2016-04-25 Nr. AB-9328-3-61-3-04274-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1265-502/2016

Teisminio proceso Nr. 2-61-3-04274-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. J. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2014 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 433(1)-5189-(25.3.1) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja paaiškino, kad 2009 m. spalio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 0,0785 ha žemės ūkio paskirties žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone (toliau – ir Žemės sklypas). 2014 m. liepos 3 d. pareiškėja kreipėsi į Administraciją su prašymu dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir būdo pakeitimo pagal Vilniaus rajono savivaldybės bendrąjį planą (toliau – ir Bendrasis planas) – iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų, tačiau atsakovas Sprendimu šio prašymo netenkino. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) apibrėžtos bendrojo plano sąvokos bei kitų su bendruoju planu susijusių nurodytu įstatymu reguliuojamų santykių, taip pat prieštarauja reikalavimui, kad savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms.

Pareiškėja vadovavosi ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 44 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) nuostatomis. Paaiškino, kad uždaroji akcinė bendrovė „Julimatas“ atliko Žemės sklypo kadastrinius matavimus, kadastrinių matavimų bylos yra pateiktos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui suderinimui bei patvirtinimui.

Pareiškėja teigė, kad Bendrojo plano sprendiniai neprieštarauja Žemės sklypo paskirties pakeitimui iš žemės ūkio į kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. Pareiškėja pažymėjo, kad keičiant žemės sklypo paskirtį, turi būti vertinamas ne žemės sklypo plotas, o žemės sklypo užstatymas, planuojamos žemės sklypo vystymo tendencijos, teritorijos naudojimo ir apsaugos priemonės ir kita, todėl nustatyti apribojimą planuojamam sklypo dydžiui – nėra jokio pagrindo.

Pareiškėja paaiškino, kad aplink Žemės sklypą vykdomos gyvenamųjų namų statybos, pastatyta nemažai gyvenamųjų namų. Vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. Dl-338 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir Reglamentas) 3 punktu, kuriame nurodyta, kad nauji namai gali būti statomi ne mažesniuose kaip 400 kv. m sklypuose. Pareiškėja pažymėjo, kad minimalus namo statybai plotas yra nustatytas norminiu aktu, todėl atsakovas privalėjo vadovautis būtent juo ir neturėjo teisės nustatyti daugiau apribojimų nei nustato Reglamentas.

Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 2 punkto bei 3 straipsnio nuostatomis ir teigė, kad pažeistas įstatymo viršenybės principas, taip pat nurodė, kad pažeistas nepiktnaudžiavimo valdžia principas.

Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas, nustatydamas didesnius apribojimus nei numato teisės aktai, turėtų nurodyti kitą norminį aktą, kurio pagrindu tokie apribojimai nustatyti, tačiau ginčo atveju tokio norminio akto nėra, vadinasi atsakovas ėmėsi ne teisės aktų įgyvendinimo funkcijos, o teisės aktų leidybos funkcijos, o tai peržengia jo kompetencijos ribas.

Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 8 punktu, nustatančiu, kad savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Pareiškėja tvirtino, kad Sprendimas ne tik prieštarauja galiojančioms teisės normoms, bet ir kuria naujas normas, naujus teisės aktuose nenumatytus apribojimus, pažeidžia lygias galimybes vienodai su kitais savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdančiais žemės sklypus piliečiais turėti vienodai mažo ploto žemės sklypus, per prievartą verčia valdyti didesnio ploto žemės sklypus.

Atsakovas Administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Bendrojo plano Sprendinių konkretizavimo 11.3.7 punktas nustato, jog keisti sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį į kitą, numatant jo užstatymą, galima, jeigu toks keitimas atitinka įstatymų, poįstatyminių teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentų, kitų normatyvinių dokumentų reikalavimus.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdyba (toliau – ir Valdyba) 2000 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 542 (toliau – ir Valdybos sprendimas Nr. 542), kuriuo nustatė, jog naujai projektuojami individualių gyvenamųjų namų statybai sklypai būtų ne mažesni kaip 1 000 kv. m. Atsakovas pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnį, savivaldybės tarybos, valdybos sprendimai ir mero potvarkiai, neviršijantys jų kompetencijos, yra privalomi visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat pareigūnams ir gyventojams. Atsakovas pažymėjo, kad Valdybos sprendimas Nr. 542 yra galiojantis, o 2001 m. gegužės 14 d. Valdyba priėmė sprendimą Nr. 319 (toliau – ir Valdybos sprendimas Nr. 319), kuriuo patikslino Valdybos sprendimą Nr. 542.

Atsakovas tvirtino, kad Žemės sklypo paskirties keitimas pagal Bendrojo plano sprendinius ir Valdybos sprendimo Nr. 319 1 punktą nėra įmanomas.

Atsakovas nurodė, kad Reglamento nuostatos netaikomas, nes Reglamento reikalavimai yra taikomi projektuojant naują namą ir yra privalomi namų statytojams (užsakovams), kitiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus nustato Statybos įstatymas. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo metu pareiškėja, esanti teritorijų planavimo iniciatore, negali remtis ir vadovautis teisės normomis, taikomomis statybos procese. Taip pat atsakovas akcentavo, jog Reglamento 9 priedo 3 punkto nuostata nėra imperatyvi.

Atsakovas pažymėjo, jog žemės sklypams, esantiems šalia pareiškėjos sklypo, 2014 m. liepos 25 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-282 buvo patvirtintas detalusis planas, kurio sprendiniai leidžia gyvenamųjų pastatų statybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu pareiškėjos E. J. skundą tenkino ir Sprendimą panaikino.

Teismas pažymėjo, kad pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą leidžia Žemės įstatymo nuostatos. Prašymo pateikimo metu galiojusioje Žemės įstatymo redakcijoje (dėl paskirties keitimo ir šiuo metu išlieka tos pačios nuostatos) nėra nuorodos į tai, kad pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimas galimas tik išimtinais atvejais, kaip teigia atsakovas. Priešingai, Žemės įstatymas akcentuoja tai, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis turi atitikti to žemės sklypo naudojimo galimybes, teritorijų planavimo dokumentus ir pan.

Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 24–25 straipsniais ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, ir to neneigia atsakovas, pareiškėjos sklypas, kuris sudaro beveik 8 arus, yra šalia detaliai suplanuotų sklypų grupės, kur žemės paskirtis buvo pakeista iš žemės ūkio paskirties, į kitos paskirties, pasitelkus detaliojo planavimo procedūras. Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovė paaiškino, kad visi detaliai suplanuoti sklypai atitiko savivaldybės administracijos reikalavimus, nes buvo ne mažesni, kaip 1 000 kv. m.

Teismas nurodė, jog jeigu ta teritorija yra urbanziuojama, mažai tikėtina, kad pareiškėjos sklypo paskirtis (žemės ūkio) atitinka tokiai paskirčiai keliamus reikalavimus – ar sklypas yra tinkamas naudoti, ar ateityje bus tinkamas naudoti, žemės ūkio produktų gamybai, žemės ūkio naudmenoms. Juo labiau, kad Bendrajame plane pareiškėjos sklypas patenka į vyraujančios kitos paskirties žemės, įtakojamos aglomeracinio proceso teritoriją, kur numatytas intensyvus, dispersinis užstatymas bei urbanizacija (žymima – U (Ug)), tai nurodyta Bendrojo plano dalyje „Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentai“.

Šioje Bendrojo plano dalyje pateikiamas paaiškinimas, kad tokioje žemėje numatoma žymi kitos paskirties žemės plėtra, konvertuojant žemės ūkio paskirties žemę į kitą paskirtį, prognozuojamas kitos paskirties žemės dominavimas iki 60–80 procentų visos zonos ar kaimo teritorijos, galimi visi kitos paskirties žemės naudojimo būdai. Šioje vietoje yra nuoroda ir į tai, kad žemės naudojimo zonų dalys, patenkančios į gamtinį karkasą, (Ug pazonės) vystomos laikantis gamtinio karkaso nuostatų reikalavimų žemės naudojimui, Ug pazonėms siūlomas tik mažaaukštis užstatymas, gyvenamojo, visuomeninio, komercinio, inžinierinės infrastruktūros, bendro ir rekreacinės žemės naudojimo būdai, būtina laikytis gamtinio karkaso tvarkymo krypčių reglamentų.

Įvertinęs pareiškėjos pateiktą Žemės sklypo, įbraižyto į Vilniaus rajono Bendrojo plano schemą, planą teismas padarė išvadą, kad Žemės sklypas yra būtent tokioje teritorijoje, tačiau Sprendime dėl to, kad sklypas Bendrajame plane patenka į gamtinio karkaso teritoriją, kokią įtaką tai turi priimamam sprendimui, nepasisakyta. Kita vertus, pareiškėja prašė keisti paskirtį būtent taikant naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų, kas leidžiama ir gamtiniame karkase.

Teismas pažymėjo, kad vienas esminių paskirties keitimo reikalavimų ir yra atitikimas bendrajam planui (Žemės įstatymo 24 str. 1–2 d., 40 str. 1 d. 2 p.). Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 29 straipsniu, nustatančiu, kad kitos paskirties žemei priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą žemės naudojimo būdą yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija, ir pažymėjo, jog pareiškėjai priklausantis sklypas yra būtent tokioje teritorijoje, todėl žemės valdos projekte gali būti numatyta paskirtis – kita, o naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų. Teismas akcentavo, jog dėl to Sprendime nieko nepasakyta.

Vertindamas Sprendimą, teismas atsižvelgė į Žemės įstatymo nuostatas, o taip pat į tai, kad žemės paskirties keitimą reglamentuoja, kaip tai ir nustatyta Žemės įstatymo 24 straipsnyje, Aprašas. Teismas nustatė, kad atsakovas nagrinėjo pareiškėjos prašymą, kurio padavimą ir nagrinėjimą reglamentuoja Aprašo nuostatos, tačiau Sprendime nėra jokios nuorodos į Aprašą, kuris yra specialus teisės aktas, skirtas pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimui, tokio pobūdžio prašymų padavimui ir nagrinėjimui.

Teismas pažymėjo, jog Aprašo 10 punkte yra nuoroda į Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kurio įtaką skundžiamam sprendimui tik atsiliepime, o ne sprendime netenkinti pareiškėjos prašymo, nurodo atsakovas. Teismas akcentavo, jog tiek Aprašo 10 punktas, tiek Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato tik vieną taisyklę – pagrindinė žemės naudojimo paskirtis keičiama žemės savininkų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas. Skirtumas tik tas, kad Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas reguliuoja atvejus, kai planuojama statyba ir dėl to reikia keisti žemės naudojimo paskirtį, tačiau čia taip pat yra reikalavimas, kad sprendimą priimtų savivaldybės administracijos direktorius pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas pats sau prieštarauja vienu atveju teigdamas, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Reglamentu, skirtu tik statybai, tačiau pats remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsniu, skirtu tik teisei statyti apibrėžti. Teismas akcentavo, jog šioje byloje dar nenagrinėjamas klausimas dėl pareiškėjos teisės statyti.

Teismas nustatė, jog Sprendime nėra jokios nuorodos į savivaldybės lygmens bendrąjį planą, kuris yra patvirtintas, o tai prieštarauja pirmiau nurodytų įstatymų ir Vyriausybės nutarimo pagrindiniams ir esminiams reikalavimams, keliamiems keičiant paskirtį. Teismas akcentavo, jog tik atsiliepime atsakovas nurodo, kad sprendimui priimti įtakos turėjo Bendrojo plano Sprendinių konkretizavimo 11.3.7 punktas, kuris, atsakovo manymu reiškia, jog savivaldybės administratorius galėjo vadovautis Valdybos sprendimo Nr. 319 1 punktu. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad toks viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuris nepagrįstas, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnis, 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas taip pat sprendė, jog kol Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, teismas negali tiksliai žinoti, kodėl Valdybos sprendimas Nr. 319, kuriame nustatyta, kad juo nustatomos planavimo sąlygos ir reikalavimai detaliajam planavimui, yra taikomas nagrinėjant prašymą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Teismas pažymėjo, jog prašymo nagrinėjimo laikotarpiu minėtuose teisės aktuose jau nėra reikalavimo, kad keičiant pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būtų rengiamas detalusis planas, kurio rengimui ir buvo išduodamos planavimo sąlygos. Teismas taip pat akcentavo, jog nurodytuose teisės aktuose yra nustatyti reikalavimai į ką reikia atsižvelgti keičiant paskirtį (savivaldybės lygmens bendrąjį planą), tačiau teismo manymu, čia svarbu ne atsakovo nurodomas Bendrojo plano punktas, o tai, ar bendrasis planas leidžia keisti žemės paskirtį. Teismas pažymėjo, jog svarbu ir tai, ar paskirties keitimas atitinka įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau atsakovo nurodytas teisės aktas gali įtakoti tik detalųjį planavimą, o ne paskirties keitimą.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra naikintinas dėl to, kad, pirma, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą; antra, Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nes reikalavimai, keliami planavimo sąlygų išdavimui ir detaliajam planavimui, negali būti, pasikeitus aukštesnės galios teisiniam reglamentavimui, taikomi pagrindinės žemės paskirties keitimui.

Teismas konstatavo, kad nustatyti Sprendimo trūkumai yra esminiai, nes jame nėra nustatytas juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas akte nurodytai teisės normai taikyti. Teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektai negali taisyti priimto administracinio akto trūkumų teisme nurodydami papildomą ir kitokį teisinį akto pagrindimą.

Teismas nurodė, jog pareiškėja neprašo įpareigoti atsakovo iš naujo išnagrinėti jos pateiktą prašymą, todėl teismas nusprendė dėl to pasisakyti tik tiek, kad panaikinus skundžiamą sprendimą, pareiškėjos prašymas lieka tinkamai neišnagrinėtas, o tai prieštarauja Aprašo 12 ir 17 punktams.

III. Atsakovas Administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad reikalavimai, keliami planavimo sąlygų išdavimui ir detaliajam planavimui negali būti taikomi pagrindinės žemės paskirties keitimui pasikeitus aukštesnės galios teisiniam reguliavimui.

Atsakovas nurodo, jog Valdybos priimti sprendimai yra laikomi teisės aktais, kuriais reikia vadovautis ir juos vykdyti.

Atsakovas pažymi, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571 patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas) Sprendinių konkretizavimo 6 skyriaus 6.1 lentelės U eilutę – minimalus planuojamas žemės sklypo dydis gyvenamųjų namų statybai – 0,10 ha, o gamtiniame karkase – 0,15 ha.

Atsakovas tvirtina, kad Žemės sklypo paskirties keitimas pagal Bendrojo plano sprendinius ir pagal Valdybos sprendimo Nr. 319 1 punktą nėra įmanomas.

Pareiškėja E. J. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Pareiškėja pakartoja skunde išdėstytus argumentus bei nurodo, kad pritaria teismo padarytoms išvadoms.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Administracijos priimto Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos E. J. prašymas pakeisti Žemės sklypo naudojimo paskirtį bei būdą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso Žemės sklypas (b. l. I t., b. l. 25–26). Pareiškėja 2014 m. liepos 3 d. užpildė prašymą „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo (būdų) nustatymo / pakeitimo“ (I t., b. l. 14), prašydama atsakovo Administracijos pakeisti Žemės sklypo, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, naudojimo paskirtį bei būdą į kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos naudojimo būdą. Atsakovas Sprendimu (I t., b. l. 15) pareiškėjos prašymo netenkino nurodydamas, kad Žemės sklypo naudojimo paskirtis į kitos paskirties vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos negali būti keičiama, nes Žemės sklypo plotas yra 0,0785 ha, o pagal Valdybos sprendimo Nr. 319 1 punktą Vilniaus rajone žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos sklypai, kuriems nebuvo parengti detalieji planai, formuojami ne mažesni kaip 1 000 kv. m dydžio.

Įvertinusi bylos faktines aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas bei atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikintas byloje ginčijamas administracinis aktas – Sprendimas.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju, teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl kai yra skundžiamas teisės aktas yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei, kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).

Atsižvelgus į tai, vertintini tik skundžiamame Sprendime nurodyti motyvai, vadovaujantis kuriais buvo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl Žemės sklypo naudojimo paskirties keitimo.

Kaip buvo nurodyta, atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą nustatęs, kad Žemės sklypo plotas yra 0,0785 ha, o vadovaujantis Valdybos sprendimu Nr. 319 Vilniaus rajone žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos sklypai, kuriems nebuvo parengti detalieji planai, formuojami ne mažesni kaip 1 000 kv. m dydžio.

Pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas keičiami vadovaujantis Žemės įstatyme (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėjos prašymo pateikimo metu) nustatyta tvarka. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vienas esminių žemės naudojimo paskirties keitimo reikalavimų yra atitikimas teritorijos bendrajam planui. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjos Žemės sklypas pagal Bendrąjį planą patenka į teritoriją, kur numatytas intensyvus, dispersinis užstatymas ir urbanizacija (I t., b. l. 29), tačiau atsakovas atsisakė priimti sprendimą dėl Žemės sklypo paskirties keitimo vadovaudamasis Valdybos 2001 metais priimtu sprendimu Nr. 319, kuriame nustatytas ribojimas – naujai projektuojami individualių namų statybai sklypai negali būti mažesni nei 1 000 kv. m.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šioje byloje ginčas kilęs dėl Žemės sklypo naudojimo paskirties keitimo, tuo tarpu Valdybos sprendimu Nr. 319 nustatyti reikalavimai detaliojo planavimo procedūrai. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sprendžiant klausimą dėl žemės sklypo paskirties keitimo pagal pareiškėjos prašymo padavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą Valdybos sprendimas Nr. 319 netaikytinas.

Atsakovas atsiliepime į skundą atsisakymą tenkinti pareiškėjos prašymą papildomai motyvavo vadovaudamasis Bendrojo plano Sprendinių konkretizavimo 11.3.7 punktu, o apeliaciniame skunde papildomai nurodo Specialiojo plano nuostatas. Teisėjų kolegija pritaria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką atitinkančiai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad viešojo administravimo subjektai negali taisyti priimto administracinio akto trūkumų teisme nurodydami papildomą ir kitokį teisinį akto pagrindimą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nevertina atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl negalėjimo tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti Žemės sklypo paskirtį, nes tai prieštarautų Bendrojo plano bei Specialiojo plano sprendiniams, nes neatitikimu nurodytiems teritorijų planavimo dokumentams atsakovas Sprendimo negrindė.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tenkindamas pareiškėjos skundą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė