2020-07-15 Nr. AB-13627-3-62-3-00386-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2250-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00386-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. sausio 1 d., jis negavo nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme nurodytų higienos reikmenų (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų, prausimosi muilo, tualetinio popieriaus, skalbimo miltelių, dezodoranto ar antiperspiranto), taip pat negavo kojinių ir apatinio trikotažo, todėl buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

3. A. S. pažymėjo, kad dėl higienos priemonių neišdavimo jis negalėjo rūpintis švara, patyrė diskomfortą, dvasines kančias, išgyvenimus, pareiškėją kamavo depresija, sugedo dantys, atsirado nemalonus burnos bei prakaito kvapas, jis negalėjo nusiskusti, todėl patyrė neturtinę žalą.

4. Vaizdo ryšio priemonėmis vykusiame teismo posėdyje pareiškėjas A. S. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad atvykęs į pataisos namus, kurį laiką turėjo savo dantų pastos. Vėliau jam buvo paaiškina, kad asmenims, perkantiems tabako gaminius, nemokamos higienos priemonės nepriklauso. Teigė, kad sugedusių dantų taisymas jam kainuotų apie 2 000 Eur, todėl tokia suma ir vertina patirtą žalą, kurios atsakovo atstovui suteikus higienos priemones nebūtų patyręs. Raštu į pataisos namų administraciją A. S. nesikreipė, nes nežinojo, kur reikia kreiptis, teisės aktų reikalavimai jam nebuvo žinomi. Pareiškėjas taip pat nežinojo, kad į teismą turėjo kreiptis anksčiau, todėl ir praleido ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų (po reorganizacijos – Marijampolės pataisos namų), prašė pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, atsakovo atstovas prašė pareiškėjo skundo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 22 d. taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos, ir šią skundo dalį atmesti. Atsakovas pažymėjo, kad A. S., argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

7. Atsakovas paaiškino, kad A. S. asmens byloje ginčo laikotarpiu prašymų dėl higienos reikmenų išdavimo bei atsakymų į juos nebuvo rasta. Kadangi A. S. raštu dėl higienos reikmenų, aprangos ar avalynės išdavimo į pataisos namus nebuvo kreipęsis, klausimas dėl tokių reikmenų jam išdavimo nebuvo sprendžiamas.

8. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, nuteistiesiems skirdavo reikiamą kiekį tualetinio popieriaus, tualetinio muilo ir skalbimo miltelių, o skiriant šių priemonių papildomai, būtų nusižengta teisės aktų reikalavimams bei vieni asmenys būtų išskiriami iš kitų.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems nuteistiesiems, esant jų rašytiniams prašymams. Laikoma, kad nuteistasis yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos priemonėmis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudoja tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Akcentavo, kad pagal teisės aktus, galiojusius iki 2017 m. sausio 1 d., pataisos namai neturėjo prievolės visus nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais, nes minėtos priemonės turėjo būti išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Kybartų pataisos namuose gavo pirmojo lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. A. S. sveikatos sutrikimų, būdingų netinkamoms kalinimo sąlygoms, nebuvo diagnozuota. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pataisos namuose, t. y. dėl higienos reikmenų neišdavimo, būtų atsiradęs poveikis jo sveikatai, emocinei ar psichinei būklei.

11. Atsakovo nuomone, ginčo laikotarpiu A. S. buvo užtikrintos tinkamos ir neigiamų pasekmių nesukeliančios kalinimo sąlygos, todėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo bei kilusių pasekmių, o neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

13. Aptaręs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių bei 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus ir nepatogumus (patyrė diskomfortą, dvasines kančias, išgyvenimus, kamavo depresija, sugedo dantys, atsirado nemalonus burnos kvapas, prakaito kvapas), vertino, jog apie galimą teisių pažeidimą jis turėjo suvokti (sužinoti), kai tokius nepatogumus pradėjo jausti, ir turėjo kreiptis į atsakovą dėl higienos priemonių jam išdavimo, o atsakovui prašomų higienos priemonių neišdavus – ginti savo teises teisme, skųsdamas atsakovo veiksmus ar neveikimą. Teismas pažymėjo, kad aktyvaus savo teisių gynimo A. S. nerealizavo, o skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. vasario 19 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, teismas ją pritaikė ir pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 18 d. atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas padarė išvadą, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir turi būti analizuojami A. S. nurodyti nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galbūt padaryti teisės aktų pažeidimai.

15. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems, tačiau pagal Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą, suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos nustatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

16. Teismas pastebėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 4 ir 5 punktai, be kita ko, nustatė, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis. Vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.

17. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtų teisės normų nuostatas, padarė išvadą, kad Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetėlį bei skutimosi peiliukus, neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų, todėl nagrinėjamu atveju susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

18. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamai bylai taip pat aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05), kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nėra suderinamas su pagarba žmogaus orumui. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršijo sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių yra pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra ypač nepriimtinas. Toks suimtiems asmenims taikomas nepagrįstas atsisakymas neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir pažeminimą.

19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, jog A. S. neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems nenumatė, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti valstybės neveikimą (neteisėtus veiksmus) Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

20. Teismas pažymėjo, kad A. S. skunde nurodė, jog negavo muilo, kitų jam priklausančių higienos reikmenų, kojinių, apatinio trikotažo. Atsižvelgęs į tai, teismas 2019 m. kovo 27 d. nutartimi atsakovui pasiūlė papildomai pateikti įrodymus apie higienos priemonių išdavimą pareiškėjui, tačiau tokių įrodymų jis nepateikė. Teismas sprendė, kad ir kitos Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normose numatytos higienos priemonės ginčui aktualiu laikotarpiu A. S. nebuvo išduotos. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl drabužių jam išdavimo, gynęs savo teises, skųsdamas pataisos namų neveikimą, netenkinus tokių jo prašymų. Teismas pastebėjo, kad pagal Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normas, išduodamų drabužių dėvėjimo laikas yra ne trumpesnis kaip vieneri metai, o ginčui aktualus laikotarpis dėl ieškinio senaties termino taikymo yra trumpesnis nei 11 mėnesių, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl drabužių neišdavimo, nedetalizavus, kada konkrečiai drabužių poreikis atsirado, buvo laikomos abstrakčiomis ir atmestos kaip nepagrįstos.

21. Teismas pažymėjo, kad A. S. skunde nurodė, jog dėl higienos priemonių neišdavimo jis jautė diskomfortą, dvasines kančias, išgyvenimus, kamavo depresija, sugedo dantys, atsirado nemalonus burnos kvapas, prakaito kvapas, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų jis nepateikė. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimų, būdingų netinkamoms kalinimo sąlygoms, nebuvo diagnozuota, asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. dėl higienos reikmenų neišdavimo, būtų atsiradęs poveikis A. S. sveikatai ir emocinei psichinei būklei, tačiau jis atsiliepime nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui taip pat nepateikė.

22. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovui jokiais įrodymais (dokumentais) nepaneigus aplinkybės, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl odontologo paslaugų, ši aplinkybė turi būti vertinama A. S. naudai, pripažįstant, jog jo teisė į galimybę tinkamai prižiūrėti dantis buvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo vienareikšmei išvadai, jog pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir patirtis bei dantų gedimus galėjo lemti išimtinai tik higienos priemonių pataisos namuose neišdavimas, nes odontologų paslaugų paprastai neišvengia ir laisvėje gyvenantys žmonės. Kita vertus, A.

S. teigimu, pataisos namai tik apžiūri dantų būklę, dantų netvarko, nesvarbu ar juos skauda, ar ne, gydymui siunčia į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esantis pareiškėjo (asmens bylos Nr. 2200) dosje, patvirtina, kad nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. sausio 31 d. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę jis buvo etapuotas 2015 m. vasario 26 d. (grįžo 2015 m. kovo 5 d.), t. y. iki ginčui aktualaus laikotarpio pradžios. Ginčui aktualiu laikotarpiu ar iš karto po jo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę A.

S. nebuvo etapuojamas. Akivaizdu, kad pareiškėjo gydymas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2015 m. nebuvo nulemtas higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlių) neišdavimo ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d., tačiau, įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad A. S. galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis.

Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Teismas sprendė, kad Kybartų PN neišdavus asmens higienos priemonių, pareiškėjui galėjo kilti neigiamos pasekmės, kurios patenka į Civilinio kodekso 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais (neveikimu), kurie turi būti vertinami ir kaip Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimas.

23. Teismui pripažinus, kad A. S. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kybartų PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, buvo nuspręsta, jog nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Byloje nesant duomenų, kad A. S. buvimo Kybartų PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, atsižvelgus į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis buvo įvertintas 300 Eur suma.

III. 24. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį, kurioje teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, pakeisti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti, o kitą skundo dalį palikti nepakeistą.

25. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes.

26. Atsakovas paaiškina, kad nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusioje Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų redakcijoje buvo nustatyta, kad nuteistiesiems turi būti išduota: tualetinis muilas 100 g per 1 mėnesį ir tualetinis popierius 1 vnt. per 1 mėnesį, todėl, dantų šepetėlis, dantų pasta ir skutimosi peiliukai pareiškėjui neprivalėjo būti išduoti. Pažymi, kad atsakovo atstovas neturėjo pareigos A. S. aprūpinti dantų šepetėliu, dantų pasta ir skutimosi peiliukais.

27. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Aprašo 5 punktu, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pažymi, kad remiantis nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio duomenimis, nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. A. S. buvo mokus, apsipirkdavo nuteistųjų parduotuvėje, todėl ir higienos priemonės jam neprivalėjo būti išduodamos. Akcentuoja, kad pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją dėl higienos reikmenų išdavimo nesikreipė.

28. Atsakovas nurodo, kad Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorius yra biudžetinė įstaiga, kurios lėšos yra naudojamos būtiniausioms priemonėms, gerinant ar tenkinant nuteistųjų kalinimo sąlygas. Atsakovo atstovas nekuria ir nepriima įstatymų ir kitų teisės aktų, o juos vykdo ir nuo teisės aktų reikalavimų negali nukrypti, nes kitu atveju į biudžetą skirtos valstybės lėšos būtų naudojamos ne pagal paskirtį, be priežasties ir nesant tam jokio pagrindo. Atsakovas akcentuoja, kad teisės aktai nustato pareigą teikti nuteistiesiems higienos priemones ir tais teisės aktais vadovaujantis kiekvienais metais yra tvirtinamas biudžetas, todėl lėšų daugiau negu yra remiantis Aprašu nėra skiriama, o atsakovo atstovas nėra pajėgus skirti daugiau priemonių negu nustato teisės aktai.

29. Atsakovo nuomone, tariamai patirta neturtinė žala negali būti atlyginama dėl to, jog jo atstovas tinkamai vykdo teisės aktų reikalavimus ir jų ribų neperžengia. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, dėl to, kad vykdė teisės aktų nuostatas ir negalėjo suteikti higienos priemonių, kurios A. S. nepriklausė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad esant didesniam poreikiui už įstatymo nustatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas.

30. Atsakovas akcentuoja, kad pataisos namuose yra teikiamos odontologo paslaugos. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kortelės išrašų matyti, jog jis į pataisos įstaigos odontologą kreipėsi tik 2014 m., o 2018 m. vasario 25 d. buvo užsiregistravęs pas odontologą, tačiau į apžiūrą neatėjo. Turimais duomenimis, skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas į Kybartų sektoriaus Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl odontologo paslaugų suteikimo nesikreipė. Akcentuoja, kad A. S. buvo suteikta teisė tinkamai prižiūrėti dantis, kreipiantis į pataisos įstaigos odontologą.

31. Atsakovo nuomone, pareiškėjo tariami išgyvenimai nepasiekia tokio lygio, kad neturtinė žala galėtų būti atlyginama pinigais. Atkreipia dėmesį, kad A. S. asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, jog dėl higienos reikmenų neišdavimo ar dėl negalėjimo kreiptis į odontologą būtų atsiradęs poveikis jo sveikatai, emocinei ar psichinei būklei. Atsakovas teigia, kad nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė apimtis, nei pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo) neteisėtų veiksmų.

33. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

35. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

36. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties

terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

37. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. vasario 22 d. ir atsakovo atstovas prašė reikalavimui taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nenustatęs svarbių termino praleidimo bei atnaujinimo priežasčių, taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir vertino, kad A. S. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 18 d. pareikšti.

38. Teismas vertino pareiškėjo nurodytus teisės aktų pažeidimus laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

39. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

40. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

41. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

42. Pasisakydama dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skutimosi peiliukų) neišdavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo aprūpintas dantų šepetėliu, dantų pasta, skutimosi peiliuku.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis (dantų šepetėliais, dantų pasta, skutimosi peiliukais) atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teisimo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Melnitis prieš Latviją byloje EŽTT yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05)).

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.

45. Iš pacituotų EŽTT sprendimo nuostatų matyti, kad – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra nepriimtinas. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad šioje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų teikęs atsakovo atstovo administracijai prašymą raštu dėl pareiškėjo aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetuku ir skutimosi peiliukais iki 2017 m. sausio 1 d. Šią aplinkybę atsakovo atstovas nurodė apeliaciniame skunde. Papildomai Marijampolės pataisos namai pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. A. S. buvo mokus, t. y. apsipirkdavo nuteistųjų parduotuvėje.

46. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas neteikė prašymo išduoti higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, todėl nepagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjui kalint Kybartų PN. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad tik esant pareiškėjo prašymui išduoti higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetuką, skutimosi peiliukus) ir aiškiam institucijos atsisakymui tai padaryti, yra pagrindas konstatuoti institucijos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1993-502/2019, 24–25 p.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą (Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normas), pareiškėjo ir atsakovo atstovo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu dėl higienos priemonių (tualetinio popieriaus ir muilo) neišdavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė į bylą jokių įrodymų (pvz., skundo Kybartų pataisos namų administracijai dėl tualetinio popieriaus ir muilo neišdavimo), o skunde tik abstrakčiai nurodė, kad jam buvo neišduodamos minėtos higienos priemonės. Be to, Kybartų pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1.2 punktu Kybartų pataisos namai skirdavo nuteistiesiems po 1 ruloną tualetinio popieriaus ir 100 g tualetinio muilo vienam mėnesiui. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir atsakovo atstovo apeliaciniame skunde, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad Kybartų pataisos namai nevykdė teisės aktais nustatytos pareigos. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjui buvo išduodamos higienos priemonės (tualetinis popierius ir muilas), todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

48. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl drabužių neišdavimo, nedetalizavus, kada konkrečiai drabužių poreikis atsirado, laikytinos abstrakčiomis ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmestos.

49. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo neaprūpinimo higienos priemonėmis (dantų šepetėliu, dantų pasta, skutimosi peiliukais, tualetiniu muilu ir tualetiniu popieriumi), konstatuotina, jog nesant nustatytų jokių pareiškėjo teisių į tinkamas aprūpinimo higienos priemonėmis sąlygas Kybartų PN laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pažeidimo, pareiškėjui nepagrįstai buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

50. Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai reikšmingus įrodymus, taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose formuojamos praktikos ir nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Milda Vainienė