūs, tačiau dėl pandemijos dauguma apylinkės administracinių pastatų pasirinko nuotolinį darbo formatą. Teismas taip pat nevertino pareiškėjų argumentų, kad galimybė teikti maistą išsinešimui apčiuopiamos naudos Bendrovei negalėjo atnešti.

37. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų skundo argumentą, kad dėl paskelbto karantino Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 str. 3 d.). Pareiškėjai paaiškino, kad nuo 2021 m. vasario 1 d. darbuotojai buvo atšaukti iš prastovų, jiems padidintas darbo užmokestis, kadangi buvo dedamos pastangos atkurti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Taip pat paaiškina, kad pareiškėjai tai darė pasiskolinę lėšų.

38. Pirmosios instancijos teismas taip pat ignoravo pareiškėjų argumentus, kad restoranas, kitaip nei kitos veiklos rūšys, susiduria su itin didele darbuotojų kaita. Teismas nepagrįstai ignoravo pareiškėjų argumentus apie rinkos pokyčius, lėmusius Lietuvos rinkos maitinimo ir gėrimų sektoriaus apyvartos sumažėjimą 2020 m. ir sukėlusius Bendrovės neatitikimą Įstatymo reikalavimams. Pažymi, kad Bendrovė kartu su daugelio smulkiojo verslo atstovų neturėjo pakankamai laiko atsigauti ir atgaivinti apyvartos laikotarpiu tarp karantinų.

39. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

40. Atsakovas pažymi, kad prieš priimdamas sprendimą Departamentas įvertino pareiškėjos atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ne tik 2021m. sausio mėnesį, bet ir tarpkarantininiu laikotarpiu (2020 m. rugsėjo bei spalio mėnesiais), kai jokie esminiai ribojimai Bendrovės vykdomai veiklai nebuvo taikomi. Be to, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos yra imperatyvios, todėl pareiškėja buvo atsakinga už tai, kad visą jai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį atitiktų Įstatymo jai keliamus reikalavimus.

41. Šiuo atveju pareiškėja tik deklaratyviai teigia, kad įmonė susidūrė su itin dideliais sunkumais dėl pandemijos, tačiau byloje neteikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad patirtus nuostolius ir negalėjimą darbuotojams mokėti pakankamo, Įstatymo reikalavimus atitinkančio atlyginimo, lėmė vien tik nuo pareiškėjos nepriklausančios aplinkybės, bei kokių aktyvių veiksmų pareiškėja pati ėmėsi, kad atitiktų minimalius Įstatymo keliamus reikalavimus.

42. Atsakovas pažymi, jog teisės aktai nenumato Departamentui pareigos užsieniečio atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams vertinti priklausomai nuo kitų, šioje teisės normoje nenurodytų aplinkybių.

43. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja įrodymų, kurie pagrįstų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ objektyviai negalėjo užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, siekdama gauti pajamas ir išvengti dėl įvesto karantino režimo pritaikytų apribojimų ir jų sąlygotų nuostolių atsiradimo, nepateikė. Nors apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodoma, kad karantino metu niekam nereikėjo konsultacinių paslaugų, tačiau pareiškėja nepateikė tokių įrodymų, kad apskritai siūlė/reklamavo tokias paslaugas ir tokiu būdu siekė gauti papildomas pajamas, kad, be kita ko, užtikrintų savo atitiktį Įstatymo reikalavimams.

44. Pareiškėjų skunde minimos aplinkybės, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomas restoranas „(duomenys neskelbtini)“ turi itin siaurą specializaciją, susiduria su itin didele darbuotojų kaita ir yra priklausomas nuo turistų srautų, nėra reikšmingos nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi prieš pradėdama vykdyti veiklą ir prieš kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėja privalėjo būti susipažinusi su Įstatymo bei kitų aktualių teisės aktų reikalavimais, tinkamai įsivertinti verslo riziką, numatyti, kokių priemonių ir veiksmų imsis. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo dokumentai leidžia pareiškėjai vykdyti veiklą ir kitose srityse.

45. Nors pareiškėjai nurodo, jog Bendrovei teko paskelbti darbuotojų prastovą, tačiau iš byloje pateikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo 2021 m. lapkričio 7 d. įsakymo dėl prastovų paskelbimo matyti, kad prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų, kai Departamentas vertino ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio dydžius. Taip pat, kaip minėta, Departamentas vertino ir spalio, rugsėjo mėnesiais bendrovės darbuotojams mokėtą darbo užmokestį.

46. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjai, gavę Departamento sprendimą, pasiskolino lėšų, kad ištaisytų susiklosčiusią situaciją ir mokėtų darbuotojams didesnį darbo užmokestį, nėra nei pagrįsta įrodymais, nei paneigia Sprendime daromas išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 47. Vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

48. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, o jų pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, nurodęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. eA-4565-858/2017, Nr. eA-4901-822/2017, Nr. eA-5201-261/2017 išdėstytas taisykles (ABTĮ 15 str. 1 d.).

49. Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

50. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.

51. Dėl Lietuvos Respublikoje paskelbtos ekstremaliosios padėties ir karantino režimo įtakos šios Nutarties 49 punkte nurodytos teisės taikymui teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas įvertino pareiškėjos atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams ne tik 2021 m. sausio mėnesį, bet ir laikotarpius, kai esminiai ribojimai Bendrovės vykdomai veiklai nebuvo taikomi (2020 m. rugsėjo bei spalio mėnesiais buvusią faktinę situaciją). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 15 d. nutarimo „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ Nr. 152 redakciją, galiojusią nuo 2020 m. birželio 17 d. iki lapkričio 7 d., viešojo maitinimo įstaigoms, restoranams, kavinėms buvo leidžiama veikti. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų teisinis pagrindas konstatuoti, kad įmonė būtent ir išimtinai dėl pandemijos neturėjo galimybių veikti taip, kad būtų vykdomi įstatymo reikalavimai, kas galėtų būti pripažįstama nuo pareiškėjos nepriklausančiomis ekstraordinarinėmis aplinkybėmis, kurios, jeigu būtų nustatytas atidumo ir rūpestingumo standartus atitinkantis pareiškėjos elgesys, patvirtinantis, kad protingai pakankamomis priemonėmis tam tikrą laiko požiūriu apibrėžtą terminą buvo neįmanoma vykdyti įstatymo reikalavimų, leistų teismui pripažinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą neproporcinga priemone. Nurodytų argumentų kontekste būtina pažymėti ir tai, kad tokie įrodymai turėtų pagrįsti įmonės praradimus ne tik iš viešojo maitinimo, bet ir kitų įmonės veiklos sričių, kurių suvaldyti nebuvo galimybių būtent dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino. Abstraktaus pobūdžio paaiškinimai dėl visus smulkaus verslo sektorius palietusio ekonominio nuosmukio, kaip visiems žinomų ir neįrodinėtinų aplinkybių (ABTĮ 57 str. 1 d.), šiuo atveju nėra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tik individualiai apibrėžtos įrodinėjamos ir teismo pripažintos įrodytomis aplinkybės, atitinkančios anksčiau paminėtus teisinius kriterijus yra teisinis pagrindas, kuris leistų teismui pripažinti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą neproporcinga priemone.

52. Kadangi pareiškėja neįrodė šios Nutarties 51 punkte nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundą atmetė (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

53. Dėl pareiškėjos argumentų, kad dėl pandemijos pasekmių bendrovė paskelbė darbuotojų prastovą, teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo 2021 m. lapkričio 7 d. įsakymo dėl prastovų paskelbimo matyti, kad prastova paskelbta tik vienai iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas atitinkančių darbuotojų. O atsakovas vertino ir kitų darbuotojų darbo užmokesčio dydžius, taip pat ir bendrovės darbuotojams mokėtą darbo užmokestį spalio, rugsėjo mėnesiais.

54. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjai, gavę Departamento sprendimą, pasiskolino lėšų, kad ištaisytų susiklosčiusią situaciją ir mokėtų darbuotojams didesnį darbo užmokestį, nepaneigia ginčijamame atsakovo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo.

55. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų P. F. N. bei jos nepilnamečių vaikų P. E. ir A. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius