2019-06-12 Nr. AB-12770-3-61-3-03808-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1494-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03808-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (ankstesnis pavadinimas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. S. ir G. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – Ministerija), priteisti 825,24 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo žalos atlyginimui.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį. Kelionė turėjo įvykti 2014 m. lapkričio 15 d. – 2014 m. lapkričio 21 d., tačiau ji neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbto Kelionių organizatoriaus nemokumo ir veiklos sustabdymo. Pareiškėjai už kelionę Kelionių organizatoriui sumokėjo 868,28 Eur. Dalis sumokėtų pinigų, t. y. 43,04 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) nurodymą pareiškėjams buvo grąžinta, tačiau 825,24 Eur suma (po 412,62 kiekvienam iš pareiškėjų) liko negrąžinta.

3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė (toliau – Valstybė) netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika analogiško pobūdžio byloje, nurodė, kad dėl netinkamo teisinio reguliavimo patyrė žalą, kurią turi atlyginti Valstybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai kvestionuoja Turizmo įstatymą ir Seimo, kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos, veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį. Jokie nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai apygardos administraciniam teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Valstybei kyla atsakomybė. Nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjams patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, ir procesines palūkanas, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjams jų prašomo dydžio turtinę žalą.

6. Pareiškėja A. S. su 868,28 Eur finansiniu reikalavimu yra įtraukta į Kelionių organizatoriaus kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Patenkinus skundą, pareiškėja turės teisę žalos atlyginimo reikalauti iš Kelionių organizatoriaus ir iš Valstybės. Pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai – vienos iš šalių nepasirašyta turizmo paslaugų teikimo sutartis ir mokėjimo pavedimas subjektui, kuris nėra minėtos sutarties šalis, negali būti laikomi pagrindžiančiais reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu pareiškėjas G. S. į bylą nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis mokėjo pinigines lėšas Kelionių organizatoriui.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas nurodė, kad kilusiam ginčui aktuali nuo 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Turizmo įstatymo redakcija. Departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai, kildindami jiems padarytą neturtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis teisės normomis, t. y. šiuo atveju netaikytinomis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turėtų reikalavimą reikšti žalą sukėlusiems asmenims, o ne reikalauti pinigų iš Valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai A. S. 412,62 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė pareiškėjui G. S. 412,62 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja A. S. ir pareiškėjas G. S. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. rugsėjo 9 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002805 (toliau – Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, kurios kaina 914,62 Eur (3158,00 Lt/3,4528); dalį Sutarties kainos, t. y. 868,28 Eur, pareiškėja A. S. sumokėjo UAB „Cherry Media LT“ 2014 m. rugsėjo 9 d. pavedimu; Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė UAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino; draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 14 d. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjai A. S. išmokėjo 43,04 Eur; Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą, o 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjos A. S. 868,28 Eur kreditorinį reikalavimą įtraukė į BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą.

11. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju jam nesuteikta teisė savo kompetencijos ribose, t. y. ginant pareiškėjų pažeistas teises, spręsti dėl Valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo tikslų, kurių nepasiekus, pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika, nurodė, kad šis atsakovo teiginys prieštarauja ES teisei ir Teisingumo Teismo formuojamai jos aiškinimo praktikai.

12. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad, siekiant išspręsti kilusį administracinį ginčą, Turizmo įstatymą ir Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmus reiktų vertinti politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tai nėra daroma, todėl ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas nėra pažeidžiamas.

13. Dėl atsakovo argumentų, jog į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjams turtinę žalą, teismas pabrėžė, kad teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Surinktus įrodymus įvertinus pagal vidinį įsitikinimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjams už kelionę pagal Sutartį negrąžinta pinigų suma yra 868,28 Eur, todėl teismas atsakovo teiginius, kad pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai jos prašomo dydžio turtinę žalą atmetė. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, jog vien aplinkybė, kad mokėjimo nurodymą pagal Sutartį atliko pareiškėja A. S., nepagrindžia pareiškėjo G. S. reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju teismui nekilo abejonių, kad dalis Sutarties kainos (868,28 Eur) buvo sumokėta už dviejų asmenų, laikytinų naudos gavėjais (t. y. A. S. ir G. S.) kelionės organizavimą, todėl teismas minėtą Ministerijos argumentą atmetė.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, o pastarajai tapus nemokiai, numatyta kelionė suorganizuota nebuvo. Vadovaujantis Turizmo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva, nustatytais nemokiu tapusio kelionių organizatoriaus padarytų nuostolių atlyginimo juos patyrusiems turistams mechanizmais, pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už kelionę sumokėta suma (t. y. 868,28 Eur), o tik mažoji jos dalis (t. y. 43,04, Eur), todėl pareiškėjams už kelionę pagal Sutartį negrąžinta pinigų suma – 825,24 Eur (t. y. 868,28 Eur – 43,04 Eur) laikytina jų patirtais nuostoliais.

15. Teismas, įvertinęs Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, konstatavo, kad juo Valstybė perkėlė Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Teismas, pažymėjo, kad nagrinėjamas ginčas patvirtina, kad pareiškėjų atžvilgiu Sutarties sudarymo dieną galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Valstybė pagrindinio Direktyvos tikslo nepasiekė. Todėl, teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

16. Teismas kritiškai vertino atsakovo ir Departamento poziciją, kad dėl visų neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiama pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, todėl jie neturi teisės į žalos atlyginimą. Teismas, remdamasis Teisingumo Teismo praktika, pažymėjo, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.

17. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis ES teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančio Teisingumo Teismo suformuota praktika, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjų teisės į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos Valstybė turi atlyginti. Todėl pareiškėjams iš Valstybės, atstovaujamos Ministerijos, teismas priteisė 825,24 Eur turtinės žalos atlyginimui.

18. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei LVAT praktika, pareiškėjams iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 21 d.

III. 19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti.

20. Atsakovo vertinimu, teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

21. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjo naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

22. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jo ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėjo pateiktų mokėjimo nurodymų paskirtis taip pat neįrodo, kad buvo sumokėta už BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, be to, mokėjimai atlikti UAB „Cherry Media Lt“, o ne BUAB „Freshtravel“.

23. Civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos A. S. finansinis reikalavimas 868,28 Eur sumai. Tokiu atveju įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal sprendimą byloje dėl žalos atlyginimo.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Ministerija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); LVAT 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

29. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli LVAT praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

30. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

31. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, remdamasis aktualia LVAT ir Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

32. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

33. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia LVAT ir Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

34. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002805 (b. l. 11) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės), kadangi pareiškėjai už kelionę UAB „Cherry Media Lt“ sumokėjo 868,28 Eur (b. l. 13) pagal įsigytą kuponą Beta.lt svetainėje turizmo paslaugai gauti. Įvertinus byloje esančius dokumentus (turizmo paslaugų teikimo sutartį, mokėjimo nurodymą, su draudimo išmokomis susijusius dokumentus), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas turizmo paslaugų teikimo sutartimi iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje beta.lt taisyklėmis), įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 868,28 Eur (2 998 Lt).

36. Ministerija teigė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčo suma buvo sumokėta kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai. Šiuos Ministerijos argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes iš byloje esančio mokėjimo nurodymo (b. l. 13) matyti, kad pinigai buvo sumokėti pagal beta.lt užsakymą. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjai neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateikta Sutartis nėra pasirašyta, o mokėjimas už paslaugas atliktas prieš sudarant Sutartį, nepaneigia teismo vertinimo, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjo prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta. Nors aplinkybė, jog Draudimo bendrovė išmokėjo draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, savaime nepatvirtina tarp UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjų egzistavusių sutartinių teisinių santykių, tačiau šiuo atveju pareiškėjų patirta turtinė žala buvo įrodyta kitais leistinais įrodymais.

37. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjo skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka LVAT praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

38. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

39. Nesutiktina ir su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

40. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė