2019-04-03 Nr. AB-8720-3-61-3-02903-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-821-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02903-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims likviduojamam Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“ ir E. C. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija) 649,75 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2014 m. spalio 28 d. ji ir E. C. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį. Kelionė turėjo įvykti 2014 m. gruodžio 13 d., tačiau ji neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbto UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėja už kelionę UAB „Freshtravel“ ir už vizas sumokėjo 683,60 Eur. Dalis sumokėtų pinigų, t. y. 33,85 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) nurodymą pareiškėjai buvo grąžinta, tačiau 649,75 Eur suma liko negrąžinta. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėja teigė, kad dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią, jos nuomone, turi atlyginti valstybė.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėja kvestionuoja Turizmo įstatymą ir Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Teismas neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė. Šiuo atveju neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų. Pareiškėjai, kaip turtinės žalos atlyginimas, negali būti priteisiami vizų mokesčiai, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis. Pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai – vienos iš šalių nepasirašyta turizmo paslaugų teikimo sutartis ir mokėjimo pavedimas subjektui, kuris nėra minėtos sutarties šalis, negali būti laikomi pagrindžiančiais reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Iš atsakovo negali būti reikalaujama atlyginti pareiškėjos sumokėtą vizos mokestį, nes vizų įforminimas yra papildoma paslauga, nepatenkanti į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Teigė, kad pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

7. Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ atstovas bankroto administratorius UAB „Valdsita“ atsiliepime prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjos I. Š. skundą tenkino iš dalies. Priteisė I. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 602,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią skundo dalį atmetė.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėja kildina iš, jos nuomone, neteisėtų valstybės veiksmų netinkamai į nacionalinę teisę perkėlus Direktyvos 7 straipsnio nuostatas ir tokiu būdu neužtikrinus, kad UAB „Freshtravel“ pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Taip pat pareiškėja prašė priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad vadovaujantis surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: pareiškėja I. Š. ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. C. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 28 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003939 (toliau – ir Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, kurios kaina kartu– 682,92 Eur (2 358,00 Lt/3,4528); dalį Sutarties kainos, t. y. 637,26 Eur (2 200,34/3,4528), pareiškėja sumokėjo 2014 m. spalio 28 d.; pareiškėja 2014 m,. spalio 29 d. pavedimu kelionių organizatoriui sumokėjo už vizas pagal Sutartį 46,34 Eur (160/3,4528); Turizmo departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino; draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 14 d. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjai išmokėjo 33,85 Eur; Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą, o 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjos I. Š. 682,92 Eur kreditorinį reikalavimą įtraukė į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

11. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju jam nesuteikta teisė savo kompetencijos ribose, t. y. ginant pareiškėjos pažeistas teises, spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo tikslų, kurių nepasiekus, pareiškėja patyrė turtinę žalą. Šioje byloje kilusį ginčą įvertinęs nurodytų ES teisės nuostatų ir jas aiškinančio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikos kontekste, teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad, siekiant išspręsti kilusį administracinį ginčą, Turizmo įstatymą ir Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus reiktų vertinti politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tai nėra daroma, todėl ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas nepažeidžiamas.

12. Surinktus įrodymus įvertinus pagal vidinį įsitikinimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjai už kelionę pagal Sutartį, neskaitant mokesčio už vizas, negrąžinta pinigų suma yra 602,73 Eur (t. y. 682,92 Eur – 46,34 Eur – 33,85 Eur), todėl atsakovo teiginiai, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinės žalos atlyginimą, atmesti.

13. Įvertinęs Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, teismas konstatavo, kad juo valstybė perkėlė Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Nepaisant to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad kelionių organizatorius ginčo laikotarpiu tapo nemokus, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas buvo nepakankamas, juo neužtikrintas realus visų pinigų, kuriuos kelionių organizatoriui sumokėjo pareiškėja, grąžinimas jam tapus nemokiam. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas akivaizdžiai patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos atžvilgiu Sutarties sudarymo dieną galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu valstybė pagrindinio Direktyvos tikslo nepasiekė. Todėl, teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šiuo atveju valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

14. Teismas kritiškai vertino atsakovo ir Turizmo departamento poziciją, kad dėl visų neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiama pareiškėjai reiškiant reikalavimus bankroto byloje, ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjos teisės į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Todėl pareiškėjai iš valstybės, atstovaujamos Ministerijos priteistina 602,73 Eur turtinės žalos atlyginimui.

15. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. rugpjūčio 25 d., todėl nuo šios dienos priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovo atstovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo vadovaujantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl ES sutarčių pažeidimų. Atsakovo atstovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

18. Atsakovo atstovas pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo atstovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi valstybės neteisėtais veiksmais.

19. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Ministerijos teigimu, pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 28 d. neva sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šalių, todėl negali būti laikoma sudaryta. Be to, mokėjimo nurodymu pinigai buvo pervedami ne UAB „Freshtravel“, bet visiškai kitam juridiniam asmeniui – UAB „Cherry Media LT“. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas nebuvo paslaugų sutarties šalimi, todėl draudimo išmokos išmokėjimas pats savaime nepatvirtina, jog sutartis buvo sudaryta. Minėto fakto savaime nepatvirtina ir tai, kad pareiškėja yra įtraukta į kreditorių reikalavimų sąrašą.

20. Atsakovo atstovo manymu, šiuo atveju pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo skundą prašo jį tenkinti.

22. Turizmo departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei pasisakė dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamo 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėja I. Š. ir trečiasis suinteresuotas asmuo E. C. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 28 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003939 dėl kelionės į Egiptą, kurios kaina – 682,92 Eur. Dalį Sutarties kainos, t. y. 637,26 Eur, pareiškėja sumokėjo 2014 m. spalio 28 d., 2014 m. spalio 29 d. pavedimu kelionių organizatoriui taip pat sumokėjo 46,34 Eur. Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 14 d. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjai išmokėjo 33,85 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos N. J. skundą tenkino iš dalies. Priteisė I. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 602,73 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią skundo dalį atmetė.

26. Apeliacinį skundą padavė atsakovas, manydamas, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjai suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi sudarė Sutartį, nes Sutartis nėra pasirašyta, pinigai pervesti ne UAB „Freshtravel“.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

29. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais, kaip ir nagrinėjamoje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos turtinės žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 1841 629/2018; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-300-624/2019; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1569-822/2019).

30. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

31. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

32. Byloje nagrinėjama situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

33. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl ES sutarčių pažeidimų.

34. Atsakovo atstovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose valstybė turi atlyginti žalą, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-855-575/2019).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, sudarius turizmo paslaugų teikimo sutartį su BUAB „Freshtravel“.

36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėja sudarė sutartį su UAB „Freshtravel“ dėl kelionės organizavimo į Egiptą. Tai, kad Sutartis buvo šalių sudaryta, patvirtina aplinkybė, jog pareiškėja už kelionę sumokėjo 637,26 Eur (2014 m. spalio 28 d.) ir 46,34 Eur (2014 m. spalio 29 d. pavedimas). Aplinkybe, kad minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nors suma buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo nustatytos iš esmės analogiškos aplinkybės, padarė tokias pačias išvadas (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018). Šioje byloje aplinkybes dėl Sutarties sudarymo ir pinigų už ją sumokėjimo vertinti kitaip nėra jokio faktinio pagrindo.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo iš UAB „Freshtravel“. Kadangi civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti ir priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

38. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs bei taikęs materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius