2021-02-03 Nr. AB-2428-3-64-3-00382-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-215-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00382-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ridvija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritoriniam skyriui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ridvija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Šiaulių teritorinio skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2019 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 13361 (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas nurodė, jog iš Nutarimo neaišku, kokiomis aplinkybėmis remiantis atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 120 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalis 1 punktą. Iš Nutarimo nematyti, kad sprendimas skirti baudą priimtas dėl neapskaitytų viršvalandžių, kaip ši aplinkybė buvo nustatyta. Nutarime nurodytos faktinės pažeidimo aplinkybės yra neišsamios ir neaiškios. Nutarime nurodyta, kad 2018 m. gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nebuvo teisingai įrašyti duomenys apie darbuotojų faktiškai dirbtą darbo laiką, šiais veiksmais pažeistos darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, kai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo apskaitytas vairuotojų E. R., M. R. ir R. M. darbo laikas. Tačiau visiškai neaišku, koks būtent laikas buvo neapskaitytas tinkamai ir kodėl vadovaujantis taip lakoniškai nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis UAB „Ridvija“ buvo pripažinta padariusia pažeidimą. Pareigūnas, tyręs galimą pažeidimą, tik žodžiu nurodė, kad darbo laiko neapskaitymas pasireiškė tuo, kad aukščiau nurodytiems darbuotojams skirtos pertraukos nebuvo įtrauktos į darbo laiką ir nebuvo apmokėtos. Nutarime šis pažeidimas nėra užfiksuotas, aprašytas ar kitaip nurodytas. Kaip matyti iš, pvz., vairuotojo R. M., 2018 m. gruodžio mėnesio darbo grafiko (kuris tirtas patikrinimo metu), jam būdavo numatytos pertraukos tarp reisų, kurių metu vairuotojas savo laiku galėjo disponuoti laisvai, pvz.: pertraukos nuo 07:33 val. iki 08:10 val., nuo 10:27 val. iki 12:00 val. ir kt. Nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, kad vairuotojų poilsio laikas tarp reisų privalo būti prilyginamas darbo laikui ir apmokamas kaip faktinis darbo laikas bei kaip faktinis darbo laikas pažymėtas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-402-403/2018). Pertraukų metu vairuotojai savo laiku gali disponuoti be didesnių suvaržymų, o darbdavys neturi pareigos mokėti už tokį laiką kaip už darbo laiką (ar bet kokį kitą jam prilygintą laiką), atsižvelgdamas į bendrovės veiklos specifiką.

3. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nustatyta, jog UAB „Ridvija“ Panevėžio padalinyje darbo laiko apskaitos žiniaraštyje už 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 iki 31 d. dirbusiems E. R., M. R. ir R. M. nepažymėtas faktiškai dirbtas laikas. Skyriui UAB „Ridvija“ pateiktuose 2018 m. gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodomas skirtingas darbuotojų dirbtas darbo laikas. Pvz., vairuotojui R. M. bendrame 2018 m. gruodžio mėnesio 1 d. Panevėžio padalinio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad dirbta 8 val. 26 min., o darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, pateiktame asmeniškai R. M. (tiriant pastarojo skundą), nurodyta 9 val. 41 min., analogiškai pagal dienas: 7 d. – 8 val. 45 min. ir 9 val. 00 min., 14 d. – 7 val. 45 min. ir 9 val. 00 min., 24 d. – 8 val. 26 min. ir 9 val. 41 min. Atlikus tyrimą pagal pateiktus UAB „Ridvija“ dokumentus, E. R., M. R. ir R. M. paaiškinimus, daryta išvada, kad jie darbo dieną pradeda ankščiau ir baigia vėliau, negu nustatyta darbo grafike, t. y. dirba ne grafikuose nustatytu laiku. Tarpuose tarp maršrutų (5 min., 18 min., 37 min., 55 min.) ilgiau ar trumpiau dirbami kiti darbai, tačiau šis laikas darbo grafike nepažymėtas nei kaip darbo laikas, nei kaip poilsio laikas (specialios ar pietų pertraukos). UAB „Ridvija” laikinai einanti direktorės pareigas V. R., būdama atsakinga už įmonės veiklos organizavimą, neužtikrino, kad darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje būtų žymimas realiai darbuotojų dirbamas darbo laikas. Nežymėdama darbuotojų faktiškai dirbamo darbo laiko, pažeidė DK 120 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Ridvija“ skundą tenkino. Panaikino Skyriaus 2019 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 13361. Priteisė pareiškėjui UAB „Ridvija“ iš atsakovo Skyriaus 773,62 Eur teismo išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos dalykas – Skyriaus 2019 m. vasario 21 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 13361 teisėtumas ir pagrįstumas.

7. Nustatyta, kad vadovaujantis Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Nutarimu pareiškėjui buvo paskirta 200 Eur bauda už tai, kad UAB „Ridvija“ Panevėžio padalinio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje už 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 iki 31 d. dirbusiems E. R., M. R. ir R. M. nepažymėtas faktiškai dirbtas laikas. Tuo pažeistas DK 120 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir už šį pažeidimą numatyta atsakomybė Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

8. Teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 58 straipsnio 1 ir 3 dalimis, DK 120 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjui Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sankcija paskirta už tai, kad pareiškėjas, būdamas darbdavys, neužtikrino, kad darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje būtų žymimas faktiškai realiai darbuotojų dirbamas darbo dienos laikas. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Ridvija“ Panevėžio padalinio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje už 2018 metų gruodžio mėnesį nuo 4 iki 31 d. dirbusiems E. R., M. R. ir R. M. nepažymėtas faktiškai dirbtas laikas. Atsakovas nustatė, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė DK 120 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

9. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, gero administravimo principu, teismas pažymėjo, kad Nutarime nurodyta, jog pareiškėjas 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 d. iki 31 d. dirbusiems E. R., M. R. ir R. M. nepažymėjo faktiškai dirbto laiko ir tuo pažeidė DK 120 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, kad darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus viršvalandžius. Byloje pateikti 2018 metų gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, iš kurių matyti, jog pareiškėjas žymėjo 2018 metų gruodžio mėnesį dirbusių E. R., M. R. ir R. M. faktiškai dirbtą laiką.

10. Pavyzdžiui: vairuotojo M. R. 2018 m. gruodžio 4 d. darbo grafike nurodyta, kad turėjo dirbti nuo 07.00 val. iki 08.15 val., nuo 11 val. iki 11.48 val., nuo 12.10 val. iki 12.50 val., nuo 12.55 val. iki 14.03 val., iš viso – 4 val. 11 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad M. R. faktiškai dirbo 5 val. 56 min.; 2018 m. gruodžio 6 d. darbo grafike nurodyta, kad M. R. turėjo dirbti nuo 06.00 val. iki 07.33 val., nuo 08.10 val. iki 09.12 val., nuo 09.20 val. iki 10.27 val., nuo 12.00 val. iki 13.45 val., nuo 13.55 val. iki 15.25 val., nuo 15.30 val. iki 16.18 val., iš viso – 7 val. 45 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad M. R. faktiškai dirbo 7 val. 45 min.; 2018 m. gruodžio 18 d. darbo grafike nurodyta, kad M. R. turėjo dirbti nuo 07.00 val. iki 08.15 val., nuo 11.00 val. iki 11.48 val., nuo 12.10 val. iki 12.50 val., nuo 12.55 val. iki 14.03 val., iš viso – 4 val. 51 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad M. R. faktiškai dirbo 8 val. 51 min.; 2018 m. gruodžio 25 d. darbo grafike nurodyta, kad M. R. turėjo dirbti nuo 08.10 val. iki 09.12 val., nuo 12.55 val. iki 14.03 val., nuo 14.00 val. iki 15.30 val., nuo 15.30 val. iki 17.03 val. iš viso – 6 val. 10 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad M. R. faktiškai dirbo 6 val. 18 min.

11. Vairuotojo E. R. 2018 m. gruodžio 6 d. darbo grafike nurodyta, kad turėjo dirbti nuo 06.00 val. iki 07.30 val., nuo 08.40 val. iki 09.25 val., nuo 10.50 val. iki 12.08 val., nuo 14.40 val. iki 16.15 val., nuo 17.10 val. iki 17.52 val., nuo 18.10 val. iki 18.50 val., iš viso – 6 val. 40 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad E. R. faktiškai dirbo 08 val. 30 min.; 2018 m. gruodžio 16 d. darbo grafike nurodyta, kad E. R. turėjo dirbti nuo 08.10 val. iki 09.12 val., nuo 12.55 val. iki 14.03 val., nuo 14.00 val. iki 15.30 val., nuo 15.30 val. iki 17.03 val. iš viso – 6 val. 13 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad M. R. faktiškai dirbo 08 val. 13 min.; 2018 m. gruodžio 26 d. darbo grafike nurodyta, kad E. R. turėjo dirbti nuo 08.10 val. iki 09.12 val., nuo 12.55 val. iki 14.03 val., nuo 14.00 val. iki 15.30 val., nuo 15.30 val. iki 17.03 val. iš viso – 6 val. 10 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad M. R. faktiškai dirbo 6 val. 18 min.

12. Vairuotojo R. M. 2018 m. gruodžio 6 d. darbo grafike nurodyta, kad turėjo dirbti nuo 07.00 val. iki 08.15 val., nuo 11 val. iki 11.48 val., nuo 12.10 val. iki 12.50 val., nuo 12.55 val. iki 14.03 val., nuo 15.40 val. iki 17.10 val., iš viso – 6 val. 32 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, R. M. faktiškai dirbo 6 val. 21 min.; 2018 m. gruodžio 14 d. darbo grafike nurodyta, kad turėjo dirbti nuo 06.00 val. iki 07.33 val., nuo 08.10 val. iki 09.12 val., nuo 09.20 val. iki 10.27 val., nuo 12.00 val. iki 13.45 val., nuo 13.55 val. iki 15.25 val., nuo 15.30 val. iki 16.18 val. iš viso – 7 val. 45 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad R. M. faktiškai dirbo 7 val. 45 min.; 2018 m. gruodžio 24 d. darbo grafike nurodyta, kad turėjo dirbti nuo 08.10 val. iki 09.12 val., nuo 12.55 val. iki 14.03 val., nuo 14.00 val. iki 15.30 val., nuo 15.30 val. iki 17.03 val. iš viso – 6 val. 10 min. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad R. M. faktiškai dirbo 8 val. 26 min.

13. Taip pat iš pareiškėjo UAB „Ridvija“ 2018 m. gruodžio mėnesio E. R. darbo grafiko matyti, kad jis dirbo 2018 m. gruodžio 20 d., o darbo apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad darbuotojui buvo poilsio diena. Iš 2018 metų gruodžio mėnesio darbo grafiko matyti, kad M. R. 2018 m. gruodžio 30 d. nedirbo, o darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad 2018 m. gruodžio 30 d. dirbo 6 val. 38 min. Atsakovas minėtų aplinkybių netyrė, Nutarime nenurodė, koks laikas nebuvo apskaitytas tinkamai, todėl teismas sprendė, kad visos abejonės turi būti traktuotinos pareiškėjo naudai.

14. Teismas konstatavo, kad atsakovo Nutarime nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas už 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 d. iki 31 d. dirbusiems E. R., M. R. ir R. M. nepažymėjo faktiškai dirbto laiko, nepagrįsta jokiais įrodymais, priešingai – pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai paneigia šią aplinkybę. Aukščiau minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje už 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 d. iki 31 d. dirbusių E. R., M. R. ir R. M. faktiškai dirbtą laiką pažymėjo.

15. Iš Nutarimo turinio matyti, jog pareiškėjui skirta bauda už tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje už 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 d. iki 31 d. nepažymėtas dirbusių asmenų faktiškai dirbtas laikas, tačiau pažeidimas kvalifikuotas pagal DK 120 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, kad darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus viršvalandžius, ir nurodyta, kad už šį pažeidimą numatyta atsakomybė Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

16. Pareiškėjui paskirta bauda už tai, kad darbuotojams nepažymėtas faktiškai dirbtas laikas, o atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad darbo laiko neapskaitymas pasireiškė tuo, kad minėti darbuotojai darbo dieną pradėdavo puse valandos anksčiau ir baigdavo puse valandos vėliau negu nustatyta darbo laiko apskaitos grafike ir šis darbo laikas nebuvo įskaitytas ir už jį nebuvo apmokėta. Šios teismo posėdžio metu atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės nei protokole, nei Nutarime nebuvo nurodytos, todėl teismas negalėjo vertinti aplinkybių, kurių atsakovas neanalizavo ir nevertino, skirdamas įmonei baudą.

17. Teismas konstatavo, kad Nutarime nurodytas pažeidimas dėl darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytų viršvalandžių nežymėjimo neištirtas ir nenustatyti pažeidimai pagal Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Dėl darbo laiko apskaitos dokumentuose nežymėtų darbuotojų dirbtų viršvalandžių papildomai teismas akcentavo, kad R. M. kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisiją (toliau – ir Darbo ginčų komisija) su prašymu, kuriuo, be kitų reikalavimų, jis prašė išieškoti iš atsakovo 300 Eur nesumokėto darbo užmokesčio už darbo laiką, kurio atsakovas nepagrįstai neapskaitė. 2019 m. kovo 26 d. sprendime Nr. DGKS-1686 Darbo ginčų komisija nurodė, kad „išnagrinėjusi ieškovo prašymą dėl 300 Eur apmokėjimo už darbą, darbo, darbo ginčų komisija sprendžia, kad atsakovas pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kad vairuotojui už 2018 metų gruodžio mėnesį buvo tinkamai apmokama už darbo laiką į jo darbo valandas įskaitant papildomą 1 valandą bei už ją apmokant. Ieškovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius, kad jis kiekvieną dieną darbo dieną perdirbo 3 darbo valandas“.

18. Teismas, įvertinęs Nutarimo turinį, konstatavo, kad ginčijamas Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, yra nemotyvuotas, nepagrįstas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, įrodymais, atsakovas neatliko objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių įvertinimo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad Nutarimas yra neteisėtas, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

19. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas patyrė išlaidas už skundo parengimą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo prašoma 363 Eur suma už skundo parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytos sumos, todėl priteistina. Iš bylos medžiagos matyti, kad atstovaudamas teismo 2019 m. birželio 13 d. posėdyje (nuo 13 val. 36 min. iki 16 val. 09 min.) (pertrauka nuo 15.25 val. iki 15.38 val.) advokatas užtruko 2 val. 20 min. Vadovaudamasis Rekomendacijų 8.19, 9 ir 10 punktais, teismas pažymėjo, kad galėtų būti priteistina iki 194,06 Eur. Pareiškėjo prašoma 629,20 Eur suma už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje viršijo Rekomendacijose nurodytą sumą, todėl teismas nurodė, kad priteistina 388,12 Eur. Pareiškėjui priteista taip pat 22,50 Eur žyminio mokesčio.

20. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo reikalavimas buvo tenkintas, taip pat įvertinus bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, aukščiau minėtas nuostatas, numatančias maksimalius dydžius, iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteista 773,62 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

III. 21. Atsakovas Skyrius (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde remiamasi tokiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog pareiškėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose už 2018 m. gruodžio mėnesį nurodytas vairuotojų darbo laikas atitinka darbo laiko grafikuose pažymėtą darbo laiką. Tai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pareiškėjo patikrinimo metu nustatyta, kad vairuotojai darbo dieną pradeda anksčiau ir baigia vėliau, nei nustatyta darbo grafike. Tarpuose tarp maršrutų dirbami kiti darbai, tačiau šis laikas nepažymėtas nei kaip darbo laikas, nei kaip poilsio laikas. Šie laikotarpiai tarp maršrutų yra per trumpi, kad darbuotojai galėtų pasitraukti iš darbo vietos. Taigi pareiškėjas nemoka darbuotojams už faktiškai dirbamą darbo laiką. Vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę, ir kitas darbo laikas, t. y. visa veikla, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų. Kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra ir buvimas darbdavio žinioje. Pertraukos tarp maršrutų susidaro dėl darbdavio darbo organizavimo – ydingo darbo grafikų sudarymo. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti darbo vietoje; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti veikslą arba atlikti pareigas (žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones Obreras, C-266/14, EU:C:2015:278, 25 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21.2. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad Nutarimas yra nemotyvuotas. Protokole yra aiškiai nurodyta administracinio nusižengimo esmė, pažeidimas vykdomas nuolatos, todėl nurodytas tikrinimo laikotarpis.

21.3. Nagrinėdamas pareiškėjo skundą, teismas buvo šališkas. Teismo posėdyje pareiškėjo buhalterė su administraciniu nusižengimu dėl darbo laiko apskaitos pažeidimų visiškai sutiko, nuoširdžiai galėjosi. UAB „Ridvija“ direktorės pareigas laikinai einanti V. R. prisipažino iš dalies padariusi pažeidimą, nes nekontroliavo darbo laiko apskaitos, kad būtų žymimas faktiškai dirbamas viršvalandinis darbas. Atsakovas prašė iškvieti liudytojus į teismo posėdį, tačiau tai padaryti buvo atsisakyta, todėl sprendimas priimtas remiantis vien tik pareiškėjo parodymais. Atsisakęs kviesti liudytojus, teismas turėjo vadovautis E. R. ir R. M. pirminiais paaiškinimais.

21.4. Darbo inspektorius, skirdamas administracinę nuobaudą, vykdė jam pavestas funkcijas, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, proceso teisės normų pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių tarnautojo, priėmusio Nutarimą, šališkumą ar neobjektyvumą. Teismas nenustatė VDI tarnautojų, atlikusių patikrinimą, neteisėtų veiksmų ar bendro pobūdžio pareigų nevykdymo. Nutarimas buvo panaikintas dėl skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme ir nėra būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti. Kitoje administracinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas iš esmės analogiškas ginčas, buvo nustatyta, jog skirtingas VDI ir teismo faktinių aplinkybių vertinimas nesudaro pagrindo vertinti VDI pareigūnų veiksmų kaip neteisėtų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-685-525/2017).

22. Pareiškėjas UAB „Ridvija“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas už 2018 m. gruodį dirbusiems vairuotojams nepažymėjo faktiškai dirbto laiko, nepagrįsta jokiais įrodymais, priešingai – pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai paneigia šią aplinkybę. Vairuotojams yra nustatytas reikalavimas atvykti į darbą likus iki grafiko pradžios ne mažiau kaip 15 min., pareiškėjas negali užtikrinti, kad jie negalėtų atvykti anksčiau pasikalbėti tarpusavyje. Be to, vairuotojams pridedamas apmokamas darbo laikas pasiruošimui ir darbo pabaigai nuo 50 min. iki 1:30 min. Per pertraukas darbuotojai gali grįžti namo, nes jų gyvenamosios vietos yra nutolusios nuo autobusų parko maždaug 1 km atstumu. Šiuo laiku darbuotojai gali laisvai disponuoti.

24. Pareiškėjas mano, jog Nutarimas yra norminis teisės aktas, priimtas teritorinio administravimo subjekto, kuriam keliami atitinkami reikalavimai. Iš Nutarimo nėra aišku, kodėl nustatyti jame nurodytų normų pažeidimai. Iš Nutarimo nematyti, kad sprendimas kirti baudą priimtas dėl neva neapskaitytų viršvalandžių, kaip ši aplinkybė buvo nustatyta. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Nutarime nenurodyti jokie jo priėmimo motyvai, neaiškus nustatytų aplinkybių vertinimas. Atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo teiktus paaiškinimus. Iš Nutarimo neaišku, koks būtent laikas buvo neapskaitytas tinkamai. Apeliaciniame skunde dėstomos faktinės aplinkybės, tačiau jos nėra nurodytos Nutarime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-402-403/2018, konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovai gali disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo manymu, ir nagrinėjamu atveju nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, kad vairuotojų poilsio laikas tarp reisų privalo būti prilyginamas darbo laikui ir apmokamas. Laikas, kurio metu darbuotojai tvarko autobusą ir pan., kaip jau buvo aiškinta ne kartą, yra pridedamas prie darbo laiko ir už jį yra papildomai apmokama.

25. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog Nutarimas yra nepagrįstas, neteisėtas, neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl liudytojų neiškvietimas neturėjo ne tik reikšmės bylai, bet ir bylinėjimosi išlaidų priteisimui. Nesuprantama, kodėl apeliantas VDI tarnautojų veiksmus – surašytą Nutarimą ir dėl to atsiradusias pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas – prilygina žalai, kurią jis patyrė. Pareiškėjas niekada neteigė, kad jo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra laikytinos žala CK 6.271 straipsnio prasme.

26. Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju, nustačius neva padarytus pažeidimus, numatytus Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 800 Eur bauda, be kita ko, buvo skirta ir buhalteriai, fiziniam asmeniui, L. K., kas nėra galima pagal Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu dėl šios baudos panaikinimo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjama byla Nr. II-145-953/2019.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus 2019 m. vasario 21 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 13361 teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Ginčijamu Nutarimu pareiškėjui buvo paskirta 200 Eur bauda už tai, kad UAB „Ridvija“ Panevėžio padalinio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje už 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 iki 31 d. dirbusiems E. R., M. R. ir R. M. nepažymėtas faktiškai dirbtas laikas, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 120 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir už šį pažeidimą numatyta atsakomybė Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

29. Užimtumo įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nedeklaruotu darbu vadinamos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka darbo laiko apskaitos dokumentuose nėra pažymėta darbuotojo dirbti viršvalandžiai. Darbo kodekso 120 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad darbdavys privalo įtraukti į darbo laiko apskaitą darbuotojo faktiškai dirbtus viršvalandžius.

30. Ginčijamame Nutarime nurodyta, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 d. iki 31 d. dirbusiems E. R., M. R. ir R. M. nepažymėjo faktiškai dirbto laiko ir tuo pažeidė Darbo kodekso 120 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

31. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad iš 2018 metų gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas UAB „Ridvija“ žymėjo 2018 metų gruodžio mėnesį dirbusių E. R., M. R. ir R. M. faktiškai dirbtą laiką, o ginčijamame Nutarime atsakovas nenurodė, koks būtent laikas nebuvo apskaitytas tinkamai, todėl visos abejonės turi būti traktuotinos pareiškėjo naudai. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Nutarime nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas už 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 d. iki 31 d. dirbusiems E. R., M. R. ir R. M. nepažymėjo faktiškai dirbto laiko, nepagrįsta jokiais įrodymais, netgi priešingai – pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai paneigia šią aplinkybę.

32. Apeliaciniame skunde teigiama, kad patikrinimo metu nustatyta, jog vairuotojai darbo dieną pradeda anksčiau ir baigia vėliau, nei nustatyta darbo grafike; tarpuose tarp maršrutų dirbami kiti darbai, tačiau šis laikas nepažymėtas nei kaip darbo laikas, nei kaip poilsio laikas. Šie laikotarpiai tarp maršrutų yra per trumpi, kad darbuotojai galėtų pasitraukti iš darbo vietos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nemoka darbuotojams už faktiškai dirbamą darbo laiką, nes vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę, ir kitas darbo laikas, t. y. visa veikla, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad kitas darbo laikas, be kita ko, yra transporto priemonės priežiūra ir buvimas darbdavio žinioje.

33. Būtiniausius darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, kuri taikoma minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui bei tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams reglamentuoti (Direktyvos 2003/88/EB 1 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkte įtvirtintą darbo laiko apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Atitinkamai poilsio laikas – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 2 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijoje išaiškinta, kad darbo laiko ir poilsio laiko sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Europos Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C-14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C-437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C-258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą). ESTT nurodė, kad tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti darbo vietoje; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C 266/14, EU:C:2015:578, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 111 straipsniu (darbo laiko sąvoka) perkeltos minėtos Direktyvos 2003/88/EB nuostatos. Pagal Darbo kodekso 111 straipsnio 1 dalį darbo laikas – bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį; pagal to paties straipsnio 2 dalį į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami šie laikotarpiai: pasirengimas darbui darbo vietoje (1 punktas), fiziologinės pertraukos ir specialios pertraukos (2 punktas), kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas (3 punktas), budėjimo laikas šio kodekso nustatyta tvarka (4 punktas) ir kiti laikotarpiai.

35. Pagal Europos Sąjungos bei nacionalinį teisinį reguliavimą, ESTT išaiškinimus tam, kad konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti nustatyta sąlygų visuma, t. y. kad darbuotojas šiuo laiku privalo fiziškai būti darbo vietoje, yra darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą. Teismai, remdamiesi bylos duomenimis, turėtų vertinti visų šių sąlygų buvimą, taip pat tirti, ar darbo grafikuose nurodytų pertraukų tarp maršrutų metu autobusai turi būti pareiškėjo nurodytoje vietoje, ar šių pertraukų metu vairuotojai neprivalo vykdyti darbo, jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.) ar šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį vairuotojams mokamas darbo užmokestis.

36. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-402-403/2018, kurioje konstatuota, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovai galėjo disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos), atsakovas neturi pareigos už jį mokėti darbo užmokestį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados byloje tik patvirtina tai, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo aiškintis konkrečią susidariusią situaciją ir nustatyti, ar pagrįstai į vairuotojo darbo laiką neįtraukti tam tikri laikotarpiai. Teismas turi išsiaiškinti, ar vairuotojai pertraukų metu neprivalo vykdyti jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį jiems mokamas darbo užmokestis, arba byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad papildomus darbus (valo, techniškai prižiūri transporto priemonę) atlieka kiti darbuotojai, su kuriais sudarytos sutartys.

37. Atsakovo teigimu, patikrinimo metu nustatyta, kad vairuotojai darbo dieną pradeda anksčiau ir baigia vėliau, nei nustatyta darbo grafike. Tarpuose tarp maršrutų dirbami kiti darbai, tačiau šis laikas nepažymėtas nei kaip darbo laikas, nei kaip poilsio laikas. Vairuotojo darbo laikas – tai laikas, kai jis vairuoja transporto priemonę, ir kitas darbo laikas, t. y. visa veikla, išskyrus vairavimą, įskaitant bet kokį darbą tam pačiam darbdaviui, atliekamą transporto sektoriuje ar už jo ribų. 2019 m. vasario 21 d. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokole nurodyta, kad darbdavys neužtikrino, kad darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje būtų žymimas faktiškai realiai darbuotojų dirbamas darbo dienos laikas. Atsakomybėn traukiamo juridinio asmens atstovė V. R. sutiko su pažeidimu ir gailėjosi dėl jo, darytina išvada, kad pareiškėjo atstovei buvo aiškūs ir suprantami nustatyti pažeidimai. Tai reiškia, kad UAB „Ridvija“ direktorės pareigas laikinai einanti V. R. prisipažino iš dalies padariusi pažeidimą, nes nekontroliavo darbo laiko apskaitos, kad būtų žymimas faktiškai dirbamas viršvalandinis darbas. Taip pat byloje yra darbuotojų E. R., M. R. ir R. M. paaiškinimai, kuriuose detaliai paaiškintos aplinkybės dėl šių darbuotojų atliktų darbų ir žiniaraščiuose pažymėto darbo laiko ginčo laikotarpiu neatitikimo.

38. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad visos abejonės konkrečioje byloje turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, taip pat nesutinka ir su teismo pozicija, kad pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai paneigia Nutarime nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas už 2018 m. gruodžio mėnesį nuo 4 d. iki 31 d. dirbusiems E. R., M. R. ir R. M. nepažymėjo faktiškai dirbto laiko. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vyksta ginčas dėl tinkamo žiniaraščio pildymo, dėl šios priežasties pats žiniaraštis negali būti vertinamas kaip įrodymas nagrinėjamu atveju. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nerinko ir nevertino įrodymų dėl E. R., M. R. ir R. M. teigimu faktiškai dirbto laiko, kuris buvo nepažymėtas žiniaraščiuose, ypatingai Darbo kodekso 111 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų laikotarpių prasme, minėti darbuotojai nebuvo apklausti, tai apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo formalus.

39. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ginčijamas Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, atsakovas neatliko objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių įvertinimo.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

41. Pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė, ar pagrįstai į darbuotojų darbo laiką buvo neįtraukti tam tikri laikotarpiai, nesiaiškino, ar vairuotojai pertraukų metu neprivalo vykdyti jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių, funkcijų (valyti, techniškai prižiūrėti transporto priemonę ir pan.), šioms funkcijoms vykdyti nustatytas kitas laikotarpis, už kurį jiems mokamas darbo užmokestis, arba byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad papildomus darbus (valo, techniškai prižiūri transporto priemonę) atlieka kiti darbuotojai. Taigi pirmosios instancijos teismas nerinko ir nevertino įrodymų dėl E. R., M. R. ir R. M. teigimu faktiškai dirbto laiko, kuris buvo nepažymėtas žiniaraščiuose, ypatingai Darbo kodekso 111 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytų laikotarpių prasme, minėti darbuotojai nebuvo apklausti.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017; kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-45-968/2021; kt.).

43. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė