2020-07-15 Nr. AB-13561-3-61-3-02131-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1607-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02131-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl delspinigių ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VST, atsakovas) delspinigius lygius vienam pareiškėjo darbo užmokesčiui, t. y. 911,50 Eur; 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš VST pareiškėjo naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. balandžio 5 d. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai nuo 2014 m. spalio iki 2016 m. kovo 31 d. neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 125,46 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. vasario 20 d. nutartimi (toliau – ir nutartis) administracinėje byloje Nr. eA-640-520/2018 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad siekė išspręsti ginčą taikiai, prieš kreipdamasis į teismą, išnaudojo visas galimybes šį klausimą išspręsti įstatymo nustatyta tvarka, t. y. kreipdamasis tiek į atsakovo vadovybę tiesiogiai, tiek į Vidaus reikalų ministerijos atstovus, tiek bandydamas spręsti ginčą, pasinaudodamas jiems atstovaujančios profesinės sąjungos pagalba, tačiau atsakovas jo skundus ignoravo, pažeisdamas bendrąją informavimo ir konsultavimo teisę ir pareigą. Be to, faktinės aplinkybės, kurias nustatė teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundus dėl darbo užmokesčio priteisimo, leidžia spręsti, kad atsakovas sąmoningai, tyčia nežymėjo pareiškėjo dirbtų viršvalandinių darbų.

4. Pažymėjo, kad darbdavio atstovai, kurie atsakingi už darbo laiko, darbo užmokesčio apskaičiavimą, turi žinoti teisės normas, kurias numato darbdaviui atsakomybę už laiku nesumokėtą darbo užmokestį. Taip pat atsakovas žinodamas, kad jis neteisėtai nemokėjo pareiškėjui darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, neteisėtai nežymėjo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pareigūnų dirbtų viršvalandinių darbų, turėjo suvokti, kad savo apeliaciniu skundu tik atitolina VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo vykdymą, prisiėmė riziką dėl papildomų išlaidų, t. y. už uždelsimą, delspinigių mokėjimą.

5. Teigė, kad pareiškėjo kaltės dėl darbo užmokesčio nesumokėjimo nėra, todėl atsakovo prievolė sumokėti delspinigius numatyta įstatyme ir negali būti ginčijama. Kadangi su pareiškėju buvo atsiskaityta 2018 m. kovo 2 d., o pareiškėjas VST nebedirbo nuo 2018 m. vasario 22 d. ir vėluojama sumokėti suma viršija vieną darbuotojo vidutinį darbo užmokestį (teismo priteista suma 1 125,46 Eur), todėl mano, kad turi būti sumokėtas vienas jo vidutinis darbo užmokestis.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl ilgo bylinėjimosi, turtinės padėties šeimoje sutrikdymo ir su tuo susijusių nepatogumų, patyrė ilgalaikį neigiamą poveikį, o jo patirti išgyvenimai peržengė įprastų gyvenimiškose situacijose patiriamų išgyvenimų ribą, todėl yra pagrindas neturtinei žalai priteisti. Atsakovo neteisėti veiksmai dėl žalos atlyginimo neturi būti nustatinėjami iš naujo, nes jie nustatyti įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu.

7. Pareiškėjas teismo posėdyje tikslino skundo reikalavimą dėl priteistino delspinigių dydžio, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 169, 18 Eur delspinigių, šį tikslinimą grindė į bylą atsakovo pateikta pažyma apie jo vidutinį darbo užmokestį. Taip pat sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį iki 100 Eur. Reikalavimą dėl delspinigių priteisimo grindė ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5328-583/2018.

8. Atsakovas VST atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė palikti skundą nenagrinėtą arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. VST nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo ar delspinigių priteisimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Paaiškino, kad apmokėjimu už poilsio laiką kompensuodavo viršvalandinį darbą. Iš tarnybos pamainos laiko 4 val. buvo skiriamos pareigūno poilsiui, todėl sudėjus pamainos metu postų žiniaraštyje numatytu laiku faktiškai dirbtą darbo laiką ir protingumo kriterijus atitinkantį sugaištą laiką vykdant tarnybines pareigas laiką iki išvykimo iš tarnybos vietos, kiekvienos 24 darbo valandų pamainos metu pareiškėjas faktiškai dirbo dviem valandom mažiau nei nustatyta 24 valandų pamainos trukmė.

10. Pažymėjo, kad VST sumokėjo darbo užmokestį už pertraukas pailsėti ir pavalgyti, kurias pareiškėjas galėjo naudoti savo nuožiūra ir tuo metu galėjo palikti darbo vietą, be to, VST pareiškėjui sumokėjo netgi daugiau nei privalėjo, nes buvo siekiama sudaryti kuo geresnes ir patrauklesnes tarnybos, poilsio ir darbo užmokesčio mokėjimo už darbą sąlygas. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo pažymėtas visas pareiškėjo tarnyboje faktiškai būtas laikas (už faktiškai atliktą dirbtą) ir nebuvo pažeista pareiškėjo teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pareiškėjui nebuvo pavesta dirbti daugiau kaip 24 valandas per pamainą, atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus.

11. VST apskundė VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą LVAT, tačiau teismai nenustatė, kad VST piktnaudžiavo proceso šalies teisėmis. VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjui iš VST buvo priteista neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis, o LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartimi VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėjo, kad VST, vykdydama VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą, pareiškėjo atžvilgiu turėjo išmokėti jam priteistą neišmokėto darbo užmokesčio sumą iki 2018 m. kovo 7 d. VST grupiniu mokėjimu pervedė pareiškėjui jam priteistą neišmokėto darbo užmokesčio sumą 2018 m. kovo 2 d., todėl tinkamai įvykdė prievolę bei nepiktnaudžiavo proceso šalies teisėmis. Pareiškėjas neinformavo VST apie galbūt pažeistas jo teises, sudarydamas galimybę išnagrinėti informaciją ir, pripažinus reikalavimą pagrįstu, ištaisyti galbūt daromą klaidą. Atkreipė dėmesį, kad įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo už padarytą tarnybinį nusižengimą buvo rengiamas VST neturint informacijos apie LVAT priimtą nutartį ir teismo sprendimo įsiteisėjimą. Pareiškėjas buvo atleistas ketvirtadienį, t. y. 2018 m. vasario 22 d., informacija apie teismo sprendimo įsiteisėjimą gauta penktadienį, t. y. 2018 m. vasario 23 d., todėl vykdant teismo sprendimo vykdymo prievolę, pareiškėjui buvo pervesta priteista neišmokėta darbo užmokesčio suma kitos savaitės penktadienį, t. y. 2018 m. kovo 2 d., per penkias darbo dienas.

12. Nurodė, kad VAAT ir LVAT nenustatė neteisėtų VST veiksmų. Be to, pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybių dėl galbūt neteisėtų veiksmų kilusių padarinių, neakcentavo pasireiškiančių išgyvenimų ar sukrėtimų, taip pat nepateikė įrodymų dėl jų sukelto sunkumo laipsnio bei galimų atsiliepimų (pasekmių) ateityje. VST nenustatė jokių teisiškai bei mediciniškai aktualių faktų ar aplinkybių, kurios bylotų tiesioginį ryšį tarp galbūt pareiškėjo patirtų fizinės ir / ar dvasinės sveikatos sutrikimų ir VST veiksmų, todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

13. Teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 125,30 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei 623 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė, kad VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 tenkino iš dalies grupės pareiškėjų skundą ir iš atsakovo pareiškėjui A. G. priteisė 1 125,30 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-640-520/2018 išnagrinėjęs VST apeliacinį skundą dėl minėto VAAT sprendimo, apeliacinį skundą atmetė.

16. Teismas taip pat nustatė, kad Tarnybos 2018 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 47TE-184 pareiškėjas nuo 2018 m. vasario 22 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos.

17. Teismas nurodė, kad iš Swedbank AB 2018 m. kovo 2 d. grupinio mokėjimo pavedimo matyti, jog pareiškėjui 2018 m. kovo 2 d. buvo išmokėta 827,80 Eur suma darbo užmokesčio, vykdant įsiteisėjusį VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016.

18. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamą darbo užmokestį mokėjimą. Darbo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymą valstybės tarnautojams nustato Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato kiti darbo santykius reglamentuojantys įstatymai.

19. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 1 169,18 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodekso) 147 straipsnio 2 dalimi.

20. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 nustatė, jog pareiškėjas A. G. 2015 m. dirbo 110 val. (55 pamainos × 2 val.) viršvalandinio darbo ne švenčių dienomis ir 6 val. švenčių dienomis (3 pamainos × 2 val.), o 2016 m. (iki kovo 31 d.) dirbo 32 val. viršvalandinio darbo ne švenčių dienomis (16 pamainų × 2 val.) ir 6 val. švenčių dienomis (3 pamainos × 2 val.). Remiantis Viešojo saugumo tarnybos 2016 m. rugsėjo 7 d. pažyma apie pareigūnų darbo užmokestį, valandinis pareiškėjo A. G. atlygis (pareiginė alga su priedais) 2015 m. 4,70 Eur, o 2016 m. 4,89 Eur. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnį už 2015 m. dirbtą 110 val. viršvalandinį darbą ne švenčių dienomis apskaičiuotina 775,50 Eur (1,5×4,70 Eur×110 val.). Už 2015 m. dirbtas 6 val. viršvalandinio darbo švenčių dienomis apskaičiuotina 56,40 Eur (2×4,70 Eur×6 val.). Už 2016 m. dirbtą 32 val. viršvalandinį darbą ne švenčių dienomis apskaičiuotina 234,72 Eur (1,5×4,89 Eur×32 val.), o už 2016 m. dirbtas 6 val. švenčių dienomis apskaičiuotina 58,68 Eur (2×4,89 Eur×6 val.). Iš viso pareiškėjui A. G. priteisė 1 125,30 Eur (775,50+56,40+234,72+58,68) darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis.

21. Teismas rėmėsi Darbo kodekso 146 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 147 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, kad įsiteisėjusiame VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendime konstatuota, jog VST darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose netinkamai žymėjo pareiškėjų faktiškai dirbtą darbo laiką, kadangi juose kaip darbo laiko nežymėjo viso laiko, kuris pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatas privalėjo būti įskaitomas į tarnybos laiką, t. y. darbo laiko, pradedant pareigūnų instruktavimu, apsiginklavimu, baigiant pareigūnų nusiginklavimu, ginklų, kitų materialinių vertybių perdavimu ir atsiskaitymu už tarnybos rezultatus. Kadangi faktiškai pareigūnų pamainos laikas prasidėdavo 8.45 val. ir baigdavosi kitos paros apie 10.30 val. ar 10.40 val., teismas vertino, kad pareigūnų pamaina viršydavo 24 val. trukmę, o darbo laikas per savaitę (7 dienas) viršydavo 48 valandų darbo laiko normą, todėl šią trukmę viršijantis darbo laikas privalėjo būti žymimas kaip viršvalandinis. Įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalis buvo priteista už skirtingus laikotarpius: 2015 metais dirbtas 110 val. (55 pamainos x 2 val.) viršvalandinio darbo ne švenčių dienomis ir 6 val. Švenčių dienomis (3 pamainos x 2 val.), o 2016 metais (iki kovo 31 d.) dirbtas 32 val.

22. Įvertinęs minėtame sprendime nustatytas faktines aplinkybes teismas sprendė, kad atsakovas, netinkamai žymėdamas pareiškėjo faktiškai dirbtą darbo laiką ir jam nepagrįstai nemokėdamas darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, turėjo suvokti savo priešingas teisei veiksmo pasekmes, todėl atsakovo neteisėti veiksmai šia apimtimi yra pilnai įrodyti. Pareiškėjui dėl atsakovo kaltės buvo pavėluotai išmokėtas darbo užmokestis už viršvalandinį darbą. Remdamasis teisiniu reguliavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad pareiškėjas įgijo teisę gauti delspinigius už ne dėl jo kaltės pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį. Pareiškėjo tarnybos santykiai pasibaigė 2018 m. vasario 22 d., todėl atsakovas su pareiškėju turėjo atsiskaityti 2018 m. vasario 22 d. Teismo sprendimas, kuriuo buvo priteistas darbo užmokestis už viršvalandinį darbą bei darbą švenčių dienomis įsiteisėjo 2018 m. vasario 20 d. Atsakovas pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokestį pagal teismo sprendimą išmokėjo tik 2018 m. kovo 2 d.

23. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendras ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų.

24. Teismas nurodė, kad su pareiškėju grupiniu mokėjimo pavedimu buvo atsiskaityta tik 2018 m. kovo 2 d., nors pagal Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalį su pareiškėju turėjo būti atsiskaityta 2018 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos administracinis teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjui buvo priteista 1 125,30 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. suma. Iš į bylą pateiktos 2018 m. liepos 19 d. Pažymos apie gautas pajamas teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. apskaičiuoto darbo užmokesčio suma sudarė 7 015,11 Eur, taigi pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį sudarė 1 169,18 Eur.

25. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui uždelsta sumokėti darbo užmokesčio dalis yra mažesnė negu pareiškėjo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, teismas sprendė, kad pareiškėjui mokėtiną netesybų dydį sudaro uždelsta suma, tai yra 1 125,30 Eur, kurią pareiškėjui priteisė iš atsakovo.

26. Teismas spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog dėl ilgai trukusio bylinėjimosi, turtinės padėties šeimoje sutrukdymo bei su tuo susijusių nepatogumų jis patyrė ilgalaikį neigiamą poveikį, todėl yra pagrindas neturtinei žalai priteisti. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai – netinkamas pareiškėjo faktiškai dirbto darbo laiko žymėjimas ir nepagrįstas atsisakymas mokėti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, prieštaravo teisės aktų reikalavimams, todėl sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti. Pažymėjo, kad pagal LVAT praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

27. Pareiškėjas skunde detaliau nepasisakė kaip pasireiškė patirta neturtinė žala, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminė žalos atlyginimo sąlyga – žalos pareiškėjui padarymo faktas, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

28. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 79,89 Eur už vertimo paslaugas. Teismas nurodė, kad pareiškėjo patirtos 79,89 Eur vertimo išlaidos negali būti pripažintos būtinomis, kadangi pareiškėjas 2018 m. spalio 19 d. sumokėjo UAB „Tarptautinių vertimų biuras” už vertimo paslaugas, tačiau dokumentus su vertimu teikė teismui tik 2018 m. gruodžio 11 d. bei šiais dokumentais iš esmės grindė ne skundo reikalavimus, o prašymą atidėti paskirtą teismo posėdį, todėl šių išlaidų pareiškėjui nepriteisė. Atsižvelgdamas į patenkintą pareiškėjo reikalavimo dalį, teismo vertinimu – 89 procentai, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 623 Eur bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą.

III. 29. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir priteistos bylinėjimosi išlaidos ir šią pareiškėjo skundo dalį atmesti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad priimant skundžiamą sprendimo dalį pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė ABTĮ įtvirtintus įrodymų vertinimo pareigos vykdymui keliamus reikalavimus, kartu ir teisinio aiškumo principą, nes neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, neaptarė klausimų, reikšmingų svarbioms bylai aplinkybėms nustatyti, darydamas akivaizdžiai nepagrįstas išvadas dėl bylos faktų, klaidingai nustatė iš esmės visą bylos faktinę situaciją.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje sprendimo dalyje netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymą su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, ir priteisė iš atsakovo delspinigius, nors iš DK 147 straipsnio matyti, kad delspinigiai yra apskaičiuojami tik tada, kai darbuotoją ir darbdavį sieja darbo teisiniai santykiai (DK 147 str. 1 d.) ir delspinigiai neapskaičiuojami ir nemokami tuo atveju, kai tie darbo santykiai yra nutrūkę (DK 147 str. 2 d.), kaip yra ginčo atveju. Be to, teismas taikė DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją darbdaviui, net neanalizavus ir nenustačius DK 147 straipsnio 2 dalies taikymui būtinų kumuliatyvių sąlygų (t. y. neatsiskaitymo laiku fakto ir, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas).

32. Teismas netinkamai taikė DK 147 straipsnio 2 dalies normą net nevertindamas ir nenustatydamas būtinos sąlygos – darbuotojo kaltės, nevertino, ar pats pareiškėjas elgėsi pakankamai sąžiningai, rūpestingai ir apdairiai, kad tokio ginčo iki tarnybinių santykių pasibaigimo neliktų. Teismas, konstatuodamas neatsiskaitymo faktą, tik formaliai nustatė tam tikros dalies išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesumokėjimo faktą darbuotojo (pareiškėjo) atleidimo iš darbo metu ir taikė darbdaviui DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją net neįvertinus reikšmingų konkrečių faktinių bylos aplinkybių.

33. Teismas visiškai neatsižvelgė į reikšmingą faktinę aplinkybę, kad ginčo santykius reguliuoja specialioji teisės norma, t. y. ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis, nustatanti atsakovui 15 kalendorinių dienų terminą, per kurį atsakovas turėjo įvykdyti 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusią LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-640-520/2018. Teismas taip pat nevertino svarbios aplinkybės, kad atsakovas, 2018 m. kovo 2 d. išmokėdamas pareiškėjui priteistą pinigų sumą, specialiojoje teisės normoje nustatytu laiku įvykdė teismo sprendime nustatytą įpareigojimą išmokėti atitinkamą pinigų sumą.

34. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į reikšmingą faktinę aplinkybę, kad pats pareiškėjas iki tarnybinių santykių pasibaigimo (t. y. 2018 m. vasario 22 d.) nereiškė darbdaviui jokių pretenzijų, nuo kada delspinigiai turi būti pareiškėjui apskaičiuoti ir išmokėti, kokia delspinigių skaičiavimo termino paskutinė diena, nuo kokios sumos turėtų būti pradedami skaičiuoti delspinigiai.

35. Atsakovas pažymi, kad ginčo atveju nesant vienos iš sąlygų, būtinų taikyti DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatą - darbuotojo kaltės nebuvimo - nėra teisinio pagrindo ir taikyti minėtą normą.

36. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su darbuotojo ir darbdavio kalte dėl neatsiskaitymo, dėl to padarė nemotyvuotas išvadas. Skundžiamoje sprendimo dalyje, konstatuodamas darbdavio kaltę, teismas nepagrįstai remiasi nurodyta LVAT praktika, kadangi teismo nurodomos LVAT nutartys yra priimtos bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa su nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Teismo skundžiamo sprendimo dalyje nurodytose LVAT bylose ginčo nagrinėjimo metu tarnybos santykiai nėra nutrūkę, darbuotoją ir darbdavį sieja darbo teisiniai santykiai, todėl LVAT taiko DK 207 straipsnio 1 dalį (DK 207 str. 1 d. (DK redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) konstrukcija atitinka DK 147 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) konstrukciją), pagal kurią šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu. Tuo tarpu nagrinėjamo ginčo metu pareiškėjo tarnybos santykiai su darbdaviu yra nutrūkę, todėl ginčo teisiniams santykiams taikytina DK 147 straipsnio 2 dalis. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į DK 147 straipsnio 2 dalies normos hipotezę, pagal kurią šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, t. y. teismas neanalizavo pareiškėjo veiksmų, apskritai net nesprendė pareiškėjo kaltės klausimo, todėl neįsigilino į ginčo santykių ypatumus bei netinkamai nustatė ir vertino bylos faktines aplinkybes, dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

37. Atsakovas taip pat nurodo, kad skundžiamoje sprendimo dalyje teismas konstatuoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad pareiškėjui dėl atsakovo kaltės buvo pavėluotai išmokėtas darbo užmokestis už viršvalandinį darbą, tačiau teismas nenurodo, kokie konkretūs faktiniai duomenys tai pagrindžia.

38. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, jų kontekste netinkamai vertino bylos aplinkybes, todėl priėjo prie nepagrįstų ir neteisėtų išvadų, dėl to sprendimo dalis turi būti panaikinta ir pareiškėjo skundo dalis dėl delspinigių priteisimo atmesta.

39. Pareiškėjas atsiliepime į Tarnybos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo skundžiamą sprendimo dalį palikti galioti. Taip pat prašo priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, už piktnaudžiavimą ir diskriminavimą priteisti iš VST 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

40. Pareiškėjas nurodo, kad visa situacija tęsėsi jau nuo 2015 m. Darbo kodekse nėra jokių išimčių, kad galima atsiskaityti vėliau. VST turėjo būti atidi, rūpestinga ir su pareiškėju sąžiningai atsiskaityti. DK 146 straipsnio 2 dalis numato, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Su pareiškėju nebuvo sudaryta jokio susitarimo, nebuvo pranešta, kad bus atsiskaityta kovo 2 d. VST nebendravo su pareiškėju. Teigia, kad VST turėjo pareigą atsiskaityti su juo pilnai tą pačią dieną kai darbo santykiai pasibaigė, bet to nepadarė.

41. Pareiškėjas akcentuoja, kad byla yra elektroninė, todėl VST teisės skyrius iš anksto matė, kada LVAT priims sprendimą ir turėjo pasiruošti. Pareiškėjo žiniomis, tas pats teisės skyrius rengia ir įsakymų projektus dėl VST ir pareigūnų darbo santykių pabaigos, taigi tas pats skyrius matė ir žinojo apie pareiškėjui palankų LVAT sprendimą, kuris paskelbtas 2018 m. vasario 20 d., o tarnybos santykiai baigsis 2018 m. vasario 22 d., tačiau piktybiškai neišmokėjo darbo užmokesčio. VST turi atskirą teisės ir atskirą buhalterijos skyrių, todėl turėjo žinoti ir pasiruošti atlikti mokėjimą ir sąžiningai atsiskaityti paskutinę pareiškėjo darbo dieną, bet to nepadarė, todėl turi prisiimti atsakomybę ir iš to kylančias pasekmes.

42. Nurodo, kad tuo metu turėjo išlaikyti du pradinukus vaikus, buvo susiklosčiusi sudėtinga situacija, nes jo vienintelis pajamų šaltinis buvo darbo užmokestis, kurio pareiškėjui neišmokėjo.

43. Teigia, kad tai, jog VST toliau skundžia priimtą sprendimą, yra netoleruotina. Kiti darbuotojai jau yra gavę jiems priklausančius delspinigius, o pareiškėjas vėl turi kažko laukti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-5328-583/2018 priėmė sprendimą ir priteisė iš VST pareiškėjams delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis). VST neskundė sprendimo ir visi jau yra gavę jiems priklausančius pinigus. Atsakovas piktnaudžiauja susidariusia situacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigos sumokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalies pagrindu už uždelstą atsiskaityti laiką.

45. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui 1 125,30 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei 623 Eur bylinėjimosi išlaidų. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

46. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė ABTĮ įtvirtintus įrodymų vertinimo pareigos vykdymui keliamus reikalavimus, teisinio aiškumo principą, nes neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų, neaptarė klausimų, reikšmingų svarbioms bylai aplinkybėms nustatyti, darydamas akivaizdžiai nepagrįstas išvadas dėl bylos faktų, klaidingai nustatė iš esmės visą bylos faktinę situaciją.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

48. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

49. Tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6766-790/2016 (įsiteisėjo 2018 m. vasario 20 d.) priteisė pareiškėjui iš Tarnybos 1 125,30 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Ši su tarnybos santykiais susijusi suma pareiškėjui buvo sumokėta tik 2018 m. kovo 2 d. Pareiškėjas Tarnybos 2018 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 47TE-184 nuo 2018 m. vasario 22 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos.

50. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamą darbo užmokestį mokėjimą, aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas Darbo kodekse.

51. Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

52. Nagrinėjamos bylos kontekste įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad delspinigių mokėjimo klausimus reguliuoja DK 147 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. <…>. Pareiškėjas, kaip matyti iš skundo turinio, prašydamas priteisti delspinigius, rėmėsi DK 147 straipsnio 2 dalimi, t. y. teisės norma, reguliuojančia netesybų mokėjimo klausimą. Nors pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteistą sumą nepagrįstai įvardijo delspinigiais, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų, teismas sprendžiamam ginčui pagrįstai taikė DK 147 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią netesybų mokėjimo klausimus darbo sutarčiai pasibaigus, t. y. įtvirtintą kompensacinį mechanizmą pareiškėjui ir sankciją atsakovui, todėl minėta aplinkybė (netesybų įvardijimas delspinigiais) savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą.

53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog DK 147 straipsnio paskirtis yra nustatyti sankcijas darbdaviams už atsiskaitymo su darbuotoju tvarkos nesilaikymą, tokiu būdu skatinant operatyviai atsiskaityti su darbuotojais. DK 147 straipsnio 2 dalis nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Taigi aiškinant DK (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos pasibaigus darbo santykiams darbuotojui išmokėti „visas darbuotojo su darbo santykiais susijusias išmokas“ turinį, ši pareiga apima inter alia (be kita ko) iki darbo sutarties nutraukimo (nagrinėjamu atveju – tarnybos santykių nutraukimo) pareiškėjui neišmokėtą, 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu priteistą 1 125,30 Eur sumą už viršvalandinį darbą ir darbą švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju turėjo būti atsižvelgiama į ABTĮ 99 straipsnio 2 dalį, nustatančią Tarnybai 15 kalendorinių dienų terminą, per kurį atsakovas turėjo įvykdyti 2018 m. vasario 20 d. įsiteisėjusią LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-640-520/2018.

54. Teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjas iki tarnybinių santykių pasibaigimo (t. y. 2018 m. vasario 22 d.) nereiškė darbdaviui jokių pretenzijų, nuo kada delspinigiai turi būti pareiškėjui apskaičiuoti ir išmokėti, kokia delspinigių skaičiavimo termino paskutinė diena, nuo kokios sumos turėtų būti pradedami skaičiuoti delspinigiai, kadangi, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas skundo reikalavimą grindė DK 147 straipsnio 2 dalimi, nustatančia netesybų mokėjimo klausimus, reikalavimo dėl delspinigių priteisimo pareiškėjas nereiškė.

55. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su pareiga mokėti delspinigius ir darbdavio kalte, kuri būtų aktuali sprendžiant delspinigių priteisimo klausimą, kaip nustatyta DK 147 straipsnio 1 dalyje, todėl šie argumentai iš sprendimo šalintini, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo sprendimą naikinti. Nagrinėjamos bylos kontekste, įvertinus bylos aplinkybes, taip pat nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra kaltas dėl to, jog Tarnyba su juo neatsiskaitė jo atleidimo iš Tarnybos dieną, juolab jokių jo kaltų veiksmų, dėl kurių atsakovas pavėluotai sumokėjo jam priteistą darbo užmokestį, nenurodo ir atsakovas.

56. Taigi, įvertinusi nustatytas faktines bylos aplinkybes bei ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Tarnybai uždelsus atsiskaityti su pareiškėju ne dėl jo kaltės, Tarnyba privalo mokėti netesybas, kaip nustatyta DK 147 straipsnio 2 dalyje. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista netesybų suma yra neproporcinga teisės pažeidimui, už kurį ji skiriama.

57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sprendžiant netesybų klausimus, ne kartą yra pažymėta, kad ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016).

58. Nagrinėjamu atveju atsižvelgdama į tai, kad DK nedraudžia netesybų sumą sumažinti, taip pat į tai, kad Tarnyba pavėlavo atsiskaityti su pareiškėju tik 8 dienas, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista netesybų suma mažintina iki 562,65 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši netesybų suma yra tinkama bei pakankama, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, suderinama su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, yra adekvati Tarnybos padarytam pažeidimui.

59. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

60. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų dalį (teismo vertinimu tenkinta 89 procentai pareiškėjo reikalavimų), priteisė pareiškėjui iš atsakovo 623 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui priteista netesybų suma atitinkamai sumažinta, mažinamas ir priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 311,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

61. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti 100 Eur neturtinės žalos už emocinius išgyvenimus ir nežinią, kada su juo bus atsiskaityta. Neturtinės žalos atlyginimo klausimą pareiškėjas kėlė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šis jo reikalavimas nebuvo tenkintas. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje, pareiškėjas turėjo teisę per ABTĮ nustatytą terminą paduoti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl dėl šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako.

62. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo už piktnaudžiavimą ir diskriminavimą priteisti iš VST 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tačiau šio reikalavimo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kadangi pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šis pareiškėjo reikalavimas apeliacinės instancijos teisme negali būti nagrinėjamas, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

63. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteista 1 125,30 Eur netesybų bei 623 Eur bylinėjimosi išlaidų, keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 562,65 Eur netesybų ir 311,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui iš Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteista 1 125,30 Eur netesybų bei 623 Eur bylinėjimosi išlaidų, pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. G. iš atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 562,65 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt du eurus 65 euro centus) netesybų ir 311,50 Eur (tris šimtus vienuolika eurų 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė