b4773eb7-e184-4039-b047-1fe188a765f3 · Kauno apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr

                                                                          Â

                       Administracinė byla Nr.I-1266-414/2010

                                                                                           Â

          Procesinio sprendimo kategorija 16.5

 (S)

  Â

                                                   Â

                          KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

                       Â

                               SPRENDIMAS

                                      Lietuvos Respublikos vardu

                                                2010 m. spalio mėn. 04 d.

                                                             Â

   Kaunas Â

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui

J. J., nedalyvaujant PravieniÅ¡kių gydymo ir pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovams, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal J. J. praÅ¡ymÄ atsakovui PravieniÅ¡kių gydymo ir pataisos namams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo,                    Â

          Â

nustatė:

        J. J. prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 817,53lt. nesumokėto darbo užmokesčio dalį. Skunde nurodyta, kad atsakovas nesumokėtÄ darbo užmokesčio dalį traktavo kaip priemokÄ ir dėl to, priskaičiuodamas ir iÅ¡mokėdamas darbo užmokestį, taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytus pareigÅ«nams mokamų priemokų ribojimus. Minėtus ribojimus atsakovas taikė neteisėtai, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies  nuostatai.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepime į praÅ¡ymÄ prašė praÅ¡ymÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , o teismui manant, kad pareiÅ¡kėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymÄ vieneriems metams.

PraÅ¡ymas tenkintinas.    Â

Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir jo reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Atsakovo parengtoje pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu už 2008 metus J. J. neišmokėta 817,53lt. priemokų ir priedų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos (bl. 7).

Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) VI skyriuje. Iki 2005-12-21 galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams Å¡io įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo nustatytÄ darbo apmokėjimo tvarkÄ . Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be iÅ¡lygų taikomos Å¡io Ä®statymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Ä®statymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Å iame kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka, be jokių iÅ¡lygų taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuri buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“. PareiÅ¡kėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies  nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimÄ Konstitucijos nuostatoms, iÅ¡nyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimÄ pareiÅ¡kėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku. Å i asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio

1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali bÅ«ti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situacijÄ , kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismÄ reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. BÅ«tent iki to momento, kada teisė pareikÅ¡ti praÅ¡ymÄ teisme gali bÅ«ti įgyvendinta, negali bÅ«ti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo

72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodÄ administracinių teismų praktikÄ taikant įstatymus, iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A12-219/2004

K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas,  administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 L. Š. v. Kauno rajono policijos komisariatas išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę taikomos ir nagrinėjamoje byloje.

PareiÅ¡kėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymÄ priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti pažeistas teises teisme.

Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiÅ¡kėjui nesumokėtÄ darbo užmokestį negali bÅ«ti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobÅ«dį ir teisinę prigimtį yra dviÅ¡aliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių apraÅ¡yme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra PravieniÅ¡kių gydymo ir pataisos namai, o ne valstybė plačiÄ ja prasme, todėl konstatuojama, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimas pareikÅ¡tas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodÄ administracinių teismų praktikÄ , bÅ«tent tokiÄ pozicijÄ dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje iÅ¡dėstė 2005-12-21 ir 2010-06-07 nutartyse iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos iÅ¡nagrinėtose administracinėse byloje A1-638/2005 ir A622 – 1735-2010.

PareiÅ¡kėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymÄ priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiÅ¡kėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali bÅ«ti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiÅ¡kėjas yra iÅ¡saugojęs galimybę ginti Å¡iuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine

tvarka. Nagrinėjant Å¡iÄ administracinę bylÄ po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iÅ¡ Lietuvos

Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra paÅ¡alinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieÅ¡taraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo turi bÅ«ti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dienÄ galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimÄ pareiÅ¡kėjui yra iÅ¡nykęs.Â

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog J. J. praÅ¡ymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio 817,53lt. sumai pagrįstas PravieniÅ¡kių gydymo ir pataisos namų atžvilgiu, todėl tenkintinas, nes toks priteisimas neprieÅ¡tarauja DK 298 str. nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, o toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais yra imperatyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodÄ administracinių teismų praktikÄ , bÅ«tent tokiÄ pozicijÄ dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo iÅ¡dėstė 2010-02-20 nutartyje administracinėje byloje A 756 - 1571/2010.

CPK 284 str. 1d. numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų praÅ¡ymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į  turtinę abiejų Å¡alių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymÄ atidėti ar iÅ¡dėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarkÄ . Teismas atsižvelgdamas į į visuotinai žinomÄ aplinkybę apie sunkiÄ atsakovo turtinę padėtį, nes valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iÅ¡ valstybės biudžeto, o biudžete turi bÅ«ti numatyti asignavimai valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, sprendžia, kad teismo sprendimas vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui skaičiuojant nuo Å¡io sprendimo priėmimo dienos.     Â

Vadovaujantis LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1d. 2p., n u s p r e n d ė :

        PraÅ¡ymÄ patenkinti. Â

       Â

Priteisti J. J. iÅ¡ PravieniÅ¡kių gydymo ir pataisos namų neiÅ¡mokėtÄ 817,53lt. darbo užmokesčio dalį.

Sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams. Â

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjas                                                                                                             Rimantas

Giedraitis