2022-10-05 Nr. AB-24424-3-61-3-03484-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-238-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03484-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) įpareigoti Teisingumo ministeriją pakeisti 2020 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. 1R-25; 4) įpareigoti Vilniaus PN leisti pareiškėjui už savo lėšas pirkti maistą, riešutus ir vandenį.

2. Skunde ir patikslinime pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu bausmę atlieka Vilniaus PN. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 17 d. iki 2020 m. spalio 20 d. bausmę atlieka drausmės grupėje ir jam nesudaromos galimybės įsigyti maisto, išskyrus vaisius ir daržoves. Paaiškino, kad Vilniaus PN teikiamas maitinimas jam nepriimtinas, pareiškėjas nevalgo kiaulienos, kepto maisto, juodos duonos ir kitų produktų, bet nusipirkti maisto už savo lėšas bausmės atlikimo vietos parduotuvėje jam neleidžiama, nes yra drausmės grupėje. Pareiškėjas sportuoja, tačiau negali nusipirkti riešutų. Taip pat negali iš savo asmeninių lėšų įsigyti geriamo vandens, arbatos, prieskonių. Negalėdamas įsigyti norimų maisto produktų, pareiškėjas jaučia nuolatinį alkį, mažėja jo svoris. Dėl draudimo drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems įsigyti maisto produktų pareiškėjas yra diskriminuojamas, žeminamas, kankinamas, patiria nepatogumus, ribojama jo teisė įsigyti maisto ir valgyti. Teisiniu reguliavimu įtvirtintas draudimas nepagrįstas, daro neigiamą poveikį sveikatai. Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms pareiškėjas prašo jo reikalavimus patenkinti.

3. Teisingumo ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Teisingumo ministerija atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę turėti maisto produktus, paprastajai grupei priskirti nuteistieji – maisto produktus (išskyrus maisto produktus, kuriuos prieš vartojimą būtina termiškai apdoroti), drausmės grupei priskirti nuteistieji – šviežius vaisius ir daržoves. BVK 92 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).

5. Taisyklių III skyriaus 22 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus nuteistuosius, atliekančius BVK 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti iš maisto produktų – vaisių ir daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų) – ne daugiau kaip 2 kg. Šioje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas priskirtas drausmės grupei, kurioje esantys asmenys negali įsigyti tų produktų, kurių gali įsigyti asmenys, esantys lengvojoje ar paprastojoje grupėje. Vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, perkėlus pareiškėją į kitą grupę (paprastąją arba lengvąją), jis galės įsigyti norimus produktus.

6. Teisingumo ministerija nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad dėl Taisyklių nuostatų jis patiria neturtinę žalą. Pažymėjo, kad Taisyklėmis pataisos įstaigose siekiama užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, todėl būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus. Teisingumo ministras, patvirtindamas Taisykles, veikė Teisingumo ministerijai priskirtų kompetencijų ribose. Taisyklių nuostatos, pagal kurias numatytas skirtingas leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašas atskiroms nuteistųjų grupėms, atitinka BVK įtvirtintą teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principą, neprieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams, yra teisėtos ir galiojančios, todėl nėra pagrindo teigti, kad valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus. Nurodė, kad pareiškėjas drausmės grupėje yra nuo 2020 m. rugsėjo 17 d., t. y. vieną mėnesį iki skundo teismui surašymo, todėl šiuo atveju nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjui negalint įsigyti riešutų, mineralinio vandens, prieskonių ar arbatos, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, kurie turėtų būti kompensuojami pinigais. Pareiškėjui apribota galimybė naudotis ne pirmo būtinumo daiktais, o reikalavimus atlyginti neturtinę žalą grindžia hipotetiniais, sąlyginio pobūdžio teiginiais, nepagrįstais įrodymais.

7. Atsakovo atstovo vertinimu, nėra pagrindo įpareigoti Teisingumo ministeriją pakeisti Taisykles, kad būtų galima įsigyti pareiškėjo skunde nurodomus produktus. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno teisės akto, kuriam prieštarautų Taisyklių nuostatos, nepateikė argumentų, dėl ko reiktų keisti Taisykles, numatant galimybę įsigyti daugiau prekių, būtent riešutų, arbatos, prieskonių, mineralinio vandens. Pareiškėjas šį reikalavimą grindė išimtinai subjektyviu aplinkybių vertinimu bei noru įsigyti tam tikras prekes. Be to, Taisyklės yra norminis administracinis aktas, kurį priėmė centrinis valstybinio administravimo subjektas – Teisingumo ministerija, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo.

8. Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą

9. Vilniaus PN nurodė BVK ir Taisyklių nuostatas, reglamentuojančias kokius asmeninius daiktus nuteistieji, esantys drausmės grupėje, gali turėti. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 7-296 „Dėl nuteistųjų perkėlimo į drausmės grupę“, iš paprastosios grupės buvo perkeltas į drausmės grupę (6D kamera). Kamerų tipo patalpoje pareiškėjas laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia. Patekimas į šią patalpą priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam patekti į kamerų tipo patalpas (drausmės grupę) atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių neteisėtų Vilniaus PN administracijos veiksmų. Pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo teisę įsigyti norimų maisto produktų apriboja įstatymas, o ne Vilniaus PN administracija.

10. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos sąlygos, būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas tik įrodo, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas visų pirma nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos dėl to, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 17 d. iki 2020 m. spalio 20 d., atlikdamas bausmę drausmės grupėje, negali įsigyti pageidaujamų maisto produktų, bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

13. Remiantis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 7-296 perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę (6D kamera), perkėlimo pagrindas – BVK 68 straipsnio 3 dalies 1 punktas (už administracinį nusižengimą, padarytą bausmę atliekant paprastojoje grupėje, kai paskiriama administracinė nuobauda).

14. Specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės ir pareigos reglamentuojamos BVK šeštajame skirsnyje. BVK 92 straipsnyje (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3023 redakcija) nustatytos nuteistųjų teisės įstaigoje turėti asmeninių daiktų, atsižvelgiant į tai, kokiai grupei priskirti nuteistieji. BVK 92 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtina, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę turėti šviežius vaisius ir daržoves, drabužius, avalynę, higienos ir kanceliarijos reikmenis. Pagal BVK 92 straipsnio 4 dalies nuostatas, šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Taisyklėse, kurių III skyriaus 22 punkte (2020 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-275 redakcija) numatyta, jog drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus nuteistuosius, atliekančius BVK 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje Taisyklių 20.1.1. papunktyje nurodytus maisto produktus, t. y. vaisius ir daržoves (šviežias, šaldytas, konservuotas) – ne daugiau kaip 2 kg. Jokių kitų maisto produktų ir gėrimų drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems įsigyti neleidžiama.

15. Pareiškėjas teigė, kad negalėdamas įsigyti jo pageidaujamų maisto produktų: riešutų, prieskonių, geriamo ar mineralinio vandens, arbatos jaučia nuolatinį alkį, krenta svoris, yra diskriminuojamas, žeminamas, ribojama jo teisė įsigyti maisto produktų ir valgyti. Tačiau teismas pažymėjo, kad visiems nuteistiesiems yra užtikrinamas maistas pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantis jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai (BVK 173 str. 5 d., 2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3024 redakcija). Taigi, pareiškėjui, kaip ir kitiems nuteistiesiems, teikiamas nemokamas maitinimas, įskaitant ir geriamąjį vandenį.

16. Nuteistiesiems, bausmę atliekantiems lengvojoje ir paprastojoje, su tam tikromis išimtimis, grupėse leidžiama už savo lėšas įsigyti maisto produktų, nurodytų Taisyklių 20.1. papunktyje (Taisyklių 20, 21 p.). Nuteistiesiems, bausmę atliekantiems drausmės grupėje, teisė įsigyti maisto produktų, išskyrus vaisius ir daržoves, BVK ir kituose teisės aktuose nenustatyta (BVK 75 str. 2 d. 1 p., 92 str. 1 d. 3 p., Taisyklių 22 p.). Nustatytas teisinis reguliavimas lemia, kad nuteistieji, kuriems taikomas švelnesnis režimas, atlikdami laisvės atėmimo bausmę įgyja daugiau teisių, įskaitant ir teisę įsigyti didesnio asortimento maisto produktų. Pareiškėjas bausmę atlieka drausmės grupėje, į kurią perkeltas dėl jo elgesio, todėl pagal nustatytą teisinį reguliavimą jo teisė įsigyti pageidaujamus maisto produktus, išskyrus vaisius ir daržoves, pagrįstai apribota. Teismas pažymėjo, kad skunde minimi produktai – riešutai, prieskoniai, nėra būtinieji maisto produktai ir negali turėti įtakos nei pareiškėjo sveikatai, nei jo svoriui. Aplinkybės, kad pareiškėjui užtikrinimas reikiamas geriamojo vandens kiekis, pareiškėjas neneigė. Arbata, kompotas, pienas nuteistiesiems teikiami nemokamai pusryčių, pietų ir vakarienės metu, vadovaujantis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtintais valgiaraščiais. Pareiškėjas teigė, kad turi sveikatos sutrikimų, todėl nori įsigyti mineralinio vandens, žolelių arbatos, tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog gydytojas dėl jų vartojimo nėra pateikęs jokių rekomendacijų.

17. Pareiškėjas teigė, kad bausmės atlikimo vietoje jis realiai negali įsigyti konservuotų vaisių, nes jie būna stiklinėje ar metalinėje pakuotėje, o riešutai yra vaisiai, todėl jo teisė pirkti riešutus nepagrįstai ribojama. Teismas įvertinto, kad nurodyti pareiškėjo argumentai yra hipotetiniai, deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjo teisinė padėtis specifinė, todėl tam tikri jo specialiųjų teisių ribojimai, įskaitant teisę pirkti nebūtinus maisto produktus ir jų pasirinkimą, neišvengiami ir pateisinami. Teisės aktai nereglamentuoja koks konkretus vaisių asortimentas turėtų būti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl vien tai, kad pareiškėjas negali įsigyti konkrečios rūšies vaisių, jo teisių nepažeidžia.

18. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė bausmės atlikimo vietoje gauti fiziologines normas atitinkantį maitinimą ir teisė pirkti maisto produktus, kuriuos galima įgyti drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems, nepažeista. Tai, kad pareiškėjas perkeltas į drausmės grupę lėmė jo paties netinkamas elgesys. Aplinkybė, kad į drausmės grupę pareiškėjas perkeltas ne dėl drausminės nuobaudos, o dėl administracinės teisės nusižengimo, teisinio vertinimo nekeičia. Taigi, teisės pirkti pareiškėjo pageidaujamus maisto produktus ribojimas, yra pačio pareiškėjo netinkamo elgesio pasekmė. Esant šioms aplinkybėms teismas pripažino, kad Vilniaus PN jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo teisių nepažeidė. BVK ir Taisyklių nuostatos yra galiojančios, todėl pataisos namų administracija privalo jomis vadovautis. Išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti sudaryta galimybė įsigyti jo pageidaujamus produktus, teismas nenustatė.

19. Vertindamas Teisingumo ministerijos veiksmų teisėtumą priimant Taisykles, kuriose be kita ko detalizuojama drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisė pirkti maisto produktus, teismas pažymėjo, kad aptariamu poįstatyminiu teisės aktu BVK nuostatos nekeičiamos, naujos bendro pobūdžio normos nekuriamos, Taisyklių detalizuojančios nuostatos BVK neprieštarauja. Taisyklės priimtos kompetentingo subjekto, įgyvendinant įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, todėl negali būti vertinamos kaip neteisėti veiksmai ir pareiškėjo, kaip terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens, specialiųjų teisių ribojimas. Iš esmės analogiškos pozicijos dėl Taisyklėse detalizuotos aptariamos teisės nustatyta tvarka įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2030-442/2020). Nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų priimant Taisykles, kuriose detalizuojama pareiškėjo aptariama teisė, teismas nenustatė.

20. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vilniaus PN leisti pirkti pareiškėjo pageidaujamus produktus.

21. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Teisingumo ministeriją pakeisti 2020 m. sausio 21 d. įsakymą Nr.1R-25, t. y. pakeisti Taisykles. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju prašomą pakeisti administracinį teisės aktą priėmė centrinis viešojo administravimo subjektas, todėl šis reikalavimas nepriskirtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio valdymo subjektai. Pareiškėjas taip pat nėra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, aptartas pareiškėjo reikalavimas teismo įvertintas kaip prašymas inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kai tai susiję su individualia byla. Byloje nustatyta, kad Taisyklės priimtos kompetentingo subjekto, įgyvendinant jam įstatymo leidėjo pavestas funkcijas ir pareigą Taisyklėse nustatyti BVK 92 straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašą, Taisyklių 22 punkte nustatytas drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems leistinų turėti maisto produktų sąrašas (vaisiai ir daržovės) BVK 75 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 92 straipsnio 1 dalies 3 punktui neprieštarauja, todėl teismui abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo nekilo. Teisinių motyvų, leidžiančių abejoti Taisyklėse nustatytu reguliavimu, tiek kiek tai susiję su nagrinėjamu ginču, pareiškėjas nenurodė, todėl nagrinėjamu atveju teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo inicijuoti šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 113 str. 2 d. 4, 5 p.).

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23. Pareiškėjas prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad skundžiamas sprendimas yra neteisingas. Pareiškėjas akcentuoja, kad Vilniaus PN neleidžia įsigyti riešutų, geriamo vandens. Pareiškėjo kameroje bėga rudas vanduo, per parą 2 valandas pasivaikščiojimo kiemelyje praleidžia be vandens. Medikai nurodo, jog pataisos įstaiga turi aprūpinti geriamu vandeniu, tačiau, pareiškėjo teigimu, atsakovas neužtikrina geriamo vandens.

24. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Papildomai atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kokie gydytojai tinkamai nereagavo į pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam būtų reikalingas mineralinio vandens vartojimas, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus PN nebuvo atsižvelgta į gydytojų išvadas dėl paskirto racionalaus maitinimo arba į gydytojų pateiktas rekomendacijas dėl geriamo vandens, mineralinio vandens, riešutų vartojimo.

26. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias teismas sprendime detaliai įvertino. Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų, nagrinėjamu atveju – Vilniaus PN – neteisėtos veikos, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo peržiūrėti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė abstraktų ir deklaratyvų prašymą peržiūrėti pirmosios instancijos teismo išnagrinėtą bylą.

32. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai ir deklaratyviai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas (žr., pvz. 2021 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-334-492/2021; 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2026-520/2017).

34. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo prašymą peržiūrėti pirmosios instancijos teismo išnagrinėtą bylą visa apimtimi tenkinti. Vis dėlto, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliaciniame teisme tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, ir įvertinus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas konkrečias aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija vertins pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo motyvais argumentų pagrįstumą.

35. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad laikomas drausmės grupėje negali įsigyti geriamo vandens ir riešutų.

37. Visų pirma teisėjų kolegija akcentuoja, jog byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas yra nuteistasis, atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, t. y. jis yra specifinį teisinį statusą turintis asmuo, kuriam paskirtos bausmės vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Bausmių vykdymo kodeksas (1 str. 1 d.). Šio kodekso 10 straipsnyje yra nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.

38. Nuteistųjų teisė pataisos įstaigoje turėti asmeninių daiktų įtvirtinta BVK 92 straipsnyje. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 3 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę turėti šviežius vaisius ir daržoves, drabužius, avalynę, higienos ir kanceliarijos reikmenis. Pagal BVK 92 straipsnio 2 dalies nuostatas, šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms grupėms priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų sąrašai nustatomi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Nuteistiesiems, bausmę atliekantiems drausmės grupėje, teisė įsigyti maisto produktų, išskyrus vaisius ir daržoves, BVK ir kituose teisės aktuose nenustatyta (BVK 92 str. 1 d. 3 p., Taisyklių 22 p.). Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negali įsigyti riešutų, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog pareiškėjo teisinė padėtis specifinė, todėl tam tikri jo specialiųjų teisių ribojimai, įskaitant teisę pirkti nebūtinus maisto produktus ir jų pasirinkimą, neišvengiami ir pateisinami. Teisės aktai nereglamentuoja koks konkretus vaisių asortimentas turėtų būti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl vien tai, kad pareiškėjas negali įsigyti konkrečios rūšies vaisių, jo teisių nepažeidžia.

39. Pasisakydamas dėl geriamo vandens, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui, kaip ir kitiems nuteistiesiems, teikiamas nemokamas maitinimas, įskaitant ir geriamąjį vandenį (BVK 173 str. 5 d.), o aplinkybės, kad pareiškėjui užtikrinamas geriamojo vandens kiekis, pareiškėjas neneigė. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN medikus ir pareiškėjui būtų paskirtas racionalus maitinimas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad būtų pareiškėjui paskirtos gydytojų rekomendacijos dėl geriamo vandens, mineralinio vandens ar riešutų vartojimo.

40. Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmens laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami didesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovų atstovų veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje nenustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų (jų atstovų) neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti patenkintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius