2026-01-14 Nr. AB-1266-3-62-3-00987-2023-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-17-502/2026

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00987-2023-5

Procesinio sprendimo kategorija 14.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. V. skundą atsakovui Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Trakų rajono savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SD-881 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvui P. N. 1999 m. gegužės 31 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę natūra, esančią (duomenys neskelbtini). P. N. 2021 m. liepos 29 d. dovanojimo sutarties pagrindu padovanojo savo dukrai I. V. 4,4192 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Žemės sklypas yra Aukštadvario regioniniame parke (duomenys neskelbtini) hidrografiniame draustinyje, apsauginių agrarinių teritorijų specializuoto apsauginio ūkininkavimo ŽAs kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Šioje kraštovaizdžio zonoje skatinama ekologinė žemdirbystė, ūkininkavimas netręšiant natūralių pievų ir ganyklų. Pareiškėja, iš tėvo P. N. pasakojimų ir iš archyvų gautų dokumentų, žinojo, kad Žemės sklype jos senelis turėjo sodybą (gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus).

3. Pareiškėja, norėdama atkurti senelio V. N. sodybą, kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Savivaldybės administracija) ir tuometinę Aukštadvario regioninio parko direkciją dėl specialiųjų architektūros reikalavimų gavimo. Aukštadvario regioninio parko direkcija 2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. V3-2.17-138 informavo, kad neprieštarauja dėl Žemės sklype buvusios sodybos atkūrimo. Sodyba pažymėta 1950 m. topografiniame žemėlapyje. Savivaldybės administracija 2021 m. rugsėjo 10 d. išdavė pareiškėjai specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. SARD-05-210910-00305 gyvenamosios paskirties (vieno buto) ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų statybos projektui rengti. UAB ZET GROUP parengė neypatingo statinio techninį ir darbo projektus. Savivaldybės administracija, atsižvelgdama į UAB ZET GROUP parengtą projektą, apskaičiavo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos dydį (1 896,20 Eur), kurį pareiškėja sumokėjo. Savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą Žemės sklype statyti naują statinį: paskirtis – Gyvenamoji (vieno buto pastatą) (Gyvenamosios paskirties pastatai). Sprendimu Direkcija pripažino negaliojančiu Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2021 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. V3-2.17-138 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“ nuo sprendimo priėmimo momento, t. y. nuo 2021 m. birželio 29 d.

4. Pareiškėja nurodė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) 2 straipsnio 52 dalies, 9 straipsnio 3 dalies 7 punkto ir 13 straipsnio 3 dalies 9 punkto nuostatas ir pažymėjo, kad Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendindama aptariamo įstatymo nuostatas 2020 m. vasario 12 d. priėmė nutarimą Nr. 106, kurio 9 punkte nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada Direkcija ar Savivaldybės administracija priima neigiamą sprendimą: kai valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose nėra galimybės identifikuoti buvusios sodybos pastatus (nepažymėti namo su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba jos atskiri pastatai arba visa sodyba nepažymėta sutartiniais ženklais); kai teise atkurti konkrečią buvusią sodybą jau buvo pasinaudota (realizuota statytojo teisė pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą). Šiuo atveju Direkcija, priimdama ginčijamą Sprendimą, nenurodė nei vieno iš šių pagrindų.

5. Pareiškėja pažymėjo, kad 1950 metų topografiniame žemėlapyje M1:25 000 nurodytas ženklas kairėje kelio pusėje išvertus į lietuvių kalbą reiškia – individualus ūkis arba būstas, nepriskirtas pagal mastelį. Dešinėje žemėlapio pusėje pažymėtų dviejų pavienių pastatų ženklas lietuvių kalba reiškia – gyvenamasis arba negyvenamasis retai apgyvendintas plotas; izoliuotas negyvenamasis pastatas (tvartas, svirnas ir kt.). Šiuo atveju, Direkcija laikosi klaidingos nuomonės, kad sodyba buvo tik tada, kai topografiniame žemėlapyje yra pažymėtas mažas juodas kvadratas didesniame kvadrate, o kai yra tik juodas kvadratas arba juodas pailgas kvadratas, tai yra tik gyvenamojo namo priklausiniai. Pareiškėja akcentavo, kad pavienių sodybos pastatų kontūrai akivaizdžiai patenka į Žemės sklypą, o dalis sodybos ženklu žymimo kontūro taip pat patenka į Žemės sklypą. Duomenų apie tai, kur pagal sodybos ženklo kontūrą faktiškai stovėjo gyvenamasis namas, nėra ir negali būti pateikta, nes topografiniame žemėlapyje M1:25 000 nebuvo žymimas pats gyvenamais namas.

6. Pareiškėjos vertinimu, Direkcija, panaikindama Aukštadvario regioninio parko direkcijos sprendimą dėl buvusios sodybos atstatymo, neįsigilino į faktinę situaciją, Sprendimo nepagrindė nei teisiniais, nei faktiniais argumentais, netinkamai taikė teisės aktų reikalavimus, pažeidė gero viešojo administravimo, teisėtų lūkesčių bei atsakingo valdymo principus (teisėtumo, objektyvumo, atsakomybės už priimtus sprendimus), todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

7. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad Direkcijos direktoriaus 2022 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. DV-128 buvo sudaryta komisija (toliau – ir Komisija), kuri atliko dokumentų patikrinimą ir parengė išvadą dėl Aukštadvario regioninio parko direkcijos raštų dėl buvusių sodybų atstatymo, parengtų nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 106 „Dėl sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) priėmimo iki 2022 m. birželio 30 d., teisėtumo.

9. Komisija, patikrinusi Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2021 m. birželio 29 d. sprendimo dėl buvusios sodybos (duomenys neskelbtini), atstatymo teisėtumą, nustatė, kad sprendimas atkurti buvusią sodybą yra nepagrįstas, kadangi vadovaujantis Tvarkos aprašo 10 punktu, sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, kuriame buvo vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) arba didžioji jo dalis. Tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, buvo pastatyti tik gyvenamojo namo priklausiniai, o gyvenamasis namas buvo pastatytas kitame žemės sklype, pirmajame žemės sklype sodybos atstatyti neleidžiama. Šiuo atveju iš pateiktų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų negalima nustatyti, kad gyvenamasis namas buvo Žemės sklype. Remiantis Lietuvos erdvinės informacijos portalo Žemėlapių fondais (1949–1972 m.), buvusios sodybos vieta patenka į kelis žemės sklypus, o žemės sklype, kuriame norima atkurti buvusią sodybą, buvo tik gyvenamojo namo priklausiniai. Be to, pareiškėja nepateikė Tvarkos aprašo 6 punkte nurodytų dokumentų: buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančių dokumentų (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų).

10. Direkcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir atsižvelgdama į tai, kad Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2021 n, birželio 29 d. sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų (sprendime nebuvo nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, sprendimo motyvai); kad sprendimas neatitinka Tvarkos aprašo 11 ir 12 punktų reikalavimų (sprendime nenurodyta motyvai, kuriais remiantis priimtas sprendimas, priimtas sprendimas dėl buvusios sodybos atstatymo kartu su žemės sklypo žemėlapiu, kuriame pažymėta buvusios sodybos vieta, nebuvo paskelbtas direkcijos tinklalapyje); kad direkcija, priimdama administracinį sprendimą, nesivadovavo Tvarkos aprašo 6 ir 10 punktais, Sprendimu Aukštadvario regioninio parko direkcijos sprendimą pripažino negaliojančiu nuo priėmimo dienos – 2021 m. birželio 29 d.

11. Atsakovas pažymėjo, jog pagal Tvarkos aprašo 6 punktą, pareiškėja (o ne Direkcija) kartu su prašymu dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje pateikia buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančius dokumentus (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas). Tvarkos aprašo 8, 9, 10 punktai reglamentuoja, kad Direkcija priima sprendimą, jog pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje). Tais atvejais, kai iš pateiktų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų matyti, kad žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, buvo pastatyti tik vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) priklausiniai, o vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) buvo pastatytas kitame žemės sklype, pirmajame žemės sklype sodybos atstatyti neleidžiama. Sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, kuriame buvo vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas). Tais atvejais, kai plotas, kuriame buvo norimos atstatyti sodybos gyvenamasis namas, patenka į kelis žemės sklypus, sodybą leidžiama atstatyti tik tame žemės sklype, į kurį patenka didžioji dalis namo.

12. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju pareiškėja tuometinio Aukštadvario regioninio parko direkcijai su prašymu dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje nepateikė privalomų pateikti buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančių dokumentų (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų). Direkcija, priimdama Sprendimą, nevertino ir neturėjo pagrindo vertinti Lietuvos erdvinės informacijos portalo Žemėlapių fondų duomenų.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjos tėvui P. N. 1999 m. gegužės 31 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę natūra, esančią (duomenys neskelbtini). P. N. 2021 m. liepos 29 d. dovanojimo sutarties pagrindu padovanojo savo dukrai I. V. 4,4192 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas yra Aukštadvario regioniniame parke (duomenys neskelbtini) hidrografiniame draustinyje, apsauginių agrarinių teritorijų specializuoto apsauginio ūkininkavimo ŽAs kraštovaizdžio tvarkymo zonoje. Šioje kraštovaizdžio zonoje skatinama ekologinė žemdirbystė, ūkininkavimas netręšiant natūralių pievų ir ganyklų. Pareiškėja, siekdama atkurti senelio V. N. sodybą, kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administraciją ir tuometinę Aukštadvario regioninio parko direkciją dėl specialiųjų architektūros ir saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų gavimo. Aukštadvario regioninio parko direkcija 2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. V3-2.17-138 informavo, kad išnagrinėjus pateiktus dokumentus, direkcija, neprieštarauja, kad Žemės sklype būtų atkurta sodyba. Sodyba pažymėta 1950 m. topografiniame žemėlapyje. Savivaldybės administracija 2021 m. rugsėjo 6 d. išdavė pareiškėjai specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus Nr. STRD-00-210906-00265, o 2021 m. rugsėjo 10 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. SARD-05-210910-00305 gyvenamosios paskirties (vieno buto) ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų statybos projektui rengti. UAB ZET GROUP parengė neypatingo statinio techninį ir darbo projektus. Savivaldybės administracija, atsižvelgdama į UAB ZET GROUP parengtą projektą, apskaičiavo savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos dydį (1 896,20 Eur), kurį pareiškėja sumokėjo. Savivaldybės administracija 2023 m. sausio 19 d. išdavė statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) statyti naują statinį: paskirtis – Gyvenamoji (vieno buto pastatą) (Gyvenamosios paskirties pastatai) Žemės sklype. Ginčijamu 2023 m. kovo 27 d. Sprendimu Direkcija pripažino negaliojančiu Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2021 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. V3-2.17-138 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“ nuo sprendimo priėmimo – 2021 m. birželio 29 d.

15. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2022 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. V-32 „Dėl regioninių parkų ir rezervatų direkcijų reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašų bei Aukštaitijos, Dzūkijos-Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų nuostatų patvirtinimo“ nuostatomis nuo 2022 m. liepos 1 d. Aukštadvario, Dieveniškių istorinio, Metelių, Nemuno kilpų, Neries, Panemunių, Veisiejų, Vištyčio regioninių parkų ir Žuvinto biosferos rezervato direkcijos reorganizuotos į Direkciją. Taigi, Direkcija nuo 2022 m. liepos 1 d. perėmė visas Aukštadvario regioninio parko teises ir pareigas.

16. Teismo vertinimu, tiek pagal Tvarkos aprašo 9 ir 10 punktus, tiek pagal STĮ 2 straipsnio 52 dalį, pagrindinis sodybos pastatas yra gyvenamasis namas, o teisė statyti pastatą buvusios sodybos vietoje yra siejama su gyvenamojo namo buvimo asmeniui priklausančiame žemės sklype nustatymu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja nėra pateikusi jokios kartografinės medžiagos (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų), iš kurios galima būtų nustatyti, kad Žemės sklype buvo statinys (gyvenamasis namas).

17. Teismas įvertino, kad šiuo atveju Direkcija (viešojo administravimo subjektas) panaikino anksčiau priimtą tuometinės Aukštadvario regioninio parko direkcijos individualų administracinį sprendimą, vadovaudamasi VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodydama, jog Sprendimas nepagrįstas, kadangi nepateikti Tvarkos aprašo 6 punkte nurodyti buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinantys dokumentai. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad nuo 2020 m. lapkričio 1 d. galiojančios redakcijos VAĮ 16 straipsnio 1 dalis (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) nustato, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą: 1) neteisėtą administracinį sprendimą; 2) teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo.

18. Teismas nurodė, kad šiuo atveju Direkcijos direktoriaus 2022 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. DV-128 „Dėl Aukštadvario regioninio parko direkcijos pateiktų raštų „Dėl buvusių sodybų atstatymo“ patikrinimui komisijos sudarymo“ buvo sudaryta Komisija, kuri atliko dokumentų patikrinimą ir parengė išvadą dėl Aukštadvario regioninio parko direkcijos sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo pagrįstumo ir teisėtumo. Todėl teismas padarė išvadą, kad Direkcija tik po Komisijos atlikto patikrinimo turėjo naujos informacijos, kurios ankščiau nežinojo ir neturėjo žinoti, dėl ginčo sodybos atstatymo teisėtumo.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja jokių valstybės archyve saugomų kartografinių dokumentų kopijų ar teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepateikė. Pareiškėjos nurodytas 1950 metų topografinis žemėlapis M1:25 000, kuriame, pareiškėjos nuomone, nurodytas ženklas kairėje kelio pusėje išvertus į lietuvių kalbą reiškia – individualus ūkis arba būstas, nepriskirtas pagal mastelį; dešinėje žemėlapio pusėje pažymėtų dviejų pavienių pastatų ženklas lietuvių kalba reiškia – gyvenamasis arba negyvenamasis retai apgyvendintas plotas; izoliuotas negyvenamasis pastatas (tvartas, svirnas ir kt.), bei 1951 m. dešifruota aerofotonuotrauka (fotoplanas), kurią vertino specialistas 2023 m. liepos 24 d. konsultacinėje išvadoje, neatitinka Tvarkos aprašo 6 punkte nurodytų dokumentų kategorijos, todėl teismas dėl šių dokumentų plačiau neapsisakė. Remiantis Lietuvos erdvinės informacijos portalo Žemėlapių fondais (1949–1972 m.), buvusios sodybos vieta patenka į kelis žemės sklypus, o žemės sklype, kuriame norima atkurti buvusią sodybą, buvo tik gyvenamojo namo priklausiniai.

20. Teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus ir jau minėtus rašytinius įrodymus, darė išvadą, jog byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad ginčo Žemės sklype egzistavo gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, todėl Aukštadvario regioninio parko direkcija 2021 m. birželio 29 d. neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl buvusios sodybos atstatymo Žemės sklype.

21. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, ginčijamas Direkcijos Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundas šioje dalyje teismo atmestas kaip nepagrįstas.

22. Likusius šalių argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo. Kadangi pareiškėjos skundas šioje byloje atmestas, teismo vertinimu, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir atsižvelgiant į tai, prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas teismo netenkintas.

III. 23. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja jokių valstybės archyve saugomų kartografinių dokumentų kopijų nepateikė. Šį faktą paneigia byloje esantys įrodymai. Pareiškėja teismui, kartu su 2023 m. rugpjūčio 23 d. prašymu dėl papildomų dokumentų pateikimo, pateikė dokumentus gautus iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo, t. y. 1951, 1952 aerofotonuotraukos Nr. N-35-50-A-1 kopiją. Šio archyvinio dokumento – aerofotografinio plano apačioje nurodyta, kad fotoplanas pagamintas 1952 m., pagal 1951 m. užskridimo duomenis, atspausdintas pagal vakarinės įmonės 1953 m. dešifravimą. Be to, pareiškėja teismui taip pat teikė teismo eksperto G. P. 2023 m. liepos 27 d. konsultacinę išvadą, kurioje ekspertas remdamasis archyvine istorine kartografine medžiaga parengė išvadą. Pareiškėja pažymi, kad aerofotografinių nuotraukų pagrindu sudarytuose fotoplanuose masteliu M 1:10 000 (kuris ir buvo pateiktas teismui) gyvenamasis namas su kiemu yra žymimi masteliniu sutartiniu ženklu, t. y. pagal faktinius vietovės duomenis, aerofotonuotraukoje užfiksuotus realius jų kontūrus. Tuo tarpu topografiniuose žemėlapiuose masteliu M 1:25 000 gyvenamasis namas su kiemu yra žymimi nemasteliniu, t. y. gerokai padidintu sutartiniu ženklu, neatitinkančiu faktinių duomenų – pagal jį negalima spręsti nei apie tikslią gyvenamojo namo vietą, nei apie šalia jo esančio kiemo išsidėstymą, jo geometrinius parametrus, kontūrą, užimamą plotą. Dėl šios priežasties informacija dešifruotoje aerofotonuotraukoje – fotoplane masteliu M 1:10 000 – visuomet bus žymiai išsamesnė bei objektyvesnė, lyginant su žymiai smulkesnio mastelio (M 1:25 000) topografiniais žemėlapiais.

24.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino Tvarkos aprašo 6 punktą nurodydamas, kad pareiškėjos pateikti dokumentai, taip pat ir 1951 m. dešifruota aerofotonuotrauka (fotoplanas), neatitinka Tvarkos aprašo 6 punkte nurodytų reikalavimų, t. y. valstybės archyvo pateikta aerofotonuotrauka (fotoplanas) nelaikytina kartografiniu dokumentu. Pareiškėja pažymi, kad Tvarkoje nėra pateiktas sąvokų, naudojamų šiame teisės akte apibrėžimas, todėl reikia vadovautis ir Lietuvos Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, padaręs teisės taikymo klaidą, nesigilino į specialisto konsultacinę išvadą (dėl jos net nepasisakė) ir kitus iš archyvo pateiktus dokumentus, priėmė nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad ginčo žemės sklype egzistavo gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų. Pareiškėjos nuomone, priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, faktą, kad pareiškėjos žemės sklype egzistavo sodyba. Valstybės archyvo pažymos, iš valstybės archyvo gautas ortofoto planas su dešifruotos sodybos ribomis, specialisto išvada neabejotinai įrodo tai, kad Žemės sklype egzistavo gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai.

24.3. Pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą išvadą, remdamasis Lietuvos Respublikos erdvinės informacijos portalo Žemėlapių fondais (1949–1972 m.) pagal kuriuos nustatė, kad buvusios sodybos vieta patenka į kelis žemės sklypus, o žemės sklype, kuriame norima atkurti buvusią sodybą, buvo tik gyvenamojo namo priklausiniai, neįvertinęs ir plačiau nepasisakęs dėl specialisto ekspertinės išvados. Lietuvos Respublikos erdvinės informacijos portalo Žemėlapių fonduose yra talpinami ne visi istoriniai žemėlapiai, o iš talpinamų topografinių žemėlapių, dėl jų tikslumo, ne visada galima pagrįstai tvirtinti, kad konkrečiame žemės sklype buvo sodyba. Taip yra todėl, kad topografiniai žemėlapiai yra dažniausiai smulkesnio mastelio pvz. M1:25 000, o asmenų privačių žemės sklypų planai yra stambesnio mastelio pvz. M1:500; M1:1 000; M1:2 000. Tai reiškia, jog esant abejonių dėl to ar sodyba patenka į dabartines žemės sklypo ribas reikia atlikti istorinio žemėlapio (ortofoto, topografinio) susiejimą su valstybine sistema LKS-94. Nagrinėjamu atveju 1950 metų topografiniame žemėlapyje pavaizduotą nemastelinį sodybos ženklą kerta dabartinio, pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ribas, tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad į pareiškėjos žemės sklypo ribas pateko tik gyvenamo namo priklausiniai yra nepagrįsta. Topografiniuose žemėlapiuose masteliu M1:25 000 gyvenamojo namo vieta yra nežymima, sodyba žymima nemasteliniu ženklu, t. y. gerokai padidintu sutartiniu ženklu, neatitinkančiu faktinių duomenų. Todėl spręsti vien pagal šį ženklą, kurį kerta pareiškėjos žemės sklypo riba, kad namas nepateko į žemės sklypo ribas negalima.

24.4. Pirmosios instancijos teismas netyręs byloje pateiktos specialisto ekspertinės išvados, nesilaikė administracinių teismų praktikos, todėl nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, padarė teisės taikymo klaidą, laikydamas, kad valstybės archyvo pateikta dešifruota aerofotonuotrauka (foto planas), nelaikytina kartografine medžiaga, nurodyta Tvarkos aprašo 6 punkte. Kadangi tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl gyvenamojo namo vietos, o ne apie apskritai dėl sodybos egzistavimo žemės sklype, todėl specialisto išvada yra itin svarbus ir esminis įrodymas šioje byloje, o šio įrodymo teismas nevertino ir plačiau dėl jo nepasisakė. Tokiu būdu, neištyrus esminių byloje pateiktų įrodymų, byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai ir neobjektyviai.

25. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

26.1. Pareiškėja Tvarkos aprašo 6 punkte nurodytų privalomų pateikti dokumentų kartu su prašymu Aukštadvario regioninio parko direkcijai apskritai nebuvo pateikusi. Pareiškėja kreipdamasi į Aukštadvario regioninio parko direkciją su prašymu dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje pateikė šiuos dokumentus: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. sausio 31 d. išduotą pažymą Nr. R4-425 apie nekilnojamą turtą, Nekilnojamojo turto registro išrašą, žemės sklypo plano kopiją, įgaliojimą dėl atstovavimo bei Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2007 m. gegužės 17 d. raštą Nr.V3-1.6-109 „Dėl specialiųjų sąlygų projektavimui“. Aukštadvario regioninio parko direkcija privalėjo paprašyti pareiškėjos pateikti privalomus dokumentus arba pateikti sutikimą, kad saugomos teritorijos direkcija galėtų gauti šiuos duomenis iš valstybės archyvų pareiškėjai apmokėjus teisės aktais nustatytą archyvų teikiamos paslaugos mokestį, tačiau to nepadarė, o priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kad pareiškėjos prašyme nurodytame Žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą.

26.2. Pareiškėja apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių nepagrindžia nei teisiniais, nei faktiniais argumentais bei nepateikia įrodymų, patvirtinančių skunde išdėstytas aplinkybes, kaip to reikalauja ABTĮ. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Aukštadvario regioninio parko direkcijos sprendimas buvo priimtas pažeidžiant VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, Tvarkos aprašo 6, 8, 9, 10, 11,12 punktų reikalavimus, teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė teismo panaikinti Direkcijos Sprendimą, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios neteisėtas Aukštadvario regioninio parko direkcijos sprendimas, todėl naikinti pareiškėjos skundžiamą teismo sprendimą nėra jokio pagrindo. Direkcijos išdėstytus argumentus pagrindžia LVAT praktika.

26.3. Nagrinėjamu atveju, Direkcija turėdama jai VAĮ suteiktus įgaliojimus, panaikino neteisėtą Aukštadvario regioninio parko direkcijos sprendimą nuo neteisėto administracinio sprendimo priėmimo momento (ab initio), t. y. nuo 2021 m. birželio 29 d. ir tuo pačiu raštu pasiūlė pareiškėjai pateikti Direkcijai naują prašymą bei Tvarkos aprašo 6 punkto reikalavimus atitinkančius dokumentus nagrinėti iš naujo, tačiau pareiškėja prašymo leisti atkurti buvusią sodybą Direkcijai neteikė. Direkcijos vertinimu, teismas, vadovaudamasis galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino bylos medžiagą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

26.4. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 14 d. pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba, t. y. gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai visa apimtimi. Direkcija, kaip atsakovė šioje civilinėje byloje Nr. e2YT-14422-1194/2023 yra įpareigota pateikti atsiliepimą. Be to, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra baigtas pasiruošimas nagrinėti administracinę bylą Nr. eI3-10043-764/2023 pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VSTT) 2023 m. gegužės 31 d. pareiškimą Nr. V3-943 atsakovei Trakų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – pareiškėjai ir Direkcijai, kuriuo VSTT prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos pareiškėjai išduotą statybą leidžiantį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini).

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

28. Savivaldybės administracija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyręs byloje pateiktos specialisto ekspertinės išvados, nesilaikė administracinių teismų praktikos, todėl nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, padarė teisės taikymo klaidą, laikydamas, kad valstybės archyvo pateikta dešifruota aerofotonuotrauka (foto planas), nelaikytina kartografine medžiaga, nurodyta Tvarkos aprašo 6 punkte. Kadangi tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl gyvenamojo namo vietos, o ne apie apskritai dėl sodybos egzistavimo Žemės sklype, todėl specialisto išvada yra itin svarbus ir esminis įrodymas šioje byloje, o šio įrodymo pirmosios instancijos teismas nevertino ir plačiau dėl jo nepasisakė. Tokiu būdu, neištyrus esminių byloje pateiktų įrodymų, byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai ir neobjektyviai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SD-881 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“, kuriuo buvo panaikintas tuometinio Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2021 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. V3-2.17-138 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad ginčo Žemės sklype egzistavo gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, sprendė, kad Aukštadvario regioninio parko direkcija 2021 m. birželio 29 d. neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl buvusios sodybos atstatymo Žemės sklype. Teismas konstatavo, jog ginčijamas Direkcijos Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra jokio teisinio pagrindo.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, kadangi nepagrįstai netyrė byloje pateiktos specialisto ekspertinės išvados. Pareiškėjos teigimu, teismas padarė teisės taikymo klaidą, laikydamas, kad valstybės archyvo pateikta dešifruota aerofotonuotrauka (foto planas), nelaikytina kartografine medžiaga, nurodyta Tvarkos aprašo 6 punkte.

32. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

34. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnyje nustatyta, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjos skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų įrodymų ir aplinkybių, padarė išvadas remdamasis atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktais paaiškinimais, nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja, siekdama atkurti senelio V. N. sodybą, kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administraciją ir tuometinę Aukštadvario regioninio parko direkciją su prašymu dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje ir pateikė šiuos dokumentus: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. sausio 31 d. išduotą pažymą Nr. R4-425 apie nekilnojamą turtą, Nekilnojamojo turto registro išrašą, žemės sklypo plano kopiją, įgaliojimą dėl atstovavimo bei Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2007 m. gegužės 17 d. raštą Nr.V3-1.6-109 „Dėl specialiųjų sąlygų projektavimui“. Aukštadvario regioninio parko direkcija 2021 m. birželio 29 d. raštu Nr. V3-2.17-138 informavo, kad išnagrinėjus pateiktus dokumentus, direkcija, neprieštarauja, jog Žemės sklype būtų atkurta sodyba. Sodyba pažymėta 1950 m. topografiniame žemėlapyje.

37. Ginčijamu 2023 m. kovo 27 d. Sprendimu Direkcija pripažino negaliojančiu Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2021 m. birželio 29 d. sprendimą nuo jo priėmimo. Sprendime nurodyta, kad Komisija nustatė, jog Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2021 m. birželio 29 d. sprendimas priimtas nepagrįstai, kadangi, nepateikti Tvarkos aprašo 6 punkte nurodyti buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinantys dokumentai (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų). Sprendime nurodyta, jog iš pateiktų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų negalima nustatyti, kad gyvenamasis namas buvo Žemės sklype. Remiantis Lietuvos erdvinės informacijos portalo Žemėlapių fondais (1949–1972 m.), buvusios sodybos vieta patenka į kelis žemės sklypus, o žemės sklype, kuriame norima atkurti buvusią sodybą, buvo tik gyvenamojo namo priklausiniai.

38. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja teismui, kartu su 2023 m. rugpjūčio 23 d. prašymu dėl papildomų dokumentų pateikimo, pateikė dokumentus gautus iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo, t. y. 1951, 1952 aerofotonuotraukos Nr. N-35-50-A-1 kopiją. Šio archyvinio dokumento – aerofotografinio plano apačioje nurodyta, kad fotoplanas pagamintas 1952 m., pagal 1951 m. užskridimo duomenis, atspausdintas pagal vakarinės įmonės 1953 m. dešifravimą. Be to, pareiškėja teismui taip pat teikė teismo eksperto G. P. 2023 m. liepos 27 d. konsultacinę išvadą, kurioje ekspertas remdamasis archyvine istorine kartografine medžiaga parengė išvadą.

39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėja nėra pateikusi jokios kartografinės medžiagos (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintų valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijų), iš kurios galima būtų galima nustatyti, kad Žemės sklype buvo statinys (gyvenamasis namas). Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad Direkcija tik po Komisijos atlikto patikrinimo turėjo naujos informacijos, kurios anksčiau nežinojo ir neturėjo žinoti, dėl ginčo sodybos atstatymo teisėtumo.

40. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad pareiškėja jokių valstybės archyve saugomų kartografinių dokumentų kopijų ar teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepateikė. Pareiškėjos nurodytas 1950 metų topografinis žemėlapis M1:25 000, kuriame, pareiškėjos nuomone, nurodytas ženklas kairėje kelio pusėje išvertus į lietuvių kalbą reiškia – individualus ūkis arba būstas, nepriskirtas pagal mastelį; dešinėje žemėlapio pusėje pažymėtų dviejų pavienių pastatų ženklas lietuvių kalba reiškia – gyvenamasis arba negyvenamasis retai apgyvendintas plotas; izoliuotas negyvenamasis pastatas (tvartas, svirnas ir kt.), bei 1951 m. dešifruota aerofotonuotrauka (fotoplanas), kurią vertino specialistas 2023 m. liepos 24 d. konsultacinėje išvadoje, neatitinka Tvarkos aprašo 6 punkte nurodytų dokumentų kategorijos, todėl teismas dėl šių dokumentų plačiau neapsisakė. Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos erdvinės informacijos portalo Žemėlapių fondais (1949–1972 m.), buvusios sodybos vieta patenka į kelis žemės sklypus, o žemės sklype, kuriame norima atkurti buvusią sodybą, buvo tik gyvenamojo namo priklausiniai.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo vertinti kiekvieno atskiro įrodymo patikimumą ir tikrumą. Teismo vertinimo motyvai negali būti atsitiktiniai; teismas turi atsižvelgti į viską, kas paaiškėjo proceso metu, ir turi tinkamai nustatyti, kaip vieni įrodymai su kitais yra susiję tarpusavyje ir kodėl atmetami kiti (oponuojantys) įrodymai. Teismas nėra saistomas jokios pavienių įrodymų reikšmės ir įrodomosios galios prioriteto tvarkos.

42. Tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad pareiškėjas prašyme dėl buvusios sodybos atstatymo saugomoje teritorijoje nurodo saugomos teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas ir kuriame norima atstatyti sodybą, pavadinimą, žemės sklypo kadastro numerį ir pateikia žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje ir buvusios sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinančius dokumentus (valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas) arba sutikimą, kad saugomos teritorijos direkcija arba savivaldybės administracija galėtų gauti šiuos duomenis iš valstybės archyvų pareiškėjui apmokėjus teisės aktais nustatytą archyvų teikiamos paslaugos mokestį.

43. Sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad Tvarkos apraše nėra pateiktas sąvokų, naudojamų šiame teisės akte apibrėžimas, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjos pateiktas 1950 metų topografinis žemėlapis M1:25 000 ir / ar 1951 m. dešifruota aerofotonuotrauka (fotoplanas) nepatenka į Tvarkos aprašo 6 punkte nurodytų dokumentų sąrašą. Be to, nagrinėjant šią bylą buvo pateikta specialisto 2023 m. liepos 24 d. konsultacinė išvada, dėl kurios pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė ir nevertino.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjos, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrindė padarytų išvadų dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo, nepagrįstai nevertino pareiškėjos su 2023 m. rugpjūčio 23 d. prašymu pateiktų įrodymų, teigdamas, kad pareiškėja jokių valstybės archyve saugomų kartografinių dokumentų kopijų nepateikė. Be to, pirmosios instancijos teismas, nors ir padaro išvadą, kad Direkcija tik po Komisijos atlikto patikrinimo turėjo naujos informacijos, kurios anksčiau nežinojo ir neturėjo žinoti, dėl ginčo sodybos atstatymo teisėtumo, tačiau nenurodo ir nepagrindžia, kokia nauja informacija paaiškėjo po Komisijos atlikto patikrinimo, kuri nebuvo vertinama Aukštadvario regioninio parko direkcijos 2021 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. V3-2.17-138 priėmimo metu.

45. Pirmosios instancijos teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, tikrinamo teismo sprendimo negalima pripažinti pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat minėto įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų.

46. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumo, apsiribojo formaliu VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo konstatavimu, tačiau neatskleidė šios teisės normos taikymo ribų ir neįvertino, ar jos taikymas konkrečioje situacijoje neprieštarauja teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams, kurie riboja viešojo administravimo subjekto diskreciją peržiūrėti individualius administracinius sprendimus.

47. VAĮ 16 straipsnis yra bendrojo pobūdžio teisės norma, reglamentuojanti administracinių sprendimų pripažinimo netekusiais galios procedūrą, tačiau savaime nesukurianti savarankiško ir neriboto viešojo administravimo subjekto įgaliojimo peržiūrėti savo anksčiau priimtus individualius administracinius sprendimus. Todėl kiekvienu atveju būtina vertinti ir tai, ar ir kokia apimtimi atsakovui taikytinas specialusis teisinis reguliavimas nustato jo kompetenciją peržiūrėti ir panaikinti anksčiau priimtus sprendimus, taip pat ar VAĮ 16 straipsnio taikymas konkrečiu atveju neprieštarauja šio specialiojo reguliavimo tikslams ir sistemai. Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, bendroji teisės norma, suteikianti institucijai teisę keisti ar panaikinti savo sprendimus, neatleidžia nuo pareigos laikytis specialiuosiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-560/2014; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014).

48. VAĮ 16 straipsnis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis viešojo administravimo subjektui neribotą teisę bet kuriuo metu panaikinti anksčiau priimtus individualius administracinius sprendimus. Toks aiškinimas paneigtų administracinių sprendimų stabilumo reikšmę ir sudarytų prielaidas nuolatiniam asmens teisinės padėties neapibrėžtumui.

49. Todėl sprendžiant dėl VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, teismas privalo nustatyti ne tik paties administracinio sprendimo neteisėtumo faktą, bet ir tai, ar toks sprendimas apskritai galėjo sukurti teisėtus lūkesčius jo adresatui, atsižvelgiant į sprendimo pobūdį, jo galiojimo trukmę bei tai, ar pareiškėjas ginčijamu sprendimu realiai pasikliovė, įskaitant galimų finansinių ar kitokių negrįžtamų pasekmių atsiradimą.

50. Vertinant teisėtų lūkesčių apsaugos taikymą, teismas, be kita ko, privalo įvertinti ir tai, ar pareiškėjas veikė sąžiningai, t. y. ar jis nežinojo ir neturėjo žinoti apie ginčijamo administracinio sprendimo neteisėtumą, taip pat ar sprendimas nebuvo gautas pateikiant neišsamią, netikslią ar klaidinančią informaciją. Kaip ne kartą nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, asmens gera valia ir apdairumas yra esminė nuosavybės teisių bei su jomis susijusių teisėtų lūkesčių apsaugos prielaida. Sprendžiant, ar asmuo elgėsi gera valia, reikšminga aplinkybe pripažįstamos suinteresuoto asmenų žinios ir informacija, kuri yra ar turėjo būti prieinama šiems asmenims, taip pat aplinkybės dėl savo pobūdžio gali būti vertinamos kaip akivaizdžios (visuotinai žinomos). Tačiau tai nereiškia, kad šiems asmenims gali būti taikomas griežtesnis žinojimo standartas nei kompetentingoms valstybės institucijoms su sąlyga, jog asmuo pateikia visus reikalaujamus duomenis. Šiomis aplinkybėmis svarbu akcentuoti ir tai, kad klaidinančios informacijos pateikimas privalo būti atskirtas nuo sąmoningo klaidinimo ir apgaulės atvejų (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020, Administracinė jurisprudencija Nr. 39).

51. Sprendžiant dėl ginčijamo administracinio sprendimo peržiūros leistinumo ir pagrįstumo, savarankiškai vertintini peržiūros pagrindas ir jo taikymas laiko aspektu, t. y. būtina nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą pripažinti ankstesnį administracinį sprendimą netekusiu galios, rėmėsi iš tiesų naujomis faktinėmis aplinkybėmis ar duomenimis, kurie sprendimo priėmimo metu objektyviai nebuvo žinomi ir negalėjo būti žinomi viešojo administravimo subjektui, veikiančiam laikantis gero administravimo standarto. Vien institucijos vėliau atliktas pakartotinis jau turimų duomenų vertinimas ar išsamesnė analizė savaime nelaikytini nauja informacija, pateisinančia individualaus administracinio sprendimo peržiūrą. Šiame kontekste taip pat turi būti įvertinta, ar institucija savo peržiūros kompetenciją įgyvendino per protingą laiką nuo momento, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo neteisėtumą. Nepagrįstas delsimas tam tikromis aplinkybėmis gali sustiprinti asmens teisėtus lūkesčius ir riboti sprendimo panaikinimo galimybes.

52. Taikant VAĮ 16 straipsnį taip pat būtina įvertinti paties sprendimo neteisėtumo pobūdį. Esminiai materialinės teisės pažeidimai gali pateisinti sprendimo peržiūrą, tačiau vien procedūriniai ar formalaus pobūdžio trūkumai, ypač tais atvejais, kai jie kilo dėl paties viešojo administravimo subjekto veiklos, savaime nepagrindžia nei retroaktyvaus sprendimo panaikinimo, nei teisėtų lūkesčių paneigimo. Tais atvejais, kai sprendimo trūkumai susiję su pačios institucijos veikla, o pareiškėjas veikė sąžiningai, teisėtų lūkesčių apsauga įgyja ypatingą reikšmę ir riboja sprendimo panaikinimo galimybes.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios nuo jo priėmimo momento (ab initio) laikytinas išimtine priemone, kurios taikymą pats įstatymų leidėjas sieja su papildomomis sąlygomis. Kaip nustatyta VAĮ 16 straipsnio 2 dalyje, bendroji taisyklė yra ta, kad neteisėtas administracinis sprendimas netenka galios nuo sprendimo dėl jo panaikinimo įsigaliojimo momento, o nukrypimas nuo šios taisyklės galimas tik viešojo administravimo subjekto motyvuotu sprendimu. Be to, įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kad nuo priėmimo momento visais atvejais netekusiais galios pripažįstami tik tie administraciniai sprendimai, kurie buvo priimti dėl asmens daromo neteisėto poveikio ar apgaulės panaudojimo, t. y. esant pareiškėjo nesąžiningumui. Todėl ab initio panaikinimas galimas tik išimtiniais atvejais, kai konstatuojamos tokios aplinkybės arba kai, jas aiškiai ir detaliai motyvuojant, nustatoma reikšminga viešojo intereso grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti sprendimo panaikinimu ateities požiūriu (ex nunc). Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netyrė ir nevertino.

54. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principai, taip pat iš jų kylantys vertinamieji kriterijai, taikant VAĮ 16 straipsnį, pirmiausia saisto patį viešojo administravimo subjektą jau sprendimo peržiūros stadijoje, nepriklausomai nuo to, ar vėliau pasirenkama sprendimą panaikinti ateities požiūriu, ar nuo jo priėmimo momento. Todėl viešojo administravimo subjektas, nusprendęs pasinaudoti VAĮ 16 straipsnyje numatyta galimybe persvarstyti anksčiau priimtą administracinį sprendimą, privalo šias aplinkybes įvertinti ir aiškiai atspindėti savo sprendimo motyvuose, o teismas tikrina, ar tokia diskrecija nebuvo įgyvendinta peržengiant nustatytas ribas.

55. Pažymėtina, kad šioje nutartyje aptariami kriterijai, taikant VAĮ 16 straipsnio nuostatas, yra grindžiami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuotais teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 16 straipsnį, savo praktikoje nuosekliai atsižvelgia į šiuos principus, vertindamas viešojo administravimo subjektų sprendimų peržiūros teisėtumą ir pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2402-463/2025 ir joje nurodytą teismų praktiką).

56. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos ne tik pakartotinai ir visapusiškai įvertinti visus byloje esančius įrodymus, bet ir sistemiškai netaikė VAĮ 16 straipsnio, atsižvelgiant į administracinio sprendimo pobūdį, pareiškėjo sąžiningumą, teisėtų lūkesčių pagrindą ir jų apsaugą, sprendimo peržiūros pagrindą ir jo taikymą laiko požiūriu bei pasirinktos panaikinimo priemonės proporcingumą.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi priimto Direkcijos Sprendimo turinį ir tai, kas nustatyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad ginčo Žemės sklype egzistavo gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, todėl Aukštadvario regioninio parko direkcija 2021 m. birželio 29 d. neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl buvusios sodybos atstatymo Žemės sklype. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta pirmiau, prieina prie išvados, kad Direkcija, priimdama ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino ankstesnį Aukštadvario regioninio parko direkcijos sprendimą dėl buvusios sodybos atstatymo, neatliko pakankamai išsamaus pareiškėjos individualios situacijos vertinimo ir nepateikė motyvų, pagrindžiančių teisinius ir faktinius tokio sprendimo argumentus, netinkamai taikė teisės aktų reikalavimus šioje konkrečioje situacijoje. Taigi, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, todėl jis yra naikintinas.

58. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, visapusiškai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, sistemiškai netaikė VAĮ 16 straipsnio nuostatų, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – Sprendimas panaikinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 2 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos I. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio Kauno rūmų 2023 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos I. V. skundą tenkinti.

Panaikinti Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. SD-881 „Dėl buvusios sodybos atstatymo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė