2018-10-30 Nr. AB-19569-3-61-3-04988-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1895-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04988-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 30.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos energijos gamyba“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos energijos gamyba“) kreipėsi į teismą su skundu (kurį vėliau patikslino), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. O3-391 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ elektros energijos rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų viršutinių ribų 2017 metams nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas) 1 punktą; 2) įpareigoti Komisiją perskaičiuoti antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimo paslaugos kainos viršutinę ribą, įvertinant 2 KHAE agregatų (kas atitinka 450 MW galią) pastovias sąnaudas; 3) priteisti pareiškėjui iš Komisijos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, jog Nutarimo 1 punkte Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei atsižvelgusi į 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. O3-274 „Dėl elektros energijos rezervinės galios rinkos tyrimo rezultatų“ 3 ir 5 punktus, nutarė nustatyti pareiškėjo elektros energijos rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų viršutines ribas 2017 metams: antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimo paslaugos (ne didesnės negu 400 MW) kainos viršutinė riba – 1,67 Eur/MW/val.

1.2. Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimo 1 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nuostatoms. Taip pat, priimdama Nutarimo 1 punktą, Komisija neatsižvelgė į esmines aplinkybes ir nesivadovavo reikšmingais technologiniais faktais bei pareiškėjo paaiškinimais, susijusiais su Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės (toliau – ir KHAE) veikimo specifika.

1.3. Pareiškėjo manymu, Komisija, priimdama Nutarimą, netinkamai įvykdė savo įgaliojimus, kadangi motyvavo Nutarimo nuostatas (Nutarimo 1 punktą), vadovaudamasi klaidingais duomenimis, ignoravo pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl valdomų įrenginių, kuriais bus teikiama galios rezervų paslauga (antrinio avarinio galios rezervo), techninių charakteristikų, ir tokiu būdu padarė akivaizdžių klaidų.

1.4. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, vertindama duomenis antrinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimo paslaugos kainos viršutinės ribos skaičiavimui, vadovavosi perdavimo sistemos operatoriaus LITGRID AB (toliau – ir PSO) 2017 metams prognozuojamu užsakyti 400 MW/val. antrinio avarinio galios rezervo poreikiu (ką galėtų užtikrinti tik dalis KHAE agregatų), tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą įvertinti dviejų pilnų KHAE agregatų pastoviąsias sąnaudas, nepagrįstai pritaikydama proporcinį sąnaudų priskyrimo metodą, nors dėl KHAE techninių savybių pareiškėjas šį rezervo kiekį gali užtikrinti tik panaudodamas du pilnus KHAE agregatus, t. y. atitinkančius 450 MW instaliuotos galios. Tokiu būdu pareiškėjo faktiškai patiriamos sąnaudos teikiant antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugą yra didesnės, t. y. atitinka visas dviejų agregatų (450 MW galios) sąnaudas. Kitaip tariant, pareiškėjas, teikdamas elektros energetikos sistemos stabilumui reikšmingą paslaugą, turi prisiimti didesnę finansinę naštą ir patirti daugiau išlaidų nei jam bus atlyginama už paslaugos teikimą. Tokia situacija prieštarauja Komisijos 2012 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. O3-229 patvirtintos Elektros energijos kainos ir rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 27 punktui ir Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai ir šios nuostatos pagrindu priimtiems kitiems teisės aktams ir metodikoms, kadangi Komisija atsižvelgė tik į vartotojų interesus jų nederindama su pareiškėjo interesais bei ignoruodama pareiškėjo nurodytus argumentus.

1.5. Be to, pareiškėjas pridūrė, jog Komisija, priimdama Nutarimą, neįvertino ir neatsižvelgė į faktą, kad PSO užsakant 400 MW/val. antrinio galios rezervo, techniškai neįmanoma patiekti lygiai 400 MW/val., o likusius pajėgumus naudoti kitoje pareiškėjo veikloje. Šie faktai aiškiai žinomi tiek PSO, tiek Komisijai. Be to, tai objektyviai pagrindžiama ir Kauno technologijos universiteto (toliau – ir KTU) Elektros ir elektronikos fakulteto rašto „Dėl išvados byloje (Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės ekspertinis vertinimas)“ (toliau – ir Išvada) 3 punkte, kuris patvirtinta, kad tokia „proporcinio skaičiavimo metodika“ yra negalima. Komisijos teiginiai, susiję su pateiktos Išvados neobjektyvumu, tėra subjektyvi interpretacija, nepagrįsta jokiais įrodymais ir faktais. Komisija be pagrindo bando apkaltinti pareiškėją darius įtaką Išvadą pateikusiems asmenims, todėl tokie samprotavimai apskritai negali būti vertinami kaip aktualūs ir / ar susiję įrodymai šioje byloje.

1.6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog dėl Komisijos nepagrįstai ir neteisingai pritaikyto proporcinio sąnaudų priskyrimo vertinant 2015 m. faktinių sąnaudų lygį (paslaugai priskiriant 200 MW / 900 MW = 22,2 proc., o ne 225 MW / 900 MW = 25 proc. KHAE sąnaudų), pareiškėjo antrinio galios rezervo paslaugos pajamos 2017 m. buvo sumažintos 364 000 Eur, o dėl Komisijos taikomo proporcinio sąnaudų priskyrimo metodo nustatant antrinio galios rezervo paslaugos kainą 2017 m., kuomet vertinamos KHAE patiriamos sąnaudos (ir atitinkamai numatomos pajamos) 2017 m., susijusios su elektrinės 400 MW galios dalimi (t. y. 4/9, o ne ½ KHAE sąnaudų), pareiškėjas bendrai papildomai patirs 691 000 Eur nuostolių.

1.7. Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisijos Nutarimo 1 punktas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimui, kadangi Komisija nepagrindė proporcinio sąnaudų priskyrimo būdo jokiais objektyviais duomenimis, todėl priimtas Komisijos Nutarimo 1 punktas yra nemotyvuotas, nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas kaip prieštaraujantis šiai įstatymo nuostatai.

1.8. Taigi, pareiškėjo teigimu, skundžiamas Komisijos Nutarimo 1 punktas yra neteisėtas iš esmės ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, kurioje numatyta, jog „nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą“. Taip pat Nutarimas yra neteisėtas iš esmės ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Metodikos 27 punktui, numatančiam, kad „reguliuojamos paslaugos (produkto) kaina yra lygi tos paslaugos (produkto) pateikimo sąnaudoms, įskaitant investicijų grąžą“. Be to, Komisijos pritaikytas proporcingas skaičiavimas praktikoje yra techniškai neįgyvendinamas, nes rezervuodamas 400 MW galią, pareiškėjas turi rezervuoti du KHAE agregatus (2 x 225MW) ir negali jų dalies panaudoti kitiems tikslams. Komisija, sumažindama KHAE pastoviąsias veiklos sąnaudas, nesirėmė reikšmingais technologiniais faktais dėl KHAE veikimo bei neteisingai vertindama, kad PSO neužsakytos galios gali būti laisvai panaudojamos pajamoms uždirbti, nesivadovavo VAĮ 8 straipsnio nuostatomis (Komisijos parinktas proporcinis sąnaudų priskyrimo būdas nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis), t. y. buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Taigi toks prieštaravimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus yra pagrindas skundžiamą teisės aktą panaikinti. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog dėl Komisijos taikomo proporcinio sąnaudų priskyrimo būdo, jis patirs 1 055 000 Eur nuostolių (iš jų 691 000 Eur nuostolių dėl 2017 m. prognozuojamų sąnaudų ir investicijų grąžos neteisingo ir nepagrįsto apskaičiavimo bei 364 000 Eur nuostolių dėl 2015 m. neteisingo ir nepagrįsto faktinių ir nustatytų sąnaudų neatitikimo įvertinimo, įtraukto į 2017 m. viršutinę kainos ribą).

2. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad Komisija, vadovaudamasi Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 1 dalimi bei 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. O3-274 „Dėl elektros energijos rezervinės galios rinkos tyrimo rezultatų“ 5 punktu, pareiškėjui nustato elektros energijos rezervinės galios paslaugų, tarp kurių ir antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo, kainų viršutines ribas. Komisijos įgaliojimai nustatyti pareiškėjui antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo kainos viršutinę ribą reglamentuoti Energetikos įstatymu bei Elektros energetikos įstatymu, o antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo kainos viršutinės ribos nustatymo tvarka yra įtvirtinta Metodikoje. Vadinasi, Komisija priimdama skundžiamą Nutarimą, veikė pagal kompetenciją, nepiktnaudžiavo valdžia ir neviršijo Komisijai Energetikos įstatymu ir Elektros energetikos įstatymu suteiktų galių.

2.2. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai dėl neva Komisijos neteisingai atlikto KHAE sąnaudų vertinimo yra akivaizdžiai susiję su skundžiamo Nutarimo politiniu ir ekonominiu tikslingumu, o tai nepatenka į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą teismo atliekamo tikrinimo apimtį, todėl pareiškėjo pateikti argumentai dėl proporcinio sąnaudų paskirstymo skaičiavimo vertinimo kaip neteisingo teismo turėtų būti įvertinti kaip nepatenkantys į nagrinėjamo ginčo ribas ir tuo pagrindu palikti nenagrinėtais. Vis dėlto, atsakovo nuomone, Komisija skundžiamą Nutarimą priėmė vadovaudamasi tinkamais duomenimis ir jokių vertinimo klaidų nepadarė, t. y. skundžiamas Nutarimas yra ne tik teisėtas, bet ir teisingas.

2.3. Atsakovas pabrėžė, kad Komisijos taikytas proporcinis sąnaudų priskyrimo principas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai tapatina KHAE agregatų techninį pajėgumą su ekonominiais principais pagrįstu šių agregatų palaikymo būtinųjų sąnaudų apskaičiavimu ir vertinimu, kurį Komisija atlieka nustatydama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo kainos viršutinę ribą. Komisijos įsitikinimu, pareiškėjo techninėmis KHAE charakteristikomis paremta pozicija dėl KHAE agregatų palaikymo būtinųjų sąnaudų apskaičiavimo prieštarauja įstatymuose įtvirtintiems imperatyviems kainų nustatymo principams.

Vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 39 dalies, 31 straipsnio 1 dalies 12 punkto, Elektros tinklų naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 1-116 „Dėl Elektros tinklų naudojimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – Elektros tinklų taisyklės) 22, 29 punktų nuostatomis, PSO 2016 m. rugpjūčio 12 d. rašte nurodyta, kad 2017 metais planuojama vidutiniškai užsakyti 400 MW/val. antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo, nenurodant konkretaus šios rezervinės paslaugos teikėjo.

Nors KHAE disponuoja keturiais agregatais, kurių kiekvieno generacijos galia yra 225 MW/val., t. y. bendra KHAE generacijos galia yra 900 MW/val. (225 MW/val. x 4 = 900 MW/val.), KHAE vykdo dvi savo esme skirtingas veiklas, t. y. vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 1 dalimi bei Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. O3-274 „Dėl elektros energijos rezervinės galios rinkos tyrimo rezultatų“ 5 punktu, teikia PSO užsakomą reguliuojamą antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugą, o likusią dalį įrenginių galios, kurios gamybos kaina nėra reguliuojama, panaudoja komerciniais pagrindais gamindama bei parduodama elektros energiją rinkoje.

Pareiškėjas pats savo nuožiūra pasirenka, kuriais KHAE agregatais teikti PSO užsakomą reguliuojamą antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugą. Vadovaujantis Metodikos 7.1 papunkčiu ir 14 punktu, reglamentuojančiais priežastingumo principą, būtent sąnaudų nešiklių pagalba bendros KHAE veiklos (darbo užmokesčio, nusidėvėjimo ir kt.) sąnaudos gali būti objektyviai atskiriamos ir paskirstomos tarp reguliuojamos ir nereguliuojamos veiklos. Atsižvelgus į tai, laikantis Metodikoje nustatyto priežastingumo principo ir buvo pasirinktas tiksliausias ir objektyviausias proporcinis sąnaudų paskirstymo metodas.

Komisijos įsitikinimu, proporcinis sąnaudų atskyrimas bei paskirstymas yra tas metodas, kuris užtikrina, jog pareiškėjo vykdoma reguliuojama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugos teikimo veikla bei nereguliuojama elektros energijos gamybos veikla nebūtų kryžmiškai subsidijuojamos, t. y. elektros energijos gamybos sąnaudos nebūtų dengiamos pajamomis, gautomis teikiant antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugą. PSO, teikdamas Komisijai numatomą užsakyti vidutinę antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo apimtį, nenurodo, nei kurie konkretūs KHAE agregatai turėtų būti naudojami šios paslaugos teikimui, nei kokia KHAE sąnaudų dalis turėtų būti nustatyta ar priskirta šios paslaugos teikimui.

Taip pat Komisija nustato antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo kainą tik PSO numatomai užsakyti antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo apimčiai, o likusią KHAE generacijos pajėgumų dalį pareiškėjas gali laisvai naudoti nereguliuojamoje veikloje kitoms pajamoms uždirbti. Komisija, nustatydama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo kainą, pareiškėjui nenurodo, nei kokius konkrečius KHAE agregatus, nei kokią konkrečią agregato generacijos galią jis turi naudoti antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugos teikimui.

2.4. Atsakovas pažymėjo, jog priešingai, nei teigia pareiškėjas, Metodikos 27 punkto nuostata, jog reguliuojamos paslaugos (produkto) kaina yra lygi tos paslaugos (produkto) pateikimo sąnaudoms, ją sistemiškai vertinant kartu su Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, aiškintina kaip apimanti tik tokias sąnaudas, kurios yra būtinos reguliuojamai veiklai vykdyti. Todėl pareiškėjo teiginys, jog dėl Komisijos pritaikyto proporcinio sąnaudų priskyrimo principo susidariusi situacija prieštarauja Metodikos 27 punktui ir Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai yra nepagrįstas ir atmestinas.

2.5. Teigė, kad pareiškėjo argumentas, jog šiuo atveju reguliuojamai veiklai turėtų būti papildomai priskirta 50 MW/val. antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo teikimui reikalingų sąnaudų, kadangi PSO užsakius 400 MW/val. antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo, pareiškėjas turėtų rezervuoti du KHAE agregatus po 225 MW, kurios būtų dengiamos vartotojų lėšomis, tačiau nebūtų panaudojamos antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugos teikimui, prieštarauja imperatyviam įstatymuose įtvirtintam būtinųjų sąnaudų padengimo principui. Komisijos įsitikinimu, atsižvelgiant į būtinųjų sąnaudų padengimo principą ir į tai, kad 2017 m. rezervinei galiai teikti bus naudojama 44,44 proc. (400 MW) disponuojamos visos KHAE galios (900 MW), 44,44 proc. KHAE sąnaudų, įskaitant investicijų grąžą, Komisijos buvo visiškai pagrįstai priskirta reguliuojamai antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo teikimo veiklai 2017 metais. Komisijos pritaikytas proporcinis sąnaudų skaičiavimas užtikrina, kad vartotojai sumokėtų tik už tą KHAE generacijos dalį, kuri priskiriama reguliuojamai veiklai ir naudojama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugos teikimui, t. y. nepriskiriant KHAE sąnaudų, kurios reikalingos užtikrinti didesnei nei PSO planuojamo užsakyti antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo apimčiai.

2.6. Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija proporcinį sąnaudų priskyrimo principą pareiškėjo atžvilgiu taiko nuosekliai, t. y. kasmet nustatydama pareiškėjui antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimo paslaugos kainos viršutinę ribą nuo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. O3-818 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ planinio patikrinimo“ priėmimo. Komisijai, kuri vykdo energetikos sektoriaus priežiūrą bei kontrolę, reguliuojamų įmonių veiklos ypatumai, įskaitant ir pareiškėjo, yra žinomi, tačiau bendrieji ekonominio reguliavimo principai yra taikytini visoms reguliuojamoms energetikos įmonėms, vykdančioms monopolinę veiklą.

2.7. Atsakovo įsitikinimu, techninė KHAE agregatų informacija negali ir neturėtų būti tapatinama su komercinių–ekonominių sprendimų priėmimu, ypač elektros energijos rinkoje esant įvairiems finansiniams–ekonominiams instrumentams, tokiems kaip draudimų elektros energijos biržoje priemonės, prekyba pajėgumais antrinėje rinkoje, kurie sudaro galimybę esamą infrastruktūrą panaudoti efektyviai. Taigi pareiškėjas turi visas galimybes paskirstyti KHAE pajėgumus taip, jog likę pajėgumai būtų naudojami nereguliuojamoje veikloje kitoms pajamoms uždirbti. Elektros energijos vartotojai neturėtų apmokėti pareiškėjo patiriamų sąnaudų, kurios nėra būtinos reguliuojamai veiklai vykdyti ir yra paties pareiškėjo neveiklumo pasekmė. Kadangi visi KHAE 4 agregatai yra vienodi ir kiekvienam agregatui priskiriama tokia pati sąnaudų dalis, Komisija, nustatydama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo kainą, neprisiriša prie konkrečių agregatų, bet priskiria reguliuojamai antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugai sąnaudų dalį pagal užsakomo rezervo kiekį nuo visos KHAE galios. Vadinasi, KHAE pajėgumų paskirstymas tiesiogiai priklauso nuo pareiškėjo veiksmų, kadangi pareiškėjas pats pasirenka, kuriuos iš 4 KHAE agregatų, kokiu režimu, atsižvelgdamas į šios paslaugos teikimui keliamus techninius reikalavimus, naudoti antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugos teikimui.

2.8. Atsakovas pabrėžė, jog nepagrįsta pareiškėjo nuomonė, kad šiuo atveju Komisija turėjo ignoruoti elektros energijos vartotojų interesą gauti elektros energiją už ekonomiškai pagrįstą kainą, o atsižvelgti į pareiškėjo interesą, jog būtų padengtos visos 2 KHAE agregatų, naudojamų antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugos teikimui, sąnaudos. Šiuo atveju pareiškėjo interesas, kad būtų padengtos visos 2 KHAE agregatų, naudojamų antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugos teikimui, sąnaudos nėra suderinamas su elektros energijos vartotojų interesu už suteiktą paslaugą mokėti ekonomiškai pagrįstą kainą, t. y. mokėti tik už tą KHAE generacijos dalį, kuri priskiriama reguliuojamai veiklai ir naudojama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugos teikimui. Šio vartotojų intereso Komisija ne tik negali ignoruoti, bet yra konstituciškai įpareigota jį ginti, ką teisėtai bei pagrįstai atliko priimdama skundžiamą Nutarimą.

2.9. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateiktame KTU 2015 m. rugpjūčio 4 d. rašte Nr. DV19-F-03-77 (Išvadoje) nurodyta, jog joje pateikti atsakymai yra pagrįsti KTU Elektros ir elektronikos fakulteto turimomis specialiomis mokslo ir technikos srities žiniomis energetikos sektoriuje. Iš Išvados bei prie jos pridėto Išvados rengėjo prof. A. N. gyvenimo aprašymo matyti, kad Išvados rengėjas yra elektrikas inžinierius, technikos mokslų daktaras, jo mokslinė veikla susieta su intelektinių metodų taikymu elektros sistemų valdymui, elektros apkrovų bei sistemų ir elementų patikimumo įvertinimui ir prognozavimui, elektrinių technologinių procesų tyrimu bei apimanti energetikos ir termoinžinerijos mokslo kryptis.

Trečiasis pareiškėjo pateiktas klausimas „Paaiškinti, ar VKEKK pritaikytas proporcingas skaičiavimas yra praktikoje techniškai yra įgyvendinamas?“ yra susijęs ne su specialiomis mokslo ir technikos žiniomis, o su ekonominiu sąnaudų skaičiavimo vertinimu. Nei Išvadoje, nei prie jos pridėtame Išvados rengėjo gyvenimo aprašyme nėra nurodyta, jog KTU Elektros ir elektronikos fakultetas ar Išvados rengėjas specializuojasi ar vykdo mokslinę veiklą ekonomikos srityje. Vadinasi, nei KTU Elektros ir elektronikos fakultetas, nei Išvados rengėjas nėra kompetentingi ekonomikos mokslo srityje, todėl neturėdami atitinkamų ekonominių žinių ir pateikdami atsakymą į šį klausimą, akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją.

Dėl to, atsakovo nuomone, pareiškėjo byloje pateikta Išvada įrodymų vertinimo prasme negali būti vertinama kaip pagrįsta specialiomis mokslo ir technikos srities žiniomis energetikos sektoriuje, dėl kurių į KTU Elektros ir elektronikos fakultetą kreipėsi pareiškėjas, bei juo labiau paneigianti Komisijos, kaip kompetentingos ekonominės reguliavimo institucijos, atliktą proporcinį sąnaudų skaičiavimo principą rezervinės galios palaikymo KHAE sąnaudų nustatymui, kadangi nei KTU Elektros ir elektronikos fakultetas, nei Išvados rengėjas nėra kompetentingas pateikti kokias nors išvadas teisiniais ir ekonominiais klausimais.

Atsakovo įsitikinimu, Išvada neatitinka įrodymų šaltiniams keliamų objektyvumo ir patikimumo reikalavimų. Be to, aplinkybės dėl buvusio pareiškėjo generalinio direktoriaus ir valdybos nario, Stebėtojų tarybos pirmininko bei dabartinio pareiškėjo motininės įmonės UAB „Lietuvos energija“ valdybos pirmininko bei generalinio direktoriaus ryšių su KTU suteikia pagrindą abejoti KTU mokslininkų nešališkumu teikiant atitinkamas išvadas UAB „Lietuvos energija“ įmonių grupės, kurios dalimi yra pareiškėjas, atžvilgiu.

Todėl Išvada negali būti vertinama kaip objektyvus, ir pakankamas įrodymas ABTĮ 56 straipsnio 2 dalies prasme.

2.10. Atsakovo teigimu, Komisijos pritaikytas proporcinis sąnaudų priskyrimo principas yra pagrįstas atlikto pareiškėjo 2010–2012 m. reguliuojamos veiklos 2014 m. rugsėjo 19 d. planinio patikrinimo akto Nr. E3-2 išvadomis, kurių teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

2.11. Atsakovo įsitikinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, skundžiamas Nutarimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, tiek teismų praktikoje detalizuotą administracinį aktą priėmusio subjekto pareigų turinį. Nutarimas priimtas tinkamai vadovaujantis bei pritaikant teisės normas, iš jo galima aiškiai suprasti juo reguliuojamų visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, iš jo aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

4. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-274 „Dėl elektros energijos rezervinės galios rinkos tyrimo rezultatų“, kuriuo pripažinta, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ yra didelę įtaką elektros energijos rezervinės galios rinkoje turintis asmuo, konstatavo, kad Komisija turėjo pareigą nustatyti AB „Lietuvos energijos gamyba“ teikiamos elektros energijos ir rezervinės galios kainų viršutines ribas, priimdama skundžiamo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. O3-391 1 punktą.

5. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Komisija, priimdama skundžiamą Nutarimo nuostatą, atsižvelgė tik į PSO pateiktą raštą, kuriame nurodyta, jog prognozuojamas antrinio avarinio galios rezervo poreikis 2017 m. bus 400 MW/val., tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 14 d. projekte pateiktą informaciją, teismas, vadovaudamasis Elektros tinklų taisyklių 22, 28, 29 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog aktyviosios galios, energijos balanso ir dažnio valdymo sisteminė paslauga apima ir antrinį aktyviosios galios rezervą, o tai reiškia, kad PSO yra atsakingas tiek už aktyviosios galios, energijos balanso valdymą ir aktyviosios galios rezervų užtikrinimą, tiek ir už antrinį aktyviosios galios rezervą. Taigi nagrinėjamu atveju Komisija turėjo teisėtą pagrindą pirmumo teisę skirti ir remtis PSO pateiktu 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu ir nustatyti, kad antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo poreikis 2017 m. bus ne didesnis negu 400 MW, kaip nurodė PSO, nes jis atsakingas už šio rezervo galios užtikrinimą.

6. Teismas taip pat pažymėjo, jog Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostata įtvirtina kriterijus, į kuriuos privalu atsižvelgti nustatant valstybės reguliuojamas kainas, t. y. į kainas vartotojams turi būti įtraukiamos tik būtinosios sąnaudos konkrečiai veiklai vykdyti.

7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Komisija nustatė, kad pareiškėjas vykdo dvi veiklas, t. y. teikia PSO užsakomą reguliuojamą antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugą ir taip pat vykdo komercinę veiklą, parduodamas ir gamindamas elektros energiją, kurios kaina nėra reguliuojama. PSO 2016 m. rugpjūčio 12 d. rašte antrinio avarinio galios rezervo poreikis ateinantiems 2017 m. apskaičiuotas atsižvelgiant tik į PSO užsakomą reguliuojamą antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugą, neapimant likusios dalies įrenginių galios, panaudojamos komerciniais pagrindais bei parduodamos elektros energijos rinkoje, gamybos kaina, kaip ir nustatė Komisija, nėra reguliuojama. Pareiškėjo pateiktame Komisijai projekte nurodoma kaina apėmė tiek PSO teikiamos paslaugos išlaidas, tiek komerciniais pagrindais vykdomos veiklos išlaidas. Todėl nagrinėjamu atveju Komisija, nustatydama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimo paslaugos (ne didesnės negu 400 MW) kainos viršutinę ribą, pagrįstai vadovavosi PSO rašte pateiktais skaičiavimais, kadangi juose buvo numatytos tik būtinosios vykdomos veiklos sąnaudos. Taigi teismas konstatavo, kad Komisija laikėsi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytų imperatyvių kriterijų.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Komisija, priimdama Nutarimą, neatsižvelgė į KTU Elektros ir elektronikos fakulteto 2015 m. rugpjūčio 4 d. išvadą Nr. DV19-F-03-77 „Dėl išvados byloje (KHAE ekspertinis vertinimas)“, kurioje nustatyta, kad PSO užsakant 400 MW/val. antrinio galios rezervo techniškai neįmanoma patiekti lygiai 400 MW/val., o likusius pajėgumus naudoti kitoje AB „Lietuvos energijos gamyba“ veikloje, teismas pabrėžė, jog iš byloje pateikto Išvados rengėjo gyvenimo aprašymo matyti, kad jis yra elektrikas inžinierius, technikos mokslų daktaras, baigęs studijas Kauno politechnikos institute. Byloje nėra duomenų, kad šis asmuo turėtų specialiųjų žinių, susijusių su ekonomikos mokslo sritimi, todėl teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad jis nebuvo kompetentingas vertinti antrinio galios rezervo pajėgumus. Taigi teismas vertino, kad Komisija, priimdama skundžiamo Nutarimo 1 punktą, pagrįstai nesirėmė Kauno technologijų universiteto Elektros ir elektronikos fakulteto pateiktu KHAE ekspertiniu vertinimu.

9. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad Komisija, Nutarimo 1 punkte nustatydama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimo paslaugos (ne didesnės negu 400 MW) kainos viršutinę ribą, atsižvelgė tik į vartotojų interesus, nederindama jų su pareiškėjo interesais, teismas pažymėjo, kad vartotojų interesų apsauga ir gynimas laikytini viešuoju interesu, o vartotojų interesų apsauga ir gynimas yra viena iš konstitucinių vertybių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 str. 5 d.), taip pat, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008), nagrinėjamu atveju Komisija, nustatydama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugos kainą, pirmiausia privalėjo atsižvelgti į vartotojų interesus, kad šie už suteiktą paslaugą mokėtų ekonomiškai pagrįstą kainą, o tik po to juos derinti su AB „Lietuvos energijos gamyba“ interesais. Nagrinėjamoje byloje teismas neturėjo pagrindo teigti, kad Komisija, derindama vartotojų ir pareiškėjo interesus, padarė pažeidimą, todėl minėtą pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Komisijos Nutarimo 1 punktas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, teismas, vadovaudamasis šia VAĮ nuostata bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-633/2008, 2015 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015, 2015 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1266-624/2015 ir kt.), pažymėjo, jog skundžiamo Komisijos Nutarimo įžanginėje dalyje nurodyta, kad nutarimas buvo priimtas vadovaujantis 2016 m. lapkričio 25 d. Komisijos Dujų ir elektros departamento Elektros skyriaus pažyma Nr. O5-325 „Dėl AB „Lietuvos energijos gamyba“ elektros energijos rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų viršutinių ribų 2017 metams nustatymo“ (toliau – ir Pažyma), kurioje yra išsamiai pateikta informacija apie antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo galios sąnaudas ir kainas, todėl konstatavo, jog 2016 m. lapkričio 25 d. pažyma laikytina sudėtine skundžiamo Komisijos Nutarimo dalimi, taigi Nutarimo 1 punktas yra tinkamai motyvuotas, dėl ko konstatuoti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą nėra pagrindo.

III. 11. Pareiškėjas AB „Lietuvos energijos gamyba“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. spendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas netinkamai traktavo PSO raštą. PSO rašte nurodytas tik prognozuojamas antrinio avarinio galios rezervo poreikis ateinantiems kalendoriniams metams, tačiau nėra nurodyta, kaip tą prognozuojamą poreikį galima technologiškai užtikrinti, kokius konkrečius įrenginius naudojant, kokią jų faktinę nominalią galią būtina rezervuoti, jog būtų užtikrinamas nepertraukiamas elektros energijos tiekimas 400 MW galia net iki 12 valandų, kai aktyvuojamas antrinis avarinis galios rezervas, ir kitos kritiškai svarbios aplinkybės. Vadovaudamasi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi bei Metodikos 27 punktu, Komisija turi pareigą teisingai ir tiksliai įvertinti paslaugos teikimo sąnaudas taip, kad jos atitiktų PSO pateiktą poreikį ir kartu padengtų faktiškai pareiškėjo patiriamas sąnaudas ir jis nebūtų įpareigojamas teikti paslaugą nuostolingai. Be to, teismo teiginys, kad Komisija, nustatydama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimo paslaugos (ne didesnės negu 400 MW) kainos viršutinę ribą, pagrįstai vadovavosi PSO rašte pateiktais skaičiavimais, kadangi juose buvo numatytos tik būtinosios vykdomos veiklos sąnaudos, nepagrįstas ir bylos medžiaga, nes minėtame PSO rašte nebuvo pateikta jokių sąnaudų skaičiavimų. Energetikos įstatymo reikalavimų laikymasis teismo šiuo atveju net nebuvo patikrintas dėl klaidingo sąnaudų skaičiavimo funkcijos priskyrimo PSO, o ne Komisijai. Tokiu būdu teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, nes neišnagrinėjęs rašytinio įrodymo – PSO 2016 m. rugpjūčio 12 d. rašto – turinio, a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) jam suteikė didesnę įrodomąją reikšmę ir jam priskyrė funkcijas, kurios negalėjo būti priskirtos. Taip pat neįvykdė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, kadangi nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė.

11.2. Teismas nepagrįstai nevertino byloje KTU Išvados. Teismo išvada, jog Išvados rengėjas nebuvo kompetentingas vertinti antrinio galios rezervo pajėgumus, padaryta tinkamai net neįsigilinus į minėtos Išvados turinį ir neatsižvelgus į tai, kokių žinių ir kompetencijos reikia norint įvertinti antrinio galios rezervo pajėgumus, jų poreikio pagrįstumą, technines galimybes užtikrinti tokį poreikį ir pan. Išvados rengėjas yra elektrikas inžinierius, technikos mokslų daktaras ir Išvadoje pasisakė dėl rezervinės galios techniniu aspektu (t. y. jog iš techninės pusės galios rezervui užtikrinti negalima skirti dalies hidro agregato), kas patenka į jo kompetenciją, yra išskirtinai techninio, o ne ekonominio pobūdžio klausimas. Pritardamas Komisijai, teismas neįsigilino į pareiškėjo pateiktos Išvados turinį, be pagrindo šios Išvados nevertino ir taip pažeidė tyrimo ir betarpiškumo principus, įtvirtintus ABTĮ 10 straipsnyje. Kilus abejonių dėl Išvados rengėjo kompetencijos, teismas turėjo apklausti jį posėdžio metu ir tik po to spręsti, ar jo kompetencija yra pakankama.

11.3. Teismas neatsižvelgė į hidro agregatų realias technines charakteristikas. Teismas nepateikė jokio teisinio vertinimo, kaip Komisijos skaičiavimuose panaudota faktais nepagrįsta hipotezė apie KHAE įrenginių galimybę nuolat veikti maksimalia galia suderinama su realiomis techninėmis galimybėmis, ką akcentavo pareiškėjas. Taigi teismas neatliko įrodymo vertinimo ir net nebandė pašalinti prieštaravimų tarp pareiškėjo techniškai pagrįstos pozicijos ir atsakovo prielaidų. Teismas apsiribojo tik formaliu pasakymu, jog Komisija, nustatydama paslaugos kainą, turėjo teisę vertinti tik tas pastovias sąnaudas, kurios proporcingos 400 MW KHAE įrenginių galiai, tačiau nepagrindė to jokiais argumentais, todėl ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota, kas neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

11.4. Taip pat teismas nevertino, kad Nutarimas įtvirtina teisės aktais draudžiamą reguliuojamos veiklos subsidijavimą nereguliuojamos veiklos pajamomis. Be to, teismas nepagrįstai ir nesivadovaudamas Energetikos įstatyme Komisijai priskirtomis funkcijomis padarė išvadą, jog Komisija pirmiausia privalėjo atsižvelgti į vartotojų interesus, o tik po to juos derinti su pareiškėjo interesais. Komisijos, kaip energetikos sektoriaus subjektų reguliavimą atliekančios institucijos, pagrindinis tikslas yra objektyvus, teisingas ir teisės aktais pagrįstas, interesų subalansavimas, suderinimas, o ne vienos pusės interesų iškėlimas ir kitai pusei nuostolį lemiančių sprendimų priėmimas. Apskritai sprendimų, lemiančių nuostolį reguliuojamą veiklą vykdančiam subjektui, priėmimas prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai. Taigi teismas visiškai neanalizavo, kaip su teisės aktuose įtvirtintu principu, kad reguliuojamos paslaugos kaina yra lygi tos paslaugos pateikimo sąnaudoms, suderinama tai, jog realiai pareiškėjas priverstas patirti daugiau sąnaudų, nei įvertinama nustatant paslaugos kainą. Tokiu būdu teismas pažeidė materialiosios teisės normas (Energetikos įstatymo 19 str. 2 d., Metodikos 3 ir 27 p.), kadangi jų nepagrįstai netaikė.

11.5. Teismas nevertino Komisijos motyvų turinio, konstatuodamas, jog Nutarimo 1 punktas laikomas tinkamai motyvuotu, nes motyvai išdėstyti Pažymoje. Jokio savarankiško įrodymo tyrimo šiuo klausimu teismas neatliko, visiškai nesigilino į įrodymo teiginių turinį, t. y. ar tie Pažymos „motyvai“ yra aiškūs, pakankami ir pagrįsti faktiniais duomenimis. Pareiškėjas Nutarimą laiko nemotyvuotu būtent dėl to, jog teismo paminėtoje Pažymoje, kuri yra sudėtinė Nutarimo dalis, nėra jokio pagrindimo dėl proporcinio sąnaudų priskyrimo būdo taikymo. Skundžiamas Komisijos Nutarimas yra nepakankamai motyvuotas ir net nesuderinamas su KHAE įrenginių realiomis techninėmis charakteristikomis, tačiau teismas nevertino, ar Nutarimas atitinka išvardytus kriterijus, neatkreipė dėmesio į tai, kad Komisija, priimdama Nutarimą, padarė akivaizdžias klaidas.

11.6. Nagrinėjant bylą teisme, byloje surinkti įrodymai nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti. Taigi, tirdamas įrodymus, teismas pažeidė tyrimo ir betarpiškumo principus, įtvirtintus ABTĮ 10 straipsnio 2 dalyje, o sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas, neatitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

12. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, visiškai sutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, nurodant, kad teismas tinkamai vadovavosi teisės aktais, atsižvelgė, įsigilino ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi teismų suformuota praktika ir priėmė teisėtą bei teisės normomis pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komijos Nutarimo, kuriuo pareiškėjui AB „Lietuvos energijos gamyba“ nustatytos elektros energijos rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų viršutinės ribos 2017 metams.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir, nekeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

16. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nuosekliai plėtodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką panašiose kaip ši bylose, jau yra nustatęs ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi apibrėžtas tokių ginčų nagrinėjimo ribas, išskirdamas atsakovo diskrecijos teisę vertinti ekonominį tikslingumą bei tuo pagrindu įvertinti ir reguliuojamos srities dalyvių interesų pusiausvyrą. Ši nuostata glaudžiai siejasi su valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų bei, vykdydamas teisminę kontrolę, neatlieka administravimo subjektui priskirtų funkcijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016; 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-179-261/2017).

17. Vertinant atsakovo turimos diskrecijos ir pakankamos teisminės kontrolės santykį panašiose administracinėse bylose teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją ribotos teisminės kontrolės srityje. Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis garantuoja valstybių narių pareigas vykdyti pakankamą teisminę administracinių institucijų apibrėžiamų pozicijų kontrolę (EŽTT 1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Schmautzer prieš Austriją, pareiškimo Nr. 15523/89, p. 34; EŽTT 1990 m. liepos 28 d. sprendimas byloje Obermeier prieš Austriją, pareiškimo Nr. 11761/85, p. 70). Tik galintis nagrinėti teisės ir fakto klausimus teismas yra laikomas pilnos kompetencijos teismu, turinčiu teisę nagrinėti bylas (EŽTT 1996 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Woningen prieš Daniją, pareiškimo Nr. 20641/92, p. 52; EŽTT 1994 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Beaumartin prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 15287/89, p. 38). EŽTT nedraudžia, bet ir privalomai nereikalauja, kad nacionalinis teismas turėtų neribotą pozicijos kontrolę byloje. Akcentuotina, kad ribota teisminė kontrolė, kai nacionalinis teismas nepakeičia institucijos pozicijos nauja pozicija, o tik patikrina jos teisėtumą, yra leidžiama ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms neprieštarauja (EŽTT 2005 m. liepos 28 d. sprendimas byloje Alatulkkila prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 33538/96, p. 32). Nepaisant to, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis reikalauja iš nacionalinio teismo ne bet kokios, bet pakankamos teisminės kontrolės.

18. EŽTT byloje Sigma (EŽTT 2011 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Sigma prieš Kiprą, pareiškimo Nr. 32181/04), apibendrindamas savo jurisprudenciją dėl pakankamos kontrolės, įtvirtino taip vadinamą Sigma testą, pagal kurį kiekvienu atveju vertinama, ar teismo atlikta pozicijos kontrolė buvo pakankama. Pats Sigma testas susideda iš trijų kriterijų visumos (EŽTT 2011 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Sigma prieš Kiprą, pareiškimo Nr. 32181/04, p. 151-157). Atsižvelgiant į Sigma kriterijus, jeigu nustatoma, kad nacionalinis teismas nepakankamai patikrino pozicijos teisėtumą, tai valstybė pripažįstama pažeidusia Konvencijos 6(1) straipsnio reikalavimą atlikti pakankamą apibrėžtos pozicijos teisminę priežiūrą. Pirmasis bylos Sigma kriterijus yra aplinkybių sudėtingumas: kuo sudėtingesnėms aplinkybėms esant yra apibrėžta pozicija, tuo ribotesnė teisminė kontrolė gali būti, ir atvirkščiai – kuo aplinkybės yra paprastesnės, tuo griežčiau privalo būti patikrintas pozicijos teisėtumas. Pagal EŽTT jurisprudenciją, kuo sudėtingesnius vertinimus prieš apibrėždama poziciją institucija atlieka, tuo daugiau diskrecijos ji turi spręsdama dėl pozicijos, ir kuo daugiau diskrecijos turi institucija, tuo teisminė kontrolė tikrinant poziciją gali būti ribotesnė (EŽTT 2009 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Crompton prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 42509/05, p. 73). Antrasis bylos Sigma kriterijus yra institucijos laikymasis procedūrinių reikalavimų (veikiant efektyviems teisiniams saugikliams), iki apibrėžiant poziciją: jeigu institucijos tokių reikalavimų laikosi, tai pozicijos kontrolė gali būti ribotesnė. Kuo griežčiau institucija (veikiant efektyviems teisiniams saugikliams) laikėsi visų procedūrinių įstatyminių reikalavimų apibrėždama poziciją, tuo teismo kontrolė gali būti ribotesnė ir atvirkščiai (EŽTT 1995 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje Bryan prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 19178/91, p. 46-47). Trečiasis bylos Sigma kriterijus yra aplinkybė, ar nacionalinis teismas tinkamai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes bei atsakė į visus pareiškėjo reikalavimus. Pagal EŽTT jurisprudenciją, nacionalinis teismas byloje privalo ištirti visus faktus, kurie yra esminiai ir jų neįvertinus nebūtų įmanoma teisingai išspręsti bylos (EŽTT 2001 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Potocka prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 33776/96, p. 57).

19. Teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti pakankamą teisminę kontrolę (Konvencijos 6 str. 1 d.), tikrins skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojamas taisykles dėl panašaus pobūdžio ginčų nagrinėjimo ribų ir atsakovo diskrecijos teisės apimties bei minėtoje EŽTT jurisprudencijoje formuluojamą ribotos teisminės kontrolės srityje principą ir vadovaudamasi šioje jurisprudencijoje nustatytais Sigma testo kriterijais.

20. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nevertins pareiškėjo ekonominės svarbos, įgyvendinant valstybės energetinę politiką, argumentų dėl pareiškėjo veiklos ypatumų, tačiau tikrins, ar viešojo administravimo subjektas, turėdamas pakankamai plačią ekonominių klausimų vertinimo laisvę, vadovavosi teisės normomis ir priėmė sprendimą, atitinkantį teisės normų reikalavimus, tai atitinka ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatytą tikrinimo apimtį. Teismui tikrinant atsakovo nutarimų teisėtumą bei pagrįstumą taip pat yra reikšmingas ir ginčijamų nutarimų priėmimo procedūrų vertinimas, ar jos nebuvo pažeistos, nes vienas iš administracinio akto panaikinimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 91 straipsnyje, numato, kad administracinis aktas pripažįstamas neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad administravimo subjektui įstatymo leidėjo deleguota diskrecijos teisė reguliuoti atitinkamą sritį, šiuo atveju nustatyti elektros energijos rezervinės galios užtikrinimo paslaugų kainų viršutines ribas, lemia atsakovo teisę pasirinkti ekonomiškai bei teisiškai reikšmingus kriterijus, kad būtų įgyvendinti įstatymo tikslai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-179-261/2017).

23. Įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau, siekdamas įstatyme nurodytų tikslų, viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 str. 2 d.). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodytos teismų praktikos nuostatomis, pažymi, kad teismas negali vertinti pareiškėjo ekonominės svarbos, įgyvendinant valstybės energetinę politiką, argumentų dėl pareiškėjo veiklos unikalumo ir kitų ūkinės veiklos ypatumų ir tik gali patikrinti, ar viešojo administravimo subjektas, turėdamas ekonominių klausimų vertinimo laisvę, vadovavosi teisės normomis ir priėmė sprendimą, atitinkantį teisės normų reikalavimus, nes tai sudaro ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatytą tikrinimo apimtį. Pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą pateikė, todėl teismo sprendimas atitinka minėtas teismų praktikos nuostatas.

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, išdėstytų Nutarties 11.1-11.3. punktuose, kuriais nesutinkama su įrodymų vertinimu bei KTU išvados nevertinimu, pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė skelbia, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011). Pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

26. Vadovaudamasi Nutarties 25 punkte nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentus dėl pirmosios instancijos teismo PSO rašto netinkamo traktavimo ir neatsižvelgimo į hidro agregatų realias technines charakteristikas. Atsižvelgdama į tai, jog PSO, teikdamas Komisijai numatomą užsakyti vidutinę antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo apimtį, nenurodo, nei kurie konkretūs KHAE agregatai turėtų būti naudojami šiai paslaugai teikti, nei kokia KHAE sąnaudų dalis turėtų būti nustatyta ar priskirta šiai paslaugai teikti, taip pat, jog Komisija nustato antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo kainą tik PSO numatomai užsakyti antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo apimčiai ir pareiškėjui nenurodo, nei kokius konkrečius KHAE agregatus, nei kokią konkrečią agregato generacijos galią jis turi naudoti antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugai teikti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su Komisijos argumentu, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai tapatina KHAE agregatų techninį pajėgumą su ekonominiais principais pagrįstu šių agregatų palaikymo būtinųjų sąnaudų apskaičiavimu ir vertinimu, kurį Komisija atlieka nustatydama antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo kainos viršutinę ribą. Dėl nurodytų argumentų taip pat atmestini pareiškėjo teiginiai, jog teismas nepagrįstai nevertino byloje KTU išvados.

27. Deklaratyvūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, dėl ko priėmė nemotyvuotą sprendimą, nurodyti Nutarties 11.6 punkte, kad, tirdamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė tyrimo ir betarpiškumo principus, įtvirtintus ABTĮ 10 straipsnio 2 dalyje, o ši sprendimo dalis yra nemotyvuota, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018).

28. Dėl Nutarties 11.4. punkte nurodytų apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nesivadovaudamas Energetikos įstatyme Komisijai priskirtomis funkcijomis padarė išvadą, jog Komisija pirmiausia privalėjo atsižvelgti į vartotojų interesus, o tik po to juos derinti su pareiškėjo interesais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato, jog nustatant valstybės reguliuojamas kainas, inter alia (be kita ko), gali būti atsižvelgiama ir į viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Viešasis interesas šiuo atveju yra valstybės saugomas energijos vartotojų interesas į antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo užtikrinimą, į kainas vartotojams įtraukiant tik tas sąnaudas, kurios būtinos konkrečiai reguliuojamai veiklai vykdyti. Pagal Energetikos įstatymą vienas iš energetikos veiklos tikslų yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga (3 str. 1 d. 6 p.). Todėl pareiškėjas, vykdydamas tokio pobūdžio veiklą, nors ir siekia pelno, tačiau neįgyja pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, įgyvendindama reguliuojamą antrinio avarinio aktyviosios galios rezervo paslaugą, prioritetą teiks jo ekonominiams interesams, o ne vartotojų teisių ir teisėtų interesų, pagrįstų siekiu gauti elektros energiją už ekonomiškai pagrįstą kainą, užtikrinimui.

29. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčijamo Nutarimo neatitiktimi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei jo priėmimo procedūros pažeidimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ginčijamas Nutarimas kartu su jo sudėtine dalimi esančia 2016 m. lapkričio 25 d. pažyma, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, be to, Komisija, priimdama ginčijamą Nutarimą, nepadarė esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti šio Nutarimo neteisėtumą. Pasisakydama dėl ginčijamo atsakovo Nutarimo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, teisėjų kolegija remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, kuriame išaiškinta, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Pareiškėjas naujų argumentų, kurių nebūtų apsvarstęs pirmosios instancijos teismas, šiuo klausimu apeliaciniame skunde nepateikia, todėl dėl to plačiau nepasisakytina.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylai išspręsti svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

31. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, t. y. skundas atmestas, jis neturi teisės gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimo. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė