2021-04-07 Nr. AB-6847-3-61-3-00675-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-870-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00675-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus skyriui dėl A. J. (A. J.), mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdyto 3,5 ha žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės atkūrimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo prosenelis A. J. nuosavybės teise Vilniaus miesto ribose (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. žemės nacionalizavimo valdė 3,5 ha žemės sklypą (toliau – ir Žemės sklypas). Žemės sklypas jo paveldėtojui – Z. Š. (Z. Š.), kuris buvo palikėjo A. J. dukros K. Š. (J.), mirusios (duomenys neskelbtini), vienintelis sūnus, kaip palikėjo vaikaičiui, nebuvo grąžintas. Z. Š. turėjo tik 5 klasių išsilavinimą, todėl nesiaiškino dėl jo galimybės atkurti nuosavybės teisę į jo senelio iki 1940 m. valdytą žemę. Pareiškėjas yra Z. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldėtojas.

3. Atsižvelgiant į tai, kad prosenelio A. J. iki 1940 m. valdytos žemės nuosavybės teisės niekam iš paveldėtojų nebuvo atkurtos, o pareiškėjas yra paveldėjęs A. J. pastatytus statinius, esančius A. G. g. 21, Vilniuje, be namų valdos, pareiškėjas prašė teismo atnaujinti jam praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus NŽT Vilniaus skyriui dėl A. J. nuosavybės teisėmis valdytos 3,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės atkūrimo.

4. Nurodė, kad terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleido dėl priežasčių, kurias prašė pripažinti svarbiomis. Pareiškėjo teigimu, 1997 m. prasidėjus žemės gražinimui buvusiems savininkams bei jų įpėdiniams, pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą iki 2001 m. gruodžio 31 d. objektyviai negalėjo realizuoti nuosavybės teisių atkūrimo į prosenelio, iš tėvo pusės, iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, nes tuo metu jam buvo tik 10 metų.

Pareiškėjo motina, kaip jo įstatyminė atstovė, iki įstatyme nustatyto termino 2003 m. gruodžio 31 d. neturėjo galimybės surinkti giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų, nes nebuvo susituokusi su pareiškėjo tėvu V. Š. (V. Š.), kuris mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo motina su tėvu nepalaikė jokių ryšių, nebendravo, jokios informacijos apie jo šeimos turtą neturėjo. Pareiškėjui esminį sunkumą sudarė ir tai, kad jo, jo tėvo ir senelio pavardė yra „(duomenys neskelbtini)“, o prosenelio „(duomenys neskelbtini)“, todėl buvo sunku atsekti ir nustatyti pareiškėjo giminystės ryšį su A.

J.. (duomenys neskelbtini) mirus pareiškėjo seneliui Z. Š., pareiškėjas su motina ir broliais apsigyveno senelio Z. Š. name, adresu (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybę įteisino tik 2005 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjas rado dokumentus, kurie liudijo, kad jo senelis Z. Š. žemę nuomojosi iš valstybės. Šie duomenys pareiškėją suklaidino dėl A. J. iki nacionalizacijos turėtos žemės. Pareiškėjas 2017 m. pradėjo renovuoti iš senelio paveldėtą namą, dėl ko iškilo žemės po namu nuosavybės klausimas. Pareiškėjas kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl duomenų suteikimo apie A.

J. iki 1940 m. valdytą žemę, tačiau tokių duomenų NŽT neturėjo. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybinį archyvą dėl informacijos suteikimo apie jo prosenelio A. J. iki 1940 m. valdytą žemę ir 2018 m. vasario 8 d. gavo pažymą Nr. R4-385, kuri patvirtino, kad prosenelis nuosavybės teise Vilniaus miesto ribose, (duomenys neskelbtini), iki 1940 metų žemės nacionalizavimo valdė 3,5 ha žemės sklypą. Pažymėjo, kad termino praleidimas buvo sąlygotas subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, todėl prašė atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. NŽT nurodė, jog teismų praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs. Taigi įstatymas nenumato, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos provaikaičiams į prosenelio turėtą žemę, todėl pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams pateikti į prosenelio A. J. valdytą žemę yra nepagrįstas.

7. NŽT teigimu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas neturėjo subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, o neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatyme nustatytų dokumentų pateikimo terminų. Todėl pareiškėjo atžvilgiu įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo ir negali būti atnaujinamas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

9. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis. Nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas prašymo atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų nėra pateikęs. Pareiškėjas nurodė, kad įstatymo nustatytais terminais paduoti prašymo ir dokumentų negalėjo dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

10. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir truko iki 2001 m. gruodžio 31 d., todėl pagal paminėtas Atkūrimo įstatymo nuostatas, teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į A. J., mirusio (duomenys neskelbtini), valdytą žemę turėjo jo dukros K. Š. (mirusi (duomenys neskelbtini), t. y. iki žemės grąžinimo) sūnus Z. Š. (pareiškėjo senelis, miręs (duomenys neskelbtini)), taip pat ir pareiškėjo tėvas V. Š. (miręs (duomenys neskelbtini)).

11. Byloje nebuvo ginčo, kad Žemės sklypas nei pareiškėjo tėvui, nei seneliui nebuvo grąžintas. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad Z. Š., ar V. Š. būtų įgyvendinę savo teises atkurti nuosavybės teises į išlikusį buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą, t. y. būtų pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į A. J. turėtą žemės sklypą iki įstatymu nustatyto termino prašymams pateikti pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d. Taigi, nei pareiškėjo tėvas, kuris mirė (duomenys neskelbtini), nei pareiškėjo senelis, kuris mirė (duomenys neskelbtini) (jau po įstatymu nustatyto termino pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo), savalaikiai, t. y. laikotarpiu nuo 1991 m. iki 2001 m. gruodžio 31 d., nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į A. J. turėtą žemės sklypą, todėl pareiškėjas neįgijo subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas A. J. provaikaitis, siekia, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į jo prosenelio valdytą žemę, tačiau Atkūrimo įstatymas nenumato, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos provaikaičiams į prosenelio turėtą žemę (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

12. Konstatavus, kad pareiškėjas, byloje vertinamu atveju, neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisių į jo prosenelio A. J. nuosavybės teise valdytą žemę, argumentai dėl įstatymu nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl plačiau dėl jų nepasisakyta. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, aptartas teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus terminus nėra teisinio pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

14. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimą sprendžiant klausimą dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo pretendentams, tuo nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotos praktikos, pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, neišsamiai ištyrė ir neaptarė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybių dėl praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams, įrodantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku pateikti praleidimo priežasčių svarbos, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

15. Pareiškėjo nuomone, teismas ydingai aiškina teisės normas, nurodydamas, kad pareiškėjas gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo pretendento vardu ir perdavimą įpėdiniui tik tuo atveju, jeigu mirusysis iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Tokio teisinio reguliavimo įstatymų leidėjas nei Atkūrimo įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nustatęs. Teismas nepagrįstai plečiamai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies normas, sukurdamas ydingą ir įstatymo leidėjo ketinimams (taikyti civilinės teisės normas bei nuosavybės tęstinumą) prieštaraujančią praktiką, pagal kurią vienam praleidusiam terminą asmeniui mirus, jo turtinė teisė nebegali būti įgyvendinta ir turtas atitenka valstybei, o kitam – jo turtinė teisė gali būti įgyvendinta. Pareiškėjo nuomone, įgyvendindamas Z. Š. teisę prašyti atnaujinti terminą prašymui paduoti, nesant jokio įstatyminio draudimo tai padaryti, teisėtai ir pagrįstai jis kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti jam Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus.

16. Pareiškėjo teigimu, teismo išvada dėl pareiškėjo subjektinės teisės neturėjimo, prieštarauja naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose, susijusiose su praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo (2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-970-492/2019).

17. Pareiškėjas pažymi, kad nors teismas šioje byloje aiškinosi prašymų pateikimo terminų praleidimo priežastis, nustatinėjo jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pareiškėjo realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, tačiau sprendime šių priežasčių vertinimo neatliko, formaliai nurodydamas, kad šios priežastys teisinės reikšmės spendimui neturi. Atkūrimo įstatymas ar kiti teisės aktai nenustato kriterijų, kuriais vadovaudamasis teismas turi vertinti praleistų minėtų terminų priežastis, pripažinti jas svarbiomis, todėl laikytina, kad teismas turi prerogatyvą įvertinti pareiškėjų nurodytas priežastis.

18. Pareiškėjas pažymi, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas žemės grąžinimo klausimas iš esmės, o tik sprendžiamas klausimas dėl galimybės kreiptis į NŽT dėl žemės grąžinimo. Šiuo atveju, patenkinus pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, o vėliau ir jo prašymą atkurti nuosavybės teises, nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, taip pat nusistovėjęs teisinių santykių stabilumas ir vientisumas, nes pareiškėjas ir šiuo metu naudojasi A. J. iki nacionalizacijos valdytu Žemės sklypu. Siekiamas grąžinti žemės sklypas yra būtinas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti. Minėti statiniai pareiškėjo buvo įgyti iš jo senelio Z. Š. paveldėjimo teisės pagrindu.

19. Pareiškėjo nuomone, netenkinus jo prašymo atnaujinti terminus būtų pažeistos Konstitucijos 23, 29 straipsnių nuostatos, konstitucinis teisinės valstybės principas, apimantis teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kiti reikalavimai.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. NŽT pažymi, kad pareiškėjo minimoje byloje Nr. eA-970-492/2019 asmuo kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, nuosavybės teise priklausiusį jo senelei.

22. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi pareiškėjo teisinį subjektiškumą į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat pagrįstai nurodė, jog neturint subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į jo prosenelio nuosavybės teise valdytą žemę, termino praleidimo priežastys negali būti analizuojamos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Byloje kilęs ginčas dėl praleistų terminų paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymą dėl terminų atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog pareiškėjas iki įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo iš viso neįgijo teisės pretenduoti į jo prosenelio valdytą turtą.

25. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad teismas neįvertino to, jog jis valdo statinius ir naudojasi jo protėvių valdytu žemės sklypu, nuosavybės tęstinumo nutraukimas prieštarautų Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas neatliko terminų praleidimo priežasčių vertinimo, nesivadovavo aktualia teismų praktika.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

28. Pažymėtina, kad tiek iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galutinio termino (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

29. Taigi, atsižvelgiant į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2383-1062/2020, 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-611-629/2019, 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-554-552/2019, 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010, 2009 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A261-917/2009, 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008, 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007 ir kt.), yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

30. Kadangi pareiškėjo senelis ( turto savininko vaikas) mirė po 2001 m. gruodžio 31 d., taigi pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui teisė pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą dėl jo prosenelio iki nacionalizacijos valdyto turto neatsirado, pareiškėjas savarankiškos subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nei vienu iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytų pagrindų iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo, o terminų praleidimo priežastys šiuo aspektu neturi teisinės reikšmės ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su priežastimis, kliudžiusiomis pareiškėjui anksčiau kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu yra nereikšmingi. Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai plečiamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, atmestinas kaip nepagrįstas. Ginčo teisinius santykius išsamiai reguliuoja Atkūrimo įstatymas, todėl nėra pagrindo remtis bendromis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, nustatančiomis įpėdinių pagal įstatymą eiles.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki minėtos konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje A. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teisių tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98; 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06). Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados paneigė pareiškėjo teisėtus interesus į nuosavybės teisių atkūrimą ar kad yra pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.

32. Situacijos vertinimo nekeičia ir faktas, kad pareiškėjas iš savo senelio yra paveldėjęs statinius ir naudojasi jo prosenelio iki nacionalizacijos valdyta žeme. Nuosavybės teisių neatkūrimas netrukdo pareiškėjui įgyvendinti savo teisę į žemės, reikalingos paveldėtiems statiniams eksploatuoti, valdymą nuosavybės teise ar nuomos pagrindu kitais būdais.

33. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja naujausiai administracinių teismų praktikai ( skunde nurodoma LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-970-492/2019) nėra pagrįstas, nes nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, administracinėje byloje Nr. eA-970-492/2019 pareiškėjo tėvas mirė iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, todėl nebuvo pagrindo vadovautis šioje nutartyje padarytais teismo išaiškinimais.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius aplinkybę, jog atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus prašo asmuo, kuris iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijęs subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo nagrinėti terminų atnaujinimo ir priežasčių, dėl kurių jie buvo praleisti, klausimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, tinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius