2016-10-28 Nr. AB-20535-3-64-3-01503-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1313-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01503-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui M. Š. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ su prašymu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovo M. Š. priteisti 145,24 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) bei 52,57 Eur pareiškėjo patirtų atstovavimo išlaidų.

Prašyme nurodė, kad pareiškėjas yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų bei komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtintų Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai) nustato, kad UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 punktas), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 punktas), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 punktas). Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 punktas), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 punktas). Nuostatų 31 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį už kiekvienus kalendorinius metus. Butas su bendro naudojimo patalpomis, esantis Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė M. Š., kuris dėl nežinomų priežasčių 145,24 Eur vietinės rinkliavos nesumokėjo.

II. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendime nutarė: pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą priteisimo tenkinti. Priteisti pareiškėjui iš atsakovo M. Š. 145,24 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Priteisti pareiškėjui iš atsakovo M. Š. 14 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitos prašymo dalies dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkinti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1-2 p., 16 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas vietinės rinkliavos sąvoką, yra nurodęs, kad ši vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme. Todėl pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Ginčo laikotarpiu Mažeikių rajono savivaldybėje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54, 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T1-130 ir 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtinti skirtingų redakcijų Nuostatai. Pagal šių teisės aktų 6 punktuose įtvirtintas teisės normų nuostatas, vietinės rinkliavos mokėtojai buvo ir fiziniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus). Vietinės rinkliavos surinkimas, apskaitos organizavimas ir tvarkymas (administravimas) pavestas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (2010 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T1-54 redakcijos Nuostatų 37 punktas, 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T1-130 ir 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T1-189 redakcijų Nuostatų 45 punktai).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, M. Š. ginčo laikotarpiu Mažeikų rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė butą su bendro naudojimo patalpomis, esantį Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini), todėl privalėjo mokėti Mažeikių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą. UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikta pažyma patvirtina, kad atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, dėl ko susidarė 145,24 Eur įsiskolinimas. Pagal 2010 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T1-54 ir 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T1-130 redakcijų Nuostatų 1 priedų 3 eilutes, už gyvenamosios paskirties butą daugiabučiame name vietinės rinkliavos dydis buvo 133 Lt, pagal 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T1-189 redakcijos Nuostatų 1 priedo 3 eilutę šios rinkliavos dydis iki 2013 m. liepos 1 d. buvo 162 Lt, t. y. 46,92 Eur. Atsižvelgus į nurodytus vietinės rinkliavos dydžius, nėra pagrindo abejoti prašomo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimo dydžio teisingumu. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog atsakovas būtų sumokėjęs vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir tenkinamas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė iš atsakovo M. Š. priteisti 52,57 Eur, turėtų advokato pagalbai apmokėti. Pareiškėjo prašoma priteisti turėtų atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio (2,5 x 2 467 Lt (714,49 Eur)). Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjama byla yra nesudėtinga; atsakovas bylos nagrinėjime buvo neaktyvus ir neteikė atsiliepimo; atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose teikia nuolat; teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų; prašymas paduotas per elektronines ryšių priemones. Be to, atsižvelgus į tai, kad UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ yra subjektas, kuriam jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos perdavė dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje, todėl pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 14 Eur.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kurioje UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, bei priimant sprendimą priteisti Apeliantui visas šio patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad vertinant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose nustatytus priteistinus dydžius, turi būti atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje aplinkybė, jog prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose numatytų dydžių, yra teisinis pagrindas prašymą dėl patirtų pastarųjų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktais, kuriais nuo 2015 m. kovo 20 d. priteistinų advokato ar advokato padėjėjo išlaidų maksimalūs įkainiai susieti Lietuvos statistikos departamento skelbiama už praėjusio ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokestį šalies ūkyje dydžiu, kuris 2014 metų 4 ketvirtį buvo 714,5 Eur, maksimali galima priteisti suma už 2015 m. gegužės 15 d. prašymo parengimą sudarė 1786,25 Eur (2,5 x 714,5 Eur). Tuo tarpu, pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma tesudaro 52,57 Eur, t. y. daugiau nei 20 kartus mažesnė nei Rekomendacijose nurodytas maksimalus dydis, todėl privalo būti laikoma pagrįsta ir nemažintina.

Apeliantas skunde pabrėžia, jog pareiškėjo 2015 m. gegužės 15 d. prašymas dėl vietinės rinkliavos priteisimo Panevėžio apygardos administracinio teismo spendimu buvo patenkintas visiškai, apeliantas pirmosios instancijos teisme sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas.

Pareiškėjas pažymi, kad minėtas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas privalės patirti ne konkretus prievolę pažeidęs atliekų turėtojas/teršėjas, tačiau atliekų tvarkymo sistemą administruojantis pareiškėjas, kas lemia „teršėjas moka“ principo pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tik iš dalies patenkintas pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymas priteisti iš atsakovo M. Š. atstovavimo išlaidų atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta vadovaujantis 1999 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusia iki 2016 m. birželio 30 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes priešingu atveju, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų atstovauti byloje pasitelkti advokatus. Todėl administraciniame procese turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011).

Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui (advokato padėjėjui) už teisinę pagalbą byloje asmens visos sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos, tačiau ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato (advokato padėjėjo) pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir būtinomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia, t. y. išlaidavimo nuostoliai lieka neatlyginti. Be to, negali būti atlygintos dirbtinai pabranginto teismo proceso išlaidos. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Be to, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ neriboja juridinio asmens, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 str. 3 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Taigi, nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą, tačiau pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, per se (savaime) nepatvirtina pareiškėjo teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

Pažymėtina, kad aplinkybės, jog prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir jog ši suma yra ženkliai mažesnė už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, pačios savaime nėra pakankamas pagrindas prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai, kaip teigia pareiškėjas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Rekomendacijos nustato priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, tačiau, kaip minėta, kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia ir į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgė į aplinkybę, kad prašymas teismui buvo teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, į pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų prašymų kiekį, į pareiškėjo prašymo turinį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015 pažymėjo, jog išnagrinėto pobūdžio (dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo) administracinė byla ir joje kelti reikalavimai, analogiški reiškiamiems šioje administracinėje byloje, jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais; tokia situacija suponuoja išvadą, kad kreipiantis į teismą su tapataus pobūdžio reikalavimais advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba labiau perteklinis momentas, nes pastarojo pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje sprendė, kad pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, jog administracinė byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ir specialių žinių, yra visiškai teisingas, o teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai, t. y. prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 50 Lt (14,48 Eur).

Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, susiję su principo „teršėjas moka“ pažeidimu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi ir nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino bylinėjimosi išlaidų dydį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose suformuotos praktikos. Tokios teismų praktikos laikomasi ir naujausiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui, 2016 m. birželio 14 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. eA-1158-556/2016 ir Nr. eA-1163-556/2016 buvo palikti nepakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimai, kuriais UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ už prašymų dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo parengimą buvo priteista 14 Eur atstovavimo išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog teismas išlaidas advokato pagalbai apmokėti būtų sumažinęs nepagrįstai, kaip teigia pareiškėjas.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išspręsti, teisingai pritaikė proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo 14 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centro“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė