2020-06-03 Nr. AB-11093-3-61-3-01568-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-411-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01568-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. Lukiškių TI-K darbuotojai nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų ir nesudarė jam tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose. Šį plotą dar labiau mažino kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios kameros dalies, kas sukėlė pareiškėjui nepatogumų. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, pablogėjusia sveikata.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad jis siuntė Lukiškių TI-K daug skundų ir prašymų, tačiau ne į visus juos buvo atsakyta (taip pat ir į prašymą dėl vaizdo įrašo). Nurodė, jog nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą tam, kad būtų išreikalauti papildomi dokumentai, todėl prašė teismo nagrinėti bylą dėl žalos atlyginimo pagal skunde nurodytas aplinkybes.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą nebuvo pažeista. Už švarą kamerose yra atsakingi patys nuteistieji, tam yra išduodamos atitinkamos priemonės. Kai kurių kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengtos užuolaidos, o kitose kamerose sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirose kabinose.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. buvo pažeista, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių nustatė, kad minimalus kameros plotas (iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą – 0,56 kv. m) Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas 2 paras, kai jam teko apie 3,3 kv. m kameros ploto. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso praleido 90 parų. Tai reiškia, kad Lukiškių TI-K administracija ginčo laikotarpiu 2 dienas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus teismas įvertino kaip iš dalies pagrįstus.

8. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus apie tai, kad iš kameros gyvenamojo ploto turėtų būti atimtas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, o ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo pažeisto privatumo naudojantis tualetu, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad dalyje kamerų sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios kameros dalies atitverti užuolaidomis. Teismas įvertino, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas nelaikytinas tinkamu asmens privatumo užtikrinimo aspektu. Kita vertus, pareiškėjas tik 2 paras iš 90 parų kamerose kalėjo su dar vienu asmeniu, o tai reiškia, kad tik 2 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas privatumas.

10. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas akcentavo, jog jis siuntė Lukiškių TI-K daug skundų, prašymų, tačiau ne į visus jo skundus buvo atsakyta. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su atitinkamais Lukiškių TI-K sprendimais, turėjo juos skųsti Kalėjimų departamentui Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka, o nesutikus su Kalėjimų departamento sprendimu – abu sprendimus skųsti teismui. Šioje byloje pareiškėjas nekėlė ginčo dėl konkretaus Lukiškių TI-K sprendimo neteisėtumo, o teismo posėdžio metu prašė nagrinėti ginčą tik dėl žalos atlyginimo, todėl šiuo aspektu teismas plačiau nepasisakė.

11. Teismas apibendrino, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K bausmę atliko grubiai pažeidžiant įstatymų, tame tarpe ir higienos normų, nuostatas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų, ar jam kokiu nors būdu būtų bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, ar kad atsakovo atstovas būtų siekęs pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

12. Teismas, įvertinęs tai, kad minimalus kameros plotas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo nežymiai neužtikrintas tik 2 paras, o visą kitą laikotarpį pareiškėjas kamerose kalėjo vienas, atitinkamai ir naudojantis tualetu pareiškėjo privatumas buvo pažeistas tik 2 paras iš 90 parų, padarė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam iš Lukiškių TI-K visą prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą – 3 000 Eur.

14. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo iš atsakovo atstovo kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nuotraukų. Tuo tarpu duomenys apie kamerose laikytų asmenų skaičių yra melagingi, nes visą ginčo laikotarpį kamerose jis buvo laikomas vienas. Kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos ir antisanitarinės. Pareiškėjas teikė skundus Lukiškių TI‑K, tačiau jam buvo atsakyta, jog visos kalinimo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus. Tačiau tai yra netiesa, nes pareiškėjas negalėjo pasiekti kameros lango rankenos, todėl negalėjo kameros išvėdinti, dėl sumontuotų grotų negalėjo nuvalyti lango stiklo, taip pat negalėjo privačiai pasinaudoti tualetu. Pas pareiškėją naktį, apie 23.50–00.00, buvo atėję pareigūnai be vaizdo registratoriaus, darė jam psichologinį skaudimą, sukėlė fizinį skausmą. Pareiškėjas prašo peržiūrėti vaizdo medžiagą, kurią prašė išsaugoti.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI‑K sąlygas ginčo laikotarpiu buvo pažeista, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 2 dienas nežymiai trūko kameros ploto, taip pat 2 dienas, kai kamerose pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad jam turėjo būti priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas; pažymi, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys yra melagingi, nes visu ginčo laikotarpiu kamerose jis buvo laikomas vienas; laikymo sąlygos buvo nežmoniškos ir antisanitarinės; negalėjo pasiekti kameros lango, jo atidaryti, išvalyti; buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu; patyrė pareigūnų spaudimą; nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo kamerų, kuriose jis buvo laikomas, nuotraukų, taip pat prašo peržiūrėti vaizdo įrašą.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, (b. l. 1–2) ir apeliacinio skundo (b. l. 183) turinį, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumentų, kurie yra nurodyti apeliaciniame skunde, t. y. dėl to, kad nebuvo sudaryta galimybių atidaryti langą ir išvėdinti kamerą, taip pat dėl patirto pareigūnų spaudimo.

21. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1041‑261/2016; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑2374‑442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468‑442/2017 ir kt.).

22. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, bei su tuo susijusius reikalavimus. Taigi šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nebus nagrinėjami.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo kamerų, kuriose jis buvo laikomas, nuotraukų, taip pat prašo peržiūrėti vaizdo įrašą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokias teisingam ginčo išnagrinėjimui svarbias aplinkybes minėtos nuotraukos patvirtintų ar paneigtų, todėl laikytina, kad minėtų nuotraukų neišreikalavimas neturėjo įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Juo labiau, kad iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui matyti, jog jis tokio prašymo teismui nesuformulavo. Tuo tarpu dėl vaizdo įrašo pasisakytina, kad jame, pareiškėjo teigimu, turėtų matytis aplinkybės, susijusios su jam pareigūnų darytu spaudimu. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta prieš tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai dėl pareigūnų jam daryto spaudimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami, taip pat, atitinkamai, ir su tuo susijęs vaizdo įrašas bei jame užfiksuoti duomenys nėra teisiškai reikšmingi.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, jog kamerų langai buvo už vidinių grotų, todėl jis negalėjo jų išvalyti ir kamerose buvo tamsu. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos (atsakovo atstovo pareiškėjui teiktų atsakymų į jo skundus) nustatė, jog pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ir jam, be kita ko, buvo nurodyta, jog „esant būtinybei išvalyti lango stiklus bei lango rėmą, Jūs galite kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją. Gavus Jūsų prašymą, apsauginės grotos bus nuimtos tol, kol bus išvalytas langas, o baigus valymo darbus, apsauginės grotos vėl bus uždėtos“ (b. l. 6). Byloje nėra duomenų apie tai (to neteigia ir pareiškėjas), kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas nuimti apsaugines grotas, kol jis valys kameros langus, tačiau atsakovo atstovas tai padaryti atsisakė. Todėl konstatuotina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o kartu ir vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygų.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis. Šie pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais ir nekonkrečiais, nesudarančiais pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, todėl yra atmetami.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jo teisė į privatumą buvo pažeista. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeista, tačiau, be kita ko, nustatęs, jog pareiškėjas tik 2 paras kamerose buvo laikomas su dar vienu asmeniu, o kitomis dienomis buvo laikomas vienas, jam patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisė. Teisėjų kolegija su paminėta pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka, nes iš tiesų iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (b. l. 24–25) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tik dvi dienas buvo laikomas kamerose su dar vienu asmeniu. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog kamerose jis buvo laikomas vienas visu ginčo laikotarpiu. Tai reiškia, kad praktiškai visu ginčo laikotarpiu pareiškėją, besinaudojantį tualetu, būtų galėję pamatyti tik pareigūnai pro durų langelį. Tačiau nagrinėjamu atveju visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo zonose buvo įrengtos užuolaidos (b. l. 28), ko neneigia ir pareiškėjas. Todėl, nors minėtos užuolaidos negali užtikrinti visiško asmens, besinaudojančio tualetu, privatumo, tačiau, įvertinus visas prieš tai nustatytas aplinkybes, manytina, jog nagrinėjamu atveju nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo toks žymus, kad būtų pagrindas jo patirtą neturtinę žalą kompensuoti pinigais, ką pagrįstai ir teisėtai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, nustatytų pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, aplinkybę, jog kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog būtent dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais jam pagrįstai nebuvo priteistas.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius